TECHNIKA IR DVASIOS KULTŪRA Spausdinti
Parašė BRONIUS STOČKUS   
Technikos ryšys su kultūros visuma arba su vadinamąja dvasios kultūra yra tik viena iš daugelio mūsų vadinamo technikos amžiaus didžiai susikomplikavusio gyvenimo problemų. Tačiau, daugiau pagalvojus, vargu ar bus pateisinama gyvenamąja epochą vadinti technikos amžiumi. Kodėl nevadinti jos, pavyzdžiui, mokslo amžiumi, valstybes amžiumi arba dideliu žmonių masių koncentracijos amžiumi, kai šie istorijos faktoriai yra nemažiau svarbūs už technika. Iš vienos puses, techniką žmonija turėjo nuo pat savo gyvenimo aušros, iš antros pusės, ne viena tik technika pažengė ligi svaiginančios aukštumos — lygiai nuostabi yra mokslo, socialinio ir valstybes gyvenimo raida. Kadangi žmonių masės pirmenybę atiduoda regimiems daiktams ir ekonominėms gėrybėms, tai ir technika lieka labiausiai pastebėta ir įvertinta. Tokiu būdu ir mūsų gyvenamasis laikas gal ir per dažnai yra vadinamas technikos amžiumi. Tačiau technikos problema yra, ir šiandien ii iškyla aštriau negu bet kada anksčiau. Tai atsitiko iš baimes, kurią sukelia nauji išradimai.

Visiems žinoma Jean-Jacques Rousseau kritika, kuri stipriai supurtė visa civilizaciją, o ypač techniką. Bet kadangi technikos būtinybe yra tokia pat elementari ir pirmine, kaip ekonominės būtinybes, tai, žinoma, jokia kritika negalėjo sulaikyti technikos pažangos ir, atrodo, negalés, nors ta pažanga ir visai fatali būtu. I visa klausimo kompleksą įsigilinus, pasirodo, kad prasmes turi ne klausimas taip ar ne. bet klausimas kaip? Negali būti šiandien klausimo apie technikos atmetimą arba kaip sulaikyti technikos pažangą, bet tik kaip tą pažanga Paveikti, kad ji geriausiai derintųsi su individualaus žmogaus ir bendruomenes gyvenimo visuma tai daugiau filosofijos, morales ir religijos uždavinys.

I. TECHNIKOS SANTYKIAI SU KULTŪROS SRITIMIS
1. Technika ir tikslieji mokslai

Modernines technikos pagrindas yra tikslieji gamtos mokslai, kurie ją remia dviem tiksliais metodais: matematika ir eksperimentu. Šis mokslinis pagrindas mūsų laikų techniką išskiria iš visų kitų technikos tipų, kokie buvo Kinijos, Mesopotamijos, Egipto, Graikijos, Romos. Inkų civilizacijose, ir jai vienai duoda tariamai neribotos pažangos galimybių.

Minėtosios, jau seniai sunykusios, civilizacijos turėjo techniką ne mokslu paremtą, tačiau pasiekusią aukšto laipsnio, net šių dienų akimis vertinant. Tuo įsitikinti užtenka pamatyti romėnu statytus Europoj išlikusius akveduktus, amfiteatrus, kelius, graikų šventyklas, egiptiečių piramides. Kinai mokėjo gaminti paraką, po-pieri, egiptiečiai šiek tiek pažinojo elektrą, maždaug visur buvo gaminami metalai. Tačiau šios civilizacijos liko lokalinės, izoliuotos, neišplėtė technikos, geografiškai jungiančios atskiras tautas, ir nesudarė politinės jungties, išskiriant gal romėnų civilizaciją. Gal todėl jos ir išnyko.

Mokslinė technika gali išaugti kiekviename krašte atskirai ir beveik nepriklausomai, jei tik čia atsiranda pakankamai žmonių, pasiryžtančių ir sugebančių ugdyti mokslinę kultūrą. Moksliniai technikos pagrindai, sudarą loginę sistemą, daug lengviau gali būti išlaikyti nuo sunykimo ir gali būti atkurti negu daugely žmonių išsklaidvtas amato patyrimas. Iš čia galimas mūsų technikos visuotinumas erdvėje ir laike. Pasaulis šiandien yra sujungtas jeigu ne politiškai, tai kultūriškai tos pačios technikos dėka. Sunku įsivaizduoti, kad kas tautas vėl galėtų išskirti ir priversti viena kitą užmiršti, nebent tik kosminė katastrofa.

