SINDONĖ

Parašė T. Dr. B. Grauslys, O.F.M.

Viena   iá   brangiausių   Kristaus kančios relikvijų yra Sindonė.   Tai lininė drobulė, kurioje žydų papročiu buvo suvyniotas Kristaus kūnas grabe. Prisikėlus Kristui iš numirusių, ši drobulė, kaip liudija šv. Jonas, buvo rasta karste.  Aišku, kad Sindonė, kartu su kitomis Išganytojo kančios relikvijomis, buvo uoliai saugojama Kristaus mokinių.  Istorikas Nikeforas Kalistas pažymi, kad im-peratorienė   Pulcherija    (399—453) laikė šventąją Sindonę, gautą iš im-peratorienės  Eudozijos,   naujoje  S. Maria in Blanceria bazilikoje. Apie Sindonę kalba septintojo ir aštuntojo   amžiaus   istorikai.   1171 metais Vilhelmas, Tiro vyskupas, ją parodė   Bizantijos    imperatoriui.     Kai 1204 m. ketvirtojo kryžiaus karo dalyviai užėmė Konstantinopoli, pasidalinant karo grobį,   Sindonė   teko Otto de la Roche, šis ją pasiuntė savo tėvui, kuris 1206 m. ją padovanojo vyskupui Amedėjui iš Besanzonės. 1349 m. gaisras sunaikino Besanzonės katedrą, bet Sindonė buvo išgelbėta ir atsidūrė Prancūzijoj, Char-ny šeimoje.   1418 m. Margarita  de Charny ją padovanojo Kipro karaliaus dukteriai,  kuri buvo susižiedavusi su Liudviku I, kilusiu iš Sa-vojos   kunigaikščių   giminės.   Taip Sindonė po ilgos kelionės pateko į Savojos kunigaikščių namus. Iš pradžios ji buvo saugojama Chambery kunigaikščių   privačioje   koplyčioje. 1553 m. koplyčia užsidegė, ir grėsė pavojus prarasti tą brangią relikviją. Tik du pranciškonai, kunigaikščio kapelionai, statydami gyvybę pa-vojun, išgelbėjo Sindonę, kuri tačiau kiek apdegė Ir gavo vandens.   Neramiais protestantizmo laikais Sindonė keliavo iš krašto į kraštą, kol pagaliau 1578 m. Emanuelis Piliber-tas, Savojos kunigaikštis, ją parvežė Torinan, kur ir dabar tebėra saugojama. Didžiausią susidomėjimą pasaulyje sukėlė Sindonė 1898 m. gegužės 25 d. Ją tada pirmą kartą fotografavo advokatas Secondo Pla. Tas susidomėjimas buvo tuo didesnis, kad vietoje negatyvo, kas buvo laukiama, buvo gautas pozityvas.  Tik vėliau šis keistas reiškinys, išsivysčius optikos ir chemijos mokslams, buvo išaiškintas. Antru kartu Sindonę fotografavo 1931 m. gegužės 3 d. garsus optikos žinovas Enrie, kontroliuojamas penkių šios rūšies specialistų ir kitų garsių mokslininkų. Jis panaudojo 20 tūkstančių žvakių stiprumo šviesą ir gavo rezultatą tikrai vertą nusistebėjimo. Buvo prieita išvados, kad kūno atspaudas, užsilikęs Sindonėje, yra tobulas negatyvas, gautas kūno evaporacijos ir cheminio mišinio pagalba. Be kai kurių žaizdų tiesioginio su drobule kontakto, nesimato teptuko pėdsakų. Iš Sindonėje esančio atspaudo galima spręsti apie jame buvusio kūno anatomines proporcijas, kurios aiškiai liudija apie to žmogaus asmenį, rasę ir fizinį bei dvasinį tolai-kinį jo stovį. Tas išvadas, gautas konkrečia patirtimi ir išaiškintas moksliniais daviniais, prof. Enrie pateikia veikale "Sindonė išaiškinta pagal nuotraukas". Greitu laiku Sindonės garsas pasklido viso pasaulio moksliniuose sluogsniuose. Buvo sudaryta net komisija iš žymių optikų, fizikų, chemikų ir medikų Sindonės paslapčiai tirti. Šiandie moksliniuose sluogsniuose jau neabejojama apie jos autentiškumą ir apie galimumą