NAUJOJI DANŲ LITERATŪRA Spausdinti
Parašė Juozas Lingis   

Jeigu poliais laikyti pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus, tai danų literatūra tarp tų dviejų karų aiškiai suskyla į dvi grupes — šio šimtmečio trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį. Pirmoji grupė gyvena užsibaigusio karo tolstančiame, o antroji ateinančio karo artėjančiame šešėlyje.

Ideologiškai šis tarpkarinis laikotarpis aiškiai atsiskiria nuo laikotarpio prieš 1914 m., estetiškai jis gi tęsia senosios literatūros tradicijas, bet šis tradicijų tęstinumas ima mažėti, įžengus į šio šimtmečio ketvirtąjį dešimtmetį, kuriame literatūrą atnaujina du žanrai — socialisti-nis romanas ir "reteatralizuota" drama.

Pirmajam pasauliniam karui palikus pasaulyje kruvinus pėdsakus, taikioje ir neutralioje Danijoje iškyla grupė jaunų rašytojų, kurie tame kančios ir nusiaubimo fone ima garbinti kasdienybę ir gyvenimo akimirką kaipo malonios apvaizdos siųstas dovanas. Džiaugsmas tomis dovanomis, pasireiškusiomis ar moteryje, ar gamtoje, ar vyne — tuose tradiciniuose siužetuose — yra naujosios kūrybos inspiracijos šaltinis. Tie jauni rašytojai priveda individualizmą net iki savęs susprogdinimo, o materializmą beveik religija padaro. Bet po to kylančio ritmo slepiasi kažkoks užmiršimo reikalingumas. Ne natūrali sveikata nudažo jų skruostus raudonai, bet jų viduje besiaučiąs baimės karštis, apie kurį jie nieko nenori žinoti. Jie nenori paleisti idilija laikomos akimirkos, individą jie nori matyti laimingą visoje jo raidoje. Kitais žodžiais sakant, jie perkelia neutralumą į literatūrą.

Bet toji pažiūra į gyvenimą negalėjo ilgai išsilaikyti. Ir Danija pateko į pokarinę ne tik ekonominę, bet ir socialinę depresiją. Prireikė tą naują tikrovę išsijoti ir dėl jos vertybių pasisakyti. Gyvenimo svaigulys tegalėjo tik epizodinis būti. Reikėjo susitarti, o toji revizija buvo daug kietesnė tai kartai, kuri net iki ekstazės liaupsino gyvenimo vertybes. Tuos visus rašytojus bevelk be išimties ištiko sunkios krizės. Tai kartai teko jau pačioje pradžioje suklupti, kaip kad tai išreiškė vienas iš to laikotarpio atstovų ir kritikų Jacob Paludan.

Anksčiausiai iš tos grupės rašytojų pasirodė Hans Hartvlg Seedorff (1892 — ), kurs jau savo debiutiniu rinkiniu užsirekomendavo kaip užbaigtas lyrikas, eilėdarą net iki tobulumo išvystęs. Jo lyrikos asmeninė linija pereina visas stadijas, nuo jo kartos jaunuoliškos ekstazės ligi jos krizės. Šio šimtmečio ketvirtajame dešimtmety jis įpuolė į darbo rezignaciją ir tik per humanistinį nordizmą jis rado kelią nuo to didelio šventadieninio apsvaigimo ligi praeito dešimtmečio katastrofos. Tuoj po Seedorff iškyla ir Emil Boennelycke (1893 — ) bei Friedrlk Nygaard (1897 — ), kurių pirmasis tą gyvenimo svaigulio giesmę dar aukštesnėj skalėj išgieda. Ir Nygaard išeina su ta pačia programa, bet ir šiuos abu poetu ištinka krizė. Boennelycke savo darbe nerezignavo, užtat krito pačioje pradžioje, Nygaard tęsė savo kūrybą įvairiose srityse, bet literatūroje jis liks kaip šio šimtmečio trečiojo dešimtmečio jaunas poetas.