Kol kas neginčijamas faktas, kad kaip tik šito mūsu civilizacijos visuotinumo dėka tautos gali naudotis technika, visiškai nebūdamos pri-sidėie prie jos mokslinių pagrindų sukūrimo. Praėjusiame kare japonai parodė maždaug tokį pat karo technikos lygį kaip ir amerikiečiai. Jų universitetai turėjo kvalitatyviai tolygias atominių tyrinėjimu laboratorijas. Mūsų technika per palyginti neilgą laiko tarpą — užteks kelių dešimčių metu — gali praplisti visam Azijos kontinente. Kiek pavojaus sudarys vienos tik technikos išplitimas, be kultūros, parodys ateitis. Tiesa, negalima pasakyti, kad europiečių technika turi eiti kartu su europiečių kultūra. Juk negalima nepripažinti japonams tam tikro kultūros laipsnio. Tačiau europiečiai ir krikščionys turi intereso, kad jų technika Azijos tautų nebūtų panaudota prieš juos pačius.

Technika gali naudotis net primityvus žmogus. Žurnalistė J. P. Gosset aprašo, kaip vienam Peru aerodrome ji laukusi lėktuvo. Ten pat laukę lėktuvo ir senas apiplyšęs indėnas, kuris valgė bananus, imdamas iš savo krepšelio. Užkalbintas jis dar naiviai pasigyrė, rodydamas bananus: šitie pilni vitaminų. Tokių naivių technikos bei civilizacijos medžio vaisių valgytojų kiek tik nori yra ne tik Pietų Amerikos indėnų tarpe, bet ir europiečių kilmės žmonių, ypač visų kontinentų kolonistų tarpe. Tokį užmiršta patį medi, nutolę nuo krašto, kur tas civilizacijos medis buvo išaugintas sunkiomis kelių generacijų pastangomis bei vargu, lengvai nukariavę naujus didelio kontinento turtus dėka senosios civilizacijos. Tokie žmonės visada yra naivūs optimistai, ir jie godžiai naudojasi gyvenimo turtais, jų nebrangindami.

2. "Nenaudingų mokslų" reikšmė

Oswald Spengleris savo ir šiandien daug dėmesio vertame veikale "Untergang des Abendlandes" nurodo, kad žmonijos istorijoje susidaro atskiri kultūros ciklai arba periodai, kurių kiekvienas prasideda kultūros lėtų iškilimu, žydėjimu, perėjimu į civilizacijos laikotarpį ir pagaliau mirtimi. Taigi aukštos civilizacijos periodas, kurio pagrindinis elementas yra aukšta technika, yra lyg ir kultūros ruduo, po kurio, nors lėtai, ateina žiema ir mirtis. Spenglerio teigimai apie atskirų kultūros ciklų eigą ir gal pati tų ciklų idėja šiandieninėse diskusijose turi būti atmestini. Mums įdomiausias jo teigimas, kad civilizacija (t. y. kultūros realizacija gamtoj ir žmonių visuomenėj) gali tam tikrą, gal ilgą, laiką išgyventi, jau seniai negaivinama dvasios kultūros. Taigi ir technika gali išgyventi tam tikrą gan ilgą pereinamą laikotarpį ir tada, kada pačios kultūros jau bus mirusios. Žinomas mūsų amžiaus kritikas Jose Ortega y Gasset nenori su tuo sutikti. Jis sako, kad "technika savo esmės dalimi yra mokslas, o mokslas neišsilaikys, jeigu jis nedomina grynai kaip toks, o pats savimi jis negalės interesuoti, jeigu žmonės nustos žavėtis bendraisiais kultūros principais. Jeigu šis užsidegimas atvės, — kas yra kaip tik dabar — technika galės laikytis tik kurį laiką dėka ją sukūrusio kultūrinio inercijos impulso". (Rebellion de las masas p. 79, Madrid 1948). Nors ir nedarydami šito galutinio sprendimo, matysime, kad entuziazmo kultūrai nėra tenai, kur techniką palaiko ir stumia pirmyn ne mokslo pamėgimas, bet nauda arba galybė, kurios iš technikos laukiama.

