TAUTINIŲ KULTŪROS VERTYBIŲ VIETA SAVOSE BAŽNYČIOSE Spausdinti
Parašė VYSK. V. BRIZGYS   

Likę našlaičiais dar tiek maži, kad savo motinos nebeatmeną, berniukas ar mergaitė užaugę ir subrendę nepajėgia nei patys išgyventi motinos pilnos meilės nei kituose jos suprasti. Ką kiti gražaus apie motiną pasako, žodžių grožį jie supranta, bet nei tų žodžių dvasios nei anų kalbančiųjų jausmų jie neišgyvena. Tą patį galima pasakyti apie tikėjimo neturintį asmenį. Girdėdamas gražiai kalbant apie tikėjimo tiesas, jis gėrisi posakių, iškalbos grožiu, tačiau pačios tiesos grožio jis neišgyvena, nes jos turinio nesupranta ir nėra juo perimtas. Ką anie, savos motinos nebeatmeną, gražaus, išmintingo apie motiną bepasakytų, ten visada truks vieno dalyko: jie niekad nebus patyrę mamytės švelnios meilės. Be motinos augdamas, žmogus ir savo vaikystėje ir vėliau išgyvena daug apatiškos, nesąmoningos nostalgijos, melancholijos, tačiau visa tai jam nepadeda nors kartą išgyventi motinos meilę.

Panašiai yra ir su tėvynės meile, su meile viskam, kas rišasi su tėvynės sąvoka. Kiekvienam yra gražūs Adomo Mickevičiaus žodžiai: "Lietuva, Tėvyne mano! Tu esi kaip sveikata. Kaip tave branginti reikia, vien tik tas supras, kurs tavęs neteko". Tačiau nevisi juos išgyvena Adomo Mickevičiaus jausmais. Taip, kaip Adomas Mickevičius, juos supranta ir išgyvena tik tas. kurs taip kaip jis tėvynę turėjo, ją mylėjo ir jos neteko. Gi kuris savo tėvynės nepažino, ar jos neteko per anksti, jos nepamilęs, tas negali išgyventi Adomo Mickevičiaus žodžių viso turinio. Kiekvieną jaudina gražūs Prano Vaičaičio žodžiai: "O tėviške! Koks mielas kraštas, kurio taip netekau ūmai. To neišreikš nė vienas raštas. Tai pasakys vien tik jausmai" . . . Tačiau tėvynės nemylėjęs asmuo juos tik skaito, o Vaičaičio jausmų neišgyvena. Jų neišreikš nė vienas raštas. Tai pasakys vien tik jausmai.

Šituo išaiškinami visi skirtumai, kurie pajuntami, susidūrus dviems lietuviškiems pasauliams išeivijoje: seniesiems išeiviams ir jų vaikams iš vienos pusės ir naujiems tremtiniams iš kitos pusės. Naujieji tremtiniai tuos skirtumus pajunta, susidurdami ne vien su lietuviais, bet su visokių tautybių žmonėmis, kurie patys ar jų tėvai seną savo tėvynę yra jau seniai palikę. Šitos dvi vienos tautos vaikų grupės, senos tėvynės netekę skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis, vieni kitus užjaučia, gelbsti, vienas kitą pas save priima, kaip brolis brolį, tačiau kai kuriuos dalykus nevisi vienodai supranta ir jaučia. Jeigu tų jausmų ir kai kuriais požiūriais mentaliteto skirtumui priežasčių yra ir daugiau, tai pagrindinė vistiek yra ta, kad nevisi tėvynę vienodai pažino, nevisi vienodai ją mylėjo, nevisi tuo pačiu būdu jos neteko. Svarbiausiai dėl šių priežasčių susidaro tokių didelių psichologinių skirtumų, kai iškyla kalbos ir kitokių tautinių vertybių klausimai bažnyčiose, mokyklose ir kitur. Jeigu tuos pačius dalykus vieni ir kiti vienodai vertintų, jeigu mokėtų vieni ir kiti vienodai jausti, tai nebūtų sunku vieniems kitus suprasti, išsiaiškinti ir išvengti skirtumų, išaugančių iki nemalonumų.

Neliesdami kitų gyvenimo sričių, čia bandysime paaiškinti, kaip dera visiems žiūrėti į savą kalbą, savas tautinės religinės kultūros vertybes savuose maldos namuose.

