KUNIGAS DIEVŲ MIŠKE Spausdinti
Parašė STASYS YLA   
KACETINIAI ATSIMINIMAI

Mes buvome tik du kunigai iš 46-ių lietuvių, atvežtų į Stutthofą1) 1943 m. kovo 25-26 d. Per dvejus metus, mums čia esant, buvo atvežta ir vėl išvežta į kitas šios stovyklos darbovietes dar keletas šimtų lietuvių. Bet kunigų daugiau jų tarpe nebuvo. Iš lenkų radome du kunigus — Grabovvskį ir Niewiedomį. Pastarasis buvo nuslėpęs savo tikrąją pavardę ir savo kunigystę; dirbdamas rezistencijoje, jis kartą jau buvo vokiečių areštuotas, todėl dabar panorėjo būti "Nežinomasis".

Kunigų kategorija Stutthofe nebuvo išskirta. Iš pirmos dienos jie įjungiami į kalinių masę, ir toliau niekas apie juos nežino. Kunigai dirbo su visais tą patį darbą; jie buvo mušami ta pačia lazda, bizūnu ar kumščiu, kaip kiti jų draugai; jie kentė alkį ir vis galvojo apie duonos plutelę, kaip skaniausią pasaulyje dalyką.

Ką gi jie šiame pragare reiškia, kaip kunigai? Jiems nevalia viešai melstis, kaip ir visiems kaliniams; jie negali mišių laikyti ar klausyti išpažinčių, nes visa tai griežčiausiai uždrausta. Ir jiems, čia atėjus, buvo atimtas rožančius, škaplieriai, maldaknygė. Jie nieko negali kitiems padėti, nei jų užjausti, nes jie patys yra vargšai. Ir vis dėlto...

PIRMIEJI KUNIGIŠKI VEIKSMAI
Po pirmųjų dešimt dienų mes grįžome nuo Vyslos prieupio asfaltuotu keliu. Lietus pamažu lynojo. Kelio buvo koks pora kilometrų. Po sunkaus žvyro krovimo vos galėjome vilkti kojas. Kastuvus ant pečių užsimetę, galvas panarinę, mes ėjom ir galvojom, kad ilgai nebeištversime šitame varge. Tada kun. Alfonsas Lipniūnas prisigretino prie manęs, patempė už rankovės, kad kiek atsiliktume nuo kitų, ir paprašė išklausyti jį išpažinties. Be kryžiaus ženklo, kad sargybiniai nepastebėtų, jis pradėjo išpažintį.

Man virpėjo rankos, ir suspaudė širdį. Kaip du valkatos, kaip labiausiai paniekinti padarai susitinkame dabar du kunigai šitame iškilmin-giausiame išpažinties akte. Davęs jam išrišimą, aš paprašiau, kad čia pat ir jis išklausytų manęs.
------
1) Stutthofo kacetas buvo įrengtas Dancigo įlankos pakrašty, vienoje iškirstoje girioje, kurią vietiniai gyventojai vadino "Dievų Mišku". Matyt, šis miškas kitados buvo pašvęstas lietuviškųjų prūsų dievams, nes Stutthofo apylinkė dar priklausė šiems mūsų tautos giminaičiams. — šis atsiminimų pluoštas yra paimtas iš kacetinių atsiminimų knygos, baigiamos ruošti spaudai.
-------
Tai buvo pirmas kunigiškas veiksmas, kurį mudu atlikome. Komunijos mes nesitikėjom priimti, nes kas gi mums ją galėjo duoti, nebent angelas iš dangaus.

Grįžę į barakus buvome bent tiek laimingi, kad galėjome atgulti į lovas. Manoji buvo trečiame aukšte, pačioj palubėj, todėl tvankumas troškino. Tur būt, turėjau ir karščio, nes vidurnaktį išbudęs jutau nežmonišką troškulį. Nusiritęs nuo trečio aukšto, ėjau ieškoti vandens. Žinojau, kad prausykloje ir visame kacete jis buvo užterštas, dėl to jo gerti nebuvo galima. Norėjau bent pavilgyti lūpas ir smilkinius sudrėkinti. Įšliaužiau į prausyklą, — žiūriu, kažkas sukritęs guli ant akmens grindinio. Vos girdimai vaitoja. Pasirodo, iš miegamosios palatos išmestas bemirštąs žmogus, kad greičiau nusibaigtų.

Nors daug jau buvau matęs mirštančių ir užmušamų, tačiau šį kartą manyje pirmą kartą pabudo kunigiška pareiga jam padėti. Priėjau, įsižiūrėjau į jį arčiau. Jis alsavo paskutinius atodūsius. Akys stojosi stulpu ir, silpnos mėlynos lempos šviesos apšvietime, atrodė dar labiau klaikios.

—    Kas tu, lenkas? — paklausiau.
Vos girdimu balsu, gargaliuodamas, jis patvirtino mano klausimą.
—    Esu kunigas, — pasakiau. — Supranti? — spaudžiau jam ranką. — Gailėkis, duosiu išrišimą.
Uždėjau rankas ant saistančios jo kaktos ir ištariau išrišimo žodžius.

Savotiškai šiltas jausmas palietė mano krūtinę. Grįžau į lovą ir keletą minučių galvojau apie laimę to žmogaus, kuriam nelauktai atsirado kunigas. Gal jis visą gyvenimą meldėsi, prašydamas Dievą atsiųsti jį mirties valandoj. Ir iš tūkstančių čia ligi šiol mirusių ir mirštančių jis vienintelis šitos malonės susilaukė.
Pirmasis iš mūsų dezinterija susirgo ekonomistas Vytautas Meilus. Jis gulėjo kitoje lovoje su vienu lietuviu ir rytojaus dieną ruošėsi eiti į ligoninę. Vakare pasiunčia jis savo draugą į mano lovą, kur gulėjome su Pilypu Naručiu, o mane kviečia nakvoti pas save.

