ARNOLD J. TOYNBEE IR JO KULTŪROS TEORIJOS Spausdinti
Parašė B. STOČKUS   
Šiame krašte ir Anglijoj Arnold J. Toynbee laikomas tikrai žymiu rašytoju bei filosofu, o jo knyga — "Istorijos studija" — dar ir šiandien priklauso prie plačiausiai diskutuojamų veikalų. Kažin kas net išdrįso gretinti Arnold J. Toynbee vardą su Biblija, Homeru, Dante, Goethe, vadinti jį vienu iš didžiųjų šiandieninio žmogaus idėjinių vadų. Po susižavėjimo, kurį prieš kelerius metus sukėlė šio Oksfordo profesoriaus istorijos bei kultūros kilmės teorijos, po gyvų diskusijų, pradedant anglų studentais, baigiant visų kraštų mokslo žmonėmis, šiandien jis sutinkamas su daug didesne kritika negu pradžioj. Tačiau daugelis jo idėjų laikomos reikšmingomis ir dabar. Jo vardas liekasi vienas iš žymiųjų mokslo pasauly. Jo kultūros kilimo ir smukimo analizė, paremta išsamiais pavyzdžiais (jie pilnai dėstomi jo 6 tomų veikale, daug siauriau jo sutrumpintoj versijoj), yra labai originali ir daug ką nušviečianti. Jo idėjos turi reikšmės ir dabarties istorijos vyksmui nagrinėti. Jis kalba, sakytume, mūsų dienų gyvenimui. Tame glūdi jo populiarumas,

Arnold J. Toynbee yra gimęs 1889 m. Londone. Mokėsi garsioj Winchesterio mokykloj, skiriamoj turtingiesiems, paskui Balliol College Oksforde, kur mokslas buvo "pagal seną madą" — pirmoj vietoj lotynų ir graikų klasikai. Jaunas būdamas, jis jau pasižymėjo graikiškai rašytomis eilutėmis. Metus laiko praleido, studijuodamas Britų Archeologinėj mokykloj Atėnuose ir gerai apsipažindamas su politiniais klausimais. 1912 m. grįžo į Balliol College ir 3 metus dėstė istoriją. Paskui perėjo dirbti į Foreign Office kaip Turkijos reikalų žinovas, o po karo dalyvavo Paryžiaus konferencijose. 1919-24 m. jis buvo profesorium Londono universiteto Kings College naujajai graikų kalbai ir Bizantijos istorijai. Po 1925 m. jis buvo studijų direktorius Tarptautinių Santykių institute, o 1939-46 m., antro pasaulinio karo metu, buvo Foreign Office tyrinėjimų skyriaus direktorius, visą laiką skirdamas šiai valdžios tarnybai. Kelerius paskutinius metus jis daug kartų lankėsi Amerikoj ir Kanadoj, skaitydamas universitetines ir bendras paskaitas, kai kur praleisdamas po metus laiko. Jo klausytis turėjo progos Princetono, Harvardo, Yale, New Yorko, Toronto, Montrealio, Ottawos, paskutiniu metu Californijos universitetų studentai. Studijavusieji Oksforde pasakoja, kad jo paskaitos būdavo lankomos didžiausio klausytojų skaičiaus. Parašė jis labai daug. Svarbiausia jo 6 tomų (viso apie 3500 pusi.) "Study of History", kuri, kai bus baigta, turės iš viso 9 tomus. Istorikas Somervell padarė gerą tų šešių tomų autoriaus pripažintą santrauką, kurios dėka Arnold J. Toynbee mokslinis darbas prieinamas ir ne istorikams. Be to, jis išleido senųjų graikų istorikų raštus. Jo leisti ir dažniausiai jo paties prirašyti užsienių politikos metraščiai. Naujausias jo darbas yra 1939-45 m. tarptautinių santykių istorija.

Kultūra kaip istorinio pažinimo vienetas Per dažnai įprasta istoriją laikyti datų ir įvykių, ypač karų nepabaigiama eile, kuri kvaršina mokinių galvas ir ne vienam suaugusių palieka blogų atsiminimų. Daug prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri studijuoja bendrą žmonijos ar tautos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal jį vertina atskirus įvykius. Taip daro kultūros istorikai. Tačiau Arnold J. Toynbee nėra tik kultūros istorikas; jis ieško aukštesnės sintezės, spręsdamas bendriausius klausimus apie kultūros kilmę, jos augimo sąlygas, jos griuvimo priežastis. Jis yra istorijos ir kultūros filosofas, kuris plačiai remiasi kultūros istorija.

Bet kurios tautos gyvenimas negali būti suprantamas, izoliuotai, nes visų žinomų Europos tautų praeitis įvairiausiai surizgusi vienos su kita. Tie ryšiai nebūtinai yra tiesioginė įtaka. Jie gali būti sąlygos, kurias aplink mus kiti sukuria. Svarbu susekti tas sąlygas, kurios formuoja bendrą tautų gyvenimą, ekonominį, politinį ir dvasinį, o taip pat jas išskiria vieną nuo kitos. Pav., senovės Graikijos valstybėlių gyvenimui dominuojanti sąlyga buvo ekonomine — aprūpinti maisto šaltiniais daugėjančius gyventojus. Bet į šitą sąlygą kiekviena iš jų reagavo kiek skirtingai. Iš čia kilo graikų kultūra su kai kuriais vietiniais skirtumais. Ryškiai individuali yra Vakarų krikščioniškoji kultūra, šiandien apimanti vakarų, vidurinę ir pietų Europą, šiaurės ir pietų Ameriką. Jos branduolys buvo Karolio Didžiojo imperija, bet geografinė apimtis vėliau keitėsi. Tad tikras ir pilnai suprantamas istorijos svarstymų objektas yra ištisa Vakarų kultūra kaip vienas vienetas, nuo kurio nė viena Europos tauta negali jaustis nepriklausoma. Tačiau bandydami susekti jos atsiradimą, lengvai nustatome jos ryšį su graikų-romėnų, arba helenų kultūra, su kuria ji arčiausiai gimininga. Yra trys veiksniai, kurių dėka Vakarų kultūra kilo iš helenų: universali romėnų valstybė, Bažnyčia, susikūrusi jos viduj, ir barbarų antplūdis iš lauko.

Be Vakarų kultūros, istorijai žinomos dar šios civilizuotos bendruomenės: 1. ortodoksų, arba rytų krikščionių, 2. Irano — arabų ir Sirijos, 3. Indijos, 4. Kinijos, 5. Mino (Kretoj prieš 1400 m. pr. Kr.), 6. šumerų, 7. hititų ir Babilonijos, 8. Egipto, 9. Andų, Jukatano, aztekų ir Maya kultūros Amerikoj. Nors Vakarų kultūra beveik visuotinai išsiplatinusi žemėj, kai kurios iš anų ir šiandien dar egzistuoja. Taip pat yra žinoma ir daug primityvių bendruomenių, kurios beveik nekinta. Viena plačiai pasklidusi iliuzija yra, kad Vakarų kultūra yra vienintelė reikšminga istorijoj, kad šalia jos visa tik bar-barija; antra iliuzija, kad žmonijos istorija yra nepaliaujama ir netrūkstama progreso tėkmė. Jei šiandien daugelis civilizacijos reikmenų, ypač technikos metodų, yra paplitę visoj žemėj, tai dar nereiškia, kad visa yra išėję iš vieno centro. Tikrai nustatyta, kad tokių centrų yra buvę keli.