Kalbant šia tema, būtų beprasmiška bandyti pataikyti vienodai į visų jausmus, nes jausmai nevisų vienodi. Taigi neturiu vilties, kad šios srities klausimus visi vienodai atjaustų. Tačiau galima kalbėti į visų protą, nes yra galima tuos pačius dalykus, nors ir nevienodai jaučiant, vienodai suprasti.

Mūsų Katalikų Bažnyčia yra motina. Tuo vardu ji pati save vadinasi, ji nori visiems tokia būti, ji nori būti visų taip vadinama, tokia laikoma. Ji nori, kad visi joje rastų savo motiną. Jeigu kartais Bažnyčia kam nors sukelia nelabai jautrios motinos įspūdžio, tai įvyksta ne iš jos kaltės, o iš kaltės tų, kurie ją atstovauja, kurie joje jos vaikams patarnauja. Ją atstovaujantieji ir joje tarnaujantieji, būdami žmogiškai silpnos prigimties ir sugebėjimų, nevisada pataiko jausti ir elgtis pagal jos dvasią. Norėdama mus motiniškai mylėti ir būti mūsų mylima, kaip savo vaikų motina, mūsų Bažnyčia nėra pavydi, ji nereikalauja, kad kartu su meile jai mūsų širdyse nebūtų meilės niekam kitam. Ji nedraudžia mums mylėti to, kas mums yra tarsi motina, tarsi motinos palikimas mums: savo gimtos šalies, savos kalbos, savų papročių, tradicijų, meno ir kitokių savo krašto, savos tautos vertybių. Ji nori tuos natūralius mūsų jausmus suprasti ir jausti kartu su mumis, kaip gera savo vaikų motina.

Mūsų Bažnyčia ne pripuolamai, o kaip tokia yra tautinių kultūrų ir gražių papročių globėja. Jos globoje iki šiai dienai išliko ne tik kitokie tautinių kultūrų paminklai, bet net jos nugalėtų stabmeldiškų religijų dievų statulos, šventyklos ir kiti įvairūs anų tautų kultūros paminklai. Tik kultūrų kūrybą vertindama ir į tautinius jausmus, tautines tradicijas atsižvelgdama, Bažnyčia leidžia toki didelį liturginių apeigų skirtumą ne tik kur kitur, bet net pačioje šv. mišių aukoje, sakramentų teikime. Vakarų liturgijoje, šalia lotynų kalbos, labai daug dalykų leidžiama (tik ne sauvališkai įvesti) kiekvienai tautai sava kalba. Arba ar neįdomus yra Pijaus XI pasielgimas su Indijos konvertitu vyskupu Mar Ivanios? Kai tas, pareiškęs noro pereiti į Katalikų Bažnyčią, taip pat pageidavo, kad jam ir jo tautiečiams būsimiems konvertitams būtų palikta jų sena liturgija — siro ma-labarų, kurią jie turėjo, atskilę nuo Katalikų Bažnyčios, tai Pijus XI be ilgo svyravimo jo prašymą patenkino. Tokiu būdu su tuo nauju konvertitu vyskupu Mar Ivanios Katalikų Bažnyčioje atsirado dar viena, iki tol joje nebuvusi, liturgija.

Kurie 1950 metais lankė Romoje misijų parodą, visi buvo nustebinti dviejų dalykų: Tolimųjų Rytų tautų meno turtingu ir gražiu būdingumu ir Bažnyčios plačiaširdiškumu bei plačiaregiš-kumu. Bažnyčios kompetencijai priklausančiose srityse: liturgijoje,-bažnytiniame mene palikta plačiausia laisvė reikštis tautinėms kultūroms. Viskas — ir bažnyčių statyba, ir liturginiai reikmens, ir visi meno kūriniai, net Jėzaus, Marijos, angelų vaizdavimas — viskas leidžiama kiekvienai tautai savu stiliumi, savu skoniu.

