ŠVENTIEJI METAI IR JŲ REIKŠMĖ Spausdinti
Parašė Zenonas Ivinskis   
"Didysis Jubiliejus, kuris kitais metais Šventajame Mieste bus švenčiamas, turi pirmiausią tikslą ne vien tik sukviesti krikščionis atgailai už padarytas nuodėmes ir vidujiniam pasitaisymui, bet jis turi paraginti tikinčiuosius j dorybes ir uždegti juos šventam gyvenimui ... Ir jeigu žmones šito Eklezijos balso paklausys ir nusikreips nuo žemiškųjų ir praeinančių dalykų į amžinuosius ir nesimainančius, tada, be abejo, prasidės laukiamasis sielų atsinaujinimas. Tik per jį tegali asmeninis ir viešasis gyvenimas prisiderinti prie krikščionybės įsakymų ir jos dvasios ... Ir jeigu to ir kada nors anksčiau reikėjo, tai šiandien labiausiai reikia viską atnaujinti Evangelijos tiesoje ir jos dvasios stiprybėje".

Šitokiais žodžiais pradėjo popiežius Pijus XII-sis savo bulę. Ja buvo pagarsintas pasauliui per praėjusia Kristaus Dangun Žengimo Švente (1948.V.26) "Jubilaeum Maximum"', iš eilės jau 25-asis jubiliejus.

I. TRUMPA ŠVENTŲJŲ METŲ ISTORIJA

Kada jubiliejus atsirado ir kas ji apskritai "išrado"? Jubiliejai išaugo savaime iš pačios Eklezijos ir jos tikinčiųjų dvasios. Tikintis krikščionis nuo seno buvo ir yra piligrimas. Jau 4-tame amž. krikščionys keliaudavo į Kristaus kančios vietą — Jeruzalę. O į Romą maldininkai vykdavo ne tik pasimelsti prie kankinių relikvijų, ar pamatyti Šv. Petro įpėdinį. Nepaisydami šiandien sunkiai įsivaizduojamų kelio vargų ir nuolat slypinčių pavojų, maldininkai vykdavo tūkstančius kilometrų atgailos tikslu. Romoje jie melsdavo savo nuodėmių atleidimo, lankydavo Apaštalų palaidojimo vietas, puldavo šv. Tėvui po kojų. Ir taip ėjo per šimtus metų, ypač iki 8-tojo amžiaus. Bet pirmasis formalus jubiliejus įvyko tik 1300 metais. Tiesiog paties popiežiaus Bonifaco VIII-jo ir jo amžininkų nustebimui, naujo šimtmečio, t. y. Naujų Metų, išvakarėse suplūdo didžiausios minios žmonių prie Šv. Petro. Buvo plačiai pasklydęs garsas, kad galima laimėti atlaidus, kurie atleidžia bausmes už nuodėmes ir sutaiko žmogų su Dievu. Nors popiežius nerado dokumentalinių įrodymų, kad praeityje šimtmečių sąvartoje būtų buvęs švęstas atlaidų jubiliejus, tačiau drauge su kardinolu kolegija nusprendė pagarsinti jubiliejų, kad "nepražūtų žmonėse tiek daug (atsiradusios) tikėjimo dvasios, kad neužgestų toks didelis religinis veržlumas". Tai buvo paskelbta 1300 m. vasario 16 ir 22 dienomis.

Nors nebuvo nei radijo, nei telefono, bet nuostabiai greitai plito žinios. Jas išnešiojo maldininkai po visą ano meto krikščioniškąją Europą. Perdaug tada buvo buvę kariauta tautų su tautomis, miestų su miestais, net didikų šeimų sa-vitarpyje ("Romeo ir Julijos" istorija) ...Buvo trokštama taikos, susitaikinimo su Dievu. Tad visus 1300-tuosius metus maldininkai keliavo į Romą. (Kronistas Villani labai vaizdingai visa tai aprašo). Ir Dantė buvo atvykęs! Tad 1300 metų jubiliejus dar vadinamas "Dantės Jubiliejumi", juo labiau, kad jis įvairiuose posmuose ji atžymėjo ir savo "Dieviškoje Komedi-joje".

