NAUJA SOVIETIŠKOJI ŠEIMOS POLITIKA Spausdinti
Bolševikai konfiskuoja ne tik turtą; jie konfiskuoja visą žmogų: jo asmenybę ir jo šeimą.
Sukolektyvinimas turi būti visuotinis. Pradžioje sovietai vedė griaunamąją politiką šeimos atžvilgiu, žmogui jie davė absoliutinę laisvę meilės gyvenime. Pavergę asmenį kolektyvui, jie norėjo leisti jam pasidžiaugti bent laisvais seksualiniais džiaugsmais. Todėl šioje srityje jie jokių varžtų nedėjo. Priešingai, seksualinė laisvė buvo laikoma bolševikiško žmogaus žyme, o seksualinis padorumas ir tvarkingumas buržuaziniu prietaru. Senesnioji sovietų politika buvo pagrįsta Fr. Engelso mokslu, kuris monogamiją laikė buržuazine institucija ir reikalavo, kad moterystė tol egzistuotų, kol yra meilė. O meilės buvimą ar nebuvimą apsprendžia, be abejo, patys susituokusieji. Todėl skyrybos, pasak Engelso, esančios natūraliausias vedybų elementas. Šiam dėsniui ištikimas Leninas 1917 m. gruodžio 19 d. išleido vedybų dekretą, pagal kurį moterystei sudaryti nereikalinga jokių — nei civilinių nei religinių — jungtuvių. Pakanka paprasto susidėjimo bendram gyvenimui. Pareiškus vyrui ar žmonai norą, be jokių priežasčių moterystė gali būti suardoma. Nemoterystėje gimę vaikai prilyginami vedybiniams. Netekėjusi motina gali savo vaikus atiduoti auklėti valstybei. Net buvo einama prie to, kad visi vaikai būtų valstybės auklėjami, nes tuo būdu žmogaus sukolektyvinimas gali būti sėkmingiau pravestas.

Šios politikos pasėkos yra visiems žinomos. Jeigu kaimo žmonės daugiau ar mažiau dar laikėsi senųjų tradicijų šeimos atžvilgiu, tai miestiečiai plačiai pasinaudojo šiuo palaidumu ir tuokėsi kas mėnuo iš naujo. Nuo to kentėjo daugiausia moterys ir vaikai, kurių Rusijoje atsirado ištisos gaujos, vogdamos ir plėsdamos slankiojusios po visus miestus. Tai vad. bezprizorniki. Ir vis dėlto ši politika truko daugiau, kaip 20 metų, kol galop praktika įtikino net ir aršiausius bolševikus, kad šeimos suardymas pakirs viso bolševikiškojo kolektyvo pagrindus. Todėl jau 1936 metais prasidėjo šeimos gyvenimo varžymas. Tačiau visiškai pasuko sovietų šeimos politika nauju keliu tiktai antrojo pasaulinio karo metu.