Trečiojo dešimtmečio didžiausias gyvenimo svaigulio atstovas yra Tom Kristensen (1893 — ). Niekas taip intensyviai, taip meistriškai ir taip pagaunamai, ir kaip žmogus ir kaip menininkas, nepraėjo pro to laiko motyvus, kaip Kristensen. Jo pirmieji eilėraščiai yra tikra ekstazė, jis eksperimentuoja spalvų ir garsų efektais. Tikrovės jis nevaizduoja kaip statinio fenomeno, ji jam yra chaoso išraiška. Jo kelionių aprašymų proza pasiekia klasinio lygio beveik išbaigtame, nerviškame modernizme. Jis mėgina prieiti prie politinių, marksistinių šūkių, bet juose išsilaikyti nepajėgia. Krizes metai nepriveda Jo nė prie Jokio pastovaus taško, ir jis, jau subrendęs vyras, priverstas prisipažinti, kad vienintelis, kas Jo neapvylė, tai grožis ir kad grožis nėra negyvenimo programa. Kristensen yra moderniška dvasia, traukiama prie mistikos šviesiųjų vartų, bet tų vartų slenksčio Jis niekada neperžengė.

Tokio pat meninio formato yra ir antrasis didysis danų rašytojas Jacob Paludan (1896 — ), bet jis yra tiek Kristenseno, tiek Seedorffo, tiek Boennelyckes, tiek Nygaardo priešingasis ideologinis polis. Savo pirmose knygose jis oponuoja prieš pakvaišimą gyvenimu ir prieš įsimylėjimą į materialias gerybes. Jis neieško "gražaus neramumo", Jis nori "ramybes ir gilumos". Paludan yra aukšto intelekto rašytojas, turįs patraukimą į misticizmą. Jeigu Krlstensen turi daniškojo Lawrence bruožų, tai Paludan nė kiek nemažesnis daniškas A. Huxley.  Ir Paludan, kaip ir jo anglas kolega, grumiasi su laiko ir amžinybes problemomis, bet Paludano kūryboje yra daugiau kaulo smegenų, daugiau kraujo, daugiau aistros, negu Huxley. Jo romanas "Paukščiai aplink švyturį" aiškiai rodo, kad technikos ir kompozicijos klausimais jis turi aukštus tikslus prieš akis ir kad jis puikiai apvaldo techniškuosius romano galimumus. Ne tik jo, bet ir visos Danijos tarpkarinio laikotarpio pačiu reikšmingiausiu romanu laikomas jo "Joergen Stein", vaizduojąs prieškarinę ir pokarinę Daniją.

Paludan yra ir žinomas kritikas bei esejistas. Nuo politikos laikosi jis nuošaly, šiuo atžvilgiu jo priešingybė yra Otto Gelsted (1888—), kurs jau nuo pat jaunų dienų užėmė gana aštrią marksistinę poziciją kritikoje, bet jo lyrika turi daug panašumo su Paludan kūryba.

