JUODVARNIAI |
Parašė PAULIUS JURKUS |
Dvylikos brolių juodvarnių sesuo Rūtelė, norėdama juos išvaduoti, prižadėjo tylėti dvylika metų. Ji gyveno miške. Ten surado karaliūnas, parsivedė j pilį ir ją vedė, nepaisydamas papročių nei karaliaus draudimo. Jos pamotė ragana gimstančius vaikus išmesdavo pro langą ir visokiais būdais apgaudinėdavo dvarą. Pagaliau teisėjai, nelaukdami iš karo grįžtančio karaliūno, Rūtelę apkaltino raganavimu ir nuteisė mirti. SUKAS LAUŽO DŪMAI 37 "Raganą, raganą Lauže tuoj degina!" šaukia uždusus minia; Jaunas pasenęs Bėga iš menės, — Džiugina dvarą žinia. Šoka merginos, Plaukus dabinas, Vilgo rankas kvepaluos: — Miško pelėdą, Didžią jų gėdą, Kylančios liepsnos nušluos. Ponai sušilę Ragina pilį Veržtis pro salių duris. Nešamos kėdės, Ten atsisėdęs Juoksis teisėjų būrys. "Ragana, ragana! Kaukas ją lakina!" — šaukia po kiemą vaikai, Aikštėn išvilkus, Staugs ji kaip vilkas, Kad ją išgirstų miškai. Šiąnakt taip švokštė Viesulai bokšte, Krankė palangėj varnai; Gal, jie įtužę Maišo giružę, Klykia, kad žūsta jinai. Pelkėj ten lepinas, čiulpdama letenas, Laumė kaip velnias baisi; Kartais pakyla, Drasko ji šilą, — Tyška šaltiniai visi. žmonės kaip kalba, — Lėks į pagalbą, Čiurkšlėmis laužą užlies, Draugę pavogus, Nešis per stogus, Ugnį paleis ant pilies, Medžiuose, kuoruose Riteriai porose Stovi, užtaisę ginklus; Raganą drąsią, Valkatą dvasią Seks kilpinėlis taiklus. Žemę palaistę, Vyrai į aikštę Rita smalos statines, Spiečias į taiką, Kelmus jie velka, Krauna skilas pušines. žabarus treškina, Marčią lyg meškiną čia jie surišę rūkys; Laužą sukrovę Ir nusispiovę, Laukia uždengę akis. Būgnai sutrinksi, Minios jau linksi Prieš jų teisėjus didžius; šie pasipuošę Aikštėje drožia Dairos po dvaro medžius. "Ragana! Ragana! Vyrų jau vedama!" — Minios įtūžusios šaukia, — "Ragana! Ragana!" — šunes net skalina, Katės palangėmis kniaukia. 38 Veda Rūtelę vyrai ginkluoti, Visą sukaustę grandim; žmonės įsiutę ima grūmoti, Svaidyti ją akmenim. Eina lieknutė, galvą nuleidus, Supas lyg nendrė jauna, Dengia jos žvilgsnį, balstančius veidus Skraistė mirties rūškana. Porą tik žingsnių — nieko nejausi, širdį sulydys liepsna! Girdi, kaip vejas kužda j ausį: — "Džiaukis kvailybes diena!" "Rūta, skubėki!" — tartum kas sako, "žaizdos ant laužo užgys! Ten ant žvaigždėto dangiško tako Skrisi lyg pievų drugys ..." Eina bejėge, smilga palinkus, Velka sunkias grandines, Staiga sustoja, dairos aplinkui Į nirtulingas minias. Kur ji tik žvelgia, veidą jie gaubia, Traukias į minią gilyn, Tartum išvydę raganą siaubią, Nori pasprukti šalin. Lūpos suvirpa, rodos, lyg žodi Dvaro bajorams sakys; Pilkas šešėlis vėl pasirodė, Vėl ji nuleido akis. Lenkias teisėjam ir patarėjam, Tartum sakytų sudie, — Nulenkia galvą sodam Ir vėjam — Juk paskutinis — šiandie... Tik karalienė, tyliai priėjus, Ją pabučiavo veidan: "Knygos rašytos valdo teisėjus, Dukra, atleiski tu man. Meile lydėjau tavąjį kelią Per mūsų dvaro menes; Už šitą žodį, girios vaikeli, Gal neužbursi manęs - - -" Kam čia parūpo rūmų vargdienė, Kalba lyg būtų žmogus? Rūta pažiūri, bet karalienės Slepiasi žvilgsnis baugus. Vyrai prišokę, velka Rūtelę, Riša ant laužo virve, Seniai teisėjai titnagą skelia, — Kibirkštys trykšta srove. 39 Kurgi tu, Rūtele, Galva nešukuota? Tau dvariškiai kelia Gedulingą puotą. Plyšta jau statinės, Varvina degutą — Tarp pilies auksinės Tavo lyg nebūta. Tartum pasiklydus Užėjai čia naktį, — Nūn tarnai išdidūs Ima laužą degti. Ji į tolį žvelgia, — — Debesėlis šilko, Girios susitelkę šventą žemę smilko ... Dar toliau už upių Jos laukai gimtinės, šlama įsisupę Varpos sidabrinės. žeme, tėviškėle, Nesulauksi sesės, — Vartelius užkėlė Vakaras prigesęs. Prie tavęs spindesiu, žvaigždele atklydus, — Kelsis iš griuvėsių Tavo rūmai didūs. Viešpatie galybių, Kurs mane sutvėrei, O suteik stiprybių Tavo lauko svėrei. Stiprink mano ryžtą, Lūpas surakinki, į namus tegrįžta Juodvarniai laimingi! Tu mane sukrovei Lyg ramunės žiedą, Tegu tavo šlovei Mano laužas gieda. O ugnie, sesute, Tyliai pasikeiki, Būki man gerutė — Peiliais nesugelki. Jau ugnelė trata — Jos galva nusvyra, Spiečiasi į ratą Tūkstantinė vyrų. Jie linksmi kvatojas, Ir aplinkui šliaužo: — "Pabučiuos tau kojas Kibirkštėlės laužo!" Kur sustoję liepos, Kur saugi palaukė, Minioj pasislėpus Pamotė jos šaukia: "Rieskis kaip gyvatė, Būk ugny laiminga, Niekas juk nematė, Kur vaikai pradingo! Tai čirškėk, gražuole, — Tau keliai žvaigždėti Rūpestis prapuolė, Podukrą kur dėti! Ragana taip klykia, Kad net skamba rūmai O po aikštę nykią Sukas laužo dūmai. |