Ar šiandieninės aplinkybės civilizuotuose kraštuose visai tikrai garantuoja pačiai technikai pažangą ar bent išsilaikymą? Atsakymas, kad, kol bus dolerių, tol egzistuos mokslas ir technika, yra per skubus ir paviršutiniškas. Tiesa, kai visos kitos aplinkybės yra palankios, tai dar reikalinga ši paskutinė pinigo sąlyga. Techniškoji mūsų civilizacija, galima sakyti, užaugo kartu su kapitalizmu, todėl technika ir kapitalas negalės atsiskirti ir toliau. Bet ar tai jau viskas? Vieno vienintelio technikinio proceso susekimas ir geriausiose aplinkybėse, ir su geriausiomis galvomis dirbant, gali pareikalauti eilės metų laiko. Tikslieji gamtos mokslai, be kurių technika nebūtų sukurta ir nežengtų pirmyn, išsivystė per palyginti neilgą laikotarpį ir buvo sukurti tokiame mažame geografiniame plote, kuris yra Vakarų Europa. Juk visą matematiką, fiziką ir chemiją sukūrė prancūzai, anglai, vokiečiai, italai. Tas faktas kaip tik ir rodo, kokių ypatingų sąlygų reikalinga mokslui klestėti, jeigu šis mažytis žemės kampelis tik vienas tepajėgė jį kurti. Matematikas ir kartu sintetiškai   protaujantis analitikas pasirodė rečiausiai atrandama žmonių rūšis, rečiausiai žemėje sutinkamas talentas. Poetų, moralistų, karo vadų netrūko nė vienam amžiui, nė vienoj tautoj, tuo tarp Galilėjus, Newtonas, Leibnitzas, d'Alembert, La-grange, Faraday, Robert Mayer buvo lengvai suskaitomi, nepasikartoją talentai. Juos į kūrybą stūmė nepasikartojąs mokslinis entuziazmas, kurio negali sukelti joks naudos siekimas. Kaip lengvai gali šitų išvidinių mokslui sąlygų trūkti, taip lengvai gali bendroji kultūrinė linkmė nuteikti mokslui nepalankiai ir jo pažangą stabdyti. Pavyzdžiui, Vokietijoj nacių valdymo laiku, kai mokslas bei mokymas pasuko aiškiai utilitarine linkme, teoretinė arba matematinė fizika, kaip mokymo šaka aukštesnėse mokyklose ir net kaip mokslas, buvo beveik oficialiai atmesta, nors bendrai mokslo pažangai ji reiškia gal tiek pat, kaip ir eksperimentinė fizika. Tuo tarpu Amerikoje ši mokslo šaka buvo rūpinamasi pakelti. Iš to fakto galima spręsti, kaip atsargiems reikia būti su visokiais pasmerkimais, nuteisimais ir apibendrinančiomis išvadomis. Palankesnė mokslui atmosfera yra laisvė (nors ji leidžia tarpti ir technika besinaudojančiam primityvizmui) negu įkinkymas Į totalistinės valstybės vežimą.

Jeigu susidomėjimas mokslu yra pirmoji sąlyga technikos pažangai ir net išsilaikymui, tai kaip tik atrodytų, kad ši sąlyga šiandien yra geriau išpildyta, negu bent kada anksčiau. Nei viena kultūros sritis, nei mokslas šiandien neranda tiek dėmesio, kaip grynieji ir ypač pritaikomieji gamtos mokslai. Meno ir religijos, sociologijos ir filosofijos knygų kartu paėmus tikriausiai nuperkama mažiau negu vienų tik technikos ir gamtos mokslų. Po šio karo Vokietijos knygų leidyklos pirmiausia pasirūpino išleisti fizikos, chemijos, elektrotechnikos ir mašinų statybos populiarias ir mokslines knygas. Technikos mokslų studentų skaičius taip pat gal labiausiai išaugo.

Tačiau neužmirškime, kad čia turime reikalo kaip tik su praktiniais mokslais, kurių pasirinkime labai žymia dalimi nulemia naudos siekimas, ne mokslinis idealizmas. Labai išaugęs studentų skaičius Amerikos aukštesnėse mokyklose, kaip sako vienas jų. yra ne kas kita, kaip ieškojimas "better living". Manau, būtų klaidinga kategoriškai teigti, kad grynai utilitaristinis mokslo interesas nepajėgtų išlaikyti ar net pastumti pirmyn mokslo ir technikos, tačiau galutinėj sąskaitoj naudos jis tikrai neatneš. Tuo tarpu bendrajame kultūros lauke nemažesnės vertės turi vadinamieji dvasiniai mokslai: filosofija, istorija, sociologija, kurie utilitaristiniu požiūriu mažiausiai pasiteisina.

3. Ekonominiai ir socialiniai veiksniai

Technika negali būti kuriama ir negali laikytis nuo bendrosios kultūros izoliuotai, nes ją apsprendžia ekonominės bei socialinės aplinkybės, moralinė atmosfera ir bendrosios vedamosios kultūros idėjos, kurios yra dalis gyvenamojo laiko pasaulėžiūros bei filosofijos. Ryšys tarp ekonomikos ir technikos yra ryškiausiai regimas. Neperdedant galima sakyti, kad kapitalizmas, kaip mūsų laikų ekonominė sistema, sukūrė techniką, o naujoji technika sukūrė kapitalizmą: vienas be kito nebūtų galėję atsirasti ir šiandien negalėtų laikytis. Gamtos turtų naudojimas galimas tik technikos dėka, o technika galima tik tų turtų sukrovimo dėka. Vistiek kieno rankose jie bus, bet turtų sutelkimas yra būtinas išsilaikyti šiandieniniam technikos ir gamybos laipsniui.

