F. Neveravičiaus apysakos Spausdinti
Parašė J. Grinius   

F. Neveravičius, Dienovidžio sutemos, apysakos ir novele, Kassel-Mattenberg, 1949 m. išleido "Aistia", 190 pusi.
Į "Dienovidžio sutemų" knygą F. Neveravičius sudėjo tris apysakas: "Priešus", "Lizdus ant smėlio", "Dienovidžio sutemas". Nors šią pastarąją autorius yra pavadinęs novele, tačiau ji specifiškai novelinės formos neturi. Ir jos dydis yra maždaug toks, kaip "Priešų", kuriuos autorius vadina apysaka. Todėl visus tris knygoje sudėtus kūrinius mes čia ir vadinsime apysakomis.

Tų apysakų stambiausia (112 psl.) yra "Lizdai ant smėlio". Jos vardas rodytų, kad joj F. Neveravičius nori atskleisti silpnus kai kurių šeimų pagrindinius ryšius, kurie sieja susituokusius. Tam reikalui jis parodo tris šeimas: valdininko Vaclovo ir Konstancijos Magėnų, literatūros mokytojo ir pradedančio rašytojo Adomo ir Irenos Balėnų, pramonininko Jeronimo ir Ksaveros Brazų. Tačiau Magėnų ir Brazų šeimų suirimą ir neištikimybes autorius daugiau konstatuoja kaip faktus, nes tų šeimų suirime gilesnių priežasčių jis neieško. Tuo tarpu Balėnų šeimos sugriuvime mato problemą, būtent, rašytojo sudėtingus santykius su šeima ir meile. Todėl Balėnai stovi apysakos centre, o kitų dviejų šeimų suirimas, atrodo, vaizduojamas pirmiausia tam, kad būtų galima ryškiau neva prasmingoj šviesoj parodyti ir pateisinti Adomą Balėną, kuris palieka savo žmoną ir sūnų tariamai kilnesniais ir aukštesniais tikslais negu šeima.

Mat, Adomas Balėnas, literatūros mokytojas gimnazijoj, dar prieš baigdamas universitetą, buvo vedęs iš meilės Ireną, Draudimo Įstaigos tarnautoją. Balėnas — nepraktikas. nuotaikos žmogus, pinigų ir apskritai materialinių gėrybių nevertina. Tuo tarpu Irena yra priešingo nusiteikimo. Ji gyvenimo laimę mato materialinio būvio užtikrinime. Ji ilgiai svajojo ištekėti už tokio vyro, kuris būtų turtingas ir garantuotų jos ateitį materialiai. Ilgai svyravusi, ji pagaliau pasidavė Balėno jausmo įtakai ir, kaip autorius sako, "išprievartavo savo prigimtį ir ryžosi tekėti už kankinamai mylimo žmogaus". Tačiau po vestuvių Irenos ir Adomo būdo skirtumai jų meilę greit atvėsina. Pasilieka fizinis bendravimas. Dvasinio ryšio neatsiranda ir grimus sūneliui. Nuo tada Irena dar labiau paskęsta materialiniuose smulkiuose rūpesčiuose. Į juos ji nori labiau j traukti ir savo vyrą, kuris dėl to šiaušiasi. Po septynerių bendro gyvenimo metų priešingumai dar labiau paaštrėja, kai prof. V. Vaišvila paskatina Balėną Išmėginti jame glūdintį rašytojo talentą. Kada Balėnas susimažina pamokų skaičių (tuo pačiu ir atlyginimą) gimnazijoj, kad galėtų labiau atsidėti rašytojo darbui, Irena susierzina ir dar labiau ieško priekabiu prie savo vyro. "Bene tau rūpi šeima ir jos reikalai? Ne, tau kitkas rūpi — rašytojo garbė, vardas tau rūpi. Tuščios pastangos! Niekad tu nebūsi rašytojas, niekad! Rašytojas nori būti, kitus gyventi mokyti nori... pirma pats išmok gyventi! Koks iš tavęs gali būti rašytojas, jei nesugebi nei kito suprasti, nei kito pastangų įvertinti? Rašytojas! — nesusivaldydama, paskutinius žodžius su aiškia panieka kalbėjo Irena" (76 psl.).