Mudu su Meilumi buvom iš vieno krašto ir mokėmės toj pačioj Ukmergės gimnazijoj. Galvojau, kad jis nori su artimesniu žmogum ką nors pakalbėti, savo vargu pasiskųsti. O jis man sako:
—    Kunige Stasy, išklausyk manęs išpažinties. Gal mano dienos suskaitytos.
Sugulėme lovoje ir, kad niekas nepastebėtų, pradėjom Dievo akivaizdoj keliauti per visą jo gyvenimą.
Ilga buvo ta išpažintis ir nuoširdi. Skubėti neturėjom kur, tik į mirtį, tat kodėl visu ramumu ir rūpestingumu neatlikti apyskaitos, kuri gal jam paskutinė. Nejutom šį kartą nei utėlių graužimo, kuris mus kankino, ypač lovon atgulus.

Į ligoninę, deja, jis nepateko, o buvo paskirtas į kripelių — nusibaigiančiųjų baraką. Nieko jis beveik negalėjo valgyti, ir atrodė sudžiūvęs kaip šakalys. Vėliau, nežinau kokiu būdu, jis vis dėlto įsiprašė į kaceto ligoninę ir pamažu atsigavo. Malonė, atėjusi per išpažintį, turėjo stiprinti jo paskutines jėgas ir duoti jėgų dvasiai.

PIRMOJI MIRTIS
Ketvirtą gavėnios sekmadienį suruoštas prieš mus antrasis "krikštas" pirmiausia palaužė majorą Stasį Puodžių. Jis greitai susirgo plaučių uždegimu, nors keletą dienų dar buvo varomas į darbus. Iš jų mes parvesdavome jį už rankų ir vėl išsivesdavome. Stengėmės, kad jis patektų prie "pompos" darbų, ir čia mes jį užkišdavome tarp plytų krūvų, ant saulutės, kad prasėdėtų, ligi grįšime vėl iš darbo. Po keleto dienų jis buvo visai bejėgis, ir vieną rytą gavo kortelę eiti į ligoninę. Palydėjau jį kiemu iš 6-to bloko, kur tada mes gyvenome. Vedžiau jį už rankos ir mačiau, kaip jis beviltiškai atrodo.

— Stasy, — sakau jam. — Aš noriu atlikti tau pareigą, kaip kunigas. Tavo kova bus sunki, pats supranti. Ar nori?
Jis pažiūrėjo į mane, lyg netikėdamas žodžiais.

Laiko išpažinčiai atlikti nebuvo. Jutau, kad jo dienos suskaitytos, ir aš jam daviau išrišimą. Mačiau, kaip jo akys buvo pilnos ašarų. Jis sutelkė visas jėgas, ir jo veidas lyg pragiedrėjo. Jis paspaudė man ranką, ir jo žvilgsnyje mačiau dėkingumą.

Po keleto dienų, balandžio 14 d. — trečiadienį prieš Verbų dieną, 7 vai. ryto jis mirė, — pirmasis iš mūsų 46-ių. Kai balandžia 17 (Verbų išvakarėse) patekau pats į ligoninę, kiti mūsiškiai ligonys pasakojo, kad Puodžius prieš mirtį klejojęs ir garsiai šaukęs. Net kelintoje palatoje girdėjo jo vokiškai kartojamus žodžius: "Aš prašau teisingumo... Prašau pašaukti kun. Ylą."

Kodėl jis šaukėsi kunigo? Matyt, išrišimo įspūdis veikė jį stipriai, gal jis norėjo atlikti dar pilną išpažintį. Šita mintis turėjo būti labai gili, kad net kliedėdamas jos nepametė.

Nelaimingas Puodžius... Turėjo jis jautrią širdį, kaip daugelis Zarasų krašto žmonių. Mažas būdamas tarnaudavo mišioms ir buvo gražiai katalikiškai auklėjamas. Bet gyvenimas vėliau sulaužė gražią jo jaunystę. Jo šeiminė žaizda buvo gili — šitai aš žinojau. Berlyne, kai mes pirmąjį kartą buvom pabėgę, mačiau jo antrąją žmoną; pirmoji su dviem sūneliais tada liko Lietuvoje. Aš nesikišau į šį jo reikalą, buvau jam bičiuliškas, kaip ir kitiems tautiečiams. Kartais užeidavau į viešbutį, kur jis ir dar keletas lietuvių gyveno, pakalbėdavau. Man rūpėjo ši jo asmenine žaizda, bet galvojau, kad reikia ją pakęsti — laukti, kol jis pats ieškos ją pagydyti. Gal kada ta mano bičiulystė jam pravers, gal šauksis kokios pagalbos... Nūnai jis šaukėsi — paskutinę valandą. Matyt, norėjo tą žaizdą užgydyti, bet aš buvau nebeprįsišaukiamas. Aš dirbau laukuose ir nieks iš ligoninės nebūtų galėjęs manęs atvesti pas jį.

MANO KELIAS Į LIGONINĘ
Buvau antrasis iš mūsų grupės, nurašytas į kripelių baraką nusibaigti. Iš bado pradėjau tinti. Organizmas gamino tik vandenį, o troškulys dar labiau reikalavo vandens. Keičiau rytinę ir vakarinę riekelę duonos į kavą ir dvigubai gėriau. Dirbdamas prie statybos, ėjau nešti cemento maišelių, kad prie jų sandėlio gaučiau esančio švaraus lauko vandens atsigerti.

Vieną vakarą mane draugai parvedė iš darbo jau nebegalintį paeiti. Iš ryto bandžiau patekti į ligoninę, bet SS gydytojas Heidl nurašė į mirtininkų bloką.

Atsisėdau ant akmeninių laiptų ir žiūrėjau, kaip paskutinius ligonius gydytojas skirsto — vienus į ligoninę, kitus į mano bloką. Nieko negalvojau ir nesijaudinau, nes anksčiau ar vėliau turi čia kiekvienas numirti. Tik netikėtai man švystelėjo čeko sanitaro atkreiptas į mane veidas. Mūsų akys susitiko, kaip dviejų draugų. Tur būt, jis pamatė ant mano krūtines prie numerio išspaustą raudoną trikampį su raide L — lietuvis. (Čekai, senesni kaliniai, lietuviams buvo labai geri iš pirmų dienų). Aš pakilau nuo laiptelių ir priėjau prie jo.
—    Pristatykite mane dar kartą gydytojui, — paprašiau.
—    Kas tau yra? — paklausė.
—    Odema
Čekas privedė mane prie Heidl, kuris buvo SS kapitono uniformoje ir šį kartą be balto gydytojo chalato. Žinojau, kad jis nemuša, net ne-kolioja. Jis išsiskyrė iš visų kitų SS karininkų ir savo nekarišku laikymusi. Būdavo, praeini pro jį, išsitempi, nusiimi kepurę, o jis nenusuka akių nuo tavęs. Priešingai, į tavo pasveikinimą atsako maloniu žvilgsniu ir pastebimu galvos linktelėjimu.