O vis dėlto būkim atsargūs su savo tikėjimu į neišardomą ryšį tarp technikos ir kapitalo, į technikos ir kapitalizmo geradarybę. Pasaulio istorijos vyksmą nulemia ne vien reformatoriai ar sistemų kūrėjai. Technikos kūrėjas, turėdamas sau galingą ištikimą sąjungininką kapitalą, tepasižiūri į pavojų ir iš kitos puses: minia, kuri šiandien taip stebisi jo mašinomis ir garbina jų geradarybę, rytoj įsiutusi gali jas sudaužyti, kaip ji jas daužė revoliucijų metu. Štai kur pavojus technikai, kuri tariasi esanti tikroji, visuotinė ir amžina, nes paremta mokslu. Jai niūkso pavojus nuo staigių barbarizmo ir primityvizmo atbudimų, kurie ramiai sau ilsisi apkloti storu civilizacijos sluogsniu. Tat per minią technika susiduria su viena sunkiausių — socialine — problemų ir kartu pajunta savo didžiausią priklausomybę nuo bendrojo istorinio kultūros vyksmo. Masė šiandien yra didžioji istorinė jėga, kuri, kartą įjundinta, turi didelį judėjimo impulsą, sunkiai duodasi organizuojama, apvaldoma ir seka savo pagrindinius vidaus impulsus. Atrodo, kad masės dinamika įgis vis daugiau reikšmės, gyventojų skaičiui augant. Tada ir .socialinis nesaugumas, o kariu ir technikos netikrumus turėtų padidėti, žinoma, jeigu nebus kokio savaimingo reguliatoriaus. Technika negali pasitikėti pagarba, kurią masės rodo jos vaisiams. Rusų revoliucijos faktai rodo, kad minia gali sunaikinti net duoną ir priversti milijonus savo ištikimųjų badauti.

4. Filosojija ir pasaulėžiūra

Mūsų amžiaus ūkinė santvarka darosi vis priklausomesnė nuo socialinių ir politinių reiškinių. Juos gi žymia dalimi apsprendžia laiko, socialinės ir politinės idėjos. Technika, būdama nesuardomam junginy su ūkiu, netiesiogiai priklauso nuo tų idėjų. Tačiau, nemažesnės reikšmės turi ir bendrosios laiko kultūrinės idėjos, kurios nustato žmogaus gyvenimo ir kūrybos tikslus ir jo santykius su įvairiomis kultūros vertybėmis. Aišku, kad budizmas, pagal kurį aukščiausias žmogaus siekimas yra nirvana arba įsiliejimas į nieką, o kelias į ją — meditacija ligi visiško neveiklumo, negalėjo leisti susikurti jokiai aukštesnei technikos formai Indijoj. Romėnų kultūros vienu pagrindinių tikslų buvo valstybė, ir čia jų technika pasireiškė monumentaliais pastatais. Moderniniais laikais technikos vieta kultūros visumoj buvo taip pat įvairiai nustatoma. Pastarasis šimtas metų, sukūręs šiandieninę techniką ant gamtos mokslų pagrindų, sukėlė neribotą pasitikėjimą jąja.

 Tas pasitikėjimas kilo iš pačių mokslinių technikos pagrindų: juk 19 amžiaus pabaigoje manyta, kad moderninė fizika ir chemija pradės visai naują žmonijos gyvenimo erą. Pati filosofija, kiek jai buvo palikta vietos, perėmė gamtos mokslų metodus ir sąvokas. Tai vadinamasis scientizmas, filosofijos ir viso gyvenimo "su-mokslinintas". Šiai linkmei būdingas naivus galvojimas neribota ir tiesia pažanga visose gyvenimo srityse: moksle, ūky, papročiuose, politikoj. Kartu būdingas naivus optimizmas, tikėjimas esamos gamtinės tvarkos gerumu. Atrodo, kad Amerikoj vyraująs naivus optimizmas ir tikėjimas neribota pažanga eina viena dalimi iš šito 19 a. juos pasiekusio mokslo antplūdžio, kurio nepakitusi spalva pasiliko iki dabar. Antra dalimi jis kyla iš kolonizuojamo krašto sėkmingo gamtos resursų naudojimo, ir niekeno netrukdomai augančios gerovės laipsnio. Šito optimizmo pagrinde yra technika, ypatingai plačiosioms tautos masėms, kurioms neprieinama socialinių mokslų naujausios srovės ar jų susikryžiavimas, bet priešingai, — regimi mokslo vaisiai. Gana būdingas ir mūsų tautiečio emigranto pasigyrimas Amerikos civilizacijos gėrybėmis, išdidžiai manant, kad jų tik tenai besama. Istorinių sąryšių suvokimas tenai juk yra daug silpnesnis negu Europoje, kur geriau žinoma, kaip visa kas atsirado ir kiek prakaito buvo padėta. Europoj naivų progresizmą pakirto tolesnis idėjų formavimasis filosofijoj ir patirti smūgiai, ypač socialiniame ir politiniame gyvenime, kurie privertė viską iš naujo permąstyti, o Amerikoje viskas buvo tik nežymiai sukrėsta.

