VIENYBĖS BLŪDAS Spausdinti
Parašė A. Mc.   
Vienybės ir taikos troškimas žmoguje yra toks didelis, kad jis aptemdo kartais net ir šviesiausius žvilgius. Tuomet pradedama ieškoti ryšio tarp prieštaraujančių dalykų: tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, tarp Kristaus ir antikristo. Tai dvasinio nuovargio ir išsekimo ženklas. Tai ženklas, kad žmogus yra pailsęs kovoje už Dievą.

šios rūšies nuovargio žymių šiandien    ypač    matyti    Prancūzijoje. Prancūzas niekados nėra buvęs tikros kovos žmogus. Pirma jis išmėgina visas susitaikinimo galimybes ir tik paskiausiai,   tik   priverstas griebiasi ginklo. Šitaip jis elgiasi ne tik politikoje. Šitaip jis elgiasi ir pasaulėžiūroje. Ir čia jis yra kompromiso ir taikinimosi herojus. Tai rodo plačią ir giliai žmogišką prancūzo širdį.   Tačiau sykiu tai yra ir grėsmės ženklas. Prancūzas yra nuolatos tykomas pavojaus   nesuvokti antikristines klastos ir būti suviliotas paviršutiniškų gyvenimo apraiškų. Kad šis pavojus yra   visai realus, rodo jau keletą metų trunkančios Prancūzijos katalikų pastangos ieškoti suderinimo  tarp katalikybės ir komunizmo.    Pasibaigus   karui, Prancūzija palinko į Sovietų Sąjungą ne tik politiškai,   kaip į bendrų kovų pinklo draugę, bet sykiu užsidegė didele simpatija ir komunistinei ideologijai. Išvada — komunistų partija   atsistojo   pirmoje   vietoje. Nuostabiausia, kad šitaip elgėsi ne tik socialistai ar liberalai, bet ir katalikai. Pasipylė knygos ir brošiūros, kuriose buvo ieškoma ryšio su komunistine    ideologija,   nekalbant jau apie pastangas   susiartinti   su "paklydusiais broliais komunistais". Ed. Mounier   plačiai   atidarė savo žurnalo "Esprit" skiltis šitiems klausimams, skirdamas jiems net specialių numerių.

Sutikime, kad tai buvo pokarinių mėnesių džiūgavimo apsvaigimas, kada žmogus, aptemdintas laimėjimo, bučiuojasi su kiekvienu gatves valkata. Vėliau šis karštis atvėso. Tačiau jis anaiptol neišnyko. Sancti Officii komunistų ekskomunikos dekretas užtvenkė mėginimus būti sykiu "gerais krikščionimis ir gerais komunistais". Tačiau jis prancūziškojo žvilgio neišaštrino tiek, kad šis paregėtų savo nesusipratimą. Praktinės pastangos pasuko tiktai teorine linkme. Nuo draugiškų glebėsčiavi-mųsi pereita daugiau prie studijinių svarstymų, kurie, deja, yra dar pavojingesni, nes šaltesni ir gilesni.

štai, "La vie intellectuelle" (1950 vasario mën. numeryje) Louvaino u-to profesorius kun Jacques Lec-lercq paskelbė straipsnį "Rencontre des chrétiens et des communistes" — "Krikščionių ir komunistų susitikimas". Jame autorius mėgina surasti bendrą plotmę, ant kurios kaip tik galėtų susieiti krikščionys ir komunistai. Jam atrodo, kad komunistai puolą Bažnyčią tik todėl, kad ji, komunistų nuomone, tarnajanti kapitalizmui. Jeigu katalikams pasisektų komunistus įtikinti, kad Bažnyčia atsidedanti tiktai grynai religiniam reikalui, kuris komunistams nerūpįs, sandora tarp komunistų ir krikščionių pasidarytų visiškai galima.

