Politika be nugarkaulio Spausdinti
Parašė A. K.   
Tokiais žodžiais pavadintas vienas skyrius žymaus New Yorko universiteto filosofijos profesoriaus James Burnham knygoje "Artėjantis komunizmo pralaimėjimas". Autorius yra paskelbęs keletą knygų politinės filosofijos klausimais. Čia trumpai paduodamos jo mintys, išspausdintos 1950 m. sausio mėnesio "The Amecican Mercury" žurnalo numery.

1949 metų pavasarį Amerikoje buvo įprasta rašyti ir kalbėti, kad mes laimime "šaltąjį karą". Tačiau šis optimizmas, atrodo, nėra paremtas ganėtinai apčiuopiamais faktais. Dabartinei pasaulio Jėgų pusiausvyrai palyginti, paimkime pavyzdžiu 1939 ir 1949 metus. 1939 metais pagrindinės priešo jėgos buvo sutelktos ribotame Centrinės Europos plote su arti 100 milijonų gyventojų. Techniškai priešas gan aukštai pakilęs, karinė jo jėga buvo milžiniška. Tačiau jis stokojo žaliavų. Jo penktoji kolona, nors ir paplitus, buvo ne perdaug reikšminga, nes ribojosi tautiniais ir šovinistiniais siekimais, šio priešo galybė turėjo skaitytis su eile kitų, nors ir ne tiek galingų jėgų, kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Japonija, Sovietų Rusija, na, ir Jungtinės Amerikos Valstybės.

1949 metais priešo pajėgos remiasi milžiniškais plotais, turinčiais geriausias strategines pozicijas pasauly, su 400 milijonais gyventojų pačioje Eurazijos širdyje. Nors techniškai kiek atsilikęs, 1949 m. priešas turi bemaž visas svarbiausias žaliavas. Jo penktoji kolona sėkmingai veikia toli už tiesioginės jo kontrolės ribų. Išskyrus Jungtines Amerikos Valstybes, šiandien niekur pasauly nėra kitos jėgos, kuri atsvertų šio priešo galybę.

Nuo karo pabaigos, Sovietų Rusija be atodairos tvirtinasi jos užgrobtose šalyse, kaip Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija. Ir dar tolimesniu žiedu juosia visą eilę kraštų, kur Maskvos diriguojama komunistų partija varo savo kraštams žalingą, bet rusams naudingą darbą. Jų veikla yra persimetusi ir į Afrikos bei A-merikos kontinentus ir gan suktomis priemonėmis jie nuolatos gresia Berlynui, Graikijai bei Turkijai ir čiulpia Amerikos dolerius.

Ideologiškame fronte nuolatos didėja nusiminimas ir nusivylimas Vakarais tarp pavergtųjų Rytų Europos tautų, kurios tikėjo, kad jų vergija yra tik laikina ir kad Vakarai jas išvaduos. Tačiau Jokia žymesnė Vakarų pastanga tokių vilčių neparėmė. Atlanto paktas tėra tik apsigynimo reikalui, ir tuo savo pobūdžiu netiesiogiai patvirtina šių dienų Europos padalinimą. Jungtinėse Tautose Vakarų atstovai visada tik ginasi prieš Sovietų puolimus. Rusai pavergtuose kraštuose nuolatos daro "valymus", kuriuose žūsta mūsų sąjungininkai ar talkininkai. Tos naikinamos jėgos didesnės už visas divizijas, kurias eventualiai gali pastatyti Atlanto pakto kraštai.

Metus gi žvilgsnį į Aziją, matome, kad nuo pat karo pabaigos rusai gavo Šiaurinę Korėją ir savo replėsna paėmė Mandžiuriją, gi šiandien jau išsiplėtė per visą Kiniją ir siekiasi į Burmą, Indokiniją, Japoniją ir t.t.
Taigi, visą laiką laimi rusai, kuriems daug padėjo mūsų 1943-1946 metų raminimo politika. Vienintelis Sovietų pralaimėjimas ligi šiol tėra Tito atsimetimas. Tačiau jo sąskaitos dar nebaigtos.