Kas arčiau pažįsta Romą — Katalikų Bažnyčios sostinę, tas tikrai randa kuo susižavėti patyręs, kaip paties Šventojo Sosto globoje šiame mieste randa sau vietos visų skirtingų liturgijų, visų skirtingų kalbų bažnyčios ir apeigos, visų skirtingų tautų ir kalbų kolegijos, vienuolynai. Čia nėra nė mažiausios tendencijos visus kreipti į liturgijos, liturginės kalbos, gausybės įvairių kiekvienai tautai savų vad. pridedamųjų pamaldų suvienodinimą. Priešingai. Čia tie skirtumai ne vien pakenčiami: pats Apaštalų Sostas yra įkūręs ne vieną Kolegiją, Institutą, kur tie skirtumai yra palaikomi, globojami. Bažnyčia tai daro labai vertingu pagrindu. Sekdama Apaštalų elgesiu, ji neverčia visus "žyduoti", t. y. prisiimti visiems kurios nors vienos tautos kalbą, papročius. Ji leidžia pasilikti kiekvienam prie jam natūralių, brangių dalykų, nes tik taip žmogus gali būti ne dirbtinai, o natūraliai nuoširdžiai pamaldus. Tuo keliu einant, žmoguje tikėjimas ir tuo tikėjimu gyvenimas tampa ne kokiu svetimu skoliniu iš kitos tautos, o yra jo sielai ir širdžiai nuosavas dalykas. Tikėjimas ir jo apraiškos nėra kurios nors vienos tautos monopolis, iš kurios kitos tautos turėtų tik skolintis. Tai yra kiekvienos tautos ir kiekvieno individo lygiai nuosavas dalykas. Todėl jis turi ir plaukti ne iš kokių nors svetimų pašalinių šaltinių, o iš žmogaus visos psichikos gelmių. Visų tų dalykų atžvilgiu Bažnyčios taktika yra verta dėmesio ir gilaus supratimo.

Vienas iš būdingų mūsų Bažnyčios atsižvelgimų į tikinčiųjų tautinius jausmus, į žmonių psichiką yra savos kalbos parapijos ir bažnyčios. Pagal Bažnyčios Kanonų Teisės kanoną 216 § 4, paprastai parapijos skirstomos teritoriniu pagrindu. Tačiau ten pat sakoma, kad iš to bendro dėsnio yra galimos ir išimtys. Ten pasakyta: "Tame pačiame mieste ar toje pačioje teritorijoje parapijų pagal kalbos ar tautybių skirtumus negalima steigti be atskiro specialaus leidimo; kas liečia jau įsteigtas, negalima nieko keisti, neatsiklausus Šventojo Sosto". Taigi, turint reikiamą leidimą, šalia teritorinių parapijų gali atsirasti ir parapijų atskiroms tautybėms ar atskiroms kalboms. Kaip negalima be leidimo jų steigti, taip lygiai negalima, kartą jau įsteigtose, ką nors keisti be atskiro Šventojo Sosto leidimo.

Teritorinėse parapijose toje pačioje diecezijoje nebūtinai visos parapijos ir visos bažnyčios turi apsiriboti tik kuria viena kalba. Kiekvienoje teritorinėje parapijoje turi būti ta kalba, kuri yra parapijiečių kalba. Net toje pačioje teritorinės parapijos bažnyčioje pagal reikalą gali būti vartojamos kelios kalbos. Tos pačios diecezijos vienoje teritorinėje parapijoje leisti vieną kalbą, o kitoje kitą, arba toje pačioje teritorinės parapijos bažnyčioje leisti kelias kalbas nereikia specialaus Šventojo Sosto leidimo. Savo diecezijoje pagal reikalą ir išmintį tai išsprendžia pats diecezijos valdytojas. Tokių teritorinių parapijų ir jose bažnyčių ne su viena kalba yra, pav., Šveicarijoje, Savojoje, Pietų Tirolyje, buvo Vilniaus ir Klaipėdos kraštuose, Mažosios Lietuvos Vokietijai priklausiusioje dalyje. Po šio karo Vokietijoje visoje eilėje katalikų bažnyčių sau vietos rado visokios tautybės kiekviena su savo kalba. Čia dar ir dabar nematyti jokios tendencijos iš vokiečių katalikų bažnyčių išvaryti nevokiškas kalbas.