Tada aš nežinojau, kad jis sudėtų vokietis, baigęs Pragos medicinos fakultetą. Šitai man pasakė viena kalinė žydė, jau išėjus į laisvę. Ji taip pat buvo gydytoja ir su Heidliu kartu studijavusi mediciną. Apie Heidlį ji labai gerai atsiliepė, kaip apie kultūringą vokietį. Stutthofe jis ją atpažinęs ir jai tylomis pasakęs:
—    Aš nenoriu tavęs čia matyti, supranti. Pasistenk greičiau išnykti.
Po keleto dienų žydė buvusi pasiųsta į Stutthofo filiale — į žydžių stovyklą Letzkau, tuoj už Vyslos. Iš pirmos dienos, kaceto vadovybės potvarkiu, ji buvusi paskirta šios vietos kalinių gydytoja. Tai buvęs Heidlio planas ją išgelbeti, ir ji įsitikinusi, kad tik tas jai ir padėjo išlikti gyvai.

Nežiūrint gero įspūdžio, kurį apie Heidlį buvau susidaręs, vis dėlto nesitikėjau, kad jis dabar pakeistų savo sprendimą. Kartą jis buvo mane nurašęs į kripelių bloką; jis pats tada skirstė tą ligonių masę, gal kokius du šimtu žmonių. Kiekvieną atidžiai patikrinti jis net negalėjo: už tai jo kaltinti nebuvo galima. Kas gi aš jo akyse, kad nūnai manęs pasigailėtų?

Heidl peržvelgė mane. Aš atrodžiau kaip vyras, sveriąs 120 kilogramų — toks storas, nors svėriau nedaugiau, kaip 50. Jis liepė parodyti kojas; jos buvo kaip stambūs kuolai be jokios kojų formos. Jis pakraipė galvą, nereikšdamas man daug paguodos. Tuo metu čekas jam kažką tyliai pasakė; aš šitai gerai pastebėjau, nors tuo metu ir nesupratau, kad tarp jų galėtų būti kas nors artima. Heidl užmetė akį ant mano numerio ir pasakė sanitarui:
— Na ja, Litauer, — lietuvis. Tegu eina į ligoninę.

LAVONINĖS VAIZDAS
Ligonis, palyginus su kitais kaliniais, laimingas tuo, kad gauna lovą su baltomis paklodėmis, kuri pakankamai švari. Gauna ir naujus, geresnius baltinius. Dėl to visą savo nešvarumą, atsinešamą iš kitų barakų, turi nuplaukti ligoninės prausykloje.

Praustis man teko su keletu senųjų kalinių iš chirurginio skyriaus, kurie privalėjo skalbti savo žaizdas. Beveik visi jie buvo flegmoninin-kai. Flegmana — tai speciali kaceto ligos rūšis: pūliavimas eina nuo pat kaulų, ir jam pašalinti reikia gilių piūvių. Mačiau kaip armonikas supjaustytus šonus, kurie, kvėpuojant, keistai kilojosi, sučiaupdavo arba atidarydavo žaizdas. Neperdėsiu, kad pro jas matei šonkaulius. Tiesa, kaulų visur matei, nes šie žmonės buvo tokie pat kripeliai, kaip ir tie, kurie gyveno specialiam bloke. Nebuvo nuostabu matyti nuogus šonkaulius, kada jie turėjo tik vieną plonytę odos dangą, be jokio raumens. Mano akims vis dėlto buvo nematytas vaizdas, ir nosiai — baisus dvokimas iš jų žaizdų, apklijuotų bintuojamų popierium.

Su šitais žmonėmis aš patekau į tą pačią chirurginę palatą. Matydavau jų supiaustytus šonus ir vėliau, perrišimų metu. Kiekvieną kartą man kildavo pasibaisėjimas dėl jų kančios. Kitiems čia buvo supiaustytos rankos, kojos ar veidas, žiūrint, kur pūliavimas prasidėjo. Supiaus-tytas abi kojas turėjo ir mūsų agronomas Ignas Budrys, kurį čia radau jau keletą dienų gulintį.

Mane domino, kurgi kiti mūsiškiai, nes jau keliolika jų buvo atsidūrę ligoninėje. Vaikščioti iš vienos palatos į kitas buvo griežtai draudžiama, tačiau ne vieną aš sutikau išvietėje. Ji buvo bendra su dezinterininkų išviete. Dar tos pačios dienos popietyje čia atradau Vytautą Meilų, kuris man pakuždėjo:
—    Užeik pas mus. Algirdas Tumėnas labai silpnas, nori atlikti išpažintį.
Durys į dezinterininkų palatą vedė iš pačios išvietės. Pro jas ėjo žmonės, vos vilkdami kojas, ir vėl grįžo atlikę reikalus. Tas pats judėjimas ėjo pro lovas, takais. Dėl to į svetimos palatos žmogų sanitarai negalėjo atkreipti dėmesį. Aš įslinkau į vidų. Baisus tvaikas užėmė burną. Lovos buvo be baltinių, tik vieni čiužiniai — vadinas, ne taip kaip mūsų palatoje. Aišku, švaros čia niekas negalėjo palaikyti net pačiose lovose.

Iš tolo mačiau gulinčius dr. Praną Germantą, prokurorą Antaną Liūdžiu, gimnazijos direktorių Zigmą Masaitį. Susiradau ir Algirdą Tumėną, kuris gulėjo su lenku vienoje lovoje. Pradžiugo jo išbalęs, pageltęs ir kaulėtas veidas.
—    Meilus sakė, kad tu norėjai...
—    Išpažinties, — pabaigė jis.
Vos pastebimai sudėjo kryžių ant krūtinės ir lyg į lovos kraštą, pasisvėręs, pradėjo kalbėti.