Baigiantis šio šimtmečio   trečiajam dešimtmečiui iškyla    Danijoje naujas rašytojų ciklas,   daugiausia lyrikų. Jie, atrodo, nėra paliesti tos jų pirmtakų krizes. Karo iš arti jie nepergyveno, todėl jie ir nemėgino nusvajoti jo problemų, taip pat ne-stengė ieškoti ir kito pagrindo, kaip tik to, kurį karas sutriuškino. Jie yra jauni žmonės naujoje Danijoje. Jų neriša toks stiprus dvasinis bendrumas, kaip jų pirmtakų. Jens August Schade   (1903 — ),   Johannes Wulff (1902 —),   Sigfred Pedersen (1903 —), Hulda Luetken (1896 —), Per Lange (1901 -—) ir Paul la Cour (1902 —) turi daug panašių bruožų savo kūryboje. Schade greit persimeta J logini literatūrini surrealiz-mą, kurs savo originalumu   ir seksualumu ne tik nustebina, bet ir išgąsdina. Wulff savo pirmuose eilėraščiuose Ir savo romane   "O, jaunyste!" eina lygiagrečiai su Schade, bet, priešingai savo kolegai, išsuka iš kosminio estetiškai ironiško kelio ir pasidaro patikimos   tikrovės vaizduotojas. Pedersen buvo ir tebėra linksmintojas,    kurio eilėraščiai dainomis išvirsta.    Luetken pirmių pirmiausia yra erotikė, karatą, užsideganti, dėl skausmo dažnai žado netenkanti, bet labai tikra ir labai moteriška. Per Lange gi yra susival-dąs poetas, griežtai plakdamas save, išdailina savo eilėraščius į tikrai klasini, net statuliarinį grožį. Paul la Cour yra formalaus eksperimento vyras, labai   paveiktas   moderniosios prancūzų tapybos, kurioje ir jis pats labai gerai nusituokia. Jis kovoja su žodžiais ir išsireiškimais dėl tų pačių žodžių bei išsireiškimų. Į pabaigt nueina kovoti su ateinančiomis piktumui laiko jėgomis, tampa aktyviu humanistu ir savo žmogiškumą atstato prieš karo ir barbariškumo grėsmę.

Trečiasis šio šimtmečio dešimtmetis buvo lyrikos ir kritikos laikotarpis, išskyrus gal Paludan. Ketvirtajame dešimtmety pradeda lyrikai pritrūkti vietos — romanas ir drama pradeda dominuoti.

Psichologinis romanas be pertrū-kimo bujojo Danijoje jau nuo 19 š. antrosios pusės. Toji ilga ir graži tradicija tęsiasi ir toliau. Specialią srovę realistiniame romane, jungiančiame modernųjį žmogų su jo tėviške, reprezentuoja Erik Bertelsen (1898 —), Jorgen Nielsen, Erling Kristensen ir Marcus Lauesen (1907 —). Nuošaly tų "tėviškės" rašytojų stovi Leck Fischer (1904 —), Mogens Klitgaard (1906 — 1945), Knud Soenderby (1909 —), Martin A. Hansen, Aage Dons ir H. C. Branner.

Fischer savo siužetų pasirinkimu geriausiai pavaizduoja ketvirtojo dešimtmečio Daniją. Savo romanus kuria jis pagal kolektyvinį kompozicijos principą, pats gi stovi nuošaly kaip aprašymo konstatuotojas ir registruotojas. Tas pats santūrumas žymu ir Soenderby kūryboje. Jis yra nepaprastas tarpkarinio jaunimo žinovas, jis supranta jų nerimą ir žino, kad už jų tariamo cinizmo ir drąsos slypi daug širdies ir daug neišeikvotos šilimos. Soenderby yra jaunimo dainius.

Per anksti miręs Klitgaard yra rafinuotas menininkas ir puikus stilistas, bet gerokai paveiktas socialinio patoso. Martin A. Hansen, Aage Dons ir H. C. Branner yra trys šių dienų danų romano ir novelės didžiosios viltys, Branner tačiau nebėra vien tik viltis — jis savo pažadus jau yra išpildęs meistriškomis novelėmis.

