Naujo pobūdžio religinė knyga Spausdinti
Parašė Bgd.   
Anglijoje katalikas rašytojas C. S. Lewis yra išleidęs knygą, kuri tiek formos, tiek turinio atžvilgiu yra verta platesnio dėmesio. Knygos vardas yra: The Screwtape Letters, išleista The Centenary Press, London, 1946 m. šios knygos autorius pateikia tikėjimo dalykus ne tiesioginiu būdu, bet išeidamas iš to požiūrio, kurį į juos gali turėti pagrindinis žmogaus išganymo priešas velnias. Knyga parašyta laiškų forma. Juos beskaitydamas, žmogus ilgainiui patiria, kad laiškų autorius dėdė Screwtape yra ne kas kitas, kaip pragaro užsienių reikalų ministeris, kuris rašo laiškus savo giminaičiui Wormwood, išsiųstam į pasaulį darbuotis žmonių tarpe. Knyga yra pilna puikios ironijos bei humoro ir smulkmeniško šiandieninės krikščionijos šviesuomenės pažinimo. Iš laiškų išryškėja vieno jauno žmogaus likimas, kuris čia yra vadinamas pacientu. Dievas laiškuose yra vadinamas Priešu, o Luciferis — Mūsų Tėvu. Screwtape, duodamas savo brolvaikiui taktinius nurodymus, yra priverstas paliesti daugelį Priešo, t. y. Kristaus nusistatymų, jo veikimo būdų ir priemonių.

Knygos stiliaus pavyzdžiu gali eiti ši trumpa pirmojo laiško ištrauka.

"Tu nepamiršk, kad jis nėra gryna dvasia, kaip tu. Tu niekad nebuvai žmogumi. (O, tai prakeiktas mūsų Priešo pranašumas!) Dėl to tu niekad negali suprasti, kaip žmonės yra prisirišę prie kasdienos. Aš turėjau kartą vieną pacientą, tikrą ateistą, kuris dažnai studijuodavo Britų muziejuj. Kartą, jam beskaitant, aš pastebėjau, kad jo minčių eiga pradeda įgauti pavojingą kryptį, žinoma, Priešas buvo čia pat. Visas mano dvidešimt metų darbas jau buvo atsistojęs ant pražūties slenksčio. Jeigu tik aš būčiau praradęs pusiausvyrą ir pradėjęs gintis argumentais , aš būčiau žuvęs. Bet toks kvailas aš nebuvau. Vietoj to, aš jį puoliau iš šono ir pakišau jam mintį, kad jau laikas pietų. Priešas greičiausiai jam sakė, kad čia yra dalykas svarbesnis už valgį.   (Tu žinai, kad mes negalim visko išgirsti, ką jis žmogui sako.) Aš bent spėjau, kad jis jam taip kalbėjo. Tada aš jam tariau: — Taip, žinoma, tai yra perdaug svarbus dalykas, kad trumpai prieš pietus tai būtų galima svarstyti ir išspręsti. Daug protingiau bus grįžti prie to klausimo pavalgius, su šviežia galva. Kai tik jis atsirado gatvėje, kova buvo laimėta. Aš jam tuoj parodžiau laikraščių pardavėją su pietų laida ir autobuso 73 numerį. Kai jis lipo į autobusą, aš jam pakišau mintį: kokios keistenybės žmogui ateina į galvą, jei jis paskęsta vien knygose. Reikia tam tikros dozės ir tikro gyvenimo (šiais žodžiais suprantant laikraščių pardavėją ir autobusą), kad iš tų keistenybių išsivaduotum. Ir neilgai trukus jam buvo aišku, iš kokio pavojaus jis vos per plauką išsigelbėjo."

Kitame laiške jis duoda savo giminaičiui labai tikslių nurodymų, kaip savo pacientą išgelbėti iš nusižeminimo pinklių, kaip slėpti nuo jo tikrąją nusižeminimo prasmę, o jei kitaip jo įveikti negalima, tai nusižeminimo dėka jį įvesti į melą: nusižeminimo vardu įkalbėti jam kokią nesąmonę ir tokiu būdu supainioti jo sąžinę.

Nemažiau įdomūs yra jo nurodymai skaistybės ir moterystės klausimais. Apskritai moterystę jis laiko Priešo išradimu, tačiau jis moko, kaip ją paversti savo tikslams.
Bgd.