Kivirčams su Irena dažnėjant, Adomas pasisamdo atskirą kambarį ir šitaip faktiškai persiskiria su šeima. Atidavęs spaudai pirmąjį savo romaną, jis tam tikrą laiko tarpą gyvena gana išsiblaškęs ir nerūpestingas. Po kurio laiko ir susirašinėjimo su savo "dvasios tėvu" prof. Vaišvila, kuris buvo pakviestas profesoriauti į vieną užsienio universitetą, Balėnas pradeda naują veikalą. Tuo laiku išeina iš spaudos ir jo pirmasis romanas, kritikų įvairiai sutinkamas. Tačiau Rašytojų Draugija darbą įvertina teigiamai ir autorių pakviečia būti nariu kandidatu. Taip pat susidomi juo ir ponia Bražienė ir pakviečia jį į savo "jours fixes". Ten vieną trečiadienį Balėnas ir sutinka iš svetimų kraštų grįžusią Juliją, netikra Vaišvilos seserį, ši žymi grafikė, ilgai gyvenusi užsieny, prof. Vaišvilos buvo specialiai įprašyta susidomėti Balėnu ir paimti j} savo globon.

Pirmas susitikimas abiem padaro gerą įspūdį. Ant rytojaus paskirtame rendez-vous Vaišvilaitė savo globą Balėnui šitaip pasiūlo: "Tamsta esi įtakų žmogus. Lengvai pasiduodi įtakoms. Ir geroms ir blogoms. Aišku, blogų įtakų veikimas į tamstą yra ribotas, bet, kad tamstos individualybė tarptų ir atneštų vaisių, turi veikti gerosios įtakos. Gal kaip tik todėl, kad tamstą ilgai veikė neitraliosios įtakos, tamstos talentas pasireiškė taip vėlai... Vytautas turi daug vilčių dėl tamstos asmens. Jis bijo, kad tamsta nenukryptum nuo pasirinktojo kelio silpnybės valandą. Todėl jis man liepė tamstą surasti ir globoti. Ar priimsi mano globą?" — nė kiek dėl savęs nesuabejojusi paklausia Julija. Balėnas pasiūlymą priima ir pradeda kasdien su ja susitikinėti, vaikščioti į teatrą ir pagaliau priima jos pakvietimą drauge su ja praleisti vasaros atostogas. Nepaisydamas žmonos protestų, Balėnas iš tikro apsigyvena Vaišvilaitės dvare. "Toji vasara, — sako autorius, — buvo vienas laimingiausių Balėno gyvenimo laikotarpių. Jis atsidėjęs dirbo ir drauge išgyveno lig šiol nepatirtus jausmus ir momentus" (129 psl.). Stebėdamasis ir žavėdamasis Julija, šitaip jaunas rašytojas susiriša su ja, nes įsitikina, "jog Julija yra taip glaudžiai įsipynusi į jo dvasini gyvenimą, kad ją išplėšus, būtų išplėšta visa jo kūrybinė galia" (133 psl.). Kai Balėno žmona atsisako skirtis, jis su Vaišvilaite vis tiek nutaria bendrai gyventi. "Gyvensime be formalinių sutuoktuvių," pareiškia Julija ir išsiunčia Balėną į Kauną pasamdyti bendrą butą. Ten apie Kalėdas jis pabaigia antrą savo romaną, kuriam draugai pranašauja didelį pasisekimą. Tuo tarpu draugai paskatina ir Ireną pasiskaityti savo vyro raštų. Ar jų paveikta, ar matydama, kad vyro vis tiek nebesusl-grąžins, ji vieną dieną pasikviečia Vaišvilaitę ir, ją išegzaminavusi, sutinka formaliai skirtis. Ji tai daranti dėl Balėno, ne kaip rašytojo, bet dėl to, kad jį mylinti ir norinti, kad "jis būtų visai laimingas". O filosofuodama Vaišvilaitė pareiškia: "Kovoje paprastai vienas laimi, kitas pralaimi. Teisingumas reikalauja, kad laimėtų tas, kieno tikslas svarbesnis". Kitaip sakant, laimi Vaišvilaitė, nes ji padeda silpnavaliui Balėnui augti, kaip rašytojui. Vaišvilaitė, kuriai krikščioniškos etikos principai neturi reikšmės, dėl šio tikslo ir šeimos sugriovimas atrodo pateisinamas, "šeima turi nukentėti, jeigu tuo pasiekiamas aukštesnis, didesnis tikslas. Kadangi tu negalėtum kitomis sąlygomis būti tas, kas turi būti, ir kadangi tai yra reikalinga didesniam tikslui, aš pateisinu tavo šeimos suirimą," sako Balėnui jo sijonuotas dvasios vadas.