Jau seniai yra sugriautas priekaištas, kad Romai šitas žmonių suplaukimas davęs "krūvas aukso". Apskritai didžiausią dalį jubiliejų lankytojų sudarydavo varguomenė. Taip buvo per pirmuosius Šventus Metus, taip buvo ir vėliau. O tų biednų žmonelių skatikai, amžininko Stefa-netti liudijimu, buvo paskirti bazilikoms išlaikyti, religinio kulto reikalams.

ŠV. DURYS ŠV. PETRO BAZILIKOJE ROMOJE

1350 metų jubiliejus buvo Romoje švęstas, nors popiežius Klemensas VI ir gyveno Avigno-ne. Jubiliejinės iškilmės buvo pravestos per popiežiaus legatą. Šitas jubiliejus yra vadinamas Petrarkos jubiliejumi. Kai Urbonas VI-sis sugrįžo Romon, turėjo būti iškilmingai atžymėta ir laiminga bažnytinės schizmos pabaiga. Atsiminus Kristaus amžių, buvo numatyta švęsti jubiliejų kas 33-ji metai, ir 1383-ji turėjo būti jubiliejiniai metai. Bet del neramumų jie buvo iškilmingai atšvęsti tik įpėdinio (Bonifaco IX-jo) 1390 metais.

1400-iems metams prasidedant Šiaurės Italijoje buvo kilęs religinis judėjimas, vad. "Fla-gellanti Bianchi". Baltai apsirengę maldininkai su kryžiumi traukdavo iš miesto į miestą ir maldaudavo taikos.   Su Romos gyventojais  jie išprašė naujo jubiliejaus. Bet kai nuo 1390-jų praėjo 33-ji metai, turėjo būti atšvęstas vėl jubiliejus. Tai buvo 1423-ji, laikai Martyno V-jo, kuris buvo susirūpinęs Huso erezijos plitimu, ir nekartą rašė laiškus Vytautui.

Toliau jubiliejai vis būdavo švenčiami kas 25-ri metai. Taip nustatė popiežius Paulius II, motyvuodamas, kad kiekviena generacija turėtų progos pasinaudoti Dievo teisingumu. Tad po 1450-jų ("šešių šventųjų") jubiliejaus, sekė pirmasis dvidešimt penkerių metų jubiliejus — 1475. Ir toliau visą laiką per šimtus metų Šventieji Metai buvo taip švenčiami, vis kas 25-ri metai, išskyrus tik 1800 ir 1850.

Aleksandras Vl-asis 1500 metams nustatė atitinkamą ritualą, kurio pėdsakai jau buvo ir anksčiau. Tas ritualas, išlikęs iki pat šiai dienai,  reiškė, be kitko, specialių jubiliejinių — "Šventųjų Durų" atmūrinimą keturiose Romos bazilikose: 1) Šv. Jono (Laterane), 2) Šv. Petro (Vatikane), 3) Šv. Povilo (pakeliui į Ostiją — "už miesto mūrų") ir 4) Šv. Marijos (Liberia-niškoji — Santa Maria Maggiore).
1525 ir 1550 jubiliejai vyko akivaizdoje religinio suskilimo, kuris ypač reiškėsi Vokietijoje ir Anglijoje. Sakoma, kad Romoje nuolat gyveno vienas šventasis. Štai paskelbiamas šventuoju jėzuitų įkūrėjas Ignacas Lojolą, labdarybės organizatorius Pilypas Neri, Karolius Boro-mėjus ir t.t. Nuo Šv. Neri laikų į iš svetur atvykusių maldininkų globą vis labiau imta kreipti dėmesio, ir, pav., per 1575 jubiliejų pats pop. Grigalius XIII-sis rodė didelį nuolankumo ir maldingumo pavyzdį. Jis pats patarnaudavo maldininkams prie stalo. Piligrimams priglausti ir aprūpinti atsirado įvairios brolijos. Pav., tada iš 400,000 maldininkų šv. Pilypo Neri įkurtoji Šv. Trejybės brolija priglaudė 144,000. Tada buvo atvykęs ir Vilniaus vyskupo pagelbininkas kun. Jurgis Radvila (vienintelis lietuvis kardinolas iki šiol).