pasireikšti panašiam chemijos reiškiniui. Paryžiaus universiteto profesorius P. Vlgnon savo veikale "Le salnt Linceul de Turln" taip aiškina Sindonėje persidavusio kūno negatyvą. Gerai yra pažįstamas ir patirtimi patvirtintas cheminis vaporigrafiz-mas. Aloės mišinys, susijungęs su amoniaku, duoda spalvojančią ir neišdildomą substanciją, vadinamą aloetina, kurią godžiai geria lininis audeklas. Kristaus kūnas, evangelistų teigimu, vos nuimtas nuo kryžiaus, buvo išteptas aloės mišiniu ir suvyniotas lininėje drobulėje, šilto kūno evaporacija, prakaitas, kraujas ir vėliau pradedančio gesti kūno egzalacijos turi savyje amoniako druskos, kuri chemiškai keičiasi j amoniako anglį, virsdama grynu amoniaku, šis gautas   iš   palaidoto Kristaus kūno amoniakas, susijungęs su aloės mišiniu, neišdildomai perdavė evaporacijos būdu drobulėn Kristaus kūno atvaizdą. Chemikas Colson tai patikrino bandymu. Moksliniu būdu išaiškinta Sindonės paslaptis tapo studijų objektu. Ištisais tomais skelbiamos tos studijos pasauliui, tapdamos nesugriaunamu argumentu prieš tuos, kurie mėgina neigti istorinį Kristų, šiais šventaisiais metais gegužės mėnesį buvo ruošiamas Italijoje tarptautinis sindologinis kongresas, kuriame dalyvavo žymiausi pasaulio mokslininkai, kad dar labiau ištirtų jos visokeriopą vertę. Ta proga norime pateikti vieno sindologo, garsaus čekų mediko R. W. Hynek, mokslinius davinius apie Kristaus kančią, išskaitytą Sindonėje, kurią jis aprašo veikale "Kristaus kančia, naujųjų mokslų ištirta". "žvelgiant į Sindonę, — rašo minėtas autorius, — kiekvieno dėmesys krinta į gausias kraujo žymes ant galvos, paliktas erškėčių vainiko žaizdų. Kraujas tekėjo iš kaktos ir kaklo, sužeisto aštraus erškėčių vainiko, jėga užspausto ant galvos. Vainikas atvėrė daugybę kapiliarinių indų. Kai kurie kraujo lašai tekėjo kakta ir pasiekė antakius, kiti gi rinkosi kelią per ilgus ir tankius plaukus, pasiekdami smilkinius. Dar kiti sukrešėjo pačiuose plaukuose, sudarydami lyg kokius netaisyklingus ir grubius rėmus pailgėjusiam ir liesam veidui". Erškėčių vainikas, pagal Sindonės davinius, neturėjo vien tik apvalaus vainiko, bet daugiau kepurės formą, nes viršugalvy randama daug erškėčių padaryti; žaizdų. Kadangi užpakalinėje galvos dalyje pastebimos gausios kraujo žymės, ypatingai kairiojoje dalyje, autorius sprendžia, kad Kristus buvo prikaltas ant kryžiaus su erškėčių vainiku. Ypatingos kančios žymės regimos Kristaus veide. "Dešinysis žandas pastebimai yra Ištinęs. Ištinimas apima visą žandą, dešinįjį antakį ir žemutinę lūpą. Energiška rytiečio tipo nosis lengvai pasukta kairėn, o jos kaulas perskeltas". Jau vien šitas reiškinys liudija apie Sindonės autentiškumą, šis smūgis veidan galėjo būti duotas tik žydo (o tai patvirtina Evangelijos), nes pagal jų paprotį smūgį su kumštimi veidan galėjo duoti tik atkaklia kairiąja ranka. Tuo smūgiu užgaunamas dešinysis žandas, tuo tarpu romėnai smūgiui veidan vartodavo dešiniąją ranką. Sindonė kalba toliau apie Kristaus nuplakimą. "Visas Išganytojo kūnas iš priešakio, pradedant krūtine, rankomis, šonais ir kojomis, taip pat lr iš užpakalio, imant pečius, nugarą, dubens muskulus ir t. t., yra sėte