Kaip matome iš fabulos atpasakojimo ir iš duotų citatų, F. Neveravičius pasisako keliąs meninę kūrybą aukščiau gyvenimo, asmeninio talento plėtotę aukščiau laisvai po priesaika pasiimtų pareigai ir ištikimybės joms. Kitaip tariant, F. Neveravičius pasisako už moralinį individualizmą, kurį literatūroj pirmiausia mėgino pateisinti romantikai, bet kuri gyvenime plačiai praktikuoja liberališkai buržuazinės dorovės žmonės, priveisę tiek palaidumo puvėsių pasauly, kad jis šiandien atrodo, kaip užhipnotizuota auka komunizmui.

Nors kūrėjo santykius su meile ir šeima F. Neveravičius išprendžia taip, kaip įprasta liberalinės buržuazijos žmonėms, tačiau būtume neteisingi, jei "Lizdų ant smėlio" keliamą problemą palaikytume nerimta. Nors ji rimta ir įdomi, tačiau mūsų literatūroj ji nebėra nauja, nes iš esmės ji yra ta pati, kurią sprendė Putinas "Altorių šešėly". Ten Putinais vaizdavo ir mėgino įtikinti skaitytoją, kad kunigo pareigos ir gyvenimas trukdo kūrybai. Neveravičius įtikinėja, kad Balėnui tapti rašytoju kliudo šeima, ypač žmona, kuri jo nesupranta, nors jiedu susituokė iš meilės. Vasaris dėl savo talento laužo priesaiką ir meta kunigystę, padedamas protestantės Auksės, o Balėnas laužo moterystės priesaiką ir pameta savo šeimą skatinamas Julijos, kuri padedanti jo talentui augti. Nors F. Neveravičiaus "Lizduose ant smėlio" iškelta problema iš esmės yra tokia pati, kaip Putino "Altorių šešėly", tačiau savo konkrečiomis aplinkybėmis originali tuo, kad ji yra lyg nukreipta prieš Putino Vasarį, kuris jautėsi negalįs būti geras rašytojas be meilės ir moters. Tuo tarpu Neveravičius parodo, kad iš meilės vesta žmona ir su ja sudaryta šeima rašytojo talentui yra tokia pat kliūtis, kaip Vasariui kunigystė. Todėl Neveravičiaus Balėnui reikia va. davimosi iš savo šeimos, reikia kitos moters — inteligen tingesnės, įdomesnės, laisvesnės...

Tačiau čia pat kyla klausimas, ar, pastačius kūrybą aukščiau duotų pažadų ir įsipareigojimų, belieka riba, prie kurios Balėnas turėtų sustoti. Ar po septynerių gyvenimo metų Julija nesusinešios, kaip anksčiau susineštojo Irena ? Ar tada Julija netaps nauja kliūtimi kūrybai? Ar nereiks Balėnui ieškoti naujos partnerės — įdomesnės ir jaunesnės? Ar apysakoj vaizduojamas rašytojo asmenybės gynimas nėra tik pretekstas vyriškam seksualinio in-stikto palaidumui pridengti? Ko vertas toks rašytojas, kaip Balėnas, kai jo talentas iš esmės   priklauso nuo aplinkybių (be Julijos būtų išplėšta jo kūrybinė galia) ? Tiesa, šitų pastarųjų klausimų F. Neveravičius nekelia, nes problema atrodo paviršutiniškai suprasta, o apysaka — vienašališka ir apologinė. Nors ir Putino "Altorių šešėly" romanas atrodė iš dalies, kaip paties autoriaus gyvenimo apologija, tačiau ten problema atrodė giliau paimta, nes Putinas į Vasario santykius su meile ir moterimi žiūrėjo tragiškai. Tuo tarpu F. Neveravičius į Balėno "vadavi-mosi" apologiją, kuri taip pat atrodo turinti autobiografinių atspalvių, žiūri paviršutiniškiau ir optimistiškiau. Pirmiausia paviršutiniškas — pats pagrindinis herojas: Balėnas iš tikro neturi tokios švelnios sielos ir jautrios sąžinės, kaip Liudas Vasaris. Balėnas net nė karto nesusigraužia dėl apsirikimo, kurį jis padarė, vesdamas materialiste siaurą miesčionę žmoną. ("Jis praėjo pro šalį, tik nustatęs savo jausmą pasikeitus, tačiau ties tuo pasikeitimu neapsistojo", rašo autorius). Neparodo F. Neveravičius Balėno susigraužusio net tada, kada jis ryžtasi persiskirti su žmona, pasisamdydamas atskirai kambarį, o pasitenkina pavaizdavęs tik juodviejų irzlius pasikalbėjimus. Į savo pareigas sūnaus auklėjimo atžvilgiu Balėnas taip pat žiūri paviršutiniškai — jis manosi visa atlikęs, jei sūneliui išlaikyti duoda pakankamai pinigų. Nesusirūpina Balėnas, nė kokios įtakos jo persiskyrimas gali turėti gimnazijos moksleiviams, kuriems jis turi duoti gerą pavyzdį, kaip jų mokytojas. Ir visuomenės nuomonė jam taip pat nesvarbi. Nekyla jam nė atsakomybės prieš Dievą klausimas, nes Dievas ir krikščioniškoji dorovė yra bereikšmiai toj beprincipėj ir palaidoj miesčioniškoj aplinkoj, kurią piešia Neveravičius "Lizduose ant smėlio". Neatrodo, kad Balėnas turėtų ir kokią nors kitą pasaulėžiūrą, išskyrus įgimtus impulsus ir norą pasidaryti rašytoju. Tačiau ir šl pastarąjį tikslą jis ryškiau tepajunta. tik paskatintas Vaišvilos ir jo specialioj globoj, kurią konkrečiai vykdo Julija. O jei į rašytojo pašaukimą Balėnas pats anksčiau nesiveržė su prigimties būtinumu, galima manyti, kad jo talentas nėra iš didžiųjų. Tikriausiai jis bus paviršutinis konjuktūrinis rašytojas, kaip jis yra paviršutinis, kaip sakoma, daugiau linksmų plaučių, žmogus. Suprantama, kad šitoks centrinis personažas menkai tetinka tai rimtai problemai, kurią autorius užsibrėžė, giliau atskleisti; o stipriai pabrėždamas aplinkos reikšmę rašytojui, autorius be reikalo pila vandenį ant deterministinio malūno, kurį su malonumu suka pozityvistai ir marksistai.