Stalinas yra realus politikas. Vieną sykį jis yra pasakęs: "Marksizmas yra dogmatinis Ir kūrybinis. Aš laikausi šio pastarojo".   Todėl jam nebuvo sunku senąją šeimos politiką pakeisti nauja. Du dalykai galėjo jį pastūmėti J šias reformas. Visų pirma, rusų tauta ligi pat pastarųjų dienų pasiliko kaimiečių tauta. Tuo tarpu libertinistinė šeimos politika visados kaimiečius piktino ir kėlė juose neapykantą režimui. Antra, daugiau negu 20 metų patyrimas parodė, kad ir šeimos prieauglio gausumas ir jo išauklėjimas vis dėlto yra galimas tiktai tvarkingoje monoga-minėje šeimoje. Todėl kai rusai pasuko į pasaulio apvaldymo kelią, Jie turėjo pirmoje eilėje sustiprinti savo šeimą. Nuosekliai tad 1944 m. birželio 8 d. išėjo naujos šeimos gyvenimą tvarkąs dekretas. Jis Jau reikalauja, kad kiekviena moterystė būtų sudaryta valdžios organų akyse. Paprasto susidėjimo Jau nepakanka. Skyrybos jau buvo apvaržytos 1936 metais. Naujasis dekretas jas padaro praktiškai beveik negalimas. Norint skirtis, reikia paduoti liaudies teismui prašymą, nurodant priežastis. Reikia pristatyti liudytojus. Teismas skelbia procesą spaudoje. Jam yra uždėta pareiga sutaikinti norinčius išsiskirti. Jeigu liaudies teismas nesutaiko, jis pats sprendimo nedaro, bet tik persiunčia bylą aukštesnei instancijai. Ši gali išskirti, bet gali ir neišskirti. Išskyrimas yra pažymimas pasuose. Kaina už bylą yra 500-2000 rublių. Yra žinių, kad ruošiamas dar griežtesnis skyrybų įstatymas, neįeisiąs skirtis toms poroms, kurios jau turi vaikų. Taip pat svetimoterystė numatoma bausti ligi 5 metų kalėjimu. Prof. Kolbanowskij, kuris yra ruošiamojo projekto komisijoje, yra pareiškęs, kad skyrybos yra  buržuazinio   sugedimo ženklas, kuris naujojoje Rusijoje neturi rasti vietos.

Abortų darymas taip pat yra labai suvaržytas ir prilygintas beveik prie Vakarų įstatymų. Ligi 1936 m. abortą galėjo daryti kiekviena moteris; tik jis turėjo būti padarytas valstybinėse ligoninėse. Nuo 1936 m. abortai yra leidžiami tik tuo atveju, jei nėštumas gresia moters sveikatai ar gyvybei arba jei tėvas serga sunkia paveldima liga. Neįstatyminiai abortai yra baudžiami nemažiau kaip 3 metais kalėjimo.

Vaikų prieauglis yra skatinamas stachanovietišku būdu. Socialistinio lenktyniavimo principas yra pritaikomas ir šiai sričiai. Vaikingos motinos yra apdovanojamos medaliais arba "motinos garbės" ir "motinos didvyrės" ordinais.

Galimas daiktas, kad netoli tas laikas, kada šeimos gyvenimas Rusijoje bus visiškai perimtas valstybės žinion ir įvyks Dostojevskio inkvizitoriaus žodžiais: "Mes jiems leisime ar uždrausime gyventi su savo žmonomis ar mylimosiomis, turėti vaikų ar jų neturėti — pagal klusnumo saiką", žmogus čia neturės laisvės, kaip jos jis niekur neturi. Louis Marrignon, aplankęs Rusiją, pasakė: "Aš mačiau Rusiją; tai tra-pistų vienuolynas — be Dievo". Iš tikro, šeimos gyvenimo suvaržymai čia daromi ne žmogaus asmeniui pakelti, bet valstybiniam kolektyvui sustiprinti. Todėl nors iš viršaus jie atrodo sveiki, bet savo esmėje jie slepia dar didesnį asmens pažeminimą, negu anksčiau.

Bet iš kitos pusės gal yra netoli laikas, kada Rusijoje šeima pasidarys pastovesnė ir sveikesnė, negu Vakaruose. Ir ar visas šitas rusiškasis šeimos gyvenimo griežtinimas nėra atsakymas į buržuazinį palaidumą, kuris ėste ėda šeimą Europoje ir Amerikoje? Minėto profesoriaus posakis, kad skyrybos yra buržuazinio sugedimo ženklas, yra labai būdingas. Ar bedieviškoji Rusija nenori pasijuokti iš krikščioniškojo pasaulio, pasijuokti tiesa demoniškai, bet labai konkrečiai? (plg. Neue Ehe — und Familien politik in der Sowjetunion, von Prof. Dr. Jos. Hoeffner in: "Trierer theologische Zeitschrift" 1949 m. 5/6 nr. 183-189 p.).