Įvyko daug atmainų politiniame ir ekonominiame gyvenime. Vis labiau susicementavusios tautinės valstybės ėmė uoliau vesti vadinamąją merkantilistinę politiką, t. y. rūpinosi, kad iš krašto svetur kiek galima mažiau teišplauktų pinigo. Šitokioje sistemoje atsirasdavo kliūčių ir maldininkų kelionėms. Bet jubiliejai vykdavo iškilmingai, ir vis po kokiu nors ženklu. Štai 1625 m. buvo meldžiamasi už taiką; 1675 metų maldininkai žavėjosi nuostabiu Bemini menu. Vėl 400,000 maldininkų! Nors 1775 metų jubiliejus vyko antibažnytinėje dvasioje, plintančioje ypač iš Prancūzijos, tačiau buvo per 300,000 lankytojų. Tik 1800 metais negalėjo įvykti jubiliejaus, nes Roma buvo prancūzų užimta, o pats pop. Pijus V-sis, Napoleono deportuotas, mirė skausme 1799 rudenop. Tik kovo 14 d. (1800) tebuvo Venecijoje išrinktas naujas popiežius. Pijus IX-sis 1850 ir 1875 m. paskelbė atlaidus, bet neatmūrino Šventųjų Durų. 1875-metai yra tačiau įskaitomi į jubiliejinių metų eilę. Tik Leono XII-jo drąsa buvo atšvęstas prieš tai 1825 metų jubiliejus. O Leonas XIII-is ryžosi atkovoti Bažnyčiai prestižą, ir, akivaizdoje ano meto siautėjančio antiklerikalizmo, buvo labai iškilmingai atšvęstas garsusis 1900 metų jubiliejus. Populiari žilagalvio senelio asmenybė, turinčio jau 90 metų amžiaus ir einančio Kristaus Vietininko pareigas jau 22 metai, pritraukė daug maldininkų. Tas jubiliejus ir Lietuvoje buvo plačiai pagarsintas bažnyčiose per misijų dienas (Tėvai kapucinai) ir t.t. Žmonių lūpose dar ilgai skambėdavo "jubileušų" metai. Nevienas senosios kartos tautietis Amerikoje dar turi prisiminti, kaip jis klausėsi jubiliejinių metų pamokslų, ėjo išpažinties . . .

Bažnyčios triumfu tapo 1925 jubiliejus, kurį pravedė pop. Pijus XI-sis. Po I-jo pasaulio karo nuvargusios tautos kreipė labiau savo žvilgsnį į Dievą. Buvo akcentuojamas tautų solidarumas. Tai buvo pirmasis jubiliejus nepriklausomoje Lietuvoje. Jis buvo dar labiau už 1900 metų jubiliejų atžymėtas miestelių, pakelių ir šventorių kryžiais, atminimo lentomis ir t.t. Gal būt, jau ne vieną tų religinių ir pamaldumo ženklų raudonoji banga ir sunaikino ...

1933-čiais metais sukako 19-ka šimtmečių nuo Išganytojo mirties. Gal būt. dar prisimindamas Urbono VI tradiciją šita nepaprasta proga popiežius paskelbė Šventuosius Metus. Tai buvo paskutinieji Šventieji Metai laisvoje tėvynėje. Šių metų jubiliejaus Lietuvos tikintieji, kęsdami jungą ir būdami užspausti tame baisiame kunkuliuojančiame katile, negalės švęsti. Tačiau jų broliai iš laisvojo pasaulio, lankydami Romos šventoves, labiausiai melsis už juos ir už tėvynės išlaisvinimą.

