GYVENTOJŲ PRIEAUGLIS IR MAISTO KLAUSIMAS Spausdinti
Šiame straipsnyje paminėsiu, pasaulio gyventojų skaičiui sparčiai beaugant, didėjantį maisto trūkumą, taip pat kitas maisto stigliaus priežastis, Jungtinių Tautų bei Jungtinių Amerikos Valstybių vartojamas priemones maisto gamybai ūkiškai atsilikusiuose kraštuose padidinti bei bado pavojui pašalinti, neliesdamas grynai labdaringų organizacijų toje srityje veiklos.

Pasaulio gyventojų nepaprastai greitas priaugimas ir iš to kylanti vis didėjanti maisto paklausa pažangiųjų kraštų vyriausybėms ir mokslininkams kelia didelį susirūpinimą. Ypatingai dažnai tos problemos nagrinėjamos JAV spaudoje. Ir tai suprantama, nes pasaulio skurstančiųjų ir badaujančiųjų žmonių gelbėjimo našta daugiausia gula ant šio krašto. Dabartiniu laiku pagrindinis žmonijos išsimaitinimo šaltinis yra žemės ūkių, sodų, daržų maisto produktai; tik labai mažai jų tepapildoma iš kitų resursų.

Spartus žmonių skaičiaus augimas būdingas pastariesiems laikams. Tai labai ryšku iš šių palyginimų. JT populiacijos skyrius, išstudijavęs įvairius duomenis, priėjo išvadą, kad Kristaus eros pradžioje pasaulio gyventojų galėjo būti tarp 200 ir 300 milijonų.1 Turėjo praeiti daugiau kaip pusantro tūkstančio metų, kol 1850 m. jų skaičius pasiekė 1,17 bilijono.2 Po to jau per žymiai trumpesnį tarpsnį jis padvigubėjo, pakildamas 1947 m. iki 2,33 bilijono žmonių.3 Pastarasis laikotarpis, su dviem pasauliniais ir daug mažesnių karų bei suiručių, žiauria ir žudynėmis pasižymėjusia rusų revoliucija, pagaliau rusų bolševikų ir vokiečių nacių koncentracijos stovyklomis žmonėms naikinti, pareikalavo daug milijonų žmonių gyvybių. 1961 metų pabaigoje pasaulio gyventojų buvo 3 bilijonai.4 Tokiu greičiu gyventojų skaičiui beaugant, numatoma, kad 1975 m. jis pasieks 3,8 bilijono, o 2000 m. — 6,2 bilijono.5 Kaip bus galima tuomet išmaitinti dabartinių laikų dvigubą populiaciją, jeigu JT Maisto ir Agrikultūros Organizacijos duomenimis jau dabar daug žmonių kenčia nuo blogo maitinimosi, o kai kur ir badauja.

Vidutinis metinis pasaulio gyventojų prieauglis įvairiose šalyse labai skirtingas. 1954-56 m. natūralinė metinė gyventojų padidėjimo norma buvo: Anglijoje 0,4, Prancūzijoje 0,6, JAV 1,6 procento.8 Japonijos metinis populiacijos priaugimas yra mažesnis kaip vienas procentas.7 Daugumos ūkiškai atsilikusių kraštų metinis gyventojų prieauglis yra žymiai didesnis. Indijoje ir Kinijoje jis siekia 2, tropiniuose Pietų Amerikos kraštuose — 3, Taivane (Formozoje) ir Singapore — 3,5, Venecueloje — 4 procentus.8 Blogiausia, kad apie 80 procentų viso pasaulio gyventojų prieauglio ateina iš atsilikusių kraštų, kurie negali išmaitinti net dabar jų turimų gyventojų.

Kai JAV, Vakarų Europa, Kanada, Australija, Japonija turtėja, tai alkanieji klimpsta vis į didesnius nepriteklius, nes atsilikusiuose kraštuose žmonių prieauglis pralenkia tų kraštų žemės ūkio našumą. Per pastaruosius penkerius metus populiacija padidėjo Azijoje 12 ir Pietų Amerikoje 17 procentų, o tam žmonių padaugėjimui atitinkanti maisto produkcija tepakilo apie 10 procentų. To rezultatas: maisto aprūpinimas per capita nukrito 3 procentais Azijoje ir 7 procentais Pietų Amerikoje.