Kai Rusijoj kuriamo bolševizmo vadai pradžioj aiškiai deklaravo reikalą rusams sekti amerikiečiais, jie čia turėjo galvoj ne tik išskirtinai aukštą technikinės civilizacijos ir ūkinės gamybos laipsnį, bet ir tą ypatingą ryšį, kurį ten turi technika su kultūros visuma. Būtent, rusus žavėjo amerikiečiuose būdingas technikos primatas, ir technika paremtas tikėjimas į neribotą materialinio gyvenimo pažangą.

Istorinis materializmas, kuris yra marksizmo arba bolševizmo ideologinis pagrindas, teigia, kad materialinio gyvenimo arba ekonominės aplinkybės yra vienintelis kultūros veiksnys. Technika yra ne kas kita, kaip biologinio instinkto pratęsimas ir išsivystymas. Technika turi artimiausią syšį su ekonomika ir, pagal marksistus, yra pati svarbiausia kultūros sritis. Visa kita, kaip menas, yra tik priedas: panem et circenses. Tikėjimas į žemės rojų turi intymiausią ryšį su ekonomika ir, pagal marksistus privalo atstoti tikėjimą į Dievą ir tapti masėms žaviu, lyg religinio pobūdžio mitu. Tas žemės rojus kaip tik būsiąs sukurtas technikos ir mokslo pagalba. Žemės rojaus mitas, kuris labai greitai nubluko žiaurioj bolševikinėj tikrovėj, šiandien atrodo užmirštas ir jau nebėra bolševizmo ideologijos sudedamąja dalim. Tačiau šis mitas gali būti gretinamas su jam gimininga progreso  sąvoka, lygiai kaip garsios, dažnai minimos, soc-lenktynės turi atstoti individualią ekonominę civilizaciją. Nepaisant to, kad bolševizmas sau pavyzdžiu statė vienos galingiausios individualistinio liberalizmo šalies ekonomiką ir techniką, jis išlaikė sau būdingiausią kolektyvizmo žymę. Ir technika bei visa kultūra buvo padaryta kolektyvo, t. y. valstybės, įrankiu, kuris dabartinėj bolševizmo fazėj yra ekspansijos ir dominavimo įrankis.

5. Technika — visų tarnaitė

Reikėtų, nors trumpai, paliesti klausimą, kokią vietą mes turėtume skirti technikai kultūros visumoj. Lygiai svarbu būtų nustatyti technikos reikšmę, realias galimybes ir jų ribas. Krikščioniškoj pasaulėžiūroj, pagal žmogaus gyvenimo uždavinių koordinaciją, ir technika gauna savo vietą kultūros lauke. Jau savo esmėj technika yra tik priemonė, tarnaujanti, žinoma, ne tik fizinės, bet ir dvasinės prigimties tikslams. Technika tarnauja lygiai maistui parūpinti, kaip ir mokslui arba menui kurti ir perduoti. Bet ji nėra nei veikimo tikslas, nei žmogaus veikimo derintojas. Ir socialiniame gyvenimo technika negali valdyti, o tik tarnauti. Amerikoj, ypač anksčiau, siūloma technokratija, kur valstybės valdžią sudarytų planingai sutelktas įvairių sričių specialistų technikų kadras, vargiai ar turi pagrindo, nes technikos specialistas negalės apimti visų gyvenimo sričių. Sugebėjimas derinti reikalauja didesnio gyvenimo visumos supratimo, negu duoda techninės specialybės, o vyriausios vadovybės valstybėj uždavinys yra derinimas.

