LITERATŪRINIAI KONKURSAI Spausdinti
Parašė Julius Banaitis   
Turbūt nuolatinių kalbų apie sunkią mūsų literatūros padėtį sugraudinti, Chicagos Lietuvių Literatūros Draugija ir dienraštis Draugas per trumpą laiką paskelbė net keturis literatūrinius konkursus. Pirmasis buvo Literatūros Draugijos novelės konkursas. Toliau sekė Draugo konkursas novelei ir eilėraščiui. Ir, pagaliau, paskutinė naujiena — kombinuotas Čiurlionio ir Draugo konkursas.

Su aukščiau paminėtais ir jau įvykusiais konkursais pasikartojo sena istorija — rezultatai buvo įprastai liesi. Šie konkursai ne tik kad neiškėlė naujų talentų, nauju vardu, bet nedavė ir nė vieno vidutinišką lygį prašokančio kūrinio. Komisijų sprendimai irgi buvo didele dalim abejotini. Pavyzdžiui, Draugo novelės konkursą laimėjusiųjų eilės tvarka, mūsų galva, būtų teisingesnė apvertus aukštyn kojom. To paties dienraščio eilėraščių konkurse antrąją vietą laimėjęs S. Pipiraitės eilėraštis yra žymiai silpnesnis už trečią vietą laimėjusį J. Krumino eilėraštį.

Literatūros Draugijos konkursas pavyko šiek tiek geriau. Bet čia lemiamą vaidmenį bus suvaidinęs faktas, kad jis buvo pirmiausiai paskelbtas.

Kodėl literatūriniai konkursai neduoda gerų rezultatų? Neminint specifinių, t. y. psichologinių priežasčių, pabrėšime dvi labiausiai krintančias akysna. Pirmiausiai, rašytojai nepasitiki sprendėjų objektyvumu ir kompetencija. Antra — juokingai mažos premijos. 50 dolerių premija yra vis dėlto sunkus rašytojo ir jo darbo įžeidimas, kuomet net ir lietuviškų dienraščių privilegijuoti reporteriai už panašaus dydžio raportažą gauna žymiai daugiau. Nemažesnės premijos skiriamos ir pobūviuose rengiamų gražuolių konkursų laimėtojoms. Nieko nepadarysi, šis faktas rodo, kad. ne tik visuomenė, bet ir mūsų viešajam gyvenimui vadovaujantys asmenys menkai tevertina rašytojo darbą:
Dabar tenka kiek ilgiau sustoti ties naujausiu Draugo ir Čiurlionio konkursu. Piniginė premija (1000 dol.) yra ne tik pakankama, bet gal net neįprastai didelė. Tačiau, geriau įsiskaičius konkurso sąlygas, paaiškėja tam tikra komercinė tiesa, kuri gerokai nuvilia. O toji tiesa yra sekanti: "Siųsdamas savo romaną konkurso komisijai, autorius tuo pačiu sutinka, kad jo premijuotas romanas būtų išspausdintas "Drauge" ir išleistas atskiru leidiniu be jokio papildomo honoraro. Premiją gavęs autorius romano pirmosios laidos teises perleidžia "Draugo" Bendradarbių Klubui. "Draugo" bendradarbių klubas pelną, gautą iš premijuotojo romano, skiria premijų fondui, iš kurio bus skiriama nauja kitų metų premija" ("Draugas", vasario 16 d. Nr.).

Vadinasi, kitais žodžiais tariant, laimėjęs konkursą rašytojas premiją susimoka pats tais pinigais, kurie jam turėtų priklausyti kaip normalus honoraras. Arba dar kitais žodžiais išsireiškiant, sekančių metų premiją skiria konkurso laimėtojas. Tai yra absurdiška. Mecenato esmė yra (mecenatais čia vadinami konkurso rengėjai) tame, kad jis duoda ir nereikalauja grąžinti. Mecenato principas neturi nieko bendro su komercine tiesa — niekuomet nė cento neprarasti. Paskolą savo veikalui išleisti be didelio triukšmo rašytojas gali gauti ir normaliu keliu -— banke.

Kita konkurso silpnybė yra labai trumpas laikas. Nuo oficialaus konkurso paskelbimo vasario 16 d. "Draugo" Nr. (anksčiau "Drauge" tilpusio reportažo apie šį konkursą negalime laikyti oficialiu konkurso paskelbimu) iki paskutinės įteikimo datos — 1951 m. spalio mėn. 1 d. — tėra septyni ir pusė mėnesio. Kas gali parašyti romaną per tokį trumpą laiką? šiam tikslui reikėtų skirti, mažiausiai, bent pusantrų metų. Priešingu atveju, konkurso rezultatai bus tragiškai liesi.

Apskritai reikia pabrėžti, kad konkursų organizatoriai viską daro iš akies, gerai neįsigilinę į reikalą. Norėtųsi jiems čia pastebėti, kad, atsistojus mecenato pozoje, nereikia užmiršti ir pareigu. Noblesse oblige.
Julius Banaitis