Prisiminiau mūsų pažintį ant grindų pirmąjį vakarą, kai skersomis, kaip silkės, turėjome šalia vienas antro sugulti. Prisiminiau pasikalbėjimus, kai mudu valėme beržynėlį prie pompa-vimo stoties statybos. Algirdas buvo iš Vilniaus grupės, ir anksčiau jo nebuvau pažinojęs.

Po tos išpažinties mudu daugiau nebesusiti-kom. Šis ketvirtas išrišimas, kurį jam daviau, man atrodė jam paskutinis. Manęs neguodė jo ramybė, kuri puošė jo baisiai sumenkusį veidą. Mirtis artėjo prie jo skurdžios lovos šioje lavoninę primenančioje palatoje.

MASAIČIO MIRTIS
Vakarop pirmą kartą mane aplankė dr. Antanas Starkus, kuris čia dirbo, jau kaip gydytojas. Jis nedrąsiai artinosi prie manęs, lyg privengdamas svetimų akių, kad kas nepaskųstų, jog specialiai lietuvį ligonį lanko. Jis įspaudė man piliulę į rankas ir pasakė:
—    Masaitis labai silpnas; jis prašo tavęs išrišimo.
Mane jaudino Starkaus didelės akys, tur būt, draugo mirtimi ar šituo neįprastu dvasiniu patarnavimu susirūpinusios, ir kiek virpą veido raumenys. Kaip visuomet jo kietai suspaustos lūpos, šį kartą buvo pravertos, lyg norinčios dar ką pasakyti, lyg iš nustebimo ar rūpesčio pametusios savo įprotį susispausti.
Laiko nebuvo daug. Reikėjo vykdyti mirštančio žmogaus valią. Žinojau, kad paprastai kunigas negali duoti išrišimo iš tolo, kažkur jam nematomam žmogui. Bet šiose sąlygose, galvojau, Bažnyčia papildys netobulumus.

—    Eik greitai pas jį, pasakyk, tegu žadina gailestį, ir už poros minučių aš tarsiu išrišimo žodžius, — pasakiau.

Jis išskubėjo. Aš atsisėdau lovoje, uždengiau rankomis veidą, bandžiau prisistatyti Masaitį. Mano akyse stovėjo tik sudužę jo akiniai ir tekąs iš veido kraujas. Tai buvo scena, kai mudu vieną dieną krovėme prie Vyslos kanalo žvyrą į sunkvežimius. Keliasdešimt žmonių švytavome kastuvais, vis raginami greičiau dirbti. Sargybinis vokietis stovėjo netoliese ir piktu balsu šaukė. Prie vieno pribėgęs, jis ištraukė kastuvą iš rankų ir ėmė mušti šautuvo buože per šonus. Paskui pats paėmė kastuvą į rankas ir įsiganiu-sio vyro pajėgumu ėmė demonstruoti, kaip kalinys turi žvyrą kabinti ir mesti į sunkvežimį. Šitas įvykis vertė visus pasitempti, kad vėl kas nors negautų šautuvo buožės smūgių. Ir kalinių prižiūrėtojas — Kapo — labiau paleido į darbą savo lazdą, matyt, bijodamas, kad už prastą priežiūrą jam pačiam nekliūtų iš sargybinio. Tuo metu mudu su Masaičiu švytavome savo kastuvais šalia vienas kito. Tai buvo atsitiktinumas, kad mudu besigraižydami apie žvyro krūvą susitikome greta. Ir reikėjo nelaimės, kad kai aš kėliau savo kastuvą aukštyn, jis tuo metu lenkėsi semti savo kastuvu. Tik cinktelėjo stiklas, ir aš pamačiau Masaitį užsidengiant ranka sau akis. Buvo per vėlu jas gelbėti. Mano kastuvas sudaužė jam akinius, o stiklai sužeidė veidą. Kraujas pasipylė, bet Masaitis pirmiausia puolėsi ieškoti stiklo šukių, nes, matyt, galvojo, ką jis bedarys be jų (buvo trumparegis), kur gaus kacete naujus. Darbininkai aplinkui valandėlei sustojo dirbę, o sargybinis įsikišo į įvykį. Aš laukiau, kas bus.

—    Kas tai padarė? — pasigirdo šiurpus kareivio balsas.
—    Aš, — atsiliepiau.
Nusišiepti vilties nebuvo. Bet tuo metu nelauktai pasigirdo Masaičio žodžiai: "Jis netyčiomis, jis nenorėjo. Aš nelaiku pasilenkiau, kai jis pakėlė kastuvą." Tai buvo puikus susigriebimas laiku apginti mane. Vokietis aprimo. Bet mus visus nustebino tai, ką jis po to padarė. Mes laikėme jį įkūnytu mūsų priešu, žiauriu ir jokio pasigailėjimo neturinčiu. Bet jis išsitraukė iš ki-šeniaus baltą, švarią nosinaitę ir ištiesė Masai-čiui. Dargi pamojo ranka išeiti iš būrio ir liepė nusivalyt kraują.

Kokia jėga sulaikė vokiečio rankas nuo mano sprando ir jas ištiesė su nosinaite Masaičiui, man sunku pasakyti. Spėju, čia Masaitis pats veikė. Kažkas labai raminamo visuomet dvelkė iš jo. Iš pašaukimo jis buvo matematikas — fizikas, gyvenimu asketas — filosofas. Visą kaceto baisumą jis priėmė lyg amžinu mastu matuodamas. Vėliau jis pateko į daržus nešioti vandens ir varpyti lysių, jų ravėti, mėšlų nešioti. Jo draugai bandė nusivogti kokią morkelę iš šiltadaržio. O Masaitis pasakė: "Geriau mirsiu badu, bet kas uždrausta — neimsiu." Ir jis greičiau kaip kiti sulaukė bado pasekmių.

Prisiminiau, kaip jis vargo su akiniais, vieną pusę visai popierių užklijavęs, o kitos trukusį stiklą saugodamas, kaip akies lėliukę. Ir man visad buvo nesmagu, kad aš kaltas šioj jo bėdoj. Bet tada jis man atleido, netgi apgynė nuo mušimo. Dabar aš jam turiu teikti paskutinį atleidimą.

