IGNO PARODOJE Spausdinti
Vytautas Ignas būtų tariamai vienas mano labiausiai perregimų kolegų nuo pat meno mokyklos dienų. Bet tai tik tariamai. Iš vienos pusės, berods, seniai pažįstu jo tapybos klounus, vaikus, sielvartu degančias saules, angelus ir Sekminių jaučius. Berods, mintinai žinau jo pokštus, Vilniaus ir Freiburgo pasakas bei nuotykius, kurių pagrinde labiau dominuoja fantazija nei tikrovė. Iš kitos pusės, kaskart, kai susiduriu su jo nauju tapybos ar grafikos darbu, matau tuos pačius objektus, bet per juos jaučiu vis naują visai neatspėjamą mįslę. Tai atsistojimas prieš nostalgiją, iki skausmo surizgusias spalvas ir visų pirma — žmogiškos buities melancholišką interpretaciją.

Tai stiprios intuicijos ir didelių spalvinių resursų dailininkas. Jo spalvos žodynas — praktiškai neišsemiamas. Jo vaizdinės priemonės ir temos galėtų būti išaugusios Lietuvoj. Tai retas atvejis, kur šis ryšis su žeme po ilgų metų tebėra lygiai stiprus. Kituose dailininkuose ir grafikuose šitas bruožas blėsta ar yra visai užgesęs, čia nerodau pirštu nė į vieną kurį, nes galiu pataikyti ir į save. Kalbant apie spalvas, ką būtų galima prikišti (ir šitas bruožas kartojasi per eilę metų), tai polinkis surigzti, sukamuoti spalvą, kai ji ima sudaryti tapybinę, vaizdinę frazę. Spėju, kad tai vidinės įtampos iš dava. (Tačiau, to, palyginti, nedaug šioje parodoje). Taip pat manyčiau, kad to paties ar stipresnio sprendimo dailininkas galėtų pasiekti ribotesnėmis spalvos priemonėmis. Man šis bruožas primena gan lietuvišką temperamentą, prasikišantį ne tik dailėj, bet ir rašte — detalės spalvingumas ar žodingumas dažnai išblaško pačios minties monumentalumą.

Bendras parodos (surengtos Maspetho liet. parapijos salėj kovo 24-27) dominuojantis tonas yra šviesus, beveik optimistiškas. Reikia džiaugtis šios parodos atgarsiu lankytojuose, nors tai nėra rinkinys darbų, kuriuos lankytojai tuzinais išnešiotų po namus. Tai nėra greitai žiūrovus pagaunanti kūryba. Be to, šios rūšies darbams reikia ir šviesos be priekaišto. Maspetho lietuvių parapijos dailios patalpos šviesa yra gera įvairioms kitoms progoms, tačiau dailės parodoms — tik kukli. Antai vienas įdomiausių, beveik mistiškų darbų Rūpintojėlis kabojo prie pat durų faktiškai patamsėj, ir .reikėjo geros valios juo pasidžiaugti ir jam įvertinti. Lengva buvo pro jį praeiti, visai nepastebėjus vainikuoto Kristaus žaižaravimo, ir reikėjo saugotis, kad nepastumtumei jo alkūne ar praeidamas neužkabintumei kepurės ant rėmo.

Parodoj  buvo eilė monumentalių darbų, kurie yra vieni geriausių V. Igno paskutinių metų kūryboj. Iš aliejinės tapybos drobių iškeltina: Angeliukai — melsvo tono, beveik dangiškai pakilios nuotaikos ornamentuotas darbas; Mergaitės pasaulis — trigubų mėnulių ir saulių mėlyna pasaka, liudijanti daug kompozicinio šviežumo ir optimizmo; Triptikas — plataus mosto gan tipiškoj liaudies meno kompozicijoj įjungti kaip į sutartinę žmonės, angelai ir gėlėtom galvom gyvuliai su žmogiškais veidais. Prie jų galima priskaityti ir Septynių mėnuliu karalienę, nors tai, berods, mažiau išspręstas darbas.

Mažesnio vidutinio formato puiki drobė yra Piemenukas — vienas geriausių darbų parodoje. Koncentruoto smūgio, bet drauge poetiškas, su kraujuota saule, pary-musia ant jaučio nugaros. Moteris hamake yra panašios gamos, nors ir lygiai geras darbas, bet sprendime iš jo lyg ir daugiau laukta. Paminėtinas taip pat Žmogus ir paukštis — gražus darbas, su prieblandos spalvomis.

Grafikoje V. Ignas seniai reiškiasi, ir eilė išstatytų darbų yra pažįstami iš spaudos, čia dailininkas jaučiasi labai stipriai, ir nors naudojamų priemonių yra gausybė, rezultatas pasiekiamas geras. Iš keleto ankstesnių grafikos darbų minėtini Jūratė ir Kastytis, Madona, iš naujų — Žvejai, vienas iš geriausių medžio raižinių parodoj, ir Moteris su povu. Savo monumentalumu impozantiškas Klounas su banjo. Tai Igno tour de force.

Čia rašančiajam sunkiau vyko rasti kontaktą su akvarelėmis. Juodos spalvos ir linijos dominavimas, jų koncepcija ir pačios linijos braižas atrodo duotų daugiau pagrindo grafikai, kur tos pačios priemonės turi daugiau įtikinančios jėgos. Paminėtini Madona, Angeliukai ir Miestas.

Ši paroda yra geros kūrybinės piūties liudininkas.

(Iš šioj parodoj išstatytų darbų kai kurių nuotraukos buvo duotos šiame žurnale pernai metų birželio nr., tarp kitų — suminėtieji Piemenukas, Klounas su banjo, Rūpintojėlis. — Red.).