Kultūros kilmė
Kai kurios kultūros gavo pradžią iš kitų ankstesnių, pav., Vakarų kultūra iš helenų. Bet kitos prasidėjo tiesiog iš nieko, tikriau — atsirado iš primityvios bendruomenės, kaip Egipto, šumerų, Mino, Maya. Tai koks skirtumas tarp civilizuotos ir primityvios bendruomenės, kuri juk irgi turi savo organizaciją, savotišką techniką, religiją, papročius? Skirtumas susidaro pagal tai, į kur nukreipta mimesis, arba veikimo imitacija: primityvi bendruomenė seka protėvius ir yra valdoma praeities tradicijų, o civilizuota bendruomenė seka kūrybines asmenybes, k"r;os ją veda pirmyn. Pirmoji — statiška, an-+-r,i' — dinamiška. (Dinamiškumas yra svarbiausia kultūros žymė. Pagal tai vertinant, Lietuvos kultūra turėjo būti statoma aukštai, nors faktinis stovis ir nebuvo visai patenkinamas). Taigi, primityvios bendruomenės perėjimas į kultūros arba civilizacijos stovį pasireiškia statikos (stovėjimas vietoj ir buvimas nuolatinėj pusiausvyroj) pakeitimu dinamika (stūmimu bei traukimu arba judėjimu).

Kas pačioj pradžioj pajudina, kad pusiausvyra suyra, bendruomenė ima išsipančioti iš pradinio stovio tradicijų ir judėti pirmyn kultūros arba civilizacijos keliu? Pažiūros čia įvairios. Žinoma, pav., rasės teorija, pagal kurią kultūra gauna pradžią, kai į bendruomenę įsimaišo svetimos rasės elementai, ypač nordiškos. Net Romos kultūra atsiradusi dėka germanų infiltracijos seniausiais laikais. O Dantės Alighieri net vardo kilmė esanti vokiška. Tikrumoj visos rasės, išskiriant juodąją, prisidėjo prie kultūrų sukūrimo. Taip pat Vakarų kultūroj lygiai dalyvauja trys baltosios rasės: šiaurinė, dinarinė ir mediteraninė. Panašiai ir geografinės bei gamtinės aplinkos veikimas nėra aiškus nė lemiamas kultūros pradžiai, — juk panašiose sąlygose susiformavo skirtingos tautos su savo kultūromis. Iš to aišku, kad kultūros kilo ne rasės ar aplinkumos veikimo dėka. Pagal Arnold J. Toyn-bee, jos kilo veikiant žmogiškam ir gamtiniam faktoriui kartu, iš šių faktorių santykio. Būtent, kultūros pradžią nulemia iššauka ir atsakymas, arba reakcija į ją (challenge and response). Iššauka — tai naujos gamtinės arba socialinės sąlygos, kuriose atsiduria primityvi bendruomenė ir į kurias ji turi reaguoti, atitinkamai prisitaikydama savo būviui išlaikyti. Tos pačios gamtinės sąlygos gali sukelti skirtingas reakcijas, todėl panašiose gamtinėse sąlygose vienos bendruomenės pasilieka primityvumo stovyje, kitos sukuria kultūrą ir techniką. Ta reakcija iš dalies priklauso nuo rasės, bet daugiausia ji yra psichologinio pobūdžio ir laisva, todėl nenumatoma ir neatspėjama. Tokiu būdu kultūros atsiradime ir išaugime turi vietos gamtinės ir socialinės sąlygos, o taip pat rasės ir laisvo asmens veikimas.

Pavyzdys čia yra Egipto kultūros kilimas. Ledyno laikotarpy šiaurinę Afrikos kontinento pusę sudarė derlingi ganyklų plotai, gyvenami primityvių medžioklės bendruomenių. Ledynų juostai traukiantis į šiaurę, lietaus drėkinama juosta nuslinko prie Viduržemio pajūrio, Afrikos kontinento šiaurinę dalį užleisdama sausrai. Vietinės medžiotojų giminės į šią gamtinę katastrofą reagavo gana įvairiai. Vienos pasiliko vietoj tęsti savo skurdaus būvio, kitos pajudėjo į pietus ar šiaurę nuo sausros juostos, nepakeis-damos gyvenimo būdo. Dar kitos pakeitė gyvenamą vietą ir gyvenimo būdą: iš beišdžiūstan-čios Libijos dykumos jos metėsi į Nilo žemupio slėnį, medžioklę ir vaisių rinkimą pakeisdamos gyvulių auginimu ir žemes darbu. Atsakymas į naujas Nilo džiunglių sąlygas davė pradžią gana sudėtingai sausinimo ir irigacijos sistemai ir visai Egipto kultūrai. Tuo tarpu senovės egiptiečiams artimos klajoklių giminės dar ir šiandien aukštutinio Nilo slėny tebegyvena tą patį gyvenimą, kaip ir tada, prieš 6 tūkstančius metų.

Vakarų civilizacija, būdama kaip ir tęsinys helenų, yra pavyzdys, kaip žmogiškos arba socialinės sąlygos veikė naujų kultūrų kilimą. Civilizuotoj bendruomenėj prasideda diferenciacija, arba skilimas, kai atitinkama kultūra netenka savo kūrybinės jėgos ir įtakos masėms viduj ir iš lauko. Tos masės jaučiasi tada atitrūkusios ir sudaro vadinamąjį vidaus ir išorės proletariatą. Iš kitos pusės, valdanti mažuma (dominant minority), atstovaujanti tą kultūrą, savo įtaką stengiasi išlaikyti jėga, kuri pasireiškia vidujine priespauda ir kaimynų užkariavimu, pasibaigiančiu visuotinės valstybės sukūrimu. Vidaus proletariato diferenciacija iš kultūrinės bendruomenės pasibaigia jo visišku dvasiniu atskilimu, duodančiu net atskirą religiją. Šitaip kilusi ir nauja krikščionių religija visuotinėj helenų valstybėj — Imperium Romanum. Čia iš-šauka yra ne gamtinio, bet socialinio pobūdžio — skilimas civilizuotoj bendruomenėj, o atsakymas arba reakcija yra dvasinė diferenciacija sava kryptimi. Gal panaši eiga matoma ir moderninio proletariato atskilime nuo krikščioniškos Vakarų kultūros, kur to skilimo išraiška yra materialistinė, prieš Vakarus nukreipta Sovietų valstybė.

Iššaukos ir atsakymo teorijos pritaikymas

Yra visai atvirkščiai, negu paviršutiniškai žiūrint atrodo, esą, civilizacijos geriausiai išaugančios malonioj, lengvoj aplinkumoj ir švelniam klimate. Nei Egiptas nei Graikija savo primityviam stovy nebuvo lengva aplinkuma; o kai šiandien pažiūri į didingos Maya kultūros liekanas Jukatano provincijoj Meksikoj, kur milžiniški senovės indėnų pastatai visai apsupti aplink kerojančios tropikų girios, matai, kokių didžiulių pastangų ten būta prieš šimtus metų, tuo tarpu kai dabartiniai meksikiečiai daug_ lengvesnėse sąlygose gyvena nuskurdę ir tamsus. Kad kieta aplinkuma iššaukia dideles ir sėkmingas žmonių pastangas, Arnold J. Toynbee turi pririnkęs daug istorijos ir šiandieninės geografijos pavyzdžių. Graikijos Atiką, šiurkšti ir neturtinga žeme, pasidarė "Helados Helada" ir Atėnai tapo helenų kultūros širdis. Brandenburgo ir Prūsijos klimatas yra šiurkštus, žemė — nederlinga. Bet Brandenburgas ir Prūsija sujungė vokiečių tautą i galingą Reichą, įvedė socialines reformas, kuriomis Vokietija visus pralenkė Europoj. Jungtinių Valstybių skurdžiausia rytinė dalis Naujoji Anglija, pradžioj gyvenama anglų ir škotų kolonistų, nematė jokios galimybės laimėti lenktynes su Louisianos prancūzais arba New Yorko olandais. Praslinkus pusantro šimto metų, ta Naujoji Anglija, galima sakyti, užkariavo visą Ameriką, ir tik jos dėka čia įsigalėjo anglų kultūra ir kalba, o Jungtinės Valstybės virto pirmuoju industrijos kraštu pasauly.