Širdis man sunkiai mušė, o dabar ji kažko ėmė jaudintis. Man pasidarė silpna. Užmerkiau akis, o jose vis stovėjo Masaitis su tekančio veidu kraujo žliugtimi. Valandėlei praėjus, mano lūpos nejučiomis ištarė: "Amžinąją atilsį duok jam, Viešpatie."

Mirė jis tačiau ne tuoj, o į rytmetį — Verbų sekmadienį, balandžio 18 d. Sanitaras išvilko jį i prausyklą ir, ilgai mušęs, pribaigė. Šitai matė Vyt. Meilus ir ir man pasakojo. Už ką jį pribaigė, ir kieno įsakymu, kas šiandien pasakys?

TUMĖNO MIRTIS
Po Zigmo Masaičio mirties, rytojaus dieną — balandžio 19-tą, vakarop vėl atėjo pas mane dr. A. Starkus. Atnešė porą švirkštų: vieną suleido mano kaimynui lenkui, antrą man ir keletą minučių pasiliko prie mano lovos. Jis buvo labai liūdnas. Pasakė, kad šią dieną, apie 12 vai. mirė Algirdas; prieš užmerkdamas akis, jis persižegnojęs ir paprašęs atsisveikinti likimo draugus. Jo mirtis buvusi labai rami...

Rami mirtis — labai tumėniška... Tai atitiko visą jo būdą. Neįsivaizduoju, kaip jis ir brolis būtų galėję imtis kokio politinio rezistencinio darbo. Greičiausia, jie pateko į kacetą ne už veikimą prieš vokiečius. Reikėjo aukų, ir jos buvo surastos — be asmeninės kaltės. Gal tumėniška jų pavardė užkliuvo Gestapui, nes prof. Ant. Tumėnas jau buvo jų paliestas už priešvokišką veikimą. Kadangi jis buvo senas, jį paleido, o pasirinko jaunesnius Tumėnus. Ir kai aš kartą paklausiau, ar profesorius teisininkas Ant Tumėnas nėra jų dėdė, Algirdas man pasakė:
— Daug kas taip mano. Mūsų dėdė yra dr. Justinas Tumėnas, o profesorius net ne giminė.

Su Algirdu tada dirbome prie pompavimo stoties statybos. Turėjome kastuvais lyginti žemę ir kasti pamatams vietą. Esesmanų prie mūsų nebuvo, o Kapo, lenkas, nesistengė perdaug mūsų raginti. Iš tolo bandžiau teirautis apie jų santykius su dėde. Pasirodo, būdamas Profesinės Gimnazijos direktoriumi Kaune, dėdė juos globojęs ir net kuri laiką buvo pas save apgyvendinęs. Jų santykiai buvę geri, tačiau dėdės filosofiniai pasaulėžiūriniai raštai jiems nepatikę. Iš viso dėdė buvęs apspręsto galvojimo, ir jo raštai neturėję gilesnio mokslinio pagrindo. Toks bent buvo dabartinis ramus Algirdo sprendimas.

Ta proga Algirdas pasipasakojo studijavęs teisę, dirbęs Geležinkelių Valdyboj, o vėliau Vilniuje perėjęs į prekybą. Prisiminė ir savo žmonelę, kuri palikusi nežinioje, kaip ir senutė motina. Aš dar paklausiau, ar daugiau jo šeimos neliko. Jis man atsakė: "Tik žmonelė". Tada nė į galvą negalėjo pareiti, kad, išlikęs gyvas, kaip tik pirmasis iš Stutthofiškių sutiksiu ją. Po trejų metų, atsidūręs Augsburgo DP ligoninėje, patyriau, kad čia gydosi jauna ponia Tumėnienė. Ir jai kažkas pasakė, kad yra atvykęs vienas kunigas iš buvusių Stutthofo kalinių. Bet ji nesiskubino manęs sutikti, lyg bijodama išgirsti klaikią tikrovę. Kartą aš su draugu išėjau į ligoni-


nes kiemą, ir atsitiktinai jis man parode į langą antrame aukšte, pro kurį pasisvėrusi žiūrėjo Tumėnienė. Buvo ji jauna, šviesiaplaukė, liūdno susimąsčiusio veido. Dar užtraukiau keletą dienų, laukdamas, kol ji pati ieškos manęs. Kasdien matydavau ją toj pačioj pozoj pasisvėrusią per langą, žvelgiančią kažkur į tolį. Pasiteiravęs jos kambario numerio, nuėjau pas ją.
—    Esu tasai iš Stutthofo atvykęs žmogus, — prisistačiau.
—    Ak, taip, Stutthofas... negaliu apie jį galvoti.
Bandžiau nukreipti kalbą ir paklausiau:
—    Jūs sergate?
—    Negaliu vaikščioti. Man koja... — parodė ji.
Po to ji pasakė skaičiusi mano straipsnį apie kun. A. Lipniūno mirtį. Mačiusi ir sąrašą žuvusiųjų Stutthofe, išspausdintą "Žiburiuose". Jūs sumaišėte, pasakė ji: mano vyras ne Vytautas, bet Algirdas. Ir pamažu ji pradėjo apie jį teirautis. Ji man atrodė mažakalbė, kaip ir jos vyras, o gal jautrumas rišo jos liežuvį. Bijojau ilgai ją varginti, nenorėjau ir jos žaizdos gilinti.

Atsisveikinant, ji paprašė pasimelsti. Iki mirties metinių — kovo 19-tos buvo tik keletas dienų. Aš pažadėjau tą dieną laikyti mišias už jį. Bet ir tą dieną jos nemačiau koplyčioje: spėju, ji negalėjo dėl kojos ar iš jautrumo. Ligi šiandien jos daugiau nesutikau, o tas vienintelis su ja susitikimas man paliko dar liūdnesnį įspūdį, negu jos vyro mirtis. Tarsi ir joje būtų kas mirę, nežinau kas: džiaugsmas, laimė ar gyvenimo viltis.

