GEORGĖS ROUAULT Spausdinti
Parašė A. T.   
Netoli 80 metų amžiaus (gimęs 1871 m.), Georgės Rouault laikomas vienu žymiausiųjų krikščioniškojo meno atstovų.
Žvilgterkim į jo meninės kūrybos raidą.

Nors Rouault yra moderniojo meno atstovas, bet jis jau šio šimtmečio pradžioj nutolo nuo ekskliuzyvinio judėjimo: jis neliko grynosios formos atstovu, kaip Matisse, kubis-tai ir kitos to meto srovės. Bet kartu jis nedaug tenutolo nuo savo pirmykščio principo, nuo meninės ir dvasinės situacijos apie 1900 m., kurią jis aiškina ir formuoja krikščioniškai ir savo būdu. Laikydamasis šios tradicijos be tolesnės evoliucijos galėtų būti priekaištu jo menui, bet, iš kitos pusės, tai juk tėra įsijautimas į krikščioniškąją tradiciją ir jos laikymasis. Dėl to jo geriausiuose darbuose tikėjimo vizija ir menine forma taip tampriai suaugusios, kad sunku nuspręsti, ar čia žymusis krikščionis pasireiškia kaip didelis menininkas, ar modernusis menas yra esmėj pasidaręs krikščionišku.

1947 m. Vollardo leidykla išleido jo grafikos darbų seriją vardu "Mi-serere et Guerre" (Užsakyta buvo jau 1914 m., dirbta 20 metų). Iš 59 kūrinių trečioji dalis vaizduoja karo baisumus, kurie pagaliau atbaigiami skausmingu pasitikėjimu ir krikščioniškąja atpirkimo mintim. Rouault išeina iš vitražų tapybos: stiprūs juodi kontūrai supa vaizduojamuosius, o šviesa yra įvairių laipsnių ir atspalvių stiprumo. Rouault buvo dirbęs restauruodamas viduramžių bažnyčių langus. Jis kartą pats pasisakęs, kad jo giliausioji esme gyvenanti katedrų laikais.

Lavindamasis pas Gustavą Mo-reau, nuo 1891 m. Rouault dar daugiau palinko į romantiką ir mistiką ir emalinėmis spindinčiomis spalvomis ir tonais vaizdavo tai, kas jam rūpėjo. Tačiau, pasirinkdamas temas savo paveikslams, Rouault atitrūko nuo akademines tradicijos. Apie 1900 m. jis ima Išimtinai vaizduoti dabarties gyvenimą, anksčiau ėmęs temas iš Senojo Testamento ir Jėzaus gyvenimo. Jis imasi kurti net tamsiausias gyvenimo žmogystas; su vadinamųjų "Laukinių" menininkų grupe jis tiesiog sukrečia publiką.

Rouaulto laikyseną šiuo metu charakterizuoja jo draugystė su Huys-mans ir Bloy. Nors jo jausmai vietos rado ir eilėse, bet jis svarbiausiai pasireiškė kaip dailininkas.  Nukrypimas nuo religinių temų, kaip jis sakos, buvo pagrįstas apgaulios konvencijos baime. Panašiai argumentuodamas, nuo biblinių temų nukrypęs ir Van Gogh, konvencionalume nebegalėdamas rasti asmeninio, religinio apsisprendimo.

Rouault, niekad nepametęs savo jaunystės tikėjimo, žengė į savo meto krikščioniškojo meno kelią. Jis iliustravo Baudelaire "Fleurs du Mal" ir stojo prieš ydas satyra, pasibjaurėjimu ar pasipiktinimu. Menas, čia nusileidęs iki išniekintųjų ar prasi-radusiųjų likimo, yra pilnas skausmo kartėlio. Kad žmonija kenčia atvirą žaizdą, prie to krikščioniškai prisipažįsta tiek Rouault, tiek Baudelaire. Skurdo vaizdai čia veikia kaip tikėjimo himnai. Naujai iškyla čia vėl katedrų menas: tik matomoji tikrovė sunki ir tamsi, bet skaidriai ją nušviečia malonė iš anapus.

Tik per eilę metų Rouault išvystė šį dvasinį meno principą. Nuo 1914 m. jo menas šia linkme vis tobulėjo. Atsižvelgta jau buvo ir į krikščioniškojo meno tradicinį vaizdavimą. Ypač Kristaus kančia buvo vaizduojama su sukrečiančia žmogiškąja Rouault perspektyva. Tuo pačiu meniniu vaizdavimu galima atskleisti biblines temas arba žmogaus gyvenimą susieti su amžinybe.

Suaugęs su viduramžių tikėjimu ir menu, įsitikinęs ir savarankiškas, Rouault vaizduoja atpirktojo tvarinio stebuklą, Dievo paslaptį žmogaus gyvenime. (Pagal "Hochland" 1950. n. Nr. 3)    A. T.