nusėtas nesuskaitomomis žaizdomis. Jos susipina, kryžiuojasi, supuola viena su kita taip, kad visame kūne nerasi sveikos vietos". Jų suskaitoma iki 500. Kalbėdamas apie plakimo įrankius, autorius pažymi: "Tarp žaizdų, padarytų trijų plakimo rūšių įrankių (flagellum, frusta, flagrum), aiškiai pastebimos 80 žaizdų, poromis išsiskirsčiusių, trijų centimetrų ilgumo. Tai atitinka keturiasdešimtį romėnų plakimo smūgių, kad nuteistojo neįstačius mirties pavojun. šis plakimo įrankis buvo padarytas iš dviejų odos dirželių, kurių galuose buvo pritvirtinti švino gabalėliai. Tai žiaurus kankinimo įrankis, draskąs pasmerktojo kūną ir neretai atidengiąs pačius kaulus". Prof. Dr. Miklik savo veikale "Kristaus kančia" (299 p.) cituoja daugybę senovės romėnų rašytojų, aprašiusių negirdėtą žiaurų plakimą, kuris ne tik atimdavo pasmerktiesiems garbę ir sveikatą, bet dažnai ir gyvybę. Daugelis jų mirdavo vietoje, o ir išlikę virsdavo amžinais paliegėliais. Dar prieš Kristų imperatorius Porcius Sempronius vienu dekretu uždraudė vartoti šį plakimo būdą romėnų piliečiams, palikdamas jį tik svetimšaliams. Labai aiškių duomenų pateikia Sindonė apie nukryžiavimo būdą. Pasmerktojo rankos būdavo prikalamos horizontaliai prie kryžiaus skersinio, kad ant jo kabėtų, o prikaltos kojos tik prilaikydavo prikaltąjį, kad kūnas nesvyruotų. Ypatingai svarbu būdavo gerai prikalti rankas, kad ant jų laikytųsi visas kūnas. Nuo prikalimo būdo priklausė taip pat kančios baisumas ir mirties pagreitinimas bei pratęsimas. Imant prikryžiavimą iš anatominės pusės, neįmanoma, kad kūnas laikytųsi ant kryžiaus, prikaltas rankų delnuose. Menininkų vaizduojamas Kristus ant kryžiaus neatitinka tikrovę, išskyrus tik vieną Van Dyck, kuris matė Sindonę. šv. Juozapo ligoninės Paryžiuje chirurgas Dr. P. Barbet anatominių analizių ir tiesioginių bandymų keliu mums duoda mokslišką ir galutinį nukryžiavimo būdo įrodymą, kurį patvirtina Sindonė. Šis chirurgas paėmė ką tik amputuotą ranką ir bandė kalti tiesiai į pirmojo pulso įdubimą tokio pat dydžio vinį, kokia buvo prikaltas Kristus. Vinis be jokio pasipriešinimo pralindo destoti-niu tarpu, net nepažeisdama jo dviejų kaulų. Be to, ji buvo kalama toje vietoje, kur yra stipriausias audinys, vadinamas ilgamentum car-pi transversum, pajėgiąs atlaikyti visą kūno svorį. Tokiu būdu prikaltas kūnas tikrai galėjo būti nenudribęs nuo kryžiaus. Sindonė patvirtina šį prikalimo būdą Kitu panašiu bandymu tas pats chirurgas pastebėjo, kad tokiu būdu kalant ranKas prie kryžiaus, neįmanoma išvengti jautriausio ir judamo mediano nervo, kurs perkalamas ar bent pažeidžiamas. Prikaltas medianas nervas tuoj sutraukia didįjį rankos pirštą. Tai aiškiai liudija Sindonė, nes joje nematyti didžiojo piršto, kuris buvo sutrauktas ir pasislėpęs tarp kitų pirštų. Ir kojos būdavo kalamos ypatingu būdu. Dr. Barbet tai išbandė eksperimentais, kurie atitinka Sindonės davinius. Pirma būdavo perkalamos abi kojos, paskui, uždėjus kairiąją ant dešiniosios, abi viena vinimi pritvirtinamos prie kryžiaus stulpo. Tam tikslui dešiniąją koją smarkiai ištempdavo, kairiąją lengvai sulenkiant. Iš tikrųjų, Sindonėje kairioji koja atrodo trimis centimetrais trumpesnė