PETRO KERPĖS MIRTIS
Kovo 20-ta — didysis antradienis atnešė vėl naują mirtį. Jau anksčiau buvo dr. A. Starkus sakęs, kad advokatas Petras Kerpė yra silpnas. Bet silpni buvome visi. Nūn Starkus atskubėjo paprašyti ir jam išrišimo. Nežinau, ar jis pats buvo prašęs ar Starkus neprašomas pasiskubino šituo pasirūpinti. Žinojau tik, kad advokatas buvo giliai tikintis ir didžiavosi esąs vyskupo Cirtauto sesers sūnus. Šitai, prisimenu, man buvo staigmena. Apie tą vyskupą turėjau susidaręs labai šviesų atminimą. Kažkaip jį gretinau savo vaizduotėje  su popiežiumi Pijum X.   Jie maždaug tuo pačiu laiku valdė ir mirė. Be to, jie abu giliai švelnios ir tylios dvasios. Gal šis palyginimas nėra tikslus istoriškai, bet įspūdžiai kartais sukuria žmonių vaizdą tokį.
Žinią, kad Kerpė yra Cirtauto giminaitis, patyriau antrąjį sekmadienį, po minėtos mūsų egzekucijos prie rąstagalių nešimo. Jis ją praėjo mažiau nukentėjęs, kaip kiti. Tačiau žmogui, turinčiam 53 metus, tai turėjo būti beviltiška. Prisimenu kaip šiandien, jiedu su prof. V. Jurgu-čiu sėdėjo asvo apačioj, o aš viršuj — savo lovoje. Jurgutis nusimovė marškinius ir rodė Kerpei savo nugarą. Kerpė patraukė pečiais, suraukė kaktą ir pasakė: "Jums daug teko".

Kerpė tą dieną buvo dar tylesnis, kaip paprastai. Visi prisimename vieną būdingą jo posakį, pasakytą tų baisių įvykių proga:
—    O vis dėlto ir kacete yra gerų žmonių.
—    Kaip tai? — nustebę jo paklausėm.
—    Ne visi mus muša, o galėtų visi mušti. Šitas posakis, matyt, buvo mūsų nuotaikoms
apraminti. Vadinas, dar ne taip blogai, o galėtų blogiau būti.
Kerpės laikysena sukėlė manyje nuostabą, ir aš pradėjau jį kalbinti. Iš savo motinos daug ką buvo girdėjęs apie savo dėdę vyskupą.
—    Gaila, kad mes dabar kacete, — pasakiau.
—    Aš bandyčiau užrašinėti jūsų žinias. Taip maža mes žinom apie šį vyskupą, tik iš Adomo Jakšto monografijėlės "Draugijoje".
—    Gaila. Bet, tur būt, jau mums neteks šito darbo dirbti. T3ent man.
Jis šitai pasakė visišku ramumu. Stebino mane jo tonas, pilnas įsitikinimo dėl savo mirties čionai, ir kartu jo ramybė.

Jis buvo daug padaręs tėvynei: ėjęs įvairias administracines pareigas mūsų valstybės organizacijoje, buvęs teismuose ir ilgą laiką apskričių viršininku. Tėvynę jis mylėjo labai, ypač dabar
—    kenčiančią, nes ir jo paskutinis mirties patale žodis buvo: Lietuva...

IGNO BUDRIO BIČIULYSTE
Po tų visų mirčių — trijų iš eilės — prisimenu, ieškojau progos su kuo pasiguosti, lyg visa tai užmiršti. Į mano lovą (aš, laimei, gulėjau vienas) atėjo tada agronomas Budrys, buvęs toj pačioj palatoj, ir mudu bandėm kalbėti apie ką kita. Jis jautėsi gerai, tik jo kojos turėjo gilius piū-vius. Gydytojai, radę flegmoną, padarė operaciją ir paliko žaizdoms pačioms užgyti. Senyvas žmogus (58 metų) buvo palyginti stiprus; įpratęs savo soduose daug dirbti su kastuvu, mažau buvo palaužtas kaceto darbų ir vargo. Kas rytas ir ligoninėje jis plovėsi šaltu vandeniu, bandė sportuoti, miklinti kojas, kad sužaloti raumenys ne-surambėtų. Jis man pasigyrė parašęs laišką savo žmonai, nes apie tą laiką, beveik po mėnesio, jau buvo leista parašyti pirmuosius laiškus saviškiams. Ir jis vaizdavosi, kokį džiaugsmą patirs žmona ir du vaikai, Velykoms gavę iš tėvo pirmąją žinią. Jis laikė tai labai svarbiu dalyku, kai tuo pačiu laiku galėjo į Marijampolę ateiti žinia apie direktoriaus Masaičio mirtį ir labai U gąsdinti jo namiškius, kurie gyveno prie pat Marijampolės, Liepinų ūkyje. Kaip agronomas, jis turėjo mylėti savo žemę, dar labiau negu mes kiti — ūkininkų vaikai. Nebuvo man nuostabu, kai jis beveik entuziastingai kalbėjo apie savo žemę, ypač sodą bei šiltadaržius. Kiek ten geriausių kriaušių išaugindavo jo sodinti medeliai, kiek pomidorų, visų rūšių uogų.

—    Kunige, būtinai turėsi kada nors aplankyti mane ir visko paragauti.
Manyje jis žadino viltį kada nors išeiti į laisvę. Bet aš galvojau:
—    Jis pats tikrai dar pamatys savo sodus ir vaikus. Jis turi juos pamatyti, nes tuo tiki ir to giliai trokšta.

Mūsų kalba nukrypo nuo Marijampolės į į Kurklius, mano gimtinę vietą. Pasirodo, ten buvo nutekėjusi jo sesuo už Klemenso Graužinio, buvusio Seimo nario. Nežiūrint liūdno likimo, kuris palietė jo sesers šeimą (vyras prieš pat karą buvo nutrenktas perkūno, o ji su trimis vaikais bolševikų išvežta į Sibirą), jis kalbėjo gana linksmai, liesdamas ankstyvesnius jos šeimos gyvenimo įvykius. Ir čia jis man pažadino brangius Kurklių prisiminimus. Matydavau Graužinius kas sekmadienį bažnyčioje, klūpančius klaupkose už grotelių. Tie neužmirštami kuklūs Kurklių bažnytėlės vitražai negailėdavo per sumą pažerti spalvingų spindulių į mūsų tarpą, nes kaip tik kitoje pusėj, klaupkose klūpodavo-me klierikai, Parvykę atostogų. Viskas šitame jo pasakojime man prisiminė: primicijos, motina, kuri prieš pat areštą mirė, o už vis bažnyčia, kaip tik šiandien, didįjį trečiadienį, puošiama eglaitėmis Kristaus karstui.