Kur nors atsiradus pakankamam tikinčiųjų skaičiui ir jiems to pageidaujant, Šventasis Sostas leidžia parapijas pagal kalbas. Šventojo Sosto leidimas reikalingas apsaugoti Bažnyčiai nuo klaidingų, nepagrįstų pretenzijų ir kartais net apgavysčių. Kur toks tikinčiųjų noras yra paremtas religiniais motyvais, kad tokiu būdu tikintiesiems palengvinus religijos praktikavimą, religijos mokymąsi ir t. t., ten Šventasis Sostas paprastai nekliudo steigti savos kalbos parapiją. Tokių parapijų yra mažiau vien tik tautybių skirtingumo pagrindu, o daugiau kalbų skirtingumo pagrindu. Bažnyčia nori, kad tikintieji ne vien privačiai, o ir viešai galėtų Dievą garbinti, gauti religinį patarnavimą sava kalba. Kad tokių kalbų pagrindu skirtingų parapijų steigimo neapsunkinus, anais laikais, kada susisiekimas buvo lėtesnis negu šiandien, toliau nuo Romos esančių kraštų vyskupai turėjo galią, kai kur ir dabar ją turi, tokias parapijas steigti savo išmintimi, kiekvienu atskiru atveju Šventojo Sosto nesiklausiant. Tačiau ir tuose kraštuose mažiau buvo palikta laisvės panaikinti kartą jau įsteigtą tokią parapiją. O tai dėl to, kad ir pačius vyskupus apsaugojus nuo negirtinų pasaulinės valdžios tendencijų įtakos nusikratyti tautinėmis parapijomis. Bažnyčia toli gražu nėra palanki valstybių politikos šovinistinėms tendencijoms kuriame nors krašte visas tautybes, jų skirtingas kalbas, skirtingas kultūras, o ypatingai religinės kultūros apraiškas suvirinti į vieną mišinį. Tokia valstybių tendencija paprastai atneša geravaliams žmonėms daug širdies skausmo, kai jie verčiami atsižadėti to, su kuo jie yra giliai suaugę, kas iš visų žemiškų vertybių jiems yra brangiausia. Tokios pasaulinės valdžios tendencijos kai kur surado ir dvasininkų tarpe tokio pritarimo, kokio juose neturėjo rasti. Netinkamas šios rūšies nusistatymas kai kur buvo tai mažesnių, tai didesnių atskalų priežastimi. Tokia tendencija žalinga ir bendrai kultūrai. Skirtingų kultūrų prievarta jungimas į vieną valstybinės mašinos politikos vamzdį nėra pasi-tarnavimas kultūrai. Bažnyčia, visada buvusi ir būdama kultūrų globėja, niekad nepritarė skirtingų kultūrų naikinimui. Dėl šių priežasčių Bažnyčia nevisada buvo valstybių tinkamai suprasta ir nevisada jų tendencijas patenkino. Iškilus tautinių religinių kultūrų pasireiškimo bažnyčiose ginčui, Bažnyčios vadovybė ir dvasininkai visada yra skriaudžiamos  ar užpultos  dalies  pusėje.

Bažnyčia niekad nelaikė pakankamu motyvo, kad visi žmonės pakankamai moka ar nors gali išmokti valstybinės kalbos ir todėl gali ja tenkintis bažnyčioj. Tokio argumento nedera vartoti ir atskiriems dvasininkams, nes skirtingų kalbų leidimas bažnyčiose turi ne vien tik šį pagrindą: jų yra daugiau ir vertingesnių už šį. Tiesa, kartais tendencijos apginti kurią kalbą ar kitokius savus pasireiškimus bažnyčioje neranda laukiamo atgarsio ar pritarimo Bažnyčios vadovybėje, jeigu tos tendencijos kyla ne iš religinio, o vien tik iš politinio pagrindo. Tačiau kada teisingų tendencijų atveju dvasininkai atsistoja ne tikinčiųjų, o valstybės — visų vienodintojos — pusėje, tada jie neatitinka Bažnyčios minties ir dvasios.

Kalbų pagrindu skirtingos parapijos leidžiamos tam, kad tikintieji galėtų būti religiniu atžvilgiu aptarnauti sava kalba visur ten, kur pagal liturgijos reikalavimus nėra privaloma lotynų kalba; kad tokiose bažnyčiose tikintieji ne vien privačiai, o ir viešai galėtų melstis sava kalba; kad religijos būtų mokoma, pamokslai sakomi sava kalba; kad jie ten galėtų išsaugoti ir ugdyti savo tautinius religinius papročius, savo tautines religines tradicijas, religinę kultūrą, kiek visa tai yra sudernama su bendraisiais ir vietiniais Bažnyčios reikalavimais.