O gal F. Neveravičius tyčiom stengėsi atvaizduoti Balėną nesudėtingą ir pasalinti jo kely sunkenybes, kad butų lengviau savo tezę įrodyti, nes "Lizdai ant smėlio.*' kaip sakėme, yra autobiografinio atspalvio apologinė apysaka. Joj autorius norėjo įrodyti, kad rašytojo asmens laisvė ir jo talento išvystymas yra aukščiausia dorovinė norma, ir tai jis įrodė. Tačiau tas įrodymas išėjo paviršutiniškas ir gana falšyvas. nes tai menkai centrinei asmenybei   — Balėnui -    menkutes ir kliūtis į tikslą tepa. statė. Bet, antra vertus, jei F. Neveravičius centriniu personažu būtų parinkęs stiprią asmenybę, o ne konjunktūrinį rašytojėlį, jis būtų pamatęs, kaip būtų sugriuvusi jo palankių aplinkybių tezė. Jis būtų pamatęs, kad stipriam iš prigimties talentui nepalankios ir net labai sunkios aplinkybės nėra pakankamos priežastys jo kūrybai užslopinti. Tiesa, visai galima suprasti, kad žmonos materializmas, smulkumas ir siaurumas kūrėjui yra nemaloni ir trukdanti aplinkybė, bet ji nėra tokia lemiama, kad sutrukdytų tikro talento pasireiškimą. Ir jei istorija žino nevieną pavyzdį, kad menininkai sueidavo į konfliktus su savo žmonomis, tai atsitikdavo daugiausia dėl erotinių, negu dėl grynai kūrybinių motyvų. Kad toks atskiras atvejis, kaip jį pavaizdavo Neveravičius Balenio istorijoj, yra galimas, dėl to ginčytis netenka. Juk šeimų sugriuvimo priežasčių individualistinės buržuazinės moralės žmonėse pasitaiko visokių, net pačių keisčiausių ir neįtikimiausių. Tačiau šituos individualistinius kaprizus pridengdamas kilniais motyvais ir padarydamas dvigubą tezę - talento priklausomybę nuo aplinkybių ir kūrybos statymą aukščiau gyvenimo normų — Neveravičius savo kūrinį nuspalvino melagingai tiek psichologiniu, tiek moraliniu atžvilgiu.