"Komunizmas, sako Leclercq, priešinasi kapitalizmui. Jis nori šiam atimti dirvą, dėl kurios tamposi juodu abu, būtent: ekonomiškai .politines vertybes. Komunistas stengiasi kovoti su Bažnyčia tik tiek, kiek ji, jo pažiūra, esanti kapitalizmo bendrininke. Tačiau ši kova yra nukreipta į kapitalizmą, kuris yra, komunisto akims, abejotinos vertės tikrovë, o ne į religiją, kuri jam atrodanti tiktai muilo burbulas" (136 p.). šitoje vietoje Leclercq kaip tik ir mano suradęs pagrindinį skirtumą ir tuo pačiu sandėrio plotmę. "Krikščioniškoji problema, sako jis, yra visų pirma sielų atvertimo problema. Komunistine problema, kaip ir kapitalistine, yra ekonomiškai politinės organizacijos problema" (137 p.). Tiesa, Leclercq pripažįsta, kad komunistai, ypač inteligentai, "stengiasi pasiekti viso žmogaus kultūrą" (ibd.). Tačiau čia pat jis pastebi, kad ši problema "jiems yra tikrai antraeile. Pati pirmoji problema yra ekonomiškai politinis visuomenes perkeitimas" (ibd.). Tuo tarpu katalikybes pati pirmoji problema yra religine: kurti Dievo Karalystę ir jai laimėti žmonių sielas. Tuo būdu veiklos plotmes persiskiria ir esminio konflikto tarp katalikybes ir komunizmo būti negalį. O jeigu jis yra, tai tik todėl, kad nei katalikai nei komunistai tinkamai nesupranta savo plotmių,   jas nesykį sumaišydami ir tuo būdu be reikalo susikirsdami. Todėl Leclercq papeikia tuos, kurie sakosi, jog pirmas jų uždavinys esąs kovoti su komunizmu.

Mums yra keista ir skaudu skaityti tokias mintis vieno iš prancūziškosios katalikiškosios minties vadovų. Be abejo, negalime neigti, kad neviename krašte katalikai yra susipynę su kapitalizmu ir tuo būdu tapę komunistines kovos taikiniu. Katalikų pažangumas socialinėje srityje daug ką būtų galėjęs išgelbėti arba bent žlugimą sušvelninti. Tačiau šiomis klaidomis negalima išaiškinti komunistinės kovos prieš Bažnyčią. Komunistai kovoja su Bažnyčia ne tik todėl, kad jos atstovai vienur kitur yra susidėję su kapitalizmu, bet svarbiausia dėl to, kad Bažnyčia nori formuoti sielas. Leclercq mano, kad formuoti sielas yra tiktai antraeilis komunistų uždavinys. Ir čia yra pagrindine jo klaida, išduodanti komunizmo giliausios esmės nepažinimą. Komunizmas yra antikristinė ideologija, norinti taip lygiai sukurti pasaulyje dvasinę karalystę, kaip ir krikščionybe. Jų veikimo plotmes anaiptol nėra skirtingos, kaip norėtų Leclercq. žmogus su savo prigimtimi, su savo kultūra, su savo dvasia ir tikslu yra ir krikščionybės ir komunizmo objektas. Kova tarp Bažnyčios ir komunizmo eina ne už ekonomiškai politines vertybes, bet už patį žmogų, čia stovi vienas prieš kitą ne dvi ekonomines sistemos, bet dvi pasaulėžiūros. Todėl kova tarp jų yra ne atsitiktinis dalykas, bet esminis. Tai kova tarp Kristaus ir jo amžinojo priešininko, kuris prisiima istorijoje įvairius pavidalus. Vienas iš tokių pavidalų kaip tik ir yra komunizmas.