Mažai tėra pasaulyje laimingų kraštų, kurie turi maisto pakankamai. Iš daugiau kaip 100 JT priklausančių valstybių tiktai 20 valstybių, su maždaug 400 milijonų gyventojų, yra aukštas pragyvenimo lygis.10 Vienas bilijonas žmonijos leidžia savo dienas badaudami. Jie yra lengvas taikinys ligoms, o dažnai ir mirčiai. Kitas bilijonas žmonių blogai maitinasi, stovėdami veik ant badavimo ribos. Tai, ką mes vadiname pažanga, gerove, civilizacija, tos sąvokos minėtai žmonijos daliai yra bereikšmės.

Maisto nepritekliaus ir bado pavojaus problema pasaulyje yra sena. Jau XIX a. žymus anglų ekonomistas Thomas Malthus skelbė, kad gyventojų nekontroliuojamas didėjimas neišvengiamai pralenks jų aprūpinimą maisto produktais. Tai neįvyko Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje, nes lygiagrečiai su pramonės ugdymu tose šalyse buvo plečiamas ir didinamas gyventojų aprūpinimas maistu.

Prie atsiradimo maisto trūkumo pasaulyje prisidėjo rusų komunistų ir jų satelitų vedama nereali, fantastiška žemės ūkio politika. Forsuojančiai vystydami pramonę, komunistiniai kraštai visai apleido ir sužlugdė žemės ūkį. Sovietų Sąjunga pakeitė krašto ūkinio vystymosi procesą. Atitraukdama iš žemės ūkio kapitalą ir palaikydama labai žemas iš kolchozų suimamų maisto produktų kainas, ji netiesiogiai užkrovė žemdirbiams jos statomų hidroelektrinių užtvankų, plieno liejyklų, fabrikų ir erdvės tyrimo išlaidų naštos dalį. Pasaulio užvaldymo tikslais sukūrusi milžinišką pramonę, Sovietų Sąjunga dabar gamina plieno daugiau, negu jai jo reikia, bet ji negali be importuojamo maisto išmaitinti pramonės darbininkų.11 Jos maisto klausimu "Population Bulletin" rašo: "Galimas daiktas, kad dėl to maisto produkcija pasirodys besanti Sovietų Sąjungos Achilo kulnis".12 Prieš I pasaulinį karą Rusija savo maisto pertekliumi aprūpindavo pramoningas Vakarų Europos šalis.

Kur įsigali komunizmas, ten smunka pragyvenimo lygis ir atsiranda maisto trūkumas. Akivaizdus to atvejis yra Kuba. Prieš komunistų įsigalėjimą joje, iš visų Pietų Amerikos kraštų, buvo aukščiausia gerovė, o dabar — didžiausia maisto stoka.

Kai kurie ūkiškai atsilikę kraštai, kaip Indija, Egiptas ir kt., sekdami komunistus, sužavėti Sovietų Sąjungos supramoninimo blykstelėjimo, metėsi į savo pramonės ugdymą, apleisdami žemės ūkį. Jie pamiršo laisvojo pasaulio pramoningų kraštų ūkinio vystymosi istoriją. Pastarieji pramonę kūrė tik tada, kai jie jau turėjo gerai išvystytą žemės ūkį. Indija yra klasiškas atvejis valstybės, kuri buvo suklaidinta Sovietų Sąjungos eksperimento.13 Ji sukoncentravo visą savo kapitalą ir didžiąją dalį iš užsienio gaunamos paramos į pramonės plėtojimą. Iš JAV gaunamą maistą Indijos vyriausybė naudojo pramonės darbininkų maisto dirbtinai žemoms kainoms palaikyti. Tokia politika dar labiau nuskurdino ūkininkus ir sumažino žemės ūkio produktų gamybą. Indijoje primityvus žemės ūkis ir šiaip jau teduoda labai mažus derlius.