Tas tezinis melagingumas dar labiau matyti, kai paskaitom tos pačios knygos "Dienovidžio sutemų" apysaką. Ten centriniu personažu eina nebe rašytojas, bet paprasta jauna moteris — Eugenija, kuri savo pastangų pamesti vyrą nebegali dengti rašytojo pašaukimo kilnumu, o noru gyventi ir mylėti. Tiesa, mergaitė būdama ji šiek tiek mylėjo ir buvo mylima Jurgio Starevičiaus, jauno muzikos studento, Eugenijos tėvo Juknos mokinio. Jos tėvas norėjo, kad ji ištekėtų už Jurgio, bet Eugenija pasirinko inžinierių Strazdą, nes ją viliojo turtai ir patogus lengvas gyvenimas. Tačiau vieną dieną užtvankos katasrofoj inž. Strazdas buvo sunkiai sužeistas. Jo turtas nueina katastrofos nuostoliams padengti. Eugenija būna   priversta šauktis tėvo pagelbos ir pati turi uždarbiauti, kaip paprasta Užsienių Reikalų Ministerijos valdininkė, ir duoti privačias pamokas, kad pajėgtų išlaikyti save, sūnelį ir invalidą vyrą. Tuo jos sunkaus gyvenimo metu grįžta iš užsienio Jurgis Starevi-čius. Vieną dieną darbo valandomis jis užeina į įstaigą, kur dirba Eugenija, ir po kelių pasikeistų frazių pasiūlo pasimatymą. Nors jau yra praėję aštuoneri metai nuo to laiko, kai Eugenija jam buvo pasakiusi "mūsų meilė neturi pagrindo," pasirodo, kad jis nėra jos visiškai užmiršęs ir pasisiūlo jai padėti. Iš karto Eugenija nežino, ar tą pagelbą priimti. Ji net nesirūpina, kokia tai bus pagelbą. Tačiau po šito pirmo rendez-vous sode seka kiti. Nors Jurgis laikosi draugiškai ir specialiai jos neprovokuoja, bet Eugenija vis labiau užsidega. Jos "meilė jam turėjo tą gilumą ir pagrindingumą, kuris yra būdingas per trisdešimt metų amžiaus moterims", sako autorius. Eugenija tą savo jausmą pasako Jurgiui ir klausia, ar jis ją mylįs. Šis atsako teigiamai, bet drauge nurodo į moralines kliūtis. Tada Eugenija savo sprendimais eina iki kraštutinumo. "Meilė neturi paisyti jokių kliūčių, ji turi eiti net... per lavonus I" sako ji. Be to, jos santykiai su invalidu vyru tiek pablogėjo, kad ji net ryžtasi pasiimti į rankas peilį apsaugai. Pagaliau aistros isterijoj netekusi gėdos, Eugenija vieną dieną pati pasisiūlo Jurgiui: "Noriu būti tava! Jurgi, ar tu manęs nenori?" Kur jis to nenorės? Bet autorius eiti prie veiksmo jam uždraudžia. Todėl Jurgis, kad išeitų visai melodramiškas riteris, pasiryžta išvažiuoti į užsienį. Atsisveikinimui jis Eugenijai skambina pianinu. Staiga atsiradęs jos vyras pasisako mirsiąs ir prašo Jurgį paskambinti jam Chopin'o "Marche Funebre". Jurgis paskambina. Po to Strazdas jį paklausia, ar jis ves Eugeniją, kai ji bus laisva. Eugenija uždraudžia Jurgiui tai atsakyti ir puola į savo tėvo glėbį, o Jurgis, "užgulęs klaviatūrą, šiurpiai vyriškai kiukčiojo".

Nors autorius apysaką baigia šitokiu melodramatišku įtempimu ir aiškaus sprendimo nepasako, tačiau sprendžiamosios sugestijos yra tokios, kad po jomis galėtų pasirašyti erotinės laisvės apologė, poniutė George Sand. Ji tik tokių didelių ceremonijų nebūtų dariusi — Jurgį ji būtų daug greičiau palaiminus tobulai svetimoterystei ir aiškiai nurodžiusi, kad tikra išeitis Eugenijai — suardyti savo šeimą, savo vyrą paliekant invalidų prieglaudai. F. Neveravičius šito žodžiais nepasako, bet stoja Eugenijos bei Jurgio pusėj ir taip sustato visas aplinkybes, kad ir skaitytojas šitaip nusiteiktų, šito siekdamas, jis pastato Eugeniją tarp jos senyvo vyro — fizinio ir psichinio invalido — ir mylimo sveiko, garsaus pianisto ir džentelmeno Jurgio Starevičiaus. Be to, jis leidžia anai nelaimingai moteriai argumentuoti tokiomis frazėmis: "Kokia dieviška ar žmogiška teisė gali uždrausti mylėti?.. Nenoriu nieko girdėti apie tai, kas galima ir ko negalima... Mano meilė tau (Jurgiui, J. G.) yra man pats gyvenimas. Gyvenimo prasmė... Noriu mylėti ir džiaugtis meile. Kas gali man tai užginti?" (179 psl). "Nenoriu nieko žinoti apie sielą. Jokių metafizikų. Noriu gyventi, mylėti ir būti mylima. Noriu laimės... Neprimink man praeities klaidos. Aš nenoriu žinoti, kas buvo... Jam (vyrui, J. G.) neturiu jokios kitos pareigos, kaip jį išlaikyti... Nėra. Jokios moralinės pareigos nėra" (182 psl.).