Kad komunizmas yra daugiau, negu tik ekonomine sistema; kad jis siekia perkurti visą žmogų; kad jis nori sukurti pasaulyje savą dvasinę karalystę, — šį dalyką yra labai gerai supratęs ir puikiai aprašęs tik dabar miręs anglų utopinių romanų rašytojas George Orwell. Paskutinis jo veikalas "1984 metai" kaip tik ir duoda vaizdą totalistinės sistemos išsivystymo ligi pat galo. Nesunku pastebėti, kad komunistine santvarka Rusijoje jam yra patarnavusi prototipu šiam vaizdui sukurti. Veikalo pabaigoje, kai pagrindinis romano veikėjas, "minčių policijos" suimtas, guli pririštas ant kankinimų lovos, O'Brien, partijos atstovas ir sykiu tardytojas-budelis, šitaip išdėsto savo siekimus: "Kuo žmogus užsitikrina valdžią ant kito, Winstonai? — jis paklausia kankinamąjį, šis atsako: "Tuo, kad jis gali kitą kankinti". — "Visai teisingai. Tuo, kad jis gali kitą kankinti"   —   pripažįsta O'Brien ir šia proga išdėsto ištisą filosofiją, kuri atskleidžia jo sistemos gelmes. "Klusnumo nepakanka. Kaip kitaip, jeigu ne per kančią, galima patirti ir būti tikram, kad kitas klauso ne savo, bet mūsų valios? Valdžia glūdi tame, kad mes teikiame skausmo ir pažeminimo. Valdžia reiškia galią žmogaus dvasią sudraskyti į gabalėlius ir ją iš naujo sudėstyti į kitokią formą pagal mūsų nuomonę. Ar dabar jau pradedate suprasti, kokios rūšies pasaulį mes mėginame sukurti? Jis bus tikra priešginybė anų kvailų, džiaugsmu pagrįstų utopijų, apie kurias svajojo senieji socialiniai reformatoriai. Mes norime sukurti pasaulį baimės, išdavimo ir kančių; pasaulį mindžiojimo ir buvimo mindžiojamu; pasaulį nepermaldaujamą ir vis labiau nepermaldaujamą, juo toliau jis išsivystys. Pažanga mūsų pasaulyje reiškia žengimą vis į didesnes kančias. Senosios kultūros gyrėsi esančios pastatytos ant meilės ir teisingumo. Mūsoji yra pastatyta ant neapykantos. Mūsų pasaulyje nebus jokio kito jausmo, kaip tik neapykanta, įsiutimas, apsvaigimas pergale ir savęs pažeminimas. Visa kita mes išnaikinsime — visa. Mes jau net rauname paprotį mąstyti, kuris yra dar pasilikęs iš priešrevoliucinių laikų. Mes nukirpome ryšius tarp vaikų ir tėvų, tarp žmogaus ir žmogaus, tarp vyro ir moters. Niekas nebedrįsta pasitikėti savo žmona, savo vaiku arba savo draugu. Bet ateityje iš viso nebebus nei žmonų nei draugų. Vaikai bus paimti nuo motinų, kaip nuo vištų yra paimami kiaušiniai. Lytinis geismas bus išrautas. Gimdymas pasiliks tik kasmetinė funkcija, kaip maisto kortelių atnaujinimas. Mes išnaikinsime aistrą. Mūsų neurologai jau dirba šioje srityje. Nebus jokios kitos ištikimybės, išskyrus ištikimybę partijai. Nebus jokios kitos meilės, išskyrus meilę Didžiajam Broliui. Nebus jokio kito juoko, kaip tik kvatojimas nugalėtajam priešui į veidą."

Tai yra šiurpus vaizdas. Tiesa, jis yra poetinis. Jis yra rašytojo fantazija. Tačiau jo prasmė yra labai gili. Jis aiškiai rodo, kad Onvellis giliai suprato totalistinių užmačių siekimus perkeisti patį žmogų. šiuo keliu komunizmas kaip tik aiškiai eina. Jo tikslas yra satanistinė karalystė žemėje, kurioje bus visa išrauta, kas tik žmogui primintų, jog jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Ekonominio gyvenimo pakeitimas yra antraeilis uždavinys. Svarbiausia yra perkeisti patį žmogų, štai kur glūdi komunizmo esmė ir štai ko prof. J. Leclercq nėra supratęs.
A. Mc.