II. DIDŽIOJO 1950 METŲ JUBILIEJAUS PRASME

Jubiliejaus tikslas yra nusakytas pačioje bulėje. Remdamasis ankstyvesnių popiežių pavyzdžiu ir kardinolų kolegijos patarimu, pop. Pijus XII, kaip ir seniau buvo daroma, nuo Kalėdų (1949.XII.24) skelbia jubiliejinius metus. Iš praeities einančia Šventųjų Metų tradicija, esant malonės stovyje reikia aplankyti keturias žinomas Romos bazilikas ir sukalbėti ten atitinkamas, bulėje tiksliai įvardintas, maldas. Tuo būdu laimimi visuotiniai atlaidai. Bulė sako: "Tikintieji gali tuos atlaidus gauti kaip sau, taip ir mirusiems, tiek kartų, kiek kartų jie išpildys numatytas sąlygas".

Parinkimas tų keturių bažnyčių, kurių Romoje yra keli šimtai, nėra atsitiktinis. Jis remiasi sena tradicija ir žila senove. Norįs Šventųjų Metų atlaidus gauti maldininkas turi lankyti "bažnyčią motiną" — patriarchalinę bažnyčią, pirmąją pasaulio katedrą, būtent Šv. Jono baziliką Laterane. Paskui seka šventovė, iš kurios nuolat buvo skleidžiamas tikėjimas, šv. Petro bazilika; toliau — už miesto ribų didžiojo tautų apaštalo (šv. Povilo) bazilika; ir pagaliau šv. Panelės visuotinio pagarbinimo vieta — Santa Maria Maggiore. Štai tie keturi pagrindiniai punktai, ant kurių remiasi Amžinojo Miesto jubiliejaus rūmai.

Bet šitie Šventieji Metai neišsisemia vien tik jubliejiniais atlaidais. Iš vienos pusės "reikia Dievo maldauti, kad visi žmonės malda ir atgaila apgailėtų savo nusikaltimus ... ir per šitą jubiliejų laimingai pribrandintų visų kitų atvertimą prie Kristaus . .." Ir visi tie, "kurie yra išklydę iš tikrojo kelio, dar daugiau — net tie, kurie yra Dievo atsisakę ir jo nekenčia, ir jie turėtų būti apšviesti Dievo Šviesos ir jo didelės malonės paskatinti paklusti Evangelijos nuostatams". Iš kitos pusės popiežius, Šventųjų Metų proga, kalba: "Tegul ateina pagaliau seniai trokštamoji taika Į žmonių širdis, į atskiras tautas ir į visą žmoniją. Tegul visi tie, 'kurie persekiojami dėl teisybės' (Mat. 5, 10), palaiko nepalaužiamą drąsą,   kuri kankinių kraujuje buvo Eklezijos papuošalas nuo pat pradžios. Tegul tremtiniai, belaisviai ir visi tie, kurie yra toli išgabenti iš savo namų, kaip galima greičiau, sugrįžta į savo mieląją tėvynę. O visi tie, kurie yra suspausti skausmo ir liūdesio, tegul būna pripildyti dieviškosios paguodos".

Popiežius kviečia visus, kas tik gali, atvykti į Romą, nes čia yra "kiekvienam krikščioniui antroji tėvynė". Čia galima aplankyti tas vietas, kur "po kankinimo buvo palaidotas Apaštalų Kunigaikštis, kur yra šventieji kapai (katakombos) nukankintųjų už tikėjimą, kur yra gražiausieji Dievo namai..." Šventasis Tėvas primena, kad maldininkų kelionės neturi virsti malonumų kelionėmis. Jos turi būti pamaldžiai atliktos. Praeitų šimtmečių piligrimai "nesigailėdavo jokių sunkaus kelio vargų, nekartą net pėsti skubėdavo Romon ir čia gailesčio ašaromis naikindavo savo nuodėmes . . ."

Gegužės 26 d. (per Kristaus Dangun Žengimą) keturiose bazilikose Romoje ir visose pasaulio bažnyčiose pagarsintoji popiežiaus bulė yra, be abejo, pagrindinis šaltinis šių Šventųjų Metų prasmei išaiškinti. Šalia teikiamų visuotinių atlaidų 1950 metų jubiliejus turi reikšti ir tikinčiųjų maldas už tautų atsivertimą, už tautų taiką. Tačiau bulė dar ne viską pasako.