Prieš šitas kategoriškas aistringas Eugenijos frazes ir geismus nublanksta jos seno tėvo Juknos moraliniai dūsavimai ir Jurgio moraliniai abejojimai. Jie atrodo bejėgiai prieš tą palaidą, jokių moralinių principų nepripažįstančią erotinę aistrą. Ji čia viešpatė, nebenori dangstytis jokiais aukštesniais tikslais (rašytojo talentu, asmenybės išsiskleidimu), kaip kad buvo Adomo Balėno ir jo žmonos išsiskyrimo istorijoj.

Bet šita sena romantiška (kaip J. J. Rousseau ir George Sand) erotinių aistrų laisvės tezė, prie kurios veda F. Neveravičius, pačiai "Dienovidžio sutemų" apysakai yra gerokai pakenkusi meniniu atžvilgiu. Pav. labiau negu "Lizduose ant smėlio" čia jaučiamas apysakos personažų schematizavimas. Kad skaitytojas labiau galėtų pateisinti Eugenijos biaurėjimąsi vyru ir aistra Jurgiui, autorius inžinierių Strazdą karikatūriną — padaro ne tik invalidu, bet pusiau gyvuliu seksualinėj srity, — o Jurgį vaizduoja idealizuotai, kaip kultūringą ir net labai principingą žmogų (tik nesuprantama, kodėl tas toks kilnus vyras leidžiasi į nuolatinius pasimatymus, kurie pagaliau sukursto aistrą nelaisvoj motery). Pagaliau ir pagrindinė herojė — Eugenija Strazdienė — ne be ydų psichologiniu atžvilgiu. Juk pirmoj apysakos pusėj ji atrodo simpatinga, pavyzdinga ir net sugebanti kovoti moteris. Tuo tarpu antrojoj apysakos pusėj ji visai pakrinka, tampa aistros isterike, kuri ir pati Jurgiui pasisiūlo, ir pati pirmoji jį bučiuoja. Taigi autoriaus tezinis nusiteikimas, padiktuotas romantiškai individualistinių ar buržuazinių pažiūrų ir etikos, nukreipia rašytoją į schematizuojančius kraštutinumus. O tai jau įneša melagingumo įspūdį. Tiesa, "Dienovidžio sutemų" herojų situacijos atrodo taip paviršutiniškai optimistinės, kaip "Lizduose ant smėlio", kur daugumas įvykių klostosi lyg pagal užsakymą. Eugenijos Strazdienės istoriją F. Neveravičius net nori pavaizduoti tragiškai, tačiau personažų suschematinimas tą istoriją padaro melodramatišką ir sentimentalią.

Tų trūkumų neturi trečia apysaka "Priešai". Ji apskritai atrodo natūralesnė ir įtikinamesnė, nes autorius čia nesistengia įrodyti jokios tezės ir išspręsti jokios moralinės problemos. Dėl to, be abejo, "Priešų" idėjinis svoris nėra didelis. Bet jau geriau turėti nemeluotą, daugiau papročių psichologinę iškarpą negu melu pateptas apysakas su problemomis, kurias autorius sprendžia, plaukdamas pasroviu su buržuaziniu liberalizmu,