Taip subalansavę JAV politiką, mes nenorime klaidinti skaitytojų. Ji galėjo būti dar blogesnė. Be Tru-mano doktrinos ir Marsnallo plano, komunistai būtų gal jau turėję Iraną, Graikiją bei Turkiją ir, greičausia, būtų dirigavę Prancūzijoje ir Vokietijoje. Bet tai tėra tik negatyvūs mūsų laimėjimai, tariamas komunizmo "sulaikymas", tuo tarpu kai sovietai turi visai apčiuopiamus ir didelius laimėjimus.

Pagrindiniai mūsų politikos trūkumai yra nepakankamas jos vienodumas, jos siaurumas, apsiribojimas vien gynimusi ir aiškaus tikslo stoka.

Vieningumo stoka pasireiškia beveik visuose mūsų užsienio politikos žingsniuose. Mes, pavyzdžiui, siunčiame pinigus, prekes ir net karinę pagalbą "sulaikyti komunizmui" Europoje ir tuo pačiu metu mažiname ar visai nutraukiame pagalbą komunistams sulaikyti Kinijoje. Smerkiame komunizmą ir Bažnyčios persekiojimą Čekoslovakijoje ir drauge vedame ekonomines derybas, padedančias toje šalyje įsigalėti komunistinei vyriausybei. Ekonomiškai remiame Tito, o su Stalinu pasirašome susitarimą dėl Korintijos, priešingą Titui. Pilame milijonus Graikijoje prieš komunizmą, o atsakome pagalbą olandams jų kovoje prieš komunizmą jų Rytų Indijoje. Smerkiame Prancūzijoje de Gaulle, kuris kovoja prieš komunizmą, ir peikiame dabartinę vyriausybę už tai, kad ji neapmalšina komunistų Indokinijoje.

Vieną dieną kuris valdžios atstovas savo kalboje paskelbia, kad komunizmas niekados neišsižadės pasaulio revoliucijos ir dėl to jis yra nesuderinamas su žmonijos laisve ir taika. Kitas vėl įrodinėja, kad Kremlius "nuoširdžiai" siekiąs sumažinti įtempimą norįs užmegsti prekybos ryšius ir ieškąs susitarimo. Marsnallo plane mes pareiškėme norį išplėsti prekybą tarp Rytų ir Vakarų ir tuojau surašėme draudžiamų į Rytus išvežti prekių sąrašą. Komunistų propagandą pripažįstame melu ir moraliniais nuodais, tuo tarpu daugiausia mūsų išlaikomoje UNESCO organizacijoje leidžiame dominuoti visam komunistų ir jų pasekėjų spiečiui. Protestuodami prieš ekonomišką išnaudojimą, kurį sovietai daro okupuotuose kraštuose, planuojamoje sutartyje dėl Austrijos mes leidžiam sovietams ją plėšti.

Pasaulį nustebinome sėkminga Berlyno blokados kova ir savo oro organizacija, tuo pačiu metu leidome patirti, kad tarp JAV ir Sovietų einančios draugiškos derybos ir JAV prezidentas išreiškia tikėjimą Kremliaus nuoširdumu. Spaudoje paskaitome, kad prezidentas išrėžė smarkią kalbą, žadančią išvadavimą už geležinės uždangos esančių tautų, rytojaus dieną sužinome, kad Gromy-ko ir Baruchas su Amerikos pramonininkais derasi dėl prekybos esančiose politinėse sąlygose. New Yor-ke ir Washingtone sveikiname sovietų dezertyrus ir pabėgėlius, o mūsų lėšomis išlaikomi IRO valdininkai nesiliauja skatinę ir vertę tremtinius grįžti namo.

Visa tai sumaišo žmonių protus, stumia juos į nusivylimą ir cinizmą.
Visai nepanašiai kaip komunistų politika, mūsoji dar nėra aiškiai supratusi, kad dabartinė kova dėl pasaulio vyksta drauge ir pilnai politikos, ekonomijos, ideologijos ir karinėje srityse. Kas atsitinka vienoje kurioje srityje, tai tuojau atsiliepia kitose. Ir kai mes ką nors neparemtame ekonominėje srityje, kaip nekartą atsitiko su britais, mes pakertame draugiškumo ir pasitikėjimo ryšius kitose srityse. Ruošiamės apsigynimui, bet tai darome daugiausia pasitikėdami savo ginklo pranašumu, o ne tinkamu visuomenes są-moninimu. Mūsų politikos siaurumas pasireiškia mūsų apsiribojimu vien tik gintis.