Psichologinio prozos meno rikiuotojų tarpe stovi Karen Büxen (1885 —) ir Nils Petersen (1897 —). Karen Blixen debiutavo — kaip lyrikė. Nuo 1914 iki 1931 ji gyveno Afrikoje ir prižiūrėjo savo kavos plantacijas. Vienumoje bebūdama, ji vėl grįžo prie kūrybos. Jos 1934 m. Amerikoje (čia ji žinoma Isak Dinesen slapyvardžiu) išleisti "Septyni fastastiniai pasakojimai" padarė ją net pasauliui žinomą. Tie pasakojimai yra civilizacijos produktas, pilni tikros moteriškos prigimties. Jos knygos yra visos įdomios, bet jos atsiminimai "Farma Afrikoje" yra tikras meistriškas kūrinys tarpkarinėje danų prozoje. Karen Blixen yra svetimas paukštis danų literatūroje. Savotiškai vienišas jautėsi ir Nils Petersen. Jis debiutavo lyrikoje, ir jo vieta modernioje danų lyrikoje yra gana reikšminga. Savo kūrybos dienas baigė novelių rinkiniais.   Tarp lyrikos Ir novelių yra du romanai — "Sandalų dirbėjo gatvė" ir "Išlietas pienas", kurių pirmasis, kaip ir Bli-xen fantastiniai pasakojimai, susilaukė pasaulinio pasisekimo, šis romanas yra ironiškai virtuozinis numeris, istorinis romanas šių dienų stiliuje, truputį palaidas savo sujungimuose, tačiau net perpildytas gyvenimu ir išdykavimais, daniškas tik tiek, kad daniškai parašytas.

Socialinė literatūra nėra naujas išradimas danų lietratūroje. Aakjaers ir Skjolborgo romanai šio šimtmečio pradžioje yra socialiniai romanai. Martin Andersen Nexoe tęsia tą liniją, jis puola ne tik tuos, kurių rankose valdžia, jis nori net visai visuomenei įpūsti marksistinę dvasią. Socialinis romanas savyje gali būti įvairiopas, socialistiniu gi jis patampa tada, kada jis sąmoningai sujungia proletarinę medžiagą ir marksistinę tendenciją su kolektyviu kompozicijos principu, šitoks socialistinis romanas buvo tarpkarinės danų literatūros padarinys ir beveik konsekventiškai buvo ugdomas trijų rašytojų: Knut Becker (1893 —), Harald Herdal (1900 —) ir Hans Kirk (1898 —). Becker debiutavo kaip lyrikas, bet jo persilaužimas įvyko romane "Kasdieninė duona", savo apimtimi didžiausiame šių dienų danų literatūroje (virš 3000 puslapių). Romane vaizduojama, kaip jaunas berniukas, tikras proletaras, sutinka gyvenimo ir visuomenės nevaisingumą. Romanas knibžda neapykanta ir tendencijomis, bet yra labai turtingas gyvais žmonėmis. Ir Herdal, kaip ir Becker, vaizduoja viską, kas užverčiama valkui, paskui jaunuoliui, kad juos paraližuotų ir sužlugdytų. Vaikas yra šių abiejų rašytojų bendras rūpestis. Herdal yra daug karštesnis ir daug prie-vartingesnis.

Becker ir Herdal yra proletarų vaikai, bet Hans Kirk yra gydytojo sūnus ir pats akademikas. Jo debiutinis romanas "žvejai" yra ne tik to paties žanro, bet ir to laikotarpio vienas iš reikšmingųjų kūrinių.

Naujoji danų drama nori susprogdinti jau nusistovėjusią natūralistinę - realistinę dramą. Naujoji drama savo pirmtaku turėjo jau Svend Bor-berg "Nieką", ji turi paralelių su švedo Paer Lagervist dramatinėmis teorijomis, ji šį tą. pasimokius ir iš Pirandellio ir iš Strinbergo, pagaliau ir iš filmos technikos bei galimumų. Tų visų tendencijų rezultatą galimą pavadinti "reteatralizavimu", kitais žodžiais tariant, iškėlimu teatro, kaip teatro. Atsipalaiduojant nuo tradicinės kompozicijos, gimsta drąsesnis, spalvingesnis ir tipologiš-kesnis vaidinimas, kuriame tiesiog iš dramatinių figūrų išplaukia žmogaus primityviosios savybės. Toji drama įliejo šviežio kraujo danų tautai susidomėti drama. Teatras nebėra jau veidrodis, kuriame atsimuša modernaus kasdieninio gyvenimo nusistovėję įstatymai, šis teatras mėgina paviršiuje pavaizduoti gyvenimą ir aistras. Todėl toje dramoje jau jaučiamas ateinančio (t. y. šio praėjusio) karo, ketvirtojo dešimtmečio politinių ir žmogiškų katastrofų skersvėjis.