Kuriamasis veiklumas prasideda reakcija į sąlygų arba iššaukos spaudimą ir jis trunka, apskritai imant, tol, kol pasikartoja nauji impulsai veikti. Tie impulsai gali būti labai įvairūs. Mums aktualesnės kai kurios jų rūšys: persodinimo arba naujos žemės impulsas. — Senojo Testamento du pasakojimai apie išvarymą iš rojaus ir bėgimą iš Egipto vaizduoja žmonių bendruomenių perkėlimą į visai naujas geografines ir ekonomines sąlygas, kurios sužadina naują veiklumą. Iš rojaus išvarytųjų ainiai ėmėsi žemės darbo ir gyvulių auginimo, atsisakydami pirminės ūkio formos — vaisių rinkimo. Palikę Egiptą, Izraelio vaikai naujose žemėse davė pagrindą žydų tautos istorijai, kuri randa geriausią savo pateisinimą Kristaus laukime ir paskui krikščionybės paskleidime. Visos naujesnių laikų kultūros geriausiai klestėjo naujose dirvose, kur jos buvo persodintos. Viena iš tokių buvo Japonija, kuri 7 amžiuje priėmė Kinijos kultūrą ir vėliau toli ją pralenkė. Techninės civilizacijos atžvilgiu ne išimtis yra Šiaurės Amerika. Ypatingai didelės reikšmės turėdavo jūrinė ištisų tautų migracija, kaip anglų ir saksų kėlimasis į Britaniją. Joje įvairios giminės susimaišydavo, būdavo apsikeičiamą bendru turtu ir nukratomos varžančios tradicijos, o kelionė ir staigiai užklumpą nauji reikalavimai prikeldavo iš neveiklumo snaudulio. Tokios migracijos palikimas yra pasauliniai epai — graikų Homeras, anglų ir saksų — Beowulfas, skandinavų —- Edda.

Toliau eina likimo smūgiai kaip veikimo impulsas. Naujo veiklumo akstinas gali būti ne tik permaina gamtinėse sąlygose, bet ir naujos žmonių arba socialinės aplinkumos sąlygos: aplink gyvenančios tautos su savo grėsme arba nuolatiniu spaudimu, arba skirtingos socialinės ar tautinės grupės tame pačiame plote. Taisyklė— juo stipresnė iššauka, juo stipresnė reakcija, apskritai imant, pirmiausia galioja išviršiniams smūgiams, kuriuos civilizuota bendruomenė patiria per karą. Praeities pavyzdžiai sako, kad karinė pajėga, gavusi smūgį ir nugalėta stipresnio kaimyno, laikui bėgant prisikelia su padvigubinta galia. Ryškiausias senovės pavyzdys buvo Atėnų reakcija į Persijos puolimus 480-79 m. pr. Kr., o mums artimiausias — Vokietijos reakcija į 1918 m. pralaimėjimą. Tai pritaikoma ne tik kariniams smūgiams bei katastrofoms, bet ir psichologiniams smūgiams idėjų kovoj.

Veikimo akstinas gali būti nuolatinis ir ilgalaikis spaudimas į civilizuotą bendruomenę arba jos dalis. Pakraščių provincijos, kurioms tekdavo atlaikyti karinę grėsmę arba svetimą kultūrinę įtaką, parodydavo žymiai didesnį veiklumą, negu krašto vidus. Tai buvo žymu ir Lietuvos gyvenime ligi paskutinių laisvės laikų. Toki buvo Dniepro ir Dono kazokai pietų Rusijoj, mums blogo atsiminimo vokiečių kryžiuočiai, o dar seniau — kitos rytinės buv. Karolingų imperijos provincijos, atlaikiusios slavų, avarų ir magiarų spaudimą. Ir Lietuva pirmiausia išėjo į istorijos sceną, kaip atrodo, dėl kaimynų grėsmės, kuri ją privertė organizuotis į pastovią bendruomenę.

Galop eina padidinto veiklumo akstinas. Tam tikras socialinis sluogsnis arba tautinė grupė kartais esti spaudžiama ar persekiojama likusios bendruomenės dalies. Gamtos nuskriausti arba varžomi, individai parodo didesnį veiklumą toj srity, kur jie pajėgia. Štai kodėl seniausiose kultūrose kalviai būdavo luošieji, o dainiai aklieji. Bendruomenės dalis, kuriai atimtos kai kurios galimybės ekonominiam ir socialiniam gyvenime, pasuka į jai prieinamas sritis ir čia parodo padidinto veiklumo, vis geriau prisitaikydama iš kartos į kartą. Net fizinės laisvės varžymas vergams kėlė didesnį jų veiklumą, iš kurio gavosi daug kultūros vertybių. Suprantama, kad ir krikščionių religijos pirmi sekėjai ir skelbėjai buvo iš vargšų ir vergų tarpo. Naujesniais laikais tokia spaudžiama grupė buvo žydai, ypatingai veiklūs savose srityse ir susiformavę savo-
 



kinti primityvių bendruomenių gyvenimą, kuris nekinta, bet ne bendruomenių, pasiekusių aukštesnį evoliucijos laipsnį. Šalia gamtinių-techni-nių uždavinių kultūroj vis daugėja socialiniai, taip kad šiandieniniam gyvenime visuomeninio bei valstybinio gyvenimo aparatas gaunasi net svarbesnis už pačią techniką.

Vakarų padėtis.

Su Vakarų kultūra buvo tas pat: nuo išviršinių uždavinių, kilusių daugiausia iš santykių su skirtingų kultūrų bendruomenėmis, veiklumas atsisuko į išvidinius. Praėjusiais amžiais svarbiausio rūpesčio būta, kaip apsiginti nuo arabų, vikingų, turkų, totorių, o pasibaigus apsigynimo karams, pereita prie ekspansijos, kuri pasiekė tolimiausias žemės rutulio vietas ir, rodos, bet kurį pavojų iš lauko visai pašalino (Kad čia apsirikta, šiandien jau matyti). Tada didžiausios pastangos nukreiptos intensyvumo linkme, į techninę ir socialinę diferenciaciją. Tačiau Vakarų kultūros kelias tikrai pasirodė be pavyzdžio istorijoj. Ant jo griūva ne tik Spenglerio (Untergang des Abendlandes) organinio augimo teorija, bet ir Arnold J. Toynbee kitose kultūrose Įžvelgti augimo ir palūžimo reiškiniai pasirodė čia nesusekami; todėl jis negalėjo čia galutino savo žodžio tarti, nes daina toli gražu nėra baigta. Bet dėl Vakarų kultūros tikriausiai suklydo dar vienas — komunistinio ar proletarinio mesianizmo pranašas Karl Marx.

Jeigu Arnold J. Toynbee būtų rašęs savo knygą kelis metus vėliau, jis, be abejo, butų atsižvelgęs į tai, kad vėl atgyja pavojus prieš Vakarų kultūrą iš lauko. Didžioji grėsmė yra Azijos kontinento masė, arba tikriau marksizmo įkvėpti ir Vakarų technika ginkluoti tie šimtai milijonų aziatų (neišskiriant nė rusų, kurie dažniausiai laikomi pusiau aziatais). Kaip iš toliau dedamos ištraukos matyti, jis per mažai įvertino, koks svetimas ir priešingas Vakarų kultūrai bolševizmas, nors jo idėjinį pagrindą padėjo tas Vakaruose išaugęs žydas. Jis rašo: "Didelė grėsmė iš lauko mūsų bendruomenei po antro otomanų nepasisekimo užimti Vieną buvo bolševizmo iššauka prieš Vakarų pasaulį, kai Leninas ir jo bendrai užvaldė Rusiją 1917 m. Tačiau bolševizmas dar negrėsė mūsų kultūros įtakai toli už Rusijos ribų (kas šiandien irgi jau vyksta), ir jeigu kada Rusijos komunistų viltys išsipildytų, komunizmui paplintant po visą mūsų planetą, tai pasaulinis komunizmo triumfas prieš kapitalizmą nereikštų laimėjimą svetimos kultūros, kadangi komunizmas, ne kaip islamas, yra kilęs iš Vakarų kultūros šaltinio, kaip reakcija ir kritika kapitalizmui. . .