Indijos priauganti populiacija, apie 10 milijonų naujų burnų kasmet, pralenkia to krašto dabartinę maisto produkciją. Be to, Indija dažnai ignoruoja jos dispozicijoje esančius maisto išteklius. Taip antai, nors Keralos žvejai kasmet tonomis pagauna jūros vėželių, omarų, makerelių ir sardinių iš žuvimis gausios Arabų jūros, didžioji to grobio dalis parduodama eksportui, o gautos pajamos sunaudojamos pirkimui papildomų ryžių perdėtai aukštomis juodosios rinkos kainomis.14 Apie pusė Indijos gyventojų yra vegetarai. Toks reiškinys sudaro didelį priklausomumą nuo augalinio maisto.

Kai kur pasaulyje maisto trūkumas atsirado dėl įsigalėjusių ten papročių neigti tam tikrus maisto produktus. Prof. Dr. F. Simoons, studijuodamas maisto klausimus apkeliavęs Vidurio Rytus ir Afrikos kraštus, savo veikale "Eat Not This Flesh" (University of Wisconsin Press, 1961) rašo: "Tuo metu, kai pažangieji pasaulio kraštai svarsto, kaip aprūpinti maistu milijonus kiekvienais metais atsirandančių naujų burnų, geras maistas dažnai paniekinamas ir atstumiamas netgi daugelio badaujančių" 15. Jo pastebėjimais, pietryčių bei rytų Azijos ir tropinės Afrikos sričių gyventojai nevalgo pieno, manydami jį esant biauriu, atstumiančiu, nešvariu. Kai kurios Afrikos gentys atsisako valgyti kiaušinius ir viščiukų mėsą. Žydai ir įvairių kitų smulkių semitinių religijų žmonės susilaiko nuo kiaulienos mėsos vartojimo. Taip pat Mahometo religijos išpažinėjams draudžiama valgyti kiauliena mėsa. Tokį kiaulienos mėsos paneigimą F. Simoons sieja su Rytų tautose praeityje buvusiu nomadišku, klajoklių piemenų, gyvenimu ir iš to atsiradusiais papročiais. Srityse, praeityje taip stipriai nepaveiktose nomadišku prietarų, neįsivyravo iš anksto nepalanki nuomonė prieš kiaulienos mėsos vartojimą.16

Hinduizmas, prisilaikydamas neprievartavi-mo ir gyvybės šventumo filosofijos, dar griežčiau atsiriboja nuo gyvulinės kilmės maisto. Indijos indusų srityje, kur gyventojų perviršis ir maisto trūkumas yra pasiekę kritišką ribą, yra apie 20 procentų visų pasaulio karvių. Toji ūkiškai nenaudojamų karvių gausybė sudoroja laukų derlius taip, kad po to žmonėms belieka tiktai badauti. Karvė ten laikoma "šventu" gyvuliu.17

Kraštuose, kurie susilaiko nuo gyvulinės kilmės maisto produktų vartojimo, jaučiamas didelis baltyminio maisto trūkumas. Ta pati mėsos, pieno ir jo produktų žymi stoka yra Sovietų Sąjungoje ir kituose komunistiniuose kraštuose. Tačiau čia ji atsirado dėl nepabaigiamų, fantastiškų eksperimentų su žemės ūkiu.

Pasaulio gyventojų maisto klausimams tirti ir jo gamybai skatinti prie Jungtinių Tautų buvo įsteigta Maisto ir Agrikultūros Organizacija.18 Jos tikslas — šviesti pasaulio žemdirbius, gerinti ūkininkavimo metodus, platinti geresnes javų atmainas, gerinti gyvulių veisles ir t.t. Tą darbą vykdo jos ekspertai. Jos suorganizuota Pasaulio Sėklų Bendrovė platina geresnes žemės ūkio augalų sėklas. Paskleidus naujas kviečių atmainas Jugoslavijoje ir ryžių — Egipte, tų javų derliai minėtuose kraštuose žymiai padidėjo. Geros kokybės sėklų platinimas nėra vienintelė jos veiklos sritis. EI Salvadore sukurta nauja pieno industrija. Libijoje pagerinta avių veislė. Etiopijoje įvestos naujos, ligi šiolei nepažintos, daržovių rūšys, kurias gyventojai dabar labai mėgsta. Visos tos priemonės vartojamos padidinti maisto produkcijai.