III. ŠV. PETRO KARSTO PASLAPTIES ATIDENGIMAS

Vos puse sakinio bulėje popiežius Pijus XII teužsimena, kad Roma yra ta vieta, kur buvo palaidotas Šv. Petras. Ilgai protestantų teologai apie 1927 — 29 metus yra bandę įrodinėti, kad šv. Petras, gal būt, iš viso niekuomet nesąs buvęs Romoje. Prieš dvidešimt metų tuo klausimu buvo daug prirašyta ir diskutuota. Savo samprotavimams pagrįsti istorikai griebdavosi įvairių argumentų. Šituo būdu buvo norima sudrebinti ir popiežiaus primato kertinį akmenį. Katalikų Bažnyčia laikėsi iš seniai einančios tradicijos, turėjo savo argumentus ir to pakako. Ir popiežiai nesirūpindavo, kad tas klausimas mokslinių tyrinėjimų šviesoje būtų abejojantiems išaiškintas. Tik popiežius Pijus XII-sis ryžosi drąsiam žingsniui. Jis pirmasis iš šv. Petro įpėdinių liepė ištyrinėti šv. Petro mirties vietos ir jo karsto klausimą. Šiuo svarbiu dalyku dar negalėtume nieko daug pasakyti, nes tos didelės paslapties atidengimą yra sau rezervavęs pats popiežius. Ir, pav., Šv. Metų Komitetas, kuris įvairiais kitais klausimais keliais atvejais teikė informacijų, šiuo klausimu oficialiai nieko nežino ir nieko nesako, bet patvirtina, kad į laikraščių skiltis prasiveržusios žinios yra, tur būt, teisingos.

Po ilgo ir rūpestingo specialios mokslininkų (istorikų, archeologų, epigrafų, numizmatų ir t.t.) komisijos darbo, kur svarbią rolę užėmė katakombų specialisto jėzuito E. Kirschbaumo tyrinėjimai, buvo prieita tokia galutina išvada: šv. Petro koplyčia yra po Konfesijos (Išpažinimo) altoriumi šv. Petro bazilikoje. Ten ir buvo rasti visi akivaizdūs įrodymai apie šv. Petro karstą. Tame požemyje yra aptikta pėdsakai ir senosios bazilikos. Ji bus iškilmingai atidaryta paties popiežiaus per jubiliejų. Joje galį tilpti iki 7-8 tūkstančių Žmonių. Ji bus pirmiausiai parodyta tarptautinės spaudos atstovams ir diplomatiniam korpusui.

Apie pačius tyrinėjimus, atliktus profesorių: E. Kirschbaumo, E. Josi, jėzuito A. Ferrua, G. Nicolosi, C. Serafini, Apolloni, spausdinamas Vatikane tomas, kuriame bus penkios atskiros studijos šv. Petro karsto reikalu. Šitaip galutinas šv. Petro karsto paslapties mokslinis atidengimas bus vienas iš didžiausių jubiliejinių Metų įvykių.