"Priešų" apysaka, atrodo, turi tą patį siužetą, kaip ir Vilniaus teatre suvaidinta F. Neveravičiaus pjesė. Joj vaizduojami kontrabandininko ir knygnešio santykiai Prūsijos pasieny spaudos draudimo laikais. — Ūkininkas Brazdžius, kuris turi dvi jaunas dukteris ir jauną žmoną, padeda vietos vikarui gabenti iš Vokietijos rusų draudžiamus lietuvių raštus. Šitoj akcijoj kartais dalyvauja ir kontrabandininkas Laurynas Juodasis, pravardžiuojamas čigonu. Jani knygnešio darbas nelabai prie širdies. O jei prie jo prisideda, tai, atrodo, daugiau dėl Brazdžiaus dukters Marcelės, kurią Lauras myli ir nori vesti. Tiesa, jis jaučia, kad tėvas neleis Marcei už jo tekėti. Todėl jis ieško kunigėlio vikaro užtarimo. To paties jis prašo ir iš Marcės pamotės, jaunosios Brazdžiuvienės, dažniausiai vadinamos Angele. Tačiau naują bendrą Brazdžiaus ir Lauryno žygį į Prūsus persigabenti knygų sugriauna paskalų nešiotoja Kur-mienė, kuri buvo mačiusi Angelę su Laurynu smuklėj. Dabar Brazdžiui paaiški, kad jo slaptų žygių per sieną bendras yra jo slaptas priešas, nes kadaise mylėjo Angelę ir su ja turėjo neleistinų santykių, kai ji tarnavo dvaruose prieš ištekėdama už Brazdžiaus. Slapti priešai tampa viešais.


Netekęs vilties gauti Marcelę, Laurynas visoj apylinkėj siaučia, kaip vilkas — girtuokliauja, mušasi, peiliu supiausto žmogų, o pletkininkę Kurmienę, naktį užrišęs akis ir užpakaly surišęs rankas, paklaidina, kad ji, šunų užpulta, vos galo negauna. Kad ir susipykęs su žmona ir skaudžiai kentėdamas, bet kunigėlio prašomas, Brazdžius vieną naktį išvyksta į Prūsus pargabenti knygų vienas. Tuo tarpu momentas tokiam žygiui yra labai pavojingas, nes visas pasienis nustatinėtas sargybomis.   Tai   sužinojęs, Laurynas skuba savo priešui į pagelbą. Nors ir sužeistą Brazdžių jis Mirtingai išplėšia iš pat žandarų panosės, ant savo kupros pargabena sužeistąjį namo ir išsiunčia kaimyną gydytojo. Apysaka baigiasi tuo, kad sąmonę atgavęs ir pramerkęs akis Brazdžius paduoda Laurynui ranką ir jį kviečia dar kartą ateiti, šitaip priešai susitaiko. Išvada — geras artimo meilės darbas net priešus sutaiko.

Kaip matome iš fabulos, "Priešuose" nėra jokių gudrybių ir filosofavimų, noro pamokyti, duoti pavyzdį. Taigi nėra didelių pretensijų, kurių autorius neišperka kitose apysakose. Tiesa, čia problemiškumo stoka nėra jokia dorybė. Bet čia yra kiti meniški svarbūs požymiai — tiesumas-tiesa, paprastumas, natūralumas. Todėl nėra "Priešuose" nė pertemptų, sukarikatūrintų ar idealizuotų, personažų, čia — paprasti kaimo žmonės, gyveną elementariniais jausmais, aistromis ir interesais, kurių susikirtimas sukelia konfliktus, priverčia sulaužyti papročiais virtusių kasdieninių reikalų eigą. Pasitaiko vienas kitas erotiškai pikantiškas posakis ar gestas, tačiau tai nenukreipia skaitytojų dėmesio į šalį nuo pasakojimo ir vaizdavimo.
Nors "Priešų" personažų psichika netoli tenueina nuo žemaitės ir V. Krėvės būties vaizdų, tačiau čia jaučiamas judresnis, laisvesnis Ne-veravičiaus žvilgsnis į kaimo žmones. Nėra čia smulkmeniškų, žemaitės mėgstamų, aplinkos aprašymų, nėra ir V. Krėvės archaizuojančių etnografinių tipų. Bet nėra čia to žaismingo humoriško žvilgsnio, kuriuo A. Vaičiulaitis neretai palydi kaimiškus herojus. Kadangi F. Ne-veravičius "Priešų" apysakoj daugiausia dėmesio skiria veikėjų vidui, vaizduojamojo momento psichinės būsenos tikrumui, jo vaizdavimas nėra prašmatnus. Jis dažniausiai mėgsta dialogus su trumpais pasakojamaisiais sujungimais. Sakiniai — trumpučiai, sklandus, be ypatingesnių puošmenų, bei išdailintų deimančiukų, kuriuos dažnai sutinkame A. Vaičiulaičio apsakymėliuose. Bet realistiškai psichologiškai "Priešų" apysakai tokios stiliaus grožybės nė nereikalingos.