V. RATAS
Paukštis

Be to, pasaulio gyventojų maitinimo problemoms apsvarstyti Maisto ir Agrikultūros Organizacija laiks nuo laiko kviečia tos srities mokslininkų kongresus. Viename paskutiniųjų kongresų kilo klausimas, ar begalima bus išmaitinti padvigubėjusią šių laikų populiaciją, jeigu jau dabar du trečdaliai visos žmonijos kenčia nuo blogo maitinimosi. Britų žymaus istoriko Arnold J. Toynbee nuomonė tuo klausimu buvo griežtai neigiama. Jis pareiškė: "Mokslas negali didinti maisto parūpinimą ad infinitum",19 Tačiau italas prof. Daniel Bovet, 1957 metų Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laimėtojas, buvo optimistiškesnis. Jis pažymėjo, kad dabar žmogus kasmet tesu varto j a tiktai dešimttūkstan-tąją dalį organinės medžiagos, teoretiškai esančios jo dispozicijoje. D. Bovet pastebėjimu, pasaulio vandens plotai turėtų tiekti lygiai tiek pat daug baltyminio maisto, kaip ir žemynai. Tačiau tuo metu, kai vandenys dengia 71,7 procento mūsų planetos paviršiaus, jie teduoda tiktai 1,5 procento viso dabar žmogaus suvartojamo maisto. Norint, kad kiekvienas pasaulio gyventojas gautų baltymų tiek, kiek jų dabar suvartoja vakariečiai, D. Bovet apskaičiavo, reikėtų dešimteriopai padidinti mėsps ir patrigubinti pieno produktų bei baltyminių duoninių augalų produkciją. Jų vietoje D. Bovet pataria vartoti minėtų baltyminių produktų pakaitą, kurį, jo manymu, galima gaminti iš naftos. Tai būtų daug kartų greičiau, negu auginant gyvulius ir žemės ūkio augalus. Perdirbus mažiau kaip vieną tūkstantąją vienerių metų pasaulinės naftos žaliavos produkcijos dalį, kaip D. Bovet pareiškė, būtų galima pagaminti septynis milijonus tonų baltyminio koncentrato — pakankamo kompensuoti dabartiniam baltymų trūkumui.20 Jų gamybos problema tebėra tyrimų stadijoje. Tokius tyrimus vykdo Prancūzijoje — Société Française des Pétroles BP, Anglijoje — British Petroleum, JAV — Esso Research and Engineering, Linden, N. J.21 Ar iš naftos pagamintas baltyminis koncentratas tiks baltyminio maisto trūkumui išlyginti ūkiškai atsilikusiuose ir komunistiniuose kraštuose, parodys netolima ateitis.
 
Šiuo laiku, atrodo, daug tikresnis dalykas yra to paties D. Bovet nurodymas į vandenynų panaudojimą žmonijos aprūpinimui stokojančiu maistu. Į tai yra atkreipę dėmesį ir kiti mokslininkai. Ypatingai susidomėta vandenynų milžiniškais žaliavų resursais prieš kiek laiko šiame krašte skelbtuose geofiziniuose metuose. Tuomet buvo atlikta daug toje srityje visokių tyrinėjimų. Geofizinių metų vykdomojo komiteto vyriausias direktorius Dr. H. Odishaw pareiškė: "Būvyje vieno šimtmečio arba net ir anksčiau vandenynai gali pasidaryti svarbiausiais žemynų varžovais žaliavų tiekimo srityje".22 Japonai jau ir dabar išnaudoja vandenynus trūkstamam maistui papildyti.