Kas nori tokiai parapijai priklausyti, nėra būtina įrodyti savo tautinę kilmę: pakanka to, kad jis nori būti religiniuos dalykuos patarnautas ana kalba. Iš kitos pusės nėra prievolės priklausyti savos kalbos parapijai: kas nenori jai priklausyti, tas gali priklausyti teritorinei parapijai. Savos kalbos parapija ir bažnyčia yra privilegija: ji teikiama tik jos norintiems.

Tokia prasme suprastos savos kalbos parapijos ir bažnyčios turi tam tikrą neliečiamybę. Kanone 216 § 4 sakoma, kad tokioj parapijoj, kartą įsteigus, negalima nieko keisti, neatsiklausus Šventojo Sosto. Taigi nei kunigai savo nuožiūra, nei parapijiečiai savo nusitarimu neturi teisės ten daryti jiems patinkančių pakeitimų. Savos kalbos parapijos ir bažnyčios leidžiamos ne tam, kad tokiomis jos tik vadintųsi, o kad iš tikro tokios būtų.

Kas tautiško tokiose parapijose ir bažnyčiose gali būti?
Jos pirmoje eilėje yra tam, kad jose tikintieji galėtų sava kalba girdėti Dievo žodį, kad jų vaikai religijos tiesų ten galėtų išmokti sava tėvų kalba, kad ten tikintieji sava kalba galėtų atlikti išpažinti, gauti kitus religinius patarnavimus, kad ten galėtų sava kalba išmokti jiems deramų liturginių dalykų, maldų, giesmių ir t. t. Tose parapijose sava kalba turėtų būti daromi įvairūs skelbimai, leidžiamas parapijos biuletenis. Sava kalba turėtų būti laikomos visos pridedamos pamaldos, kurioms neprivaloma liturginė — mūsų liturgijoje lotynų kalba.

Mes, lietuviai, galime teisingai pasidžiaugti, kad turime nemaža gražių pridedamųjų pamaldų, kurias galime atlikti sava kalba. Daug jų yra labai prasmingų, gražių ir visomis išgalėmis palaikytinų, kad ir jaunosios kartos jų nepamirštų ir nuo jų neatprastų. Mūsų bažnyčiose jau visuotinai priimta įžanga į šventas mišias giesmė "Pulkim ant kelių" yra tokis mūsų vienų perlas, kurio neturi jokia kita tauta. Kiekvienas kitatautis, kurs tą giesmę pažįsta, susižavi ir jos turiniu ir jos melodija. Kas svetimas nors kartą matė vaizdą, kaip lietuvių bažnyčiose, užgiedojus tą giesmę, visa minia klaupia, kur kas stovėjo, ir visi kartu gieda, tas įsigyto įspūdžio negali pamiršti.

O ar daug pasaulyje galima sutikti tokių gražių gegužinių Marijos garbei pamaldų, kaip lietuvių bažnyčiose? Karui pasibaigus, 1945 metų gegužyje lietuvių kolonija Regensburge kas vakaras rinkdavosi į kliauzūrinių vienuolių klari-sių bažnyčią gegužinėms pamaldoms. Broniaus Budriūno vadovaujami, mūsų žmonės tikrai gražiai pagiedodavo. Į pamaldas ateidavo ne tik pačios ano vienuolyno vienuolės, bet ir nemaža pasauliečių kitataučių. Vieną kartą po pamaldų išėjus iš bažnyčios, prie gen. St. Raštikio ir manęs priėjo sena ponia ir pasisakė esanti prancūzė, pažįstanti daug kraštų ir tautų. Regensburge kas vakaras ji ateinanti į mūsų gegužines pamaldas, nes tokio jautraus sutartinio minios giedojimo ji niekur negirdėjusi. Nors mūsų maldos žodžių ir nesuprantanti, bet mūsų besiklausydama ji jautriai pagarbinanti Švenčiausią Mariją kartu su mumis.
Jeigu kitos tautos kada ir turėjo, tai pamiršo tą gražų būdą eiti Kryžiaus Kelius, kaip jie einami Lietuvos bažnyčiose: kryžiaus vedama, giedanti ir kartu besimeldžianti minia. Mūsų žmonės taip sutartinai gražiai šias pamaldas atlikdavo ir niekeno nevadovaujami, be kunigo.

Yra buvę nemaža kitataučių, kurie gavėnios metu kiekvieną sekmadienį su pasigėrėjimu prie radijo klausydavo iš Kauno bazilikos transliuojamų Kristaus ir Marijos skausmų apraudojimo — graudžių verksmų. Žodžių jie nesuprasdavo, tačiau didžiulės minios sutartinai giedama graudžių raudų melodija ir be žodžių jiems padėdavo išgyventi gavėnios nuotaiką.