IV. ŠVENTŲJŲ  METŲ ORGANIZACIJA IR JŲ KALENDORIUS

Rūpestingai ir su dideliu organizaciniu aparatu buvo pradėta ruoštis Šv. Metams. 1948 m. Kalėdomis buvo paskelbta speciali popiežiaus malda Šv. Metams. Apie juos jau savo ankstybes-nėse viešose kalbose Pijus XII buvo užsiminęs. Greitai buvo sudarytas Šv. Metų kalendorius. Iš jo matyti, kad bent kartas kas mėnesį pats popiežius Šv. Petro bazilikoje laikys maldininkams mišias. Jis dalyvaus pontifikalinėse pamaldose (pagal graikišką liturgiją), kai bus švenčiama 1200 metų mirties sukaktis Bažnyčios daktaro Jono Damaskiečio. Per Tris Karalius prasidės iškilminga oktava įvairiais ritais Šv. Andriejaus bazilikoje (della Valle). Sausio 18-tą nauja oktava už Eklezijų vienybę ir sausio 20 d. iškilmingas 1700 m. sukakties paminėjimas nuo kankinio popiežiaus šv. Fabijono mirties. Sausio 25 d. iškilmingos pontifikalinės mišios šv. Povilo bazilikoje. Ir toliau beveik kiekvieną mėn. vis numatytos jubiliejinės iškilmės. Iš jų pažymėtina kovo 2 d. pop. Pijaus XII išrinkimas, 111.12 jo karūnavimas. Po Didžiosios Savaitės ir didelių velykinių iškilmių šv. Petre, balandžio — gegužės mėn. bus keturių naujų šventųjų pagarsinimai. Jų tarpe yra 12-kos metų mergaitė, palaimintoji Maria Goretti. Rodos, šventąja bus paskelbta ir Prancūzijos karalienė Marija Valois. Tuo klausimu galutinas kalendorius dar nepaskelbtas.

Birželio 8 d. nepaprastos Dievo Kūno iškilmės, Šv. Tėvui dalyvaujant, o trečiąją Sekminių dieną naujo šventojo paskelbimas. Birželio 29 — 30 d. numatytos iškilmingos šv. Petro ir Povilo šventės. Spalių ir lapkričio mėnesių sekmadieniais bus keletas naujų palaimintųjų paskelbimas. Pagaliau per kitas Kalėdas vėl bus &v. Durų užmūrinimas, t. y. jubiliejaus užbaigimas.

Apie didelius pasiruošimus Šv. Metams jau daug kur rašyta. Visose laisvose valstybėse yra sudaryti tautiniai Šv. Metų komitetai. Jų sudėtis 1949 m. pavasarį buvo skelbta net Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, bet iš tų kraštų piligrimų nebus. Prie Šv. Metų centrinio komiteto yra parodų komitetas su savo poskyriais. Plačiu mastu organizuojamos penkios parodos: 1) "Caritas" paroda (pop. Pijaus XI-jo ir Pijaus XII-jo laikų karitatyviniai darbai), 2) "Katalikų darbo" paroda, vaizduojanti paskutinių 25-rių metų pasaulio katalikų pastangas ir jo darbo vaisius švietimo, muzikos, literatūros, spaudos, sporto, visuomeninio darbo (apskritai katalikų akcijos) srityse; 3) tarptautine religinio meno paroda, 4) Mišinių kraštų meno paroda ir 5) Orientali-nio rito Eklezijos meno paroda.

Svarbią vietą užims įvairūs kongresai, kurių įvairiomis datomis yra numatyta keliasdešimt. Štai kongresai — katalikų spaudos, bažnytines muzikos, krikščion. dramos, socialinių mokslų, misininkų, tomistų, krikšč. filosofijos, kalėjimų kapelionų, kun. seminarijų profesorių, tretininkų ir t.t. ir t.t. Svarbią vietą užims pasauliečių apaštalavimo (Katalikų Akcijos) kongresas, "Pax Christi". Lietuvių studentus ateitininkus ir sendraugius turi dominti "Pax Romaną" kongresas, kuris rugpiūčio 26—27 d. prasidės Amsterdame ir baigsis Romoje rugpiūčio 27 — rugsėjo 3 d. Numatyta daug įvairių profesinių kongresėlių: katalikų menininkų, katal. vaistininkų, juristų, prekybininkų . . .
Italų tautinis Šv. Metų Komitetas, kuriam tenka svarbiausias uždavinys, ruošiasi visu įtempimu. Italijos pasienių stotyse bus informacijų biurai. Numatyta, kad "maldininko pažymėjimas" ("tessera") teiks įvairius papiginimus Romos ir Italijos miestų susisiekimo priemonėms ir muziejams. Šitie miestai yra paskelbti maldininkams kaip lankytinos vietos, kuriose bus ir papiginimai: Turinas, Milanas, Paduva, Venecija, Genuja, Bolonija, Ravenna, Florencija, Livorno, Siena. Asyžius, Perugia, Rieti, Orvieto, Loreto, Neapolis, Pompėja, Bari, Palermo. Žinoma, visose tose vietose yra rūpestingai ruošiamasi piligrimų antplūdį sutikti. Bet labiausiai ruošiasi pati Roma.