Šiuo laiku nepritekliaus ir bado pavojaus ištiktas kraštas dėl paramos maistu kreipiasi į JAV, kadangi Jungtinių Tautų Maisto ir Agrikultūros Organizacija nepajėgia tokios pagalbos suteikti. Tai rodo, kad JAV savo agrikultūra, gaminamo maisto kiekiu ir jo ištekliais yra pajėgiausia pasaulio valstybė, nekalbant apie jos industrinę ir militarinę galybę.

Šių metų kovo mėn. pabaigoje JT Maisto ir Agrikultūros Organizacijos vyriausias direktorius Dr. B. R. Sen kartu su JAV žemės ūkio sekretoriumi O. L. Freeman aplankė JAV prezidentą ir svarstė pasaulinę maisto padėtį, Indijos aštrų maisto trūkumą ir prezidento pasiūlytą tarptautinę Food for Freedom programą.23 B. R. Sen pagyrė minėtos programos konstruktyvumą, nes joje pabrėžiamas būtinumas, kad šelpiamieji kraštai išmoktų patys apsirūpinti maistu, didindami žemės ūkio produktų gamybą.

Vėlesniame B. R. Seno ir O. L. Freemano pasitarime buvo papeikti Vakarų Europos kraštai, ypatingai Prancūzija, kuri nemažai maisto produktų eksportuoja, dėl jų nenoro teikti maisto pagalbą badaujančiai Indijai. B. R. Sen, patsai būdamas indų tautybės, pažymėjo, kad tiktai Australija, Japonija, Kanada ir JAV siunčia grūdus Indijai ir pareiškė, jog badaujančių gelbėjimas turėtų būti tarptautinis reikalas. O. L. Freeman pastebėjo, kad JAV iš savo išteklių parūpina Indijai 6 milijonus tonų grūdų, pusė iš 12 milijonų tonų, reikalingų badaujantiems to krašto žmonėms.

JAV turi sudariusios savo programą ekonomiškai atsilikusiems kraštams pagelbėti. Pagal Public Law 480 arba Food for Peace2* JAV kasmet kitoms valstybėms išdalija maisto produktų už pusantro bilijono dolerių. Kongresui pritarus naujai prezidento programai Food for Freedom, 1967 - 1968 metais išduodamo maisto kiekis pakils iki 3,3 bilijono dolerių vertės. Tas projektas sumanytas susidoroti su tokiais nenumatytais atvejais, kaip neseniai Indiją ištikusi sausra, kuri paskatino komunistus suorganizuoti maištą Keralos srityje.

Antra vertus, o tai laikoma pačiu svarbiausiu tos programos dalyku, kiekvienas JAV paramą gaunąs kraštas bus verčiamas patsai pa-sigelbėti maistu. Šelpiamieji privalės ne tik pasižadėti, bet ir įrodyti, kad jie tikrai daro pažangą maisto apsirūpinime, t. y., kad jie gerina savo žemės ūkį. Paramos davėjas pasilaiko sau patikrinimo teisę. Priežastis tokiai kontrolei yra labai svarbi. Žemės ūkio sekretorius O. L. Freeman pareiškė: "Jei atsilikusieji neišmoks patys išsimaitinti, bus pasaulinis badas. Tarp dabar ir 1980 m., apytiksliai vertinant, maisto paklausa pakils maždaug 300 milijonų tonų. Šio krašto potencialus rezervinis gamybinis pajėgumas yra tarp 50 ir 55 milijonų tonų. Lieka 250 milijonų tonų skirtumas, kurį tiktai patys atsilikusieji kraštai gali užpildyti."25 Kartu su maistu atsilikusiems kraštams bus duodamos žemės ūkio reikmenys ir trąšos. Vyriausybė skatins JAV privatines bendroves steigti tuose kraštuose žemės ūkio mašinų bei įrankių ir trąšų fabrikus. Planuojama kiečiau paveikti Indiją ir kitus atsilikėlius, kad jie pirmoje eilėje plėtotų savo žemės ūkį, o ne pramonę. Jeigu jie to nevykdytų, numatoma jiems nutraukti paramą. Atrodo, kad Indijos žemdirbių švietimo darbas nebus lengvas. 300 milijonų akrų žemės priklauso 60 milijonams žemdirbių. Jiė kalba 14 skirtingomis kalbomis bei gausybe dialektų, ir absoliutinė jų dauguma yra beraščiai.