"Yra gilus dviprasmiškumas bolševizmo prigimty, pasireiškęs jau Lenino gyvenimo darbe. Ar Leninas atėjo užbaigti ar sunaikinti Petro Didžiojo darbų? Perkeldamas sostinę iš Petro tvirtovės į centrinę padėtį, Leninas pasiskelbė sekąs slavofilais. Jame jaučiame Šventosios Rusijos pranašą, įkūnijantį rusų sielos reakciją prieš Vakarų   kultūrą.   Tačiau   Leninas,   ieškodamas credo, skolinasi iš Vakarų kultūroj išaugusio žydo Karl Marx. Tiesa, marksistinis credo artimesnis visiškam Vakarų socialinės tvarkos atmetimui, negu bet kuris kitas credo, kuris būtų Leninui tikęs. Marxo credo negatyvūs, o ne pozityvūs elementai jį padarė artimą rusų revoliucinei minčiai . . . Marxo filosofija pergyveno metamorfozę Rusijos atmosferoj: marksizmas čia pavirto jausminiu ir protiniu ortodoksinės krikščionybės pakaitu, kur Marxas yra jos Mozė, Leninas — mesijas, o jų rinktiniai raštai — šios naujos ateistinės kovojančios bažnyčios šventieji raštai. Bet visa atrodo kitaip, kai pažiūrime į darbus, kuriuos Leninas ir jo sekėjai padarė rusų tautai.

"Stalino penkerių metų planai buvo pastanga mechanizuoti žemės ūkį, pramonę ir transportą, ūkininkų tautą paversti mechanikų tauta, senąją Rusiją perdirbti į naują Ameriką. Kitais žodžiais, tai buvo pavėluotas bandymas primesti Vakarų kultūrą, toks ambicingas, radikalus ir žiaurus, kad Petro Didžiojo darbai atrodo tik šešėlis. Dabartiniai Rusijos vadai dirba su demoniška energija laimėti tai kultūrai, kurią jie likusiam pasauly smerkia. Be abejo, jie svajoja sukurti naują visuomenę, kuri bus amerikoniška techniniu apginklavimu, bet rusiška sieloj, nors tai keista svajonė tokiems politikams, kurie tiki materialistiniu istorijos aiškinimu. Pagal marksistinius principus reikia laukti, kad jeigu Rusijos kaimietis mokomas gyventi Amerikos mechaniko gyvenimo, tai jis pradės mąstyti ir jausti, ką tas mechanikas mąsto ir jaučia, norėti to, ko tas nori. Šitam tampymesi tarp Lenino idealų ir Fordo metodų, kokį Rusijoj matome, gali kaip paradoksas pasirodyti Vakarų kultūra viršesnė už rusišką." (Study of History 205).

Mes manome, kad jeigu rusiškas bolševizmas su karščiausiu užsispyrimu siekia perkelti pas save Vakarų techniką ir gamybos organizaciją, kuriai pavyzdžiu Rusijoj buvo laikomos Amerikos Jungtinės Valstybės, tai dar visai nereiškia Vakarų kultūros pasisavinimo. Istorinis Vakarų kultūros pamatas, kaip visi sutinka, buvo krikščionybė su savomis pažiūromis į pasaulį, žmogų ir visuomenę, o šių laikų technologija, paremta visuotiniu gamtos mokslu, nėra tokia tipiška Vakarams ir gali būti be vargo persodinta visur. Gi bolševizmo ideologinį pagrindą sudaro K. Marxo dialektinis materializmas, atmieštas žydo ir ruso (Marx—Lenin) revoliuciniu mesianizmu: tai ideologija, kuri Vakarų bendruomenėj niekur neprigijo.

Priimdamas tik Vakarų techniką, bet sprogdindamas visa kita, pradedant nuo socialinės organizacijos aukštyn ligi religijos, kuri bent Vakarų kultūros sukūrime atliko lemiamą vaidmenį, bolševizmas sudaro vieną iš didžiausių Vakarų kultūrai pavojų iš lauko, koks tik kada buvęs. To pavojaus intesyvumas matyti iš Lenino posakio, kad "kelias į Paryžių eina per Pekiną", kas reiškia ankstyvą bolševizmo sąjungą su aziatais, nukreiptą prieš Vakarus. Sykiu tai yra stipriausia iššauka, kuri, jeigu sutiks tinkamą reakciją, gali sukelti naują kūrybinį šuolį Vakarų istorijoj ir pabudinti iš paskesnių laikų snaudulio. Savaime aišku, ta reakcija negali likti tik techninė ir karinė.

Vakarų kultūros stumiamoji jėga dabar yra ne tiek išviršinė, kiek išvidinė iššauka. Taip yra nuo to laiko, kai sunkiausia kova su gamtine ir žmonių aplinkuma pasirodė laimėta. Užtat vadinamoji industrinė revoliucija technikoj sukūrė daugybę naujų problemų, ekonominio ir socialinio pobūdžio. Pavaizduoti tai permainai palyginkim senovinį kelią, kuriuo važiuodavo arklių ir jaučių traukiami vežimai, jodavo raitieji ir praeidavo vienas kitas pėsčias. Didžiausias sunkumas tada buvo — kaip greitai nugalėti nuotolius. Bet judėjimas tokiu keliu buvo saugus ir be nelaimių. Šiandien, automobilių amžiuj, greičiai dideli ir nuotoliai daug lengviau nugalimi, užtat susidūrimų ir katastrofų pavojus taip pat daug kartų didesnis. Dabar pasidarė reikalingi visoki nuostatai ir taisyklės, įvesta tvarkos palaikymo policija. Palyginimas vaizduoja, kaip techniniai sunkumai virto ekonominiais, socialiniais ir psichologiniais. Ši permaina įvyko industrializacijos ir demokratijos dėka (= masių įtakos padidėjimas valdžioj). Techniniai atradimai atidarė naujus, beveik neišsemiamus fizines energijos šaltinius, o socialiniai laimėjimai sujungė mases žmonių gamybos veiksme, todėl visa, kas šiandien Vakaruose vykdoma, atliekama didžiausiu mastu, jėga ir greitumu. Todėl materialinės tų veiksmų pasėkos yra labai didelės, o moralinė vadovaujančių atsakomybė labai svarbi. Todėl ateityje mūsų kultūrai lemiamos reikšmės turės ne materialinės ar techninės, bet moralinės problemos. Šiandien juo reikšmingesni žodžiai, prieš kelerius metus pasakyti Britų mokslo pažangos draugijos pirmininko sir Alfred Ewing: "Šių dienų mintytojo nusistatyme dėl vadinamosios technikos pažangos pastebime didelį pasikeitimą. Pasigėrėjimą ja nuslopino kritika, pasitenkinimas užleido vietą abejonėms, abejonės matomai virsta išgąsčiu. Kyla sumišimo ir nusivylimo jausmas, lyg kad nuėjus ilgą kelią ir pamačius, kad jis klaidingas. Grįžti atgal negalima, bet kaip eisi pirmyn? . . . Kur šita baisi pažanga veda? Kas yra pagaliau jos tikslas? Kokią ji gali turėti įtaką žmonijos ateičiai?"

Taigi, ar nauja socialinė industrijos ir demokratijos varomoji jėga bus panaudota konstruktyviniam uždaviniui — Vakarų kultūrą priėmusį pasaulį suorganizuoti į visuotinę bendruomenę, ar savo naują galią panaudosime sau susinaikinti? Ta pati dilema, tik gal paprastesnėj formoj, iškilo prieš senovinio Egipto valdovus. "... Buvo klausimas, kaip Egipto ir egiptiečių viešpats ir valdovas panaudos šitą nuostabią žmonių organizaciją, visai priklausomą nuo jo rankos ir valios . . . Lyg nemesis už jo klaidingą pasirinkimą, mirtis uždėjo savo ledinę ranką ant šios beaugančios kultūros tuo momentu, kada iššauka — jos augimo akstinas — buvo perkelta iš išlaukinės srities į vidujinę. Šiek tiek panašioj šiandieninio mūsų pasaulio situacijoj, kai industrializmo iššauka persikelia iš technikos į moralinę sritį, nėra žinomos galutinos pasėkos, nes nėra aišku, kaip mes reaguosime į naują padėtį...

"Taigi, darome išvadą, kad duota eilė sėkmingų atsakymų į visą eilę iššaukų yra kultūros augimo žymė, jeigu tai eilei einant prie galo, veikimas turi tendencijos pereiti iš išviršines — gamtines ar žmogiškos srities — prie augančios asmenybes ar išvidines kultūros. . . Augimas reiškia, kad auganti asmenybe ar kultūra linksta tapti savo pačios aplinkuma ir savo pačios skatintoja ir savo pačios veikimo lauku. Kitais žodžiais, augimas yra artėjimas į savęs apsisprendimą; o artėjimas į savęs apsisprendimą yra prozinė formule išreikšti stebuklui, kuriuo gyvenimas įeina į savo Karalystę." (Study of History 208).

Bendruomene ir individas

Bendruomene yra sudaryta iš individų, todėl ir klausiame, kaip individas priklauso nuo bendruomenės ir atvirkščiai. Tai yra senas klausimas, į kurį žinomiausi yra šie du atsakymai: kad individas yra visiškai savyje atbaigta realybė arba būtis, o visuomene tik individų, lyg kokių smėlio grūdų, krūva; kad tikroji būtis yra bendruomene, nepriklausoma ir atskirai suvokiama, o individas yra tik atskelta jos dalis, todėl ir negali gyventi be jos — individo tikslas yra bendruomene. Tai kraštutines pažiūros, kurių pastaroji dažniau pareiškiama sakant, kad visuomene tai organizmas, o individas — atskira jo ląstele. Taip galvojo Herbertas Spenceris 19 amžiuje, o mūsų amžiuj, tarp dviejų pasaulinių karų, kultūros filosofas pesimistas O. Spengleris. Jam ir kultūra yra viena tos visuomenės — organizmo atauga, kuri, laikui praėjus, nudžiūsta ir nutrupa.

Atmesdamas šias kraštutines pažiūras kaip klaidingas, Arnold J. Toynbee duoda šį priimtiną formulavimą: bendruomene yra visuma santykių tarp žmonių, kurie yra ne tik individai, bet ir socialūs padarai, negalį apsieiti be santykių su vienas kitu. Galima sakyti, bendruomene yra sandauga santykių tarp individų, o tie santykiai yra galimi todėl, kad individų veikimo laukas yra bendras. Arba bendruomene yra tas bendras individų veikimo laukas, tačiau pats veikimo šaltinis yra individuose. Bendruomene yra inerti ir pati negali pajudėti iš to kelio, kuriame ji yra, todėl reikia, kad kas išjudintų, įtikintų pasukti nauju keliu ir daryti naują bandymą. Individai, kurie pajėgia išsilaužti iš uždaro primityvios bendruomenes rato, yra ne eiliniai žmones, bet asmenybes: savo skirtingu vidiniu išsivystymu jie įvykdo ar bent paruošia kuriamąjį bendruomenės veiksmą. Bergsonas (Les deux sources de la morale et de la religion, 246) aukščiausiu kuriamosios asmenybes laipsniu laiko mistikus todėl, kad giliausi vidiniai pergyvenimai yra kartu stipriausias sielos paruošimas aplinkumos perkeitimo bei atnaujinimo darbui. Jei kuriamajai asmenybei nepavyksta patraukti su savimi bent
 

V. K. JONYNAS —  MEDŽIO    RAIŽINYS

dalies bendruomenės, perkeisti ją pagal save, tai tas nepasisekimas jai yra fatalus, nes ji netenka savo veikimo lauko ir buvimo pagrindo. Ir pirmuoju atveju, kai ji atranda bendruomenėj palankų atsakymą, tas atsakymas yra iš nedaugelio individų, o mase pasiliks inerti. Juk net civilizuotose bendruomenėse visai maža dalis individų yra naujų kelių ieškotojai, tuo tarpu kai 90% ar daugiau gyvena ramią biologinę būtį. Taigi, tik atskiri individai arba kartais vadinamosios kuriančios mažumos yra socialinės pažangos vykdytojai, o masės yra tik jos naudotojai. Taip yra ir religijose, kur didesnioji sekėjų dalis tik velkasi paskui. Ir mūsų technine civilizacija yra ne geresnėj padėtyj, kur "duonos valgytojų daug, o darbininkų maža". "Naujos didžiosios socialinės jėgos — demokratija ir industrializmas — buvo sukeltos nežymios kuriančios mažumos, o didžioji žmonių masė likosi daugiausia tam pačiam intelektualiam ir moraliam lygy, kuriam ji buvo, prieš toms titaniškoms jėgoms iškylant. Iš tikro, pagrindinė priežastis, kodėl šita turinti būti Vakarų žemės druska yra pavojuj netekti savo skonio, yra ta, kad didžioji bendruomenės dalis yra nesūdyta" (p. 214). Jei sakome, kad civilizuota bendruomenė skiriasi nuo primityvios savo dinamika arba augimu, tai tą dinamiką arba augimą reikia suprasti, kaip kuriančios mažumos arba dalies individų dinamiką, o masė savo inercija prilygsta primityvios bendruomenės masei. Todėl civilizuotos aplinkumos masė turi visus primityvaus žmogaus polinkius ir aistras. O aukštesnės asmenybės, genijai, mistikai arba antžmogiai, yra tik gabalas mielių statinėj raugo.

Labiausiai pageidaujama galimybė būtų, jeigu iniciatoriai ir novatoriai galėtų paveikti socialinę aplinkumą įtikinėjimu ir proto palenkimu, bet tai atsitinka retai. Dažniausiai jie remiasi mimesis arba pamėgdžiojimo galia, glūdinčia žmonėse. Tokia galia lygiai pastebima civilizuotose, kaip ir primityviose bendruomenėse, tačiau primityviose ji nukreipta į protėvių sekimą ir yra pažangos stabdys. (Kas stebėjo nors ir Lietuvos kaimo gyvenimą, galėjo matyti, kaip daugeliu atvejų nepajėgumas atsiskirti nuo tėvų ir protėvių papročių bei palikimo buvo ūkinio ir kultūrinio atsilikimo priežastis, ir dažnai tie, kurie to palikimo neturėjo, būdavo patys pažangiausi, pav., daugelis žemės reformos naujakurių). Atvirkščiai, civilizuotoj bendruomenėj vadovauja ne praeitis, bet kuriančios asmenybės, ir mimesis nukreipta į jas.

Kuriančių asmenybių, kurios eina mistikų keliu, gyvenimo ritmas susidaro iš pasitraukimo ir grįžimo. Tai reiškia pirmiausia pasitraukimą arba pasišalinimą iš veikimo arba išorinės akcijos gyvenimo į ekstazės arba intensyvų dvasinį gyvenimą, paskui naujas grįžimas į akcijos gyvenimą aukštesniam lygy. Pasitraukimo tikslas yra realizuoti asmenybės dvasines pajėgas, kurios negalėtų iškilti nuolatiniam socialinės akcijos sunkume ir varguose. Jis įvyksta laisvu asmens noru arba aplinkybių prievartoj. Pasitraukimas nėra ir neturi būti nuolatinė ir galutinė padėtis, nes jis suprantamas ir pateisinamas tik tuo, kad nuskaidrina akis ir sukaupia jėgas naujam veikimui. Natūrali žmogaus aplinkuma yra sociali, nuo kurios jis negali nutolti be nuostolių savo giliausiai esmei, nes, kaip sako Aristotelis, toks žmogus pavirs "arba gyvuliu arba dievu".

Taigi, akcijos žmonės turi atsiminti šitą reiškinį, kurio psichologinės ir moralinės priežastys nesunkiai numatomos. Kai gryniems mistikams, atitrūkusiems nuo socialinės aplinkumos ir savo paskirties jai, taikomi graikų išminčiaus žodžiai, tai atvirkščiai, veiklos žmonėms, norintiems apsieiti be vidinio atsinaujinimo, gresia pavojus pakliūti į socialinio gyvenimo srovę, kurios jie nekontroliuoja, bet patys esti jos nešami. Toki veikėjai visados yra paviršutiniškos asmenybės, kurioms trūksta pilno tikslų ir priemonių supratimo.

Kai graikų filosofams-mistikams pasitraukimo arba ekstazes arba atsiskyrimo nuo pasaulio būsena yra tikslas savyje, nes jie nejautė reikalo nešti tiesą žmonių išlaisvinimui, tai krikščionių išminčiai, kuriems meilė yra kardinalinė dorybė, esti įkvėpti iš dvasinio bendravimo su tiesa aukštumų grįžti į materialinio ir moralinio skurdo užkampius, į neatpirktą kasdieninį pasaulį (Study of History 220). Pati gamta teikia daug pasitraukimo ir grįžimo pavyzdžių, kuriems giliausia mistinė paralelė yra kūno mirtis ir jo pomirtinė transfigūracija, o taip pat Kristus, palikęs šį pasaulį ir grįšiąs istorijos laiko pabaigoj. Šitoks dvigubas vyksmas pastebimas ne tik daugelio pasaulinės istorijos kuriančių asmenybių, bet ir visuomenės grupių ir tautų gyvenime, kur susitelkimo laikotarpis būdavo pasiruošimas vėlesnei naujai veiklai, daugiau ar mažiau pakeitusiai žemės pavidalą. Taip kad gerai W. Bagehot pastebėjo: "Visos didžiosios valstybės kūrimui buvo paruoštos atsiskyrime ir paslaptyje — jos buvo sukurtos toli nuo visokio išsiblaškymo". (Physics and Politics). Artima ateitis turi parodyti, ar išspręsti mūsų laiko didiesiems uždaviniams, kurie yra pasaulinės tvarkos sukūrimas ir karo panaikinimas, bus taip pat imtasi ruoštis susitelkimu.

Kultūros griuvimas
Yra aiškus faktas, kad daugelis istorijoj žinomų kultūrų priklauso praeičiai ir palikę tik jų archeologiniai pėdsakai. Arnold J. Toynbee plačiai svarsto įvairius griuvimo atžvilgius, apimančius visuotinį kultūros pasireiškimą ir jos psichologines ir moralines sąlygas asmenyse. Tikru jau toli pažengusio kultūros irimo pažymiu jis laiko jėga įvykdytą suvienijimą ir universalinę valstybę, kurios ryškiausias pavyzdys buvo romėnų imperija griūvančiai helenų kultūrai. Žinoma, šitą irimo momentą kai kuriais atvejais labai sunku nustatyti, ypač artėjant į mūsų laikus. Ar Vakarų kultūros istorijoj buvo ar bus kada prieita prie universalinės valstybės sudarymo, yra kontroversinės reikšmės klausimas, bet galimybė, rodos, lieka atvira. Gal to siekė Napoleono, Hitlerio bandymai, nors ir priklausę skirtingoms epochoms. Plačiau apie Vakarų kultūros krizę kalbėta ypač nuo O. Speng-lerio laikų. Po antro pasaulinio karo, ypač, šiandien, tas klausimas gauna naujos šviesos. Arnold J. Toynbee teigimu, svetimųjų invazijos ištikdavo senovės kultūras dažniausiai tada, kai jos iš vidaus jau būdavo palūžusios. Taip buvę ir su graikais universalinės romėnų valstybės sukūrimo metu. Ar šiandien, kada Europa atsiduria prieš daug didesnį pavojų negu hunų invazijos metu, tai taip pat neįvyksta todėl, kad palūžo jos kultūros pagrindai ir tuo pat atsparumo jėga? Kas į tai galėtų atsakyti? Ar bus sukurta pasaulinė bolševizmo valstybė, paremta daugiausia militarine jėga, ar daugiau demokratinė, USA vadovaujama valstybių sąjunga, vienas ir kitas atvejis bus panašus į kalbamus praeities faktus. Vadinamasis neramumų laikotarpis, kuris pagal A. J. Toynbee eina prie universalinės valstybės sudarymo ir yra viena iš pirmutinių kultūros palūžimo žymių, Vakarams, galimas dalykas, jau yra prasidėjęs. Iš kitos pusės, jeigu militarizmas yra viena iš fatalių klaidų, privedusių tautas ir civilizacijas prie greito susmukimo, tai ar bolševizmo išvirtimas į militaristinį imperializmą nereiškia to didžiojo Vakarų kultūros antagonisto artimo susmukimo? Tai vis klausimai, paliekami atsakyti netolimai ateičiai.

Senosiose kultūrose skiriami trys palūžimo etapai: 1. kūrybinės jėgos išsekimas kuriančioj mažumoj, 2. masių atitrūkimas nuo mažumos kultūrinės įtakos, atsisakant ja sekti, 3. socialinės vienybės suirimas bendruomenėj (kai kurių analogijų dabarties gyvenime jau galime rasti). Giliausią smukimo priežastį kultūros determi-nistai su Osw. Spengleriu randa kultūrinės jėgos išsisėmime dėl senatvės: lygiai kaip medisL atgyvenęs savo šimtą ar daugiau metų, papūva ir lūžta, panašaus galo sulaukia ir bendruomenės kultūra. Šitas istorinis determinizmas čia atmetamas. Gausūs istorijos pavyzdžiai parodo, kad nė vadinama rasinė degeneracija nėra kultūros smukimo arba griuvimo priežastis. Išvadoj mes neturime jaustis esą gamtinio būtinumo pasmerkti neišvengiamai mirčiai. "Tai padrąsinanti žinia mums, Vakarų vaikams, kurie šiandien nešami vis tolyn, vien tarp griuvėsių anksčiau sudužusių civilizacijų. Gal mirtis lygintoja uždės savo ledinę ranką ir ant mūsų. Bet mes nepažįstame Saeva necessitas . . . Kūrybinės jėgos dieviška liepsna dar gyva mumyse." (p. 254) Kultūros likimas gali būti nulemtas laisvu žmonių veikimu, nes kultūrinis veiksmas savo esmėje yra laisvas. Nė kalba apie kultūros palūžimą neturi vesti į neviltį, nes tas palūžimas dar nereiškia visišką kultūros sugriuvimą, tik nustoji-mą galios savaimingai augti ir vystytis. Antikės kultūra po savo vadinamojo palūžimo laikotarpio (apie 4 amž. pr. Kr.) sugebėjo atlikti daug vertingų žmonijai darbų. Jeigu ir dabar lūžis pasiektas, tai visai nereiškia nuspręsto likimo.