Taip pat įdomus būtų ir klausimas, ar gamtos mokslų galimybės tikrai yra neribotos. Abejoju, ar daugelis drįstų į tai atsakyti teigiamai. Dar daugiau skeptikų atsiras, kalbant apie tų mokslų praktinį realizmą, ypač socialiniame gyvenime. Šių laikų ekonominės ir socialinės krizės kyla dėl hiperprodukcijos, blogo paskirstymo ar dar kitų ne techninių veiksnių, daug sunkiau sukontroliuojamų negu mūsų mašinos. ^ O šios krizės yra tikra žemės rojaus mito priešingybė. Technika negali pakeisti žmogaus dvasios, ypač jo charakterio ir moralės, kas yra socialinio gyvenimo ir socialinės gerovės pagrindas.

II. PEDAGOGINĖS PROBLEMOS TECHNIKOS AMŽIUJE
1. Realistinis žmogus

Technikos amžiaus kūrinys yra vadinamojo "realistinio žmogaus" tipas, kuris, pagal mūsų laikotarpyje čia stipriau, čia silpniau vyraujančias tendencijas, virto kaip ir privaloma kultūros bei mokyklinio lavinimo forma.

Kaip yra suprantamas šiandien žmogaus realisto tipas? Tai visų pirma žmogus, daugiau ar mažiau apsisprendęs pagal Auguste Comte pozityvinės filosofijos principus: tiek pažinime, tiek praktiniame gyvenime turi vertės tik tai, kas matuojama, sveriama, regima. Technikas, daugiausia turėdamas reikalų su gamtos reiškiniais, įpranta tik juos ir tematyti, o negamtiniams faktams nuovoka atbunka. Retas technikas yra bent vidutinis fizikas, nes jis tenkinasi praktinėmis fizikos išvadomis arba laboratorijose sudarytomis tabelėmis. Todėl net ir gamtos pažinimas jame gali būti visai paviršutiniškas. Jame yra įprastas utilitarizmo bruožas: žiūrėti į viską tik praktiniu žvilgsniu. Lietuvoj, ypač technikos, studentai mėgdavo studijuojančius literatūrą, istoriją ar filosofiją pravardžiuoti "mistikais". Šis paniekos vardas buvo taikomas dėl dviejų dvasios mokslu žymių: 1. vertinimas apozityvi-nio pažinimo, o literatūroj fantazijos, jausmo ir 2. antiutilitaristinio mokslų vertinimo. Tokia technikų galvosena esti išplitusi didesniam ar mažesniam visuomenės sluogsny ir tik ligi tam tikro laipsnio infiltruojasi į bendrą laiko nuotaiką. Amerikoje tai pastebima daug labiau, negu Lietuvoj buvo arba net negu Vokietijoje.

2. Specializacija

Antrą mūsų amžiui būdingą problemą iškelia specializacija. Mokslui augant, apimant vis naujas sritis ir įeinant vis giliau į gamtos paslaptis, specializacija pasidarė būtina. Čia svarbu atminti, kad specializacijos reikalauja ne pats mokslas, bet žmogus, kuris mokslą pasisavina ir kuria. Mokslas, atvirkščiai, yra vieningas, ir tai, kas praktiškai yra skaidoma į atskiras mokslo šakas, yra daugeliu siūlų tarp savęs sukabinta. Bet ribotas žmogaus pajėgumas verčia specializuotis. Tai yra mokslo jėga, bet kartu ir silpnybė. Nuo jos gal daugiau nukenčia pats žmogus negu mokslas objektyviai. Kultūrinis vyksmas, būdamas sudėtas iš individualinių pastangų ir atskirų žmonių planuojamas, taip pat pajunta specializaciją, kaip apribojantį arba net stabdantį veiksnį.

Gamtos mokslai specializavosi palyginti gana neseniai. Galilėjus, Newtonas, Huyghensas nors buvo daugiausia fizikai,  bet nebuvo specialistai šiandienine prasme. XIX amžius dar labai vertino enciklopedizmą, nors fizika, chemija, biologija (nekalbant apie filosofiją, teologiją, mediciną, kurios laikomos atskirais mokslais bent nuo vidurinių amžių) buvo kultyvuojama kaip atskiri mokslai. Mokslo specializacija nėra baigta ir šiandien, ir ji vyks toliau kartu su mokslo augimu. Šiandien renkantis studijoms kuri mokslą, reikia dar akcentuoti kurią jo kryptį arba sriti, pav., fizikas gali daugiau studijuoti teoretine fiziką arba eksperimentinę fiziką su visai siaura pritaikymo sritimi. Dar mažesnėmis sritimis skaldomas teoretinių ir pritaikomųjų gamtos mokslų tyrinėjimo darbas fizikos, chemijos ir technikos laboratorijose. Mums sunku įsivaizduoti, kaip žmogus gali praleisti eilę metų tyrinėdamas polisacharidus arba amino rūkštis, skaičiuodamas neutronų greitį ir sulėtinimą arba (kaip vienas Stuttgarto profesorius) tyrinėdamas magnetines geležies lydinių savybes.