Kasdien Budrys ateidavo valandai ar keletai į mano lovą. Didįjį Šeštadienį jis nebetęsė savo pasakojimų apie namus, bet paprašė išklausyti jį išpažinties. Taip jau būdavę, kad tos dienos vakarą jis eidavęs į Marijampolę atlikti velykinės. Jis gyveno vis dar tuo ritmu, bent dvasioje, kuris jam liko iš laisvės dienų. Ir man buvo džiugu klausyti nūnai išpažinties ne mirštančiojo, bet gyventi dar norinčio ir tuo tvirtai tikinčio. Visoj ligšiolinėj nuotaikoj jis sudarė išimtį, kuri priminė normalių Velykų artėjimą.

VELYKINĖ LENKŲ IŠPAŽINTIS
Savo lovų kaimynams lenkams Budrys pasigyrė, kad šiandien galėjęs atlikti išpažintį. Šiems turėjo būti netikėtumas, nes keliose lovose pradėjo kilti galvos ir nepažįstamos akys smeigtis į mane. Per keletą valandų žinia, matyt, nubangavo per visas lovas ligi mano kaimyno ligonio, kuris mane prakalbino ir pasisakė turįs Lenkijoje brolį taip pat kunigą.

Vakarop palatos Kapo, vadinamas Franeku, demonstratyviai puošėsi ir sakėsi eisiąs į Kapų balių prie stiklelio praleisti šventosios nakties. Jis buvo cinikas ir žiaurus žmogus, dėl to niekas nesistebėjo jo apgailestavimu, kad tame baliuje trūksta moterų. Kad jie girtuokliaus, tuo niekas nesistebėjo, nes ligoninės vaistinėje buvo spirito, o be to, senieji Kapos turėjo ryšių su "užmiesčiu" ir gaudavo parsigabenti papildomų gėrimų. Tačiau Franeko išėjimas mums buvo geras. Palatoje užviešpatavo ramybė ir tyla. Visi gulėjo savo lovose, tačiau, atrodo, niekas dar nemiegojo. Šviesioji lempa buvo užgesinta, ir degė tik signalinė mėlyna, kuri likdavo per visą naktį.

Vienas iš besveikstančių ir kitiems ligoniams patarnaujančių jaunų lenkų prisinešė prie mano lovos taburetę (mano lova kaip tik buvo antrame aukšte) ir tylomis paklausė, ar negalėtų atlikti išpažinties. Kai sutikau, jis, nueidamas, dar paklausė, ar negalėtų tai padaryti ir dar vienas kitas jo draugų. Mane jaudino jo prašymas ir ši miela žinia.

Aš negaliu užmiršti tos prieblandos, kurioje žmonės vienas po kito ėjo prie mano lovos, pasilipo ant taburetės, pasisvėrė ant narų briaunos ir, man ranka atsirėmus į pagalvį, kad kitiems nekristų perdaug į akis, atlikinėjo išpažinti. Graudino mane ne tiek jų nuodėmės, kiek jų pačių ašaros, tur būt, dėl tų visų neįprastų išpažinčiai aplinkybių, dėl to užplūstančio tėvynės ir savų bažnyčių prisiminimo, to sunaikinimo, kuriame štai atranda dar dvasinę palaimą. Aš dusau, nes mano sunkiai veikianti širdis turėjo pakelti jautrią mano tikėjimo brolių naštą. Bet kartu aš buvau laimingas, gal nemažiau už juos, galėdamas Bažnyčios man duotus įgaliojimus pritaikyti šiose Dievo malonės labiausiai reikalingose aplinkybėse.

Kai kurie ligonys dar vaitojo, kiti atviromis burnomis kvėpuodami miegojo ir knarkė, o mano penitentų eilė vis dar nesibaigė. Ir nežinau, tur būt, apie vidunakti budėjęs patarnautojas, kuris pirmasis buvo prašės išpažinties, man atnešė riekelę duonos, kurią jis sau, matyt, buvo sutaupęs, ir padavė man, padėkodamas visų lenkų draugų vardu už dvasinį patarnavimą. Aišku, ši dovana man buvo pati brangiausia, nes ji iš alkano ir alkanam duodama. Perlaužiau ją pusiau ir grąžinau jam antrąją pusę. Nenorėjo priimti, sakėsi šiandien nesąs taip alkanas, bet mano prašomas nusileido.

PRISIKĖLIMO DOVANA
Saldžiu, pavargusio ir laimingojo miegu užmigau. Ir man atrodė, kad sapnuoju angelų chorą artėjantį į mūsų palatą. Taip norėjau prabusti, kad pilnai jį išgirsčiau, bet nuovargis, matyt, buvo didesnis už mano norą. Jutau, kaip tas dieviškas choras sodriais balsais ir jautriais smuikų tonais vis artėja prie mūsų. Tik vienu metu pats nejutau atsisėdęs lovoje ir matęs prieblandoje tą chorą. Tikrai tai nebuvo sapnas. Būrys kalinių lenkų, ukrainiečių ir čekų traukė velykinę giesmę, visai panašią į mūsų, su triskarti-niu aleliuja, o jiems pritarė keletas smuikų. Jie dar prieš saulei patekant pradėjo kelionę iš palatos į palatą, pranešdami velykinį džiaugsmą.

Tada, mačiau, sukilo ir visi ligonys, atsisėdo lovoje, ir nežinau, ką jie išgyveno šitos staigmenos užklupti. Aš pats nesulaikiau ašarų — susiliejančių su džiaugsmu ir kančia kartu.

Po to choras vis tilo. Aš vėl užmigau, ir kai atsikėliau, Franekas parėjo visas girtas, pripuolė prie vienos lovos ir ėmė kolioti ligonį, kad jis dar nekyla iš lovos. Jis nepastebėjo, kad šis buvo miręs prisikėlimo naktį. Greit jis įsakė patarnautojams išrašyti mirusiajam numerį ant krūtinės ir išnešti į lavoninę. Pats gi dribo į lovą ir užmigo. Naujai, kaip tik šventai dienai, vėl buvo užtikrinta ramybė.