už dešiniąją. Rytiečiai, gerai pažinoję Sindonę ir nesupratę šio keisto reiškinio, galvojo apie antrąjį kryžiaus skersinį, prie kurio būtų buvę prikaltos Kristaus kojos. Užtai jie vartojo kryžių su dviem skersiniais, kurių antrasis yra įstrižos formos. Tas prikalimo būdas, atrodo, prieštarautų stigmatizuotųjų žaizdoms, kurie paprastai jas nešioja rankų delnuose. Bet pati Teresė Neumann tvirtina, kad jos yra tik malonių šaltiniai, gi Kristuje jos buvusios visai kitoje vietoje. Šv. Jonas Evangelistas, aprašydamas Kristaus mirtį, mini jo šone žaizdą, iš kurios ištekėjo kraujas su vandeniu. Sindonė aiškiai rodo ant Kristaus šono sukepusio kraujo pėdsakus, sumaišytus su nespalvoto skysčio tarpais. Minėtas chirurgas Barbet, gavęs iš prof. Vignon natūralaus dydžio fotografiją, nustatė šono žaizdos vietą ir didumą. Pagal jo sprendimą, ji yra dešinioje šono pusėje tarp penkto ir šešto Šonkaulio, 4 cm. pločio, pusantro cm. aukščio ir 8 cm. ilgio. Per plaučius žaizda pasiekė širdį, atverdama ją dešinėje auselėje, iš kurios ištekėjo paviršiun kraujas, maišytas su vandeniu. šis faktas visados kėlė didelio susidomėjimo medikų tarpe. Buvo manyta, kad tai prieštarauja medicinos patirčiai. Ir iš tikrųjų, medikų patirtimi tuoj mirusio žmogaus širdis gali duoti tik kraują, nes tik po 24 valandų sukrešęs kraujas pagamina sieros bespalvio skysčio pavidale, kuris teka kartu su krauju. Panašus kraujo ir sieros mišinys negalėjo ištekėti iš Kristaus širdies, nes jis ką tik buvo miręs. Tačiau Sindonės tikrumas vertė medikus ieškoti bandymų išaiškinti šiai Evangelijos ir sindonės tiesai. Dr. Barbei pagaliau išsprendė  klausimą eksperimentu, pastebėdamas kad mirštančiam  skaudžioje ir ilgoje agonijoje, širdyje prisirenka didelis sieros kiekis, kuris, atvėrus širdį, susimaišo su krauju ir pripildęs krūtinės tuštumą, išteka paviršiun. Nemažesnio susidomėjimo kėlė medikų tarpe tiosioginė Kristaus mirties priežastis. Daug teorijų buvo išgalvota. Jos tačiau nepatenkino istorijos ir kartu anatomijos reikalavimų.  Sindonė pagaliau davė progos surasti tikrąją Kristaus mirties priežastį, su kuria sutinka pasaulio medikai.   "Tai mirtis nuo tetaniškų mėšlungių ir užtroškimo tarp neapsakomų   skausmų,     mirštančiajam esant pilnoje sąmonėje".  Medikams yra gerai pažįstamas muskulų kontrakcijos reiškinys, visai panašus į traumatišką tetaną, sukeltas reakcijos prieš perdėtą nuovargį. Du minėtieji riešo audiniai, ant kurių laikėsi visas Kristaus kūnas ant kryžiaus, greit persidirbo ir pradėjo reaguoti nežmoniškomis kontrakcijomis. Mėšlungiai greit persidavė į visus audinius,   prispausdami   nervus jų galuose, o tai sukelia nežmoniškus skausmus. Be to, audinių kontrakci-ja, prispausdama kraujo cirkuliacijos indus, apsunkina kvėpavimą ir veda prie užtroškimo.  Visa tai reikalauja iš audinių begalinės energijos, ir sukelia aukščiausią karštį su nepaprastu prakaitavimu, šis karštis pasiekia net iki 44 laipsnių. Svarbiausia  gi, kad po tokios mirties eina betarpiškas kūno sustingimas.   Tai labai svarbu, nes bematant sustingę audiniai ir vaporigrafiniu būdu per-sidavę Sindonėn mums nusako kančios ir mirties priežastį. T. Dr. B. Grauslys, O.F.M.