Blogiau, kad ši neišvengiama praktinė specializacija yra visai priešinga tai, vyravusiai enciklopedizmo laikotarpy, specializacijai: tai užkietėjęs užsidarymas savo siauroj specialybėj. Daugumas pasitenkina abejingumu ir nesidomi visu tuo, kas netelpa mažame jo darbo rate. Ir nereikia užmiršti, kad tas ratas dažnai apima tik dalį fizikos arba chemijos, arba kurios nors kitos šakos.

Juo labiau, kad šiandien gamtos ir technikos mokslų tyrinėjimas labai mechanizuotas: yra iš anksčiau tiksliai išdirbti metodai, kuriuos panaudoti po kurį laiką trukusio apmokymo sugebės ir nelabai jau gudri galva. Tokia ne perdaug gudri galva galės savo siauroj srity atlikti ir gana svarbių uždavinių, padaryti net naujų aptikimų ir pagarsėti kai kuriais atradimais arba, kitaip sakant, mokslui rimtai pasitarnauti. Šiandien ir čia labai daug ką nulemi gera organizacija ir darbo paskirstymas. Žymią mokslo tarnų dalį sudaro menki talentai arba vidutiniai gabumai. Dalis darbo atliekama mokslo amatininkų. Taip yra teoretiniuose gamtos moksluose, taip yra ir pritaikomuosiuose arba technikoje. Arba vėl, nevienas profesorius ar laboratorijos direktorius gerai moka panaudoti anoniminį tokių antraeilių pajėgų darbą, kraudamas kapitalą, kuris jam nepriklauso. Tai patvirtina, kad mokslo specializacija jo darbą žymia dalimi mechanizavo ir žymią jo dalį perdavė į mokslo amatininkų rankas.

3. Specializacijos pavojai

Tiesioginiu būdu mokslui tai nėra nenaudinga. Kitaip tai atrodo, pažiūrėjus iš subjektyviosios pusės. Mokslo specialistas, amatininkas, pažįstąs tik labai siaurą mokslo sritį, mažą gamtos dalelę ir nepalaikąs ryšio su visa gamtine ir dvasine tikrove, yra labai ribotas žmogus. Mokslas ir technika yra reikalingi tam tikro derinimo su kultūrinio gyvenimo visuma, o ją gali teikti tik mokslo kūrėjas arba technikas, kuris pats nėra to ryšio nutraukęs. Blogiausia, kad siauras mokslo ar technikos specialistas to trūkumo nejaučia. Kaip izoliuota technika pilna pasitikėjimo ir naiviai optimistiška, taip izoliuotas siauras specialistas yra linkęs pervertinti savo ir savo mokslo srities laimėjimus ir didelį pasitikėjimą pačiu savimi perkelia net į kitas sritis. Toks technikas gali su didžiausiu pasitikėjimu savo autoritetu diskutuoti politikos, meno, filosofijos, religijos klausimais, sukeldamas dulkių sūkurius, kurie aptemdo akis ir apkartina širdis. Tokių pavyzdžių būta nemaža mokslo istorijoj ir šiandieniniam gyvenime. Anatomijos profesorius gali būti geras savo specialybėj, bet silpnas autoritetas bendrų pasaulėžiūros klausimų diskusijose. Nors ir gilus siauros specialybės žinojimas, be ryšio su mokslo visuma ir be žinojimo sintezės, neduoda žmogui platesnės kultūrinės orientacijos daugiau negu bet kuris amatas.

 Pačių specialių mokslų interesas yra nesitenkinti siauromis giliomis analizėmis, bet kartais nuo karto peržvelgti gausią medžiagą sintetiškai. Tik mokslo sintezė jį paverčia bendru visiems žmonėms pažinimo lobiu, tik sintezė duoda kryptį ir pagrindą sėkmingiems tyrinėjimams ir pažangai, nekalbant jau apie tai, kad visuotinio kultūros veiksmo platintojai, aišku, gali būti tik sintetikai ir platesnio žinojimo žmonės.

 Iš to reikia padaryti praktinę išvadą, kad apsiriboti specialybės studijomis neužtenka. Tai yra nenaudinga pačiam specialiam mokslui, kuris, taip izoliavus, uždaro žmogų mechanizuotame eksperimentavime ir atima sintezės galią, be kurios jis negali būti kultūrininkas. Tai yra kenksminga pačiam žmogui, nes kiekvienas, nors giliausias specialistas, yra linkęs būti kartu žmogumi, o kiekvienas didesnio intelekto ^ žmogus, daugiau ar mažiau, siekia sintetinio žinojimo, siekia išeiti iš siauros laboratorijos į pažinimo aukštumas, į kurias išveda tik ryšys su visuma, su pilnybe. Praktiškai imant, specialių arba technikos mokslų žinovas turėtų palaikyti ryšį iš vienos pusės su visa sau artimiausių mokslų šaka, o iš kitos pusės su humanistinio mokslo šakomis.