To paprastumo, tikslumo mes kaip tik pasigendame anksčiau minėtose "Lizdų ant smėlio" ir "Dienovidžio sutemų" apysakose, čia pasakojimas užima žymiai daugiau vietos negu "Priešuose". Jis gana stambiais gabalais įsiterpia į dialogus, kurie paprastai būna vaizdingi ir gana gerai charakterizuoja veikėjus. Pasakojimai nėra konkretūs ir vaizdingi. Jie kartais vystosi ilgokais periodais, o tai neprisideda prie sklandumo. Pav., pasakodamas   apie  Balėno  žmonos Irenos psichikos siaurumą ir smulkumą, F. Neveravičius duoda šitokį sakinį: "Ji dažnai su perdėtu, atvejį nepateisinančiu rūpestingumu gra-žėdavosi dėl kokio, vaiką palietusio, menknieko, liguistai išgyvendavo kiekvieną jo negalavimą ir kategoriškai teikė jam, lygiai savo jausmuose, lygiai ir šeiminio gyvenimo kasdienybėje, pirmenybę prieš vyrą, nors neretai tos pirmenybes teikimas būdavo niekuo nepateisinamas ir neinąs vaikui i naudą'" c 156 pslJ. šitoks sakinys, aišku, nėra nei vaizdingas, nei sklandus.

Vietomis "Lizduose ant smėlio" pasakojimas tampa gana abstraktus. Pav., autorius rašo: ''Elementus, sudarančius jų gyvenimo visumą, galima būtų pavadinti rinktiniais... Rinktinis, pagaliau, buvo ir jų namų įrengimas. Jis pasižymėjo subtiliu, ribojančiu rafinuotumu, tačiau tos ribos neperžengiančiu, skoningumu''. Kitur sakinys atrodo žalokas, neapdirbtas, lyg paskubomis rašančio publicisto, su to paties žodžio pasikartojimais, kaip antai: "Prieš pat Velykas Balėno veikalas pasirodė knygų lentynose. — Netrukus pasirodžiusi kritika buvo trejopa: giriamoji, peikiamoji ir santūrioji. — Pradžioje gana karštai ėmęs į širdį kiekvieną vienokios ar kitokios kritikos vertinimą, straipsnių apie jo knygą kiekiui didėjant, Balėnas ėmė geriau orientuotis kritikos painiavoje ir kritiškiau vertinti jos atsiliepimus" (106 psl.). žinoma, būtų neteisybė manyti, kad visur Neveravičiaus pasakojimų stilius toks neaptašytas ir lyg susipynęs, tačiau jis ryškiai išsiskiria iš dialogų paprastumo ir vaizdingumo.
"Lizduose ant smėlio" ir "Dienovidžio sutemose" lietuvių kalba, ypač jos sintaksė, nėra visur taisyklinga. Pav., šitoks sakinys, kaip: "Ponas Jukna su švelniu šypsniu, išbėgusiu tuo momentu į jo lūpas, ją išlydėjo žvilgsniu" sintaksiniu atžvilgiu netaisyklingas. Kita dažniau sutinkama yda — nemokėjimas vartoti laikų sąlyginiuose sakiniuose. Pav., F. Neveravičius rašo: "Jeigu ne tas nuolatinis, nors ir nesmailas skaudulys, Balėnas galėtų jaustis visiškai laimingas"" arba: "Ką gi galėčiau pasakyti jums anais sėkmės ir laimės laikais?" Jei vietoj "būčiau galėjęs" ar būčiau supratęs koks nors paprastas žmogelis, buvęs slavų kalbų įtakoj, pasako "galėčiau", "suprasčiau", mes dar atleidžiame, nors tai labai svetima lietuvių kalbos sintaksei. Bet šitokių klaidų negalima leisti rašytojui, kurio raštus skaitydami, žmonės išmoksta darkytos kalbos.
Prie tokių kalbos ydų reikia priskirti ir neleistiną prieveiksmių darymą iš būdvardžių su galūne — inis.
Tuo tarpu tokie išsireiškimai, kaip "leidė jam taisytis fiziniai", "negalima būtų jo palaikyti psichiniai nesveiku", "šlykščiuosi juo ir fiziniai" F.Neveravičiaus minėtose apysakose pasitaiko (reikia: fiziškai, psichiškai).
šita proga norėtųsi priminti visiems rašytojams ir laikraštininkams, kad šiandien, kai esame pastatyti svetimų įtakų pavojun, išlaikyti gryną lietuvių kalbą ir ją puoselėti yra vienas svarbiausių uždavinių visiems.
J. Grinius