Tą rytą lenkai patarnautojai man davė dvigubą riekelę duonos, o mano kaimynas, kurs sakėsi turįs brolį kunigą, vieninteli gautą siuntinėlyje virtą kiaušinį padalinęs į keletą dalių, vieną ir man perdavė, kad tai primintų laisvės dienų Velykas. Vieną kiaušinio dalį gavo, be kitų, ir agronomas Budrys, išdavęs jiems kunigo paslaptį. Aš pastebėjau, kad Budrys po to susidraugavo su lenkais, nes jam, gerai mokančiam jų kalbą, tai dar lengviau turėjo būti. Lenkų draugystė jam itin turėjo būt svarbi, nes jis galėjo ilgiau palikti ligoninėje ir būti geriau prižiūrimas. Lenkai buvo beveik visi gydytojai, lenkai sanitarai ir prižiūrėtojai. Kiekvienas jų prielankumas ar neprielankumas reiškė čionai išgelbėjimą ar prapultį.

VĖL PRIE DARBŲ
Kai trečią dieną po Velykų, balandžio 27-tą, atėjo gydytojų komisija tikrinti ligonių, aš buvau rastas esąs geros sveikatos, nes tą dieną pirmą kartą nebeturėjau karščio. Mane išrašė iš ligoninės; net dr. A. Starkus nieko negalėjo padėti, norėjo mane ilgiau palaikyti, kad truputį at-sigaučiau. Aš pavydėjau Budriui, kad jis dar lieka. O likęs, jis užsikrėtė šiltine ir ten mirė.

Gavau naujus civilinius, kažkeno jau dėvėtus rūbus, kareivišką švarkutį su lietuvišku vyčiu paženklintomis sagomis (matyt, lietuvio kario, kurs čia prieš mus mirė). Pasirodo, tą dieną buvo išrašytas iš ligonių ir pulk. Juozas Na-rakas, buvęs savu laiku aviacijos štabo viršininkas. Patekome į 6-tą bloką, bet lovų negavome. Tą naktį mudu gulėjome ant grindų "Tagesrau-me". Mane ėmė krėsti šaltis, ir aš glaudžiausi prie pulkininko, kad bent kiek galėčiau atšilti ir užmigti. Rytą, balandžio 28-tą, vėl prie pompos statybos, pas tą patį Kapo Jenickį. Turėjau vežioti smėlį.

Sutikau kun. A Lipniūną, kurio 10 dienu nebuvau matęs. Man pasidarė baugu: jis atrodė visai sudžiūvęs, kaip šešėlis, vos vilko kojas. Draugai sulaikė jį nuo vagonėlių stūmimo ir pavedė jam valyti smėliu užneštus bėgius. Tai buvo pats lengviausias darbas. Man teko šalia kitų stumti vagonėlius. Smėlio krūvos buvo palei plentą apie kilometrą atstu nuo statybos vietos, i kurią reikėjo jį gabenti. Blogiausia buvo vagonėli, nors tuščią, užstumti prieš kalnelį ties komendantūros rūmais ir nuleisti pilną. Mačiau, kad ir mano  jėgos ne ką didesnės už tų, kurie ligi šiol darbą tęsė.

Baisus kontrastas vaidenosi prieš akis, matant komendantūros puošnumą ir prabangą, o ypač paties komendanto Hoppės vilą. Saulutė jau buvo paženklinusi kiemą atbundančiu žalumu, ir keletas kalinių triūsė sodelyje, valydami takus ir grėbdami žolę. Kažkas iš mūsų pasakė, kad laimingi tie draugai, kurie ten dirba, nes ponia Hoppe išnešanti jiems duonos: nesanti ji iš tų blogų vokiečių, kurie kalinius laiko gyvuliais.

Kiekvieną kartą grįžtant mūsų vagonėliams prie statybos, traukdavosi nuo bėgių į salį kunigas Lipniūnas. Aš bandžiau jį prakalbinti, jis pasižiūrėdavo, bandydavo prasišypsoti, bet mačiau, kaip tai jam nevyksta. Pietų pertraukos metu pamatęs mane Rapolas Mackonis, Vilniaus lietuvių laikraščio buvęs redaktorius, man palingavo galvą ir pasakė: "Su Alfonsu blogai. Matei, kaip jis atrodo." Rapolas mokėjo dirbti akimis, o be to, kaip vilnietis ir lenkų kalbą mokąs, greit rado stiprių pažinčių iš lenkų. Jis man atrodė beveik nepasikeitęs į blogąją pusę. Iš tolo mačiau ir adv. Mečį Kriaučiūną, tada dirbusį prie daržų, ir patyriau, kad jiems, deja, ne tik nelengviau einasi, bet dar blogiau. Kapo lenkas Guzowskis esąs geras, bet darbas — nešioti žemes ir vandenį reikalaująs daug jėgų. Kriaučiūnas nebeturėjo tų krauju trykštančių veidų ir buvo sukumpęs, į pečius įlindęs, kaip tikras senis, nors turėjo trisdešimt trejus metus.

Po pietų vėl turėjau stumti vagonėlius į kalną ir pakalnėn. Su kiekvienu žygiu darėsi vis sunkiau kojose ir krūtinėje. Atmoviau kelnes — pasitikrinau — kojos vėl darosi basliais. Tinstu per nauja. Šitas faktas buvo nemalonus, širdis pernelyg ėmė virpėti.

Draugai rado būdą mane bent iki vakaro pagloboti. Jie paėmė mane nuo vagonėlių pas save prie statybos darbų. Jau buvo išaugę aplink naujai statomą stovyklą sargybų bokštai, bet juose dar niekas nėjo sargybų. Ten draugai eidami pietų dėdavo savo kastuvus apsaugai. "Eik ten ir būk," — pasakė dr. A. Kučinskas. "Mes žiūrėsim, kad kas tavęs neužkluptų. Išgirdęs švilptelėjimą, išeik su kastuvais rankose ir nešk mums juos".

Taip sulaukiau pilno sutinimo, koks buvo prieš dešimt dienų, bet ačiū Dievui — ir vakaro. Draugų už pažastų velkamas, parėjau į stovyklą. Iki puskarininkis Chemnitz atėjo priimti vakarinio patikrinimo, sėdėjau ant žemės ir, laimei, už tai manęs niekas nemušė.