Tą naują dramą ant savo pečių neša trys danų dramaturgai: Soya (1896 —), Kjeld Abelį (1901 —) ir Kaj Munk (1898 — 1944). Jie pasireiškia ir kituose žanruose, bet stipriausi lieka jie dramoje.

Soya be galo produktingas rašytojas. Daug prakaito teko jam pralieti, kol jis prasimušė. Jis ir dainius ir dramaturgas. Jo pjesės vieną valandą gali būti tikras juokavimas, kitą. valandą — kruvina tikrovė. Iš jaunystės veikalų svarbiausias yra 'Parazitai', realistinė drama, stipriai puolanti socialinius parazitus. Bet nuo realistinės dramos Soya persilaužė, kaip jis pats vadina, į "ne-orealistinę"; ši jo drama yra aiškios, stiprios ir logiškos kompozicijos, bet kartu ji yra ir realistinė, nors labiau suprastinta; ji nuo personažo konfliktų scenoje lyg ir persimeta į konfliktus tarp personažų posakių, idėjų ir principų. Iš tokių jo dramų garsi jo tetralogija "Pavyzdžio fragmentai", "Du siūlai" ir "30 metų laikotarpis".

Kjeld Abelį yra tas iš ketvirtojo dešimtmečio poetų, kurs savo satyrinėmis pjesėmis aiškiausiai atsisuko i natūralistinę dramą. Iš jo dramų pati meistriškiausia yra "Sophie Hed-vig", techniškai puiki, žmogiškai graži, aktuali ir tada, kada ji buvo rašyta, ir dabar.

Kaj Munk po pirmosios pjesės fiasko danų Karališkajame Teatre tuoj grjžo i seną dramą. Ji yra per graži, perdaug prijaukinta, ji negali būti panaudota vaizduoti tai kartai, kuri pergyveno karo baisenybes. Taip Kaj Munk atsako į pirmąjj pasaulinį karą. Jo kūrybinis ritmas auga. Atsakymas į antrąjį karą yra dar didesnis, dar smarkesnis crescendo, kurs jam net gyvybę kainavo — Kaj Munk krito nuo klastingos Gestapo kulkos.

Kaj Munk teatras yra   elzbietiškasis XX-ojo amžiaus teatras.   Jis jaučia giminingumą su tuo didžiuoju teatru. Ne teatro išreiškimo priemones jis nori pakeisti, bet patį teatro ritmą, ir jo registras čia yra gana didelis. Iš jo plunksnos išplaukė daug veikalų. Net pačiose skubočiausiose pjesėse iškyla jo liepsnojąs talentas. Daugelis jo dramų stovės danų literatūros viršūnėje.   Iš tokių bus   "Idealistas",   "Cant",   "žodis" (tos dramos filmos švediškoji versja žavėjo visą pasaulį), "Bangoms skalaujant", "Pergalė",   "Savimyla" ir "Niels Ebbesen". Apie šias dramas grupuojasi   ir   kita jo kūryba, kuri savo turiniu švytuoja tarp antžmogio ir to nusižeminimo,   kuriuo krikščionis turi   Dievui   nusilenkti.

Taigi, Kaj Munk, kaip kunigas (protestantų), nori tarnauti Dievui savo teatre. Ką reiškia žmogui laimėti visą pasaulį, jeigu jis pražudys savo sielą — yra munkiškųjų scenų įžanginiai žodžiai. Bet dramaturgo tikėjimas nėra kokia nors moralinė gyvenimo taisyklė. Jo dramų neišpasakytai stipri jėga plaukia kaip tik iš to, kad jis krūtinėje   jaučia žemės burtus ir žemės pagundą   taip pat stipriai, kaip   amžinojo   gyvenimo šauksmą. Jo ir vienas iš straipsnių rinkinių vadinasi "Tarp dangaus ir žemės".    Juozas Lingis