  Pagrindinės studijos aukštojoj mokykloj yra perdaug intensyvios, kad galima būtų daug domėtis kuo kitu. Tam tinkamiausias laikas yra prieš ir po universitetinių studijų. Netikslu, kad aukštesnioji mokykla būtų kartu speciali. Bendresnė komercinė ar techninė specialybė gali ir vėliau būti įgyta, jau suaugusio, per palyginti neilgą laiką, kurį aukštesnioji mokykla sugaišta, skriausdama bendrą humanistinį lavinimą ir tuo atimdama jaunimui nepasikartojančią progą jį pamėgti. Antra vertus, pagal taisyklę, akademinio išsilavinimo bei akademinių profesijų žmonės negali nutraukti ryšių su mokslu, kai jau baigia savo pagrindines studijas aukštojoje mokykloje. Tad šis laikotarpis, kuris nereikalauja tokio intensyvaus darbo, šalia specialybės palaikymo gali būti daug daugiau pašvenčiamas bendrajai asmens kultūrai.

4. Sintezė — didžiųjų mokslininkų siekimas

  Renesanso žmogaus idealas buvo universalumas — visų žinojimo galių išvystymas apskritai ir pažinimo universalumas specialiai. Renesanso universalumo pavyzdys — Leonardo da Vinci. Universalumo buvo siekiama ir toliau per 17, 18, 19 amžius. Praktikoje, žinoma, nusverdavo viena dviejų mokslo sričių: racionalinė filosofija (Ispanijoj Suarez, Vokietijoj Leibnitzas, Prancūzijoj Descartes arba eksperimentiniai gamtos mokslai (Galilėjus, Newtonas, Huyghensas). Prancūzų d'Alembert ir Diderot Enciklopedija (1752-72) buvo ne tik mokslų ir menų santraukos bandymas objektyvine prasme, bet ir uni-versalistinio siekimo išreiškimas subjektyvine prasme. Gamtos bei technikos mokslų išaugimas naujaisiais laikais (pradedant nuo antros 19 amž. pusės) humanizmo idealą visai aptemdė — jo vietą užėmė vienašališkas susižavėjimas specialių mokslų laimėjimais ir vienašališkas specialybės kultyvavimas, ypatingai egzaktiniuose moksluose (matematikoj, fizikoj, chemijoj). Tačiau ryšys su pažinimo sinteze bei įilosoįija nebuvo nutrauktas niekada.   Čia pirmiausia pasireiškė biologai dėl ypatingo filosofinių jų mokslo implikacijų, o paskui ir fizikai.

 Alberto Einšteino teorija yra žymiausias naujos sintezės bandymas, kuris buvo ruošiamas ant filosofinių pagrindų (Kant) ir kuris iš kitos pusės veda prie naujų filosofinių išvadų. Kaip sintetikai bei filosofai tarp specialiųjų mokslų atstovų minėti ir Max Planck, H. Heisenberg, Paul Langevin, Ar-thur Eddington, James Jeans ir kiti

  Tad specialieji mokslai, kurie sudaro technikai pagrindą, nuo sintezės nėra visai atitrūkę, nes aktyvių arba kuriamųjų sintezės bandymų imasi daugumas didžiųjų mokslininkų. O sintetinis, t. y. apibendrintas ir sutrauktas, pažinimas šiandien turi pakeisti visų mokslų ir menų žinojimą, kuris buvo renesanso ir enciklopedistų laikais. Tad reikia kompromiso tarp pažinimo alkio, kuris artimas kiekvieno laikotarpio žmogui ir kuris stumia į universalumą, ir taip gyvenimo bei mokslo praktikos reikalavimų, darančių specializaciją būtiną. Toks kompromisas darosi galimas, jungiant specialybę su apibendrintu ir sintetiniu kitų mokslų pažinimu. Tuo būdu ir technika subjektyviai tapo įjungta į mokslų visumą techniko prote, o per jį objektyviai įjungta ir į kultūros visumą. Gerai sako Ortega y Gas-set: "Norint būti technikais, neužtenka būti technikais. Tuo laiku, kai jie užimti savo specialiais uždaviniais, istorija ištrauks jiems iš po kojų žemę. Reikia budėti ir išeiti iš savo rato: apžvelgti gyvenimo vaizdą, kuris visada yra visuotinis" (Meditación de la técnica, p. 37).