J. MARITAIN — LIBERALAS! Spausdinti
Viena iš ryškiausiųjų šiandieninio katalikiškojo pasaulio asmenybių yra J. Maritain, filosofas tomistas ir sociologas, diplomatas ir profesorius, konvertitas krikščionis, šv. Povilo laiškų interpretatorius, Prancūzijos katalikų pažiba. Šalia savo grynai filosofinių raštų (La philosophie berg-sonienne, Le Docteur Angélique, Les Degrés du Savoir, Reflexions sur l'intelligence ir d. k.) jis yra išleidęs nevieną knygą ir socialiniais klausimais (Du regime temporel et de la liberté, Humanisme integral, Les droits de l'homme et la Loi naturelle, Christianisme et Démocratie, Principe d'une politique humaniste, Pour la Justice ir k.).

šiuose pastaruosiuose savo veikaluose Maritainas pasirodo kaip didelis sintetikas, kuris amžinuosius krikščionybės principus stengiasi suprasti ir taikyti pakitusioje laiko dvasioje, kurdamas tuo būdu, kaip jis pats sako, "gyvybingai krikščioniškąją valstybę". Išeidamas iš fakto, kad pasaulis yra atsidūręs religijos atžvilgiu į priešviduramžiškus laikus, kada net ir Europa yra vėl virtusi misijų kraštu, jis mėgina nubrėžti gaires valstybei, kurioje krikščionis, nesusikirsdamas su krikščioniškąja savo sąžine, vis dėlto galėtų dalyvauti jos kūrime ir tvarkyme ir tuo būdu persunkti ją krikščioniškąja dvasia. Todėl jis pripažįsta ir į savo sistemą įima visus teigiamus naujųjų laikų politines, teisinės ir socialines srities laimėjimus ir derina juos su amžinaisiais krikščionybės principais pagal pakitusios situacijos reikalus. Maritain yra įsitikinęs, kad krikščioniškoji visuomeninė kultūra kiekvieną istorijos tarpsnį apsireiškia naujais pavidalais. Viduramžiškos kultūros tipo jis nedogmatizuoja ir netiki, kad jis galėtų kada nors prisikelti, nes jis buvęs tik istorinis. Ir dabar ir prieš šį karą Maritaino idėjos rado didelį pritarimą ir susižavėjimą Europos katalikų sluogsniuose.

Bet štai, Pietų Amerikoje prieš Maritainą prasidėjo savotiška akcija: jis norimas katalikų akyse apšaukti liberalu, ginančiu seniai Bažnyčios pasmerktas klaidas. Julio Menvielle savo knygoje "De Lam-menais a Maritain" (Nuo Lammenais ligi Maritaino — sugretinimas pats jau pasako knygos turinį!) teigia, esą, Maritaino krikščionybe slepianti savyje masonerijos idėjas, išreikštas žinoma laisves, lygybes, brolybės triada ir gyvenime įvykdytas prancūzų revoliucijos (328 p.).   Jo skelbiama Naujoji Krikščionybė esanti ne kas kita, kaip antikristo valstybė. Ta pačia linkme eina ir mons. Perez brošiūra, pavadinta "Maritain". Tuos pačius priekaištus jam daro ir kai kurie laikraščiai, ypač Čilės "EI Diario Ilustrado". Iš kitos tačiau pusės Maritainas yra smarkiai ginamas. Šiuo atžvilgiu pažymėtinas yra Carlos Naudon veikalas "EI pensamiento sočiai de Maritain" (Socialinė Maritaino mintis), kuriame autorius atremia Maritainui daromus priekaištus, parodydamas, kiek jų autoriai yra neįsigilinę į šio filosofo socialinę mintį.

Kad nevienas naujas mėginimas sulaukia kritikos ir opozicijos, yra žinomas ir savaime aiškus dalykas. Tačiau nuostabu, kad Maritaino atveju yra kritikuojamos ne jo teorijos, bet jo krikščioniškumas: jis norima padaryti didžiuoju naujųjų erezijų tėvu. šis dalykas, pasirodo, turi savo užkulisi, kurį mums atskleidžia Čilės žurnalas "Politica y Espiritu".

Pietų Amerika yra kontinentas, į kurį, kaip savo laiku rašė "Pax Romaną", yra atkreiptos viso katalikiškojo pasaulio akys, laukdamos, kaip jis išspręs socialinį klausimą, kadangi ši problema tenai dar yra beveik nejudinta. Pastaraisiais laikais naujoji katalikų inteligentų karta mėgina socialinį klausimą ten kelti ir vieną sykį popiežiaus nurodymus įvykdyti. Ji kuria socialinius sąjūdžius, kurie ryžtasi nugalėti ten įsisenėjusį kapitalizmą ir atlaikyti nuolatos augančią komunizmo grėsmę. Tačiau iš kitos pusės kapitalizmas ginasi. Kapitalizmo atstovai katalikai gina savo pozicijas dažniausiai ne tiesiog, nes jos socialiniu požiūriu yra neapginamos, bet griebiasi netiesioginių priemonių, mėgindami pakirsti pasitikėjimą tais šaltiniais, iš kurių jaunieji entuziastai semiasi įkvėpimo. Prancūzų katalikai rašytojai, kaip G. Bernanos ir L. Bloy, sociologai, kaip Mounier ir Maritain, turi Pietų Amerikos naujajai inteligentijai labai didelės įtakos: jie yra tiesioginiai jų įkvėpėjai. Todėl kapitalizmo atstovai ir stengiasi šiuos žmones diskredituoti. Maritainas čia stovi pirmoje eilėje, nes iš jo kapitalizmas jaučia didžiausią pavojų. Jis tad ir norima paskelbti liberalu, eretiku, net erezijų tėvu, kad nuo jo nusigrįžtų katalikų inteligentija, netekdama pagrindo, kuriuo ji rėmėsi. Minėtojo straipsnio autorius todėl ir baigia savo išvedžiojimus šitokia išvada: "Čia nėra jokios nei teologinės nei grynai politinės problemos. Menkiausia studijėlė parodo, kad antimaritainiška teologija yra ne kas kita, kaip socialinė kapitalistinė ekonomija. Maritaine nėra kaltinamas nei "liberalas" nei "kitatikis" Maritaine yra kaltinamas tiktai katalikiškasis mąstytojas, kuris, atsirėmęs į labiausiai ortodoksinę katalikiškąją mintį, atidengia ir atskleidžia dabartinės socialinės santvarkos nežmoniškumą ir nekrikščioniškumą. Bet kadangi nėra jokių argumentų, nei mokslinių tyrinėjimų, nei katalikiško tikėjimo, kuriais galėtų pasiremti, norėdami nuneigti labiausiai prasikišusį mūsų dienų filosofą tomistą, tai kritikai griebiasi 19 šimtmečio enciklikų, perkreipia jų prasmę ir pamiršta, kad jie yra pirmieji, kurie davė ir duoda nežabočiausio liberalizmo pavyzdį" (245 p.) (Plg. Jaime Castillo, Jacques Maritain y el liberalismo, in: "Politica y Espiritu" nrs. 35, 236-245.).