Ne tik savam krašte, bet ir svetur gyvenantiems lietuviams tas gražias religines praktikas ir tradicijas užmiršti, bažnyčiose žmones nuo jų atpratinti, atšaldyti būtų nemažas nusikaltimas ne tik savo tautos religinei kūrybai, bet iš viso žmonių religingumui.

Mūsų tautoje liko gyvos ir žmonių labai mėgiamos ir kitos religinės liturginės praktikos, kaip antai, Kryžiaus (maldavimų) dienų ir kitokios procesijos, metiniai laukų, namų, javų sėjai sėklų palaiminimai ir t. t. Tos visos praktikos yra tikrai liturginės ir gražiaprasmės. Bažnyčia jas sukūrė, kad tikintieji jomis naudotųsi. Ne tie gerai daro, kurie patys jas pamiršta ir žmones nuo jų atpratina, bet tie, kurie jas žmonėms primena, išaiškina jų prasmę ir stengiasi jas palaikyti. Savo liturginiu gyvenimu mūsų Bažnyčia nei nori nei nemano suskursti. Ji stengiasi klestėti, augti ne vien tik sielų skaičiumi, bet ir visomis religinio gyvenimo apraiškomis. Dėl to tad Bažnyčia nedraudžia tautoms susikurti ir naujų religinių papročių, jeigu jie neprieštarauja bendriems Bažnyčios reikalavimams ir gryno tikėjimo dvasiai.

Protestantizmo ir kitokių atskalų žiauriai persekiojami, kai kurių kraštų katalikai buvo priversti atsižadėti daugelio viršinių apraiškų jų religiniam gyvenime. Ilgainiui tuos gal kada ir labai gražius savus religinius papročius jie visai pamiršo Dėl to kai kurių tautų ir išeivija kituose kraštuose religinio gyvenimo viršinėmis apraiškomis labai neturtinga. Iš savų tėvynių jų neatsinešė, o svetur iš kitų tautybių katalikų taip pat nepasisavino. Nepasisavino svarbiausia gal dėl to, kad anos religiniais papročiais turtingesnės tautybės svetimuose kraštuose vėliau atsirado. Anie anksčiau ten atvykusieji yra linkę laukti, kad vėliau atvykusios tautybės prie jų prisiderintų, net nepagalvodami, jog tas prisiderinimas reikštų girtinų ir palaikytinų dalykų atsižadėjimą. Ir anuose, kadaise katalikybei prarastuose kraštuose, pastaruoju laiku atsigaunant katalikybei, pamažu vėl atgyja ir grįžta gyveni-man anos seniai pamirštos religinės praktikos ir tradicijos. Tačiau savo apraiškomis katalikybė dar vis lieka skurdi anų tautų išeivijoje. Bažnyčia labai džiaugsis, kada ir jų liturginis gyvenimas vėl atsigaus ir praturtės. O kol kas reikia suprasti, kad šiuo atžvilgiu turtingesniesiems nereikia būti nusiteikusiems naikinti ir pamiršti tai, kas anuose yra gražaus ir girtino. Svetur atsidūrę lietuviai katalikai turėtų giliai priimti, kaip savo natūralią ir katalikišką pareigą, visas anas gražias mūsų tautos liturgines praktikas ir tradicijas, jas palaikyti, perduoti jaunesnėms kartoms, o pagal išgales ir kitataučiams. Tai yra daugiau, negu vien tik tautinis turtas: tai yra religinis turtas, kuriam svetur leisti sunykti būtų nuostolis ir mūsų savai ir bendrai religinei kultūrai.

Savos kalbos parapijose ir jų bažnyčiose vietos gali rasti ne tik sava kalba, savi religiniai, liturginiai papročiai, bet ir visokios kitos religinės savos kultūros apraiškos. Čia gali rasti vietos tautiniai architektūriniai stiliai ir jų motyvai. Nors Bažnyčia nepritaria menui, kuris maldos namuose nesiderintų su religine dvasia, tačiau tai, kas iki šiol bažnyčių išorėje ir jų viduje rado sau vietos, parodo, kokios plačios to dėsnio ribos. Toliau net neieškant, pakanka pažinti, kaip tas dėsnis yra suