APIE KARĄ IK TAIKĄ SU KOMUNIZMU Spausdinti
Parašė Dr. J. Gintautas   

Ar galima norėti karo ir jį ruošti? Ne! atsakys kiekvienas krikščionis. Negalima nei karo norėti, nei karo ruošti, nes karas yra viena didžiausių viešųjų blogybių, viena žmonijos rykščių, kuri naikina ne tik žmonių gyvybes ir sveikatą, bet atneša su savim kitokio įvairiausio blogio. Negalima karo ruošti ir jo norėti net tada, kai net būtume tikri, kad po jo pakils bendra žmonių gerove, pakils menas ir mokslas ir net (prileiskime) žmonių dorove. Net šitais motyvais negalima karo norėti, nes geram tikslui pasiekti negalima vartoti blogų priemonių, šitoks bendras principas visiems krikščionims atrodo aiškus.

Bet jeigu paklausime konkrečiau: ar galima norėti karo ir jį ruošti prieš komunistinę Sovietų Sąjungą, kuri yra pavergusi daugybę tautų ir milijonus žmonių? Atrodo, kad į šitą klausimą vienodo atsakymo iš karto negausime. Vieni atsakys, kad ir prieš Sovietų S-gą negalima ruošti ir norėti karo, nors jis išvaduotų milijonus pavergtųjų, nes karas yra blogybė, o blogos priemonės neleistinos net geriausiam tikslui pasiekti. Tačiau, be abejonės, yra daug kitų žmonių, kurie su šitokiu atsakymu nesutiks. Ypač su juo nesutiks milijonai Sovietų S-gos ir jos sąjungininkų pavergtų žmonių, kurie ne tik nori karo, bet kartais net maldose jo melste meldžia, kaip išganymo. Argi kiti žmonės, kurie Sovietų S-goj kenčiantiems ir mirštantiems užjaučia ir nori juos karu išvaduoti, klysta ir nusideda? Argi tie milijonai, kurie Sovietų Sąjungoj kenčia dvasios ir kūno vergiją, drauge su jiems užjaučiančiais laisvaisiais taip skaudžiai klystų, arba turėtų taip baisiai iškreiptas sąžines? Atrodo, kad taip negalėtų būti, bet vis dėlto karo negalima nei norėti, nei jo ruošti, — atsakys kiti.

Gal šis sunkus, nevieno žmogaus sąžinę jaudinąs klausimas paaiškės, pasiteiravus: ar dabar pasauly taika? Į šį klausimą gal teigiamai teatsakytų tik žemės užkampių mažai tegalvoją žmonės. Taip gal teatsakytų Australijos dykumų, Afrikos ir Pietų Amerikos tropinių miškų ir džunglių gyventojai. Tačiau dauguma Europos, Azijos ir šiaurės Amerikos sąmoningųjų gyventojų sutiks, kad šiandien pasauly taikos nėra. Nėra taikos ne vien dėl to, kad Korėjoj jau vyksta karas. Taikos, tikros ir teisingos taikos, nebuvo nė ankv čiau. Tam tikroj, labai didelėj pasaulio daly buvo tik paliaubos, dvejos paliaubos: 1918 metais ir 1945 metais. Tačiau dideliame pasaulio plote — Sovietų Sąjungoj — karas vyko nuo 1917 metų ir dar jis ten tebevyksta dabar.

Šituo teigimu norima pasakyti, kad mes per siaurai suprantame taiką ir karą. Argi toms taikos ir kare sąvokoms mes neduodame per senos prasmės, kokia yra susidariusi prieš kokius kelis šimtus metų, kada tautos ir valstybės gyveno beveik izoliuotos, kada dviejų tautų karas arba net pilietinis vienos valstybės karas nelietė viso pasaulio arba bent žymios jo dalies ? Argi dabar mes nepradėjome gyventi pasaulinio masto laikų, kada karas vienoj šaly paliečia visus kraštus? Ar karas viename krašte nėra šiandien karo pradžia visame pasauly? Atrodo, kad naujai karo sampratai tarptautinio solidarumo ir erdvės prasme iškalbus pavyzdys yra Korėja. Šis karas vyksta labai toli nuo daugelio mūsų, tačiau jis giliai paliečia kiekvieno bent šiek tiek galvojančio žmogaus protą ir sąžinę. Jis visų pasaulio valstybių vyrams, ne vien tik Jungtinių Tautų vairuotojams, suteikia daug rūpesčių. Taip yra todėl, kad mes esame atėję į tokį žmonijos plėtotės tarpsnį, kuris tautas ir žmones visame pasauly pradeda jungti į vieną žmonijos šeimą, kaip viduriniais amžiais Vakarų Europa buvo sujungta į krikščionišką šeimą, šiandien tautos, valstybės ir net atskiri žmonės pradeda jausti solidarumą ir atsakomybę vienų už kitus. Tos solidarumo ir bendros atsakomybės idėjos buvo sukūrusios Tautų Sąjungą ir dabar palaiko Jungtinių Tautų Organizaciją. Todėl šiandien karas, prasidėjęs viename pasaulio kampely, jau yra viso pasaulio nelaimė, jo rūpesčių ir atsakomybės objektas.

O šitas tarptautinio solidarumo jausmas ir pasaulinės atsakomybės pareiga nebeleidžia karo ir taikos suprasti taip siaurai, lokališkai, kaip tai buvo suprantama prieš tris ar keturius šimtus metų. Ir su šituo reikšmes išplitimu j visą pasaulį karas šiais laikais yra įgavęs kitokį pobūdį negu seniau, šiandien jis yra totalinis. Totalinis ne vien tuo, kad jis liečia visas žemes tautas, bet totalinis ir tuo, kad jame vartojami visokiausi kovos būdai ir ginklų rūšys, kurios yra nukreiptos ne vien prieš karius, bet ir prieš visus civilinius gyventojus. Todėl mūsų laikų karas yra yaptingai naikinantis ir žiaurus. Jis ypač žiaurus civiliniams gyventojams, nes jų gal daugiau žūsta negu karių ir jie dar būna naikinami kartais tada, kada kariai padeda ginklus, kada nutyla patrankos ir bombos. Tas civilinių gyventojų beveik toks pat traktavimas kaip karių mums sako, kad mūsų dienų pasaulis yra toli atžengęs, palyginus su viduriniais amžiais.

Tapęs totaliniu, mūsų laikų karas išsigimsta į nepaskelbtą karą, kuris kartais ypatingai paliečia civilinius gyventojus. Seniau, prieš pradėdama karą, valstybė savo priešininką įspėdavo, duodama jam ultimatumą, šiandien tą paskutinį įspėjimą retai Kas bedaro ir pradeda karą staigiu arba visai nežymiu puolimu, žiūrint, kaip kada puolėjui naudingiau. Tas nežymus, aiškios pradžios neturįs, puolimas pasireiškia sutarčių laužymu, įvairiomis priekabingomis notomis, įvairiomis blokadomis, kariuomenės sutelkimais, dumpingais ir kitokiais normalaus gyvenimo trukdymais. Tai vadinasi šaltuoju karu, kurio tikrasis "specialistas" yra Sovietų Sąjunga.

Tačiau dėl to, kad karas šiais laikais viešai nevisada skelbiamas, yra atsiradusi dar viena jo rūšis — nepaskelbtas arba slaptas karas. Tokį karą Sovietų Sąjunga pavartojo okupuodama, pavergdama ir naikindama Pabaltijo valstybes ir kai kuriuos kitus kraštus. Kada prasideda ir kada baigiasi slaptasis karas, net kartais sunku pasakyti. Ir pasaulio politikai apie jį nemėgsta kalbėti. Juk tokiame kare dažniausiai negirdėti nei patrankų dundėjimų, nei bombų sprogimų, nei tvirtovių sugriovimų, bet aplink jaučiama beveik nuolatinė baimė ir grėsmė, nes žmonių gj'vybės yra kasdien naikinamos ne dešimtimis, bet šimtais ir tūkstančiais. Atrodo, kad šitoks slaptas karas vyksta Sovietų Sąjungoj nuo 1917 metų. Toks karas yra sustiprėjęs nuo 1939 metų, kada Sovietų S-ga yra užėmusi dalį Lenkijos, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją, Bulgariją, Vengriją, dalį Suomijos, dalį Vokietijos ir dalį Austrijos. Ten, už geležinės uždangos, dabar žmonės gyvena nuolatinėje grėsmėje ir miršta kasdien ne dešimtimis, bet šimtais ir tūkstančiais prievartos mirtimi. Vieni jų miršta deportuoti į nepakeliamas klimatines aplinkybes, į koncentracijos stovyklas, kiti miršta iškankinti kalėjimuose, treti nušaunami ar kitaip nužudomi. Civiliai žmonės ten miršta lėta ir staigia prievartos mirtimi todėl, kad komunistinis valstybės aparatas ginklais ir kitokiomis priemonėmis vykdo nuolatinį slaptą puolimą prieš pagrindines žmogaus teises — prieš tikėjimo (sąžinės), žodžio, organizacijos ir darbo laisves, prieš nuosavybės ir gimtinės teisę, prieš tiesą ir ištikimybę, prieš šeimos narių ir artimo meilę.

Kadangi valstybinis bolševikų aparatas puola įgimtąsias žmogaus laisves ir teises, tai to aparato nariai yra nusikaltėliai prieš įgimtąją teisę. O visi tie, kurie tas laisves ir teises gina nuo puolikų darbu, žodžiu arba bent mintimi, yra teisūs ir teisingi, nors jų jėgos, palyginus su už-puolikės valstybės jėgomis, yra be galo nelygios ir mažos. Kadangi už geležinės uždangos žmonės jaučiasi nuolatinėje grėsmėj dėl Sovietų S-gcs puolimo slapto karo priemonėmis, todėl jie ne tik turi moralinės teisės gintis, bet taip pat laukti ir norėti, kad kas nors galingesnis, nors ir karo priemonėmis, ateitų jiems į pa-gelbą, neteisingą užpuoliką nugalėtų ir grąžintų jiems jų pagrobtas pagrindines žmogaus teises. O tie žmonės, kurių tėvynėse Sovietų Sąjunga veda tą slaptą naikinamąjį karą, nors jie būtų už savo tėvynės sienų, taip pat, atrodo, turi moralinės teisės ruoštis karui ir jį vesti, nes jų, laisvųjų, pareiga ginti skriaudžiamus ir naikinamus savo tautiečius. Apleisti šituos nelaiminguosius gal būtų didesnė blogybė negu karas, nes tai būtų savųjų išdavimas.

Kadangi už geležinės uždangos (Sovietų S-goj ir jos satelituose) nuo seniai vyksta slaptas karas prieš milijonus žmonių, todėl pasauly nėra taikos, o tik fiktyvios paliaubos tol, kol Sovietų Sąjunga bus tiek galinga, kad pajėgs vykdyti tolimesnį pasaulio užkariavimą. Iš tikrųjų galima drąsiai sakyti, kad tik fiktyvias paliaubas teturi Sovietų S-gos dar neužvaldyti kraštai. Karas jiems iš tikrųjų jau yra paskelbtas tos bolševikinės ideologijos, kurios išpažinė-jai-fanatikai yra numatę užvaldyti visą pasaulį revoliucija, tai yra, vidaus karu. Tas karo paskelbimas laisvojo pasaulio kraštams yra įvykęs tada, kai bolševikinė tvarka buvo įvesta Rusijoj ir kai jos viešpačiai pasisakė, kad jų svarbiausias tikslas — pasaulinė revoliucija. Tik protiškai aklas žmogus šiandien dar gali manyti, kad Sovietų Rusijos valdovai šito, pasakytume, jiems švento tikslo — užvaldyti pasaulį prievarta — yra atsisakę, prasitardami, kad socialistinė ir kapitalistinė sistemos gali sugyventi. Tai tik posakis naiviems suklaidinti arba paliaubų priminimas, nes, paskelbę laisvam pasauliui karą apskritai, jie nėra pasakę, kada ir kokį kraštą jie pirma puls. Bet jie puola įvairiai ir tada, kada bolševikų vadams Maskvoj atrodo patogiausia. Apie paliaubų pabaigą gali paliudyti visa eilė didesnių ir mažesnių užpuolamųjų karų, kuriuos Sovietų Rusija yra pradėjusi nuo 1918 metų.

O jeigu po eilės nepasisekusių puolimų Sovietų Rusija 1918-20 metais buvo pasirašiusi visą eilę taikos sutarčių, o paskui eilę nepuolimo paktų ir draugiškumo sutarčių, tai visa buvo tik taktiniai pasitraukimai, kaip moko Sovietų S-gos komunistų partijos istorijos vadovėlis; tai buvo tik fiktyvios paliaubos, nors kiti kraštai tas sutartis ir tuos paktus laikė tikraisiais taikos ramsčiais. Ir "fiktyvių paliaubų" termine pirmąjį žodį reiktų ypač pabrėžti. Juk normalios paliaubos paprastai reiškia norą karą baigti, kad, pasirašius taikos sutartį, būtų galima prieiti prie pačios taikos. Tuo tarpu Sovietų S-gos komunistų vadams visokie draugiškumo paktai ir taikos sutartys tereiškia tik laikinį viešų karo veiksmų sustabdymą vadinamajam buržuaziniam pasauliui suklaidinti, kad per tam tikrą laiką Sovietų S-ga netrukdoma galėtų geriau militariš-kai pasiruošti ir galingiau iš naujo smogti.

Tačiau po 1939-45 metų karo Sovietų Sąjungos valdovai nebenori pasirašyti nė laikinių taikos sutarčių, kurios reikštų bet kokį pasitraukimą iš pasiektų laimėjimų ir aneksijų. O jei Sovietų S-ga pasirašė taikos sutartis su Italija, Vengrija, Rumunija ir Bulgarija, ji tai padarė dėl to, kad ten nuo faktinių nukariavimų nereikėjo nieko atsisakyti, o ta proga dar buvo galima suvaidinti apaštalą taikos, kurios taip ilgėjosi iš-varg? Vakarai, ypač Italija ir Prancūzija. Tačiau naujų taikos sutarčių su Austrija ir visa Vokietija Sovietų S-ga nepasirašė ir tikriausiai nepasirašys, nes tada tektų pasitraukti iš kai kurių užimtų kraštų. Su Austrija ir visa Vokietija ji taikos sutartis gal pasirašytų tik dviem atvejais: 1. jei tomis sutartimis ji greit pasiektų naujų laimėjimų, o senuosius užgrobimus i aneksijas) galutinai užsitikrintų; 2. jei Vakarų valstybių karinės jėgos ir apsiginklavimas būtų žymiai pralenkę Sovietų Sąjungą su jos satelitais, nes komunistai rimtai tesiskaito tik su vienu principu ir su viena priemone, būtent, su jėga. Bet kadangi Vakarai šitokios vier.ingos ir aiškiai pranešančios jėgos neturi, tai Sovietų Sąjungai nera intereso griebtis ne apgaulingos taikos sutarties. Jai dabar užtenka ir paliaubų, kad militariškai sustiprėtų ir pasiruoštu naujam puolamajam smūgiui, kurį tikriausia pirmi pradės jos komunistiniai satelitai, o paskui ir ji pati.

Taigi, dėl nuolatinio slapto karo už geležines uždangos ir del fiktyvių paliaubų politikos, kurią veda Sovietų Sąjunga, pasaulis šiandien neturi taikos, o tik netikras neramias paliaubas. Tačiau ir jos, atrodo, nebus ilgos. Jos dar galėtų pailgėti tik viena sąlyga, būtent, jei Vakarų pasaulis sutiktų su kapinyno arba kalėjimo taika visoj Europoj ir Azijoj, nes šituos du kontinentu netrukus užvaldyti yra artimiausias komunizmo etapas į viso pasaulio užkariavimą. O kadangi niekas nesiruošia nei likusios Azijos nei likusios Vakarų Europos Sovietų Sąjungai taip pigiai atiduoti, kaip buvo atiduota Kinija ir Rytų bei Vidurio Europa, tai komunistų vadams naujam karui pasiruošti užtenka ir paliaubų.

Be abejo, Sovietų S-gos apsiginklavime šiokios tokios reikšmes turi ir apsigynimo momentas, kaip ir kiekvienam kitam kraštui. Čia turi reikšmės ir Sovietų S-gos nuolatinis nepasitikėjimas kitais kraštais. Tačiau didžiausią vaidmenį tos milžiniškos karo galybes kūrime turi užpuolimų ir naujų užkariavimų sumanymai. O Sovietų Sąjungos agresingumą rodo jos įvykdytos okupacijos ir aneksijos 1939-45 metais, palyginus su Vakarų demokratija, ypač JAV tiesiog idealistiniu elgesiu. Sovietų Sąjungos agresingumą ypač liudija jos elgesys su Pabaltijo valstybėmis. Estija, Latvija ir Lietuva, tos trys mažos ir ramios valstybes juk neturėjo jokių kitų tikslų, kaip tik apsaugoti savo laisvę ir nepriklausomybę, o vis dėlto kiekviena šių valstybių Sovietų Sąjungos buvo užpulta aneksijos tikslais po du kartu (1918 m. ir 1940 m.). Nors šios valstybes su Sovietų S-ga turėjo ir taikos sutartis, nepuolimo ir draugiškumo sutartis ir savitarpes pagelbos paktus, vis dėlto Sovietų Sąjunga jas okupavo ir dabar mėgina galutinai sunaikinti, žudydama ir deportuodama jų gyventojus, o į jų vietą gabendama rusų kolonistus, šitoks Sovietų S-gos agresingumas plaukia iš tos bolševikų ideologijos su pasauline revoliucija horizonte, — ideologijos, kuria fanatiškai tiki ir fanatiškai vykdo komunistų vadai. Jų fanatiškumas ir agresingumas, atrodo, pralenkia kadaise buvusį islamo pasaulio fanatizmą ir karingumą.

Senovės arabų ir turkų agresingumas kadaise sugniužo, nenukariavęs pasaulio, dėl   trijų  priežasčių.   Nei vieni nei kiti jų neturėjo plataus ir turtingo užnugario, jų karo technika, palyginus su dabartine, buvo labai primityvi, o aplinkinis pasaulis, kurį mėgino užkariauti, idėjiškai ir morališkai buvo priešingas ir stipriai gynėsi. Tuo tarpu šiandien komunistų agresingumui aplinkybės yra palankios. Sovietų Sąjungos valdomi kraštai yra turtingi visokių gėrybių; Sovietų S-ga palaipsniui pasisavina pačią moderniausią karo techniką, jos karštligiškai mokydamosi iš JAV; be to, Sovietų S-ga visuose pasaulio kraštuose turi milijonus fanatiškų ir agresyvių talkininkų bei simpatikų, kurie savo kraštuose paruošia komunistams palankią nuotaiką ir paraližuoja savo kraštų priešingumą komunizmui. Bolševikų tvirtovė Maskvoj visa tai žino, ir todėl jos agresingumas ne mažėja, bet didėja. Kai Sovietų Sąjunga bus militariškai pasiruošusi, tada koks nors jos satelitas nutrauks paliaubas kokiam nors vienam ar keliems kraštams, nes principinis karo paskelbimas pasauliui jau seniai yra atliktas.

Bet jeigu Sovietų Sąjunga ligi šiol užpuldinėjo vieną kraštą po kito, kaip darė Hitleris, ir jeigu toliau ji tų agresyvių tikslų iki pasaulio nukariavimo siekia su nepaprastu atkaklumu, tai gali kilti klausimas: ar kitas dar laisvas pasaulis neturi pasiruošti apsigynimo karui? Atrodo, kad taip turėtų būti, ir šito pasiruošimo apsiginamajam karui negalima būtų smerkti. Būtų galima eiti dar toliau ir paklausti: ar laisvajam nekomunistiniam pasauliui neužtenka ligi šiol turėtų komunistinių užpuolimų ir agresyvinių pasiruošimų, ar dar jis turėtų laukti, kol komunistai nutrauks paliaubas ir puls kokį nors naują kraštą? Rodos, reiktų atsakyti: ne! Komunizmo karinis agresingumas jau daugeliu faktų įrodytas, kad būtų dar galima tikėtis dabartines fiktyvias paliaubas paversti taika, tegu ir išduodant jau pavergtas ir slaptu karu naikinamas tautas.

Bet ar milijonų žmonių išdavimas komunizmo fiziniam ir moraliniam sunaikinimui nėra biauresnis už karą su juo? Ar nusileidimas daugeliui komunizmo puolimų ir laukimas naujo puolimo nėra tuo pačiu pikto didinimas pasauly? Atrodo, kad taip. Laukimas naujo komunistų puolimo būtų leidimas vis labiau įsigalėti didesnei blogybei pasauly. To krikščioniškos sąžinės negali toleruoti. Jei po eilės komunizmo įvykdytų agresijų žmonės dar turi laukti naujo karinio užpuolimo, tai laisvasis pasaulis, atrodo, turi moralinės teisės komunizmo agresijai, vadovaujamai Sovietų Sąjungos, pasakyti gana! Ir turi teisės pasakyti ne po naujo užpuolimo, bet dabar. Ir šitas pasakymas Sovietų Sąjungai ginklais "dabar gana!" būtų ne toks taip blogas negu jo nu-delsimas.

Pradėjimas rimto karo prieš komunistines agresijas pagal Maskvos fanatizmą dabar būtų ne taip blogas negu vėliau dar ir todėl, kad pasipriešinimo nudelsimas žmonijai neštų dar baisesnį karą. Jei trečiojo pasaulinio karo rykštė turi įvykti, tai jau geriau anksčiau negu vėliau, nes nuolat tobulinama karo technika rankose ateistinio bolševizmo, kuriam nieko nėra švento, gali tapti neįsivaizduojamai pavojinga ir baisiai naikinama.

Taigi pasipriešinimas viešu karu prieš tolimesnį Sovietų Sąjungos vadovaujamą komunistų puolimą gali būti pateisintas, jei jis turi tikslą apsaugoti žmoniją nuo didėjančio viešo blogio — nuo didesnės sunaikinimo katastrofos, ypač nuo bedievybės prievartos, nuo žmogaus išniekinimo bei vergijos — ir drauge grąžinti laisvę ir kitas žmogiškąsias teises tiems milijonams, kuriuos komunistai yra pavergę. Tačiau jei šitie doroviškai pozityvūs tikslai ginkluotam pasipriešinimui prieš nuolatinius komunizmo puolimus tebūtų tik priedanga, už kurios slėptųsi tariamai svarbesni — prestižo, gero gyvenimo, naujų rinkų ir pelno — motyvai, tada reiktų rimtai abejoti viso pasipriešinimo verte. Jei tie, kurie ruošiasi pasipriešint jėga piktam, neturėtų aiškių, pozityvių, visiems žmonėms brangių tikslų, o vadovautųsi naudos motyvais, tada būtų pavojaus, kad toks ginkluotas pasipriešinimas prieš plintančią komunizmo agresiją gali atnešti žmonijai nemažesnių nelaimių negu komunizmo įsigalėjimas. Nestovėdami morališkai aukščiau už savo priešus, pasipriešintojai komunizmui gali pasisavinti to klastingo agresoriaus ne tik kovos metodus, bet ir jo esminius tikslus, nors jie ir būtų vadinami kitais vardais.

Todėl, kai laisvajame pasauly vis labiau išryškėja valia efektyviai pasipriešinti ginklu komunizmo agresijai, vadovaujamai iš Maskvos, vis ryškiau reikia iškelti ir gyvendinti pozityvius tikslus ir idealus, kurie žmoniją sujungtų ir pakeltų į aukštesnį moralinį lygį negu buržuazinis hedonizmas, neprincipingumas ir savanaudiškumas. Kad aukštesni tikslai nėra užmiršti, tai prieš praėjusias Kalėdas pasauliui priminė prezidentas Trumanas savo garsioj kalboj. Tada jis nurodė, kad už didžiausias materialines gėrybes aukščiau stovi moralinės vertybės, kurioms apginti nereikia gailėtis net didžiausių aukų.
Dr. J. Gintautas