Kartais manyta, kad nustojimas galios valdyti fizinę aplinkumą, kitais žodžiais, techninių priemonių bei gabumų išsekimas būdavo civilizacijų palūžimo priežastis. Bet gausūs istorijos pavyzdžiai rodo, kad visa tai veikiau buvo ne priežastis,bet pažymys, nes tikroji kaltė atitenka išsekusiai bendruomenės dvasiai. Daugumoj atsitikimų galia valdyti gamtą išnykdavo, gamtai leidžiant laisvai keroti, kai ypač po naikinančių karų palūždavo socialinė tvarka. Kad Pontinų pelkės netolimoj Romos apylinkėj paglemžė žydinčius volskų ir lotynų laukus ir miestus, buvo karų pasėka, ypač karų su Hanibalu, kurie palaužė socialinę tvarką ir sustabdė ramų gyventojų darbą. Praeitas karas parodė, ypač rytinėse Vokietijos provincijose, kad ir labiausiai civilizuota bendruomenė, suirus socialinei tvarkai, gali pasinerti į nešvarumą ir skurdą. Šių dienų socialinė tvarka daug komplikuotesnė, todėl ir lengviau pažeidžiama. Todėl karas ir Vakarų civilizacijai neša labai didelių pavojų.

Taip pat ir meninė technika bei stilius yra ne priežastis, bet greičiau žmogaus dvasios nuotaikos išraiška. "Vyraujanti tendencija atsižadėti mūsų meninių tradicijų nėra techninio nesugebėjimo pasėka; tai apgalvotas atsisakymas stiliaus, kuris jau nedomina augančios kartos, nes ta jau neugdo savo estetinių jausmų pagal tradicines Vakarų linijas. Mes išdidžiai išmetėm iš savo sielų didžiuosius meistrus, kurie mūsų protėviams buvo kasdieniniai dvasios draugai. Ir kai mus apėmė pasitenkinimas pačiais savim ir ta dvasios tuštuma, kurią susikūrėm aplink save, tropikų Afrikos dvasia muzikoj, šokiuose ir skulptūroj sudarė nelemtą sąjungą su pseudo-bizantine dvasia tapyboj ir bareljefe, ir įėjo gyventi į namus, kuriuos ji rado iššluotus ir išpuoštus. Smukimo pradžia yra ne techninio, bet dvasinio pobūdžio. Atsižadėdami savo Vakarų meno tradicijų ir tuo savo galias atvesdami į nuskurdimą ir nevaisingumą, kuriame jos griebiasi egzotiško ir primityvaus Dahomey ir Benino meno (Afrikos negrų provincijos), lyg tai būtų kokia manna dykumoj, mes prieš visus žmones prisipažįstame nustoję savo dvasinių prigimtų teisių. Atsižadėjimas tradicinės meno technikos aiškiai yra pasėka tam tikro Vakarų kultūros palūžimo.. ." (p. 259)
Panašiai ir suklupimas prieš žmonių aplinkumą dažniausiai reiškia bendruomenės kultūros vidinį palūžimą. Tiesa, tautų istorijoj būdavo įvykių, kad svetimos invazijos pakirsdavo galią augti ir vystytis. Tačiau ir tada sugniužimas įvykdaves dėl išvidinių priežasčių, nes, normaliai, smūgiai turi skatinančios reikšmės.

Demokratijos  ir  industrializmo įtaka kultūrai.

Iš demokratijos atneštų socialinių permainų pati didžiausia buvo švietimo išplitimas. Kiekviena valstybė, siekianti garbingos vietos pasaulio šeimoj, stengiasi įsivesti priverstinio visuotinio nemokamo švietimo sistemą, o priešdemokra-tiniais laikais švietimas buvo prieinamas tik privilegijuotai mažumai.
Pradžioj liberalinė opinija sutiko visuotinį švietimą kaip didžiausią teisingumo laimėjimą ir kaip priemonę, duosiančią pradžią naujai gerovės ir laimės erai. Bet šitos viltys matė kai kuriu kliūčių kelvje į tą laimę ir kai kurių naujai iškylančių reiškinių. Viena iš tų kliūčių buvo neišvengiamas švietimo rezultatų nuskurdimas, bandant jį perteikti masėms ir atsiskyrus nuo bendro kultūrinio pagrindo. "Gerieji demokratijos siekimai neturi magiškos jėgos įvykdyti duonos ir žuvies stebuklui. Mūsų masėms pagamintame protiniame maiste trūksta gero skonio ir "itaminu." Kita kliūtis yra utilitarinė dvasia, kuria priimami visiems paruošti bendro švietimo vaisiai. Jie virsta paviršutinių siekimų arba lengvabūdiško pasismaginimo priemone. Tik naujaisiais laikais iškilo galimybė panaudoti švietimą priemone masių pramogai, o taip pat pasismaginimo šaltiniu pramogų teikėjams." Vos tik visuotinio švietimo duona metama ant vandens, kai iš šelmių iškyla gaujos rvklių ir praryja vaikų duoną, patiems švietėjams bematant." Tai reiškia štai ką: galutinas visuotinio švietimo istatymas buvo įvestas Anglijoj 1870 m., o vadinamoji geltonoji spauda atsirado apie 20 metų vėliau, kai pirmi lankusieji mokyklas buvo pajėgūs ją pirkti; ji atrasta kažin kokio neatsakingo genijaus, kuris greitai atspėjo, kad iš auklėjimo filantropų darbo galima sau gauti karališką pelną. Ta pati galimybė patraukė būsimų totalitarinių valstybių dėmesį. "Jeigu spaudos magnatai mokėjo uždirbti milijonus, tiekdami tuščią pasismaginimą pusmoksliams, tai politikai iš to paties šaltinio tikėjosi ne pinigų, bet valdžios. Modernūs diktatoriai nusodino spaudos magnatus, šiurkštų ir žemą privatų pasismaginimą pakeitė lygiai šiurkščia ir žema valstybės propagandos sistema. Sudėtingas ir sumanus mechanizmas pusmokslių masėms pavergti, išrastas privačiam pelnui Britų ir Amerikos libera-listiniuos režimuos, buvo tiesiog perimtas valstybių valdovų, kurie naudojo šituos mokslinius išradimus, kartu su kinu ir radiju, savo pražūtingiems tikslams",   (p. 293)

Kitas naujausių laikų padarinys — smulkus darbo pasidalinimas. Jis nebuvo nežinomas net primityviose bendruomenėse, tačiau šiais laikais susmulkėjimas toks didelis, kad visas reiškinys darosi antisocialus. Kūrybines asmenybes jis veda į izoliaciją, o minios žmonės darosi vienašališki. Vakarų bendruomenėj dalis vadovaujančių iš homo sapiens virto į homo oeconomicus.

Kultūros kūrėjų pastanga pakelti mases į aukštesnį lygį kaip ir susiduria su kliūtimi, kad daugumas jose arba nepajėgia pakilti, arba neįstengia tam aukštesniam lygy visa širdimi ir siela gyventi. Tuo atveju ima pagunda pasitenkinti tik kai kurių žmogaus galių iškėlimu, aplenkiant visą asmenybę. Šitoks vienašališkas ugdymas lengviausiai realizuojamas technikos srity, nes iš visos kultūros techniniai sugebėjimai lengviausiai izoliuojami ir perteikiami. Nesunku padaryti gerą techniką ir iš tokio žmogaus, kurio siela visur kitur liks primityvi ir barbariška.

Matome, kokią socialinę paskirtį turi sekmadienio šventimas: profesinės specializacijos su-kraipytas žmogus, šešias dienas dirbęs dėl savo pragyvenimo, septintąją gali prisiminti savo Kūrėją ir pagyventi pilnutinį sielos gyvenimą. Industrializmo amžiuj didelės reikšmės įgijęs sportas yra sąmoningas bandymas atsverti sielą žudančią specializaciją, kylančią iš darbo pasidalinimo. Tik nelaimei, industrializmo dvasia ir ritmas įsiveržė į patį sportą, kur profesiniai atletai dar siauriau specializuoti ir brangiau apmokami, negu pramonės technikai. A. J. Toyn-bee sakosi radęs Amerikos aukšt. mokyklų sportinių įrengimų, primenančių fabrikus, o futbolo žaidėjai sudarę visai nežymią visų studentų dalelę, bet rungtynės jiems atrodžiusios lygiai Įtemptas ir gąsdinantis dalykas, kaip jų vyresniems broliams apkasai 1918 m.