Centrinis komitetas yra numatęs savo patalpose 3000 maldininkų vietos, 2500 žmonių bus priglaudžiami kitose jo žinioje esančiose patalpose, apie 5000 įvairiuose vienuolynuose, kurie dabar tam reikalui pritaikomi. Tad iš karto komitetas galės apnakvinti 10,000 asmenų. Bet kasdien per visus metus numatyta bent 20,000 piligrimų. Vasaros mėnesiais, kai tarnautojai gauna atostogas, jų bus dar daugiau. Nors kiekvienam maldininkui tenumatytos 6 dienos (ir dar 1 diena išvykti iš Italijos teritorijos), bet reikia manyti, kad daugelis, susižavėję įdomybėmis, norės pasilikti ir ilgiau. Tad gali būti didelio susikimšimo! Todėl tūkstančiams jaunimo yra atitinkamose vietose numatytas pigus ir sveikas sustojimas palapinėse. Dideli pasiruošimai paliečia naujų namų statybą (prie Šv. Petro aikštės statomi du didžiuliai parodų pastatai!), aprūpinimą maistu, vandeniu. Tie techniški klausimai reikalauja   didelio įsitempimo.

Skaičiuojama, kad per Šv. Metus Romon atvyks per vieną milijoną maldininkų iš svetur ir bus apie 2 mil. italų piligrimų. Kiekvienas maldininkas gauna pažymėjimą, maldininko ženklą, maldų ir giesmių knygelę ir vadovą po Romą. Tad galima įsivaizduoti Šv. Metų komiteto darbą! Jis turi numatyti visokius dalykus, pav., net išreikalauti ir papigintą benziną tiems užjūrio maldininkams, kurie persikels per Atlantą su savo mašinomis. Bet visokias informacijas, liečiančias laivų ir geležinkelių susisiekimą bei apgyvendinimą Romoje, jis yra suteikęs tautiniams komitetams. Tad apie tuos techniškus klausimus nebekalbėsime.

Bet daug svarbiau atsakyti, o kaip bus su tais, kurie negalės atvykti į Romą. Šitą reikalą specialiai aiškinausi, nes šv. Tėvo bulėje nieko daug nepasakyta, tik priminta, kad ligoniai arba kiti, kurie tikrai negali aplankyti bazilikų, turi atlikti išpažintį ir prieiti komunijos. Tada ir jiems teikiami jubiliejiniai atlaidai. Šitas klausimas dar plačiau yra išdėstytas Actae Aposta-licae Sedis (1949.VIII.16, 346). Ten pasakyta, kad bus daug asmenų, kurie dėl politinių priežasčių, dėl ligos, dėl senatvės, dėl darbo ir savo šeimų aprūpinimo, tikrai negalės į Romą atvykti. Jie turi atlikti visuotinę išpažintį, prieiti komunijos ir, vyskupui nurodžius, Šv. Metų intencija, sukalbėti atitinkamas maldas. Tada jie gaus minėtus atlaidus.

Mūsų intencijos Šv. Metams yra aiškios. Visų katalikų lietuvių, kurie ypač atvyks iš Amerikos ir iš kitų laisvų kraštų į Romą, maldos turės būti skirtos už tautos išlaisvinimą. Čia reikės melstis už visus tuos tautiečius, kurie, "persekiojami dėl teisybės", ne tik negali būti maldininkais, bet iš viso yra žiauriai varžomi ir trukdomi laisvai išpažinti savo tikėjimą. Tad pavergtosioms tautoms šitie Šventieji Metai turi didelės reikšmės! Aktyviai juose dalyvauti, reiškia rūpintis katalikiškos Lietuvos ateitimi ir jos išsilaikymu!

Paukius Augius  Į KALNUS, ŽEMAIČIŲ KALVARIJĄ