Žodis skaitytojams Spausdinti
Parašė Antanas Vaičiulaitis   

Tremtinio dalia šiandien ištiko ne tik lietuvį, bet ir jo kūrybą. Kaip mūsų brolis ir sesuo buvo išblokštas į svečias žemes, į kraštus, apie kuriuos nė sapne nesapnavo, taip ir mūsų spauda, knyga, menas, dainos ir muzika atšiaurių vėtrų buvo sviesti iš savos padangės į tolimas šalis, į visai naujas ir šiurkščias aplinkybes. Ir garbė lietuvių tautai, kad nedėkingose tremties dienose ji aukštai iškėlė lietuviškosios šviesos žiburį, bylodama raštu, giesme, paveikslu ar skulptūra.

Tarp tų šviesulių, kurie išaugo niūrioje tremtyje, yra ir "Aidai". Svetimame krašte jie iškilo į stiprią ir kūrybingą jėgą. Tačiau jų likimas, kaip ir mūsų žmogaus lietuvio: turi keltis iš vietos į vietą, ieškoti prieglaudos, kad galėtų toliau vešėti lietuviškosios kultūros bare. Daugis Vokietijoje ėjusių laikraščių, po šaunių pastangų ir vaisių, nunyko ir mirė, kada lietuviai išsisklaistę po Anglijos, Amerikos ar Australijos miestus, provincijas ar pateko net į miškų glūdumas, toli nuo kultūrinio pasaulio.

Tokia dalia — užgesti ir išnykti — laukė ir šio žurnalo. Tačiau jį į savo rankas paėmė lietuviai Tėvai Pranciškonai Amerikoje, ir jo ateitis tapo saugi. Reikia tikėtis, kad lietuvis skaitytojas įvertins šias mūsų tautinės kultūros pastangas, rems šį žurnalą ir prisidės prie kilnaus žygio: ir juodžiausiame mūsų tautos negande nepasiduoti, kurti ir kovoti.

Niekados mums taip nereikėjo didžios valios — išlikti, kurti ir kovoti. Tūkstančiai metų praėjo, kai lietuvių giminės įsikūrė prie brangiųjų Baltijos krantų ir tenai, kur Nemunas liūliuoja. Ilgoje metų ir amžių bėgmėje mūsų žmonės ir mūsų žemė niekados   nebuvo išstatyti   tokiai grėsmei, tokiam žiauriam ir naikinančiam pavojui. Tenai, prie Nemuno ir Šešupės krantų, šią valandą ne žmogus lietuvis, bet visa tauta marinama. Iš savo sodybų ir iš savo senolių paveldėjimo, kurį pats Dievas mums į rankas įdavė, nūn išplėšiamas ne tiktai mūsų brolis, ne tik pakilta prieš lietuvių tautą, bet ir prieš pačią jos dvasią ir netgi atminimą, nes luošinamas, išmetamas ne tik patsai žmogus, bet ir visa tai, kas jam brangiausia ir kuo jisai amžiais, guosdamasis ir tvirtėdamas, gyveno: tikėjimas, kalba, papročiai, praeitis, laisvė, kūryba ir meilė. Kadaise rusas liepė mūsų himno žodžius išdraskyti iš V. Kudirkos paminklo akmens. Šią baisią valandą tas pats rusas, tik daug kruvinesnis, stengiasi iš tautų šeimos išdraskyti visą lietuvių giminę, tiekos amžių taikoje gyvenusią tarp savo girių ir prie savo upių, ir mums sudėjusią tiekos didžių dvasios lobių.

Tačiau ir juodžiausioje naktyje, žiauriausiame priešo siautėjime mes prieš save regime vilties žvaigždę, kurią mums rodo mūsų tikėjimas ir patsai mūsų širdžių plakimas. Už šiurpių dabarties rūkų, už šiandieninio išniekinimo, suspaudimo ir naikinimo šviečia ateities dienose jinai: laisva ir kūrybinė Lietuva. Šis tikėjimas ir šisai ateities paveikslas mus lydi ir dieną ir naktį. Visi mes, kurie nūnai esame svečiose žemėse, turime būti šio ateities regėjimo ir tikrenybės sargai budėtojai, kalviai ir kovūnai. Nė vienas mūsų nėra išteisintas, kada marinama mūsų tėvų žemė, kuri mums uždėjo amžinai nenykstantį ženklą: mes esame Lietuvos vaikai, senos ir didžios giminės sūnūs bei dukterys. Ne į mūsų kaktas, bet į mūsų širdis, į pačią mūsų amžinąją sielą yra išdeginta žymė: Tu esi lietuvis! Šisai žodis, brangiausias iš visų, ant mūsų pečių deda pareigą,  nuo kurios mūsų negali atleisti nei jokis žmogus, įstatymas, net nei pati mirtis. Didieji mūsų žemės sūnūs mus gaivina ir mus puošia, visą tautą kelia, būdami jau ir anapus mūsų būties slenksčio. Taip ir mes: būkime verti jų dvasios ir jų paveldėjimo, ir jų kovos.

Šis yra metas susi j uosti strėnas kovai ir visiems budėti žygyje. O tas žygis yra pašauktas ir surikiuotas Lietuvos laisvei ir laimėjimui. Mes esame įvairūs kovotojai: vieni partizano mirtimi tėviškių giriose ir prie mielųjų Neries krantų, kiti vergo tremtinio jungu Sibiro tyruliuose ir šiaurės speiguose, treti savo ilgesiu svečiose padangėse ir savo parama laisvės kovai, ketvirti nenuilstamu darbu mūsų senosios tautos gerovei ir jos dvasinių lobių saugojimu bei išlaikymu, penkti savo žodžiu ir kūrybiniu augimu.

Nė vieno lietuvio šiame žygyje nėra išteisinto ir atleisto. Taip ir šisai žurnalas turi pasiėmęs didesnę, negu kasdieninė, pareigą. Ir jis yra balsas laisvės kovoje ir tautinės-krikščioniškosios kultūros sargas bei statytojas. Į jį savo raštais ir menais šaukiami visi lietuviai, kurie tik gyvena didžiuoju visų mūsų siekimu.
O tasai siekimas yra: laisva ir kuriančioji Lietuva.

A. VAIČIULAITIS