Minėti Vakarų kultūros reiškiniai yra keletas pavyzdžių to vyksmo, kai savęs apsisprendimo arba determinacijos (arba formavimo) galia ima išsekti. Tai įvyksta, kai mimesis, arba sekimo galia, darosi mechanizuota, o bendruomenėj tai pasireiškia institucijomis, kurios ima neatitikti laiko reikalavimų, nes yra pasenusios. Kultūros vyksmo ankstesnė arba vėlesnė mechanizacija arba sustingimas atrodo lyg koks neišvengiamas likimas. Toks likimas gali ištikti atskiras bendruomenės dalis arba atskiras veikimo sritis, pav., ir techniką. Jo pasėka ir yra tai, kas vadinta kultūros palūžimu: netekimas galios augti, po kurio seka arba laikinas atbudimas, arba galutinas suirimas.

Vertinimas

Arnold J. Toynbee yra ne tik mokslo žmogus, bet ir didelis rašytojas; jo raštai nėra sausas dėstymas. Jie paspalvinti vaizdinga kalba, konkrečiais pavyzdžiais, poezijos ištraukomis; jo stilius lengvas. Jo žinių gausumas, vartojimas maža kam žinomų istorijos faktų stebina ne vieną istoriką. Rašytojo gabumai, nepaprastas medžiagos gausumas, dažnas svarstymas aktualių Vakarų kultūros klausimų sužavėjo skaitytojus. Bet pradinį susižavėjimą turėjo sekti kritika. Skaitant pirmiausia kyla abejonės dėl jo vartojamų pagrindinių sąvokų ir schemų, kurios visą istorijos vyksmą daro iš dalies vienodu ir nuobodžiu pasikartojimu: visur buvę vadovaujančios mažumos, vidaus ir išorės proletariatai, universalios valstybės. Mažai tikslios ir gal mažai reikalingos tokios sąvokos, kaip pasitraukimas ir grįžimas. Tiesa, jomis naudodamasis, jis duoda daug įdomių ir priimtinų aiškinimų, bet kai kuriais atsitikimais tas sąvokas iš viso sunku pritaikyti. Kažin ar šitos bendros schemos gali apimti nepaprastą istorijos vyksmo įvairumą ir visus individualius faktus.

Jis, atrodo, bandė jungti įvairias pažiūras ir metodus. Jis yra evoliucionistas: ne tik primityvus žmogus išsivystė iš žemesnės už jį būtybės, bet panašiu būdu, sąlygoms veikiant (iššau-ka ir atsakymas), kultūra išsivystė iš primityvios bendruomenės. Jis, rodosi, mano, kad kultūra ir toliau turi neribotų vystymosi galimybių. Tačiau vėlesniuose tomuose, kur vis labiau iškyla metafizinis ir religinis vertinimas, jis atmeta ir kritikuoja šitą pigų optimizmą. Tegul, esą, žmogui ir leista tapti antžmogiu po ilgos kultūros evoliucijos, bet tai nėra įmanoma paprastu gamtiniu būdu, — tai įvyks tik antgamtiniame atsimainyme. Tačiau, kaip pastebi sociologas ir istorikas Waldemar Gurian (Hochland, October 1950, p. 76), kartu su tikėjimu į antgamtinį pasaulį pasilieka prigimties ir proto nevertinimas. Tad savo istorijoj jis plačiai apžvelgia įvairias religijas, bet abejingai praeina pro filosofijos sistemas. Tačiau kultūros pozityvizmas, istorijos bei kultūros vyksmo deter-minacija gamtos empiriniais dėsniais jam yra svetimi: skaudžios mūsų amžiaus problemos perdaug nesiderina su pozityvistų tikėjimu į neribotą pažangą. Dėl visa to W. Gurian pasigenda jo yeikale pažiūrų vieningumo ir vienos vedamosios linijos.

Iš tikrųjų jis sąmoningai vengia kraštutinių pažiūrų ir bando duoti jų sintezę. Iššaukos ir atsakymo teorija apima ir gamtinį arba determnistinį faktorių, ir laisvos valios arba dvasios faktorių. Turėjo būti jungiamos pažiūros, kurių vienos iškelia bendruomenės, kitos asmens reikšmę istorijoj. Vis dėlto daugiau reikšmės jis skyrė asmeniui.

Šiame krašte, kur metafizika ir filosofija mažiau mėgstamos, buvo prikišta, kad čia esama perdaug metafizinių spekuliacijų. Bet, iš kitos pusės, jis kiek galima vengė šito priekaišto, stengdamasis visa paremti krūva faktų. Tačiau ar šito vadinamojo empirinio metodo užtenka gerai išreikšti svarbiausiam istorijos vyksmui? — klausia W. Gurian (t. p. 77). Ar būtinai jo pagrindinės idėjos atitinka pagrindinių istorijos struktūrų ir tapsmo principus? Lygindamas su didžiuoju šveicarų kultūros istoriku ir filosofu Jakob Burckhardtu (plg. jo Weltgeschichtliche Betrachtungen), minėtas W. Gurian šiam atiduoda pirmenybę, kadangi jo pasaulio istorijos svarstymai gilesni ir prieina arčiau daiktų esmės.

Rašydamas apie atskirų senovės religijų atsiradimą (visos aukštesniosios religijos atsiradę vadinamajame vidaus proletariate), krikščionybę taip pat jis kildina iš siriškos kultūros, apimančios ir žydus, proletariato (vergai ir kiti žemo socialinio lygio žmonės), susidariusio romėnų imperijoj. Krikščionių religija atsiradusi tuo pačiu_ natūraliu budu, susidarius tinkamoms istorinėms sąlygoms. Tuo būdu ji sulyginta su kitais Rytų kultūrų mitais. Bet vėliau jis daugely vietų skiria krikščionių religijai jau visai kitos reikšmes. Kaip tvirtina W. Gurian, vienoj pa-skaitoi jis aiškiai teigė, kad už kintančias bei praeinančias kultūras daug daugiau svarbos istorijoj turėjęs absoliutines religijos atsiradimas, todėl katalikų Bažnyčia pergyvensianti visas institucijas, ir jeigu Vakarų kultūra kada suirs, jokiai kitai aukštesnei religijai kilti nėra galimybės (Christianity and Civilization knygoj "Civi-lization on Trial." Oxford University Press. New York 1948). Jeigu jau kiekvienas bandymas permatyti dabarties istorijos klaikią marmalynę negalės apsieiti, neieškodamas istorijai religinės prasmės ir tikslo, tai juo sunkiau be jų suvokti visą Dasaulines istorijos eigą. Kam ir kodėl visa tai? Ir kodėl žmonija amžinai braidžioja po tamsą , kruvinus karus ir kitas klampynes, o žadėta pažanga tokia lėta, jeigu iš viso ji galima? Ar žmonijos istoriia veda į aukso amžių, ar gal viskas turi tragišką ir baisią pabaigą? Ir kokia prasmė ir tikslas visų tų neišmatuojamų žmonijos kančių ir apviltų siekimų? Turint tuos klausimus galvoj, suprantama, kad ir Arnold J. Tovnbee bent vėlesnei mokslinėj veikloj ieškojo religijos šviesos didžiosioms istorijos problemoms, o šv. Augustino "De civitate Dei" ir šiaip visados jis laikė didelėj pagarboj. Vienoj iš naujausių savo paskaitų Californijos universitete jis tvirtino, kad asmenybės formavimas pagal krikščionių religijos principus ir krikščioniškoji veikla yra tikriausias atsakymas ieškantiems priemonių prieš Vakarų kultūros pavojus, kurių dabar didžiausias — bolševizmas.