Nuo 1947 metų mūsų užsienio politika yra sutelkta į tam tikrą vienumą, kurią galėtume pavadinti "komunizmo sulaikymu". Sulaikymas yra, aišku, labai pageidaujamas dalykas, tačiau tai tėra gynimasis — defensyva. O defensyva niekados mūšio nelaimi. Tikrumoje ji tėra tik laikino pobūdžio. Defensyvos nuolatinumas kovoje su komunizmu atrodo labai fantastiškai. Sulaikymo riba bevelk neaprėpiamai plati, nes komunizmas nesitenkina dešimtimis tūkstančių mylių Sovietų imperijos sienomis. Jis skverbiasi už sienos į visas puses ir siekia pačias įvairių tautų širdis. Jo frontas yra ne tik geografinis, bet ideologinis, sociologinis ir politinis. Sutikti, kad toksai priešas gali būti sulaikytas neribotą laiką, reiškia pripažinti jam laimėjimą. Tai negali būti mūsų siekimu.

Jeigu komunizmo "sulaikymas" negali būti mūsų politikos tikslas, tad kas yra tuo tikslu? Ar taikos sudarymas dabartinėse sąlygose ir pripažinimas rusams viso to, ką jie pasigrobė? Ar palikimas komunizmo jėgos su jo penktąja kolona, leidžiant jai daryti, ką panorės? Mes dažnai tenkinomės miglotais posakiais, kaip "taika", "tarptautinė teise", "draugiškumas", "bendradarbiavimas". Betgi mes turime būti konkretūs ir pasakyti, kokios mes norime taikos, kuo paremtos ir kieno garantuotos. Neaiškumas šiuose dalykuose reiškia svyravimą. Svyruojame, nes nelabai norime pripažinti fakto, kad JAV teturi vieną galimą užsienio politikos tikslą: sutriuškinti komunizmo galybę.
A. K.

Prierašas
šis straipsnis parašytas pernai metų gale. Jo istorinė dalis ir vertinimai tebegalioja. Belieka tik pridurti, kad pastaruoju laiku JAV vyriausybė jau mėgina labiau išryškinti savo užsienio politikos tikslus. Tai žymu iš Valstybės Sekretoriaus Ache-sono kalbų, pasakytų Kalifornijoje kovo mėn. vidury. Paskelbęs "totalinę diplomatiją" prieš komunizmą, Achesonas kovo 16 d. kalboje, pasakytoje Berkley, Kalifornijos universitete, Amerikos reikalavimus suglaudė į septynis punktus: 1. Susitarti dėl Vokietijos suvienijimo ir Austrijos bei Japonijos taikos; 2. Atitraukti rusų kariuomenę ir policinius jų agentus iš Rytų Europos satelitinių kraštų, paliekant jiems laisvę gyventi nepriklausomai; 3. Liautis su trukdymo taktika Jungtinėse Tautose; 4. Priimti realistišką atominės kontrolės sistemą; 5. Liautis palaikyti penktąją komunistų koloną nepriklausomuose kraštuose; 6. Liautis traktuoti JAV diplomatus kaip kriminalistus ir 7. Leisti rusų tautai patirti tiesą apie JAV ir jos gyventojus.

Tikrumoje tai nėra pilnas taikos planas, išsprendžiąs visų  tautų laisvę, ir nieko nauja nepasakyta, kas ligi šiol buvo žinoma. Bet kadangi toji kalba yra tiesioginis atsakymas į rusų "taikos ofensyvą", tai jau vis geriau negu nieko. Į Aehesono balsą pirmoji atsiliepė Maskvos "Literaturnaja Gazieta", apšaukdama jį "fašistiškai galvojančiu diplomatu", "nepataisomu melagium" ir kitais spalvingais bolševikų žodžiais.
A. K.