Food for Freedom programoje sumanyta nemokamai išdalyti maisto tiktai už 800 milijonų dolerių vertės. Tokia JAV labdara galės pasinaudoti tie kraštai, kurie aiškiai įrodys, jog jie patys negali išsimaitinti. Kitiems atsilikusiems kraštams bus duodamas ilgatermininis, galimas daiktas, dviejų procentų kreditas pirkti likusius 2,5 milijonų dolerių vertės maisto produktus. Už juos jie mokės pagal pasaulinės rinkos kainą ir atsilygins JAV valiuta.


Norint padidinti pasaulinę maisto produkciją, be geresnių sėklų ir nuodugnesnio žemės išdirbinio, JAV žemės ūkio departamento ekspertų įsitikinimu, daugiau reikia vartoti trąšų. Dr. L. R. Brown, minėto departamento ekonomistas, tuo klausimu pareiškė: "Ironiška, kad labiausiai atsilikę Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos kraštai, talpinantieji du trečdalius visų pasaulio gyventojų, kur yra didžiausia maisto paklausa, tesuvartoja tiktai 5 milijonus tonų trąšų iš 35 milijonų tonų vienerių metų pasaulinės trąšų produkcijos. Kitais žodžiais, tiktai vienas septintadalis pasiūlos suvartojamas dviejų trečdalių populiacijos kraštuose. Kai žemės plotai, kurie galėtų būti panaudoti kultivavimui, mažėja, trąšos pasidaro pagrindinis žemės pakaitalas maisto produkcijos procese".26 Vartojant daugiau trąšų, geresnes sėklų atmainas, naikinant augalų kenkėjus, gerinant ūkininkavimo metodus ir vykdant irigaciją, Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos kraštuose maisto gamybą būtų galima patrigubinti.

Dar yra daug neišnaudotų galimybių maisto produkcijai padidinti. Anglijos Oksfordo žemės ūkio specialisto C. Clark27 apskaičiavimu, jeigu visa dabar pasaulyje agrikultūrai naudojama žemė būtų taip išdirbama bei išnaudojama, kaip tai daro olandai, ji galėtų išmaitinti 28 bilijonų populiaciją.

1.    World Population at Time of Christ. Science Digest, December 1960.
2.    Lietuviy Enciklopedija, VII t., 293 psl.
3.    Ten pat.
4.    Population Bulletin. December 1960, 153 psl.
5.    Ten pat. January 1960, 16 psl.
6.    Ten pat. March 1960, 30 psl.
7.    Ten pat. January 1960, 13 psl.
8.    We're Running out of Resources.  The  Nation, January 13, 1962.
9.    World Hunger: Enemy of U. S. Prosperity. Forbes, March 1, 1966.
10.    Food for a Growing World. Science Digest. December 1960.
11.    World Hunger: Enemy of U. S. Prosperity. Forbes, March 1, 1966.
12.    Population Bulletin, October 1961, 123 psl.
13.    World Hunger: Enemy of U. S. Prosperity. Forbes, March 1, 1966.
14.    India. Time, February 25, 1966.
15.    Hunger amid Forbidden Foods. Science Digest, January 1962.
16.    Ten pat.
17.    Ten pat.
18.    Food for a Growing World. Science Digest, December 1960.
19.    Will the Cupboard be Bare. Science Digest. October 1963.
20.    Ten pat.
21.    Protein from Petroleum. Science Digest, April 1965.
22.    Ocean-Bottom Farms and Mines. The Wall Street Journal, January 26, 1959.
23.    Chicago Tribune, March 26, 1966, 12 psl.
24.    World Hunger: Enemy of U. S. Prosperity. Forbes, March 1, 1966.
25.    Ten pat.
26.    Ten pat.
27.    Looking Toward A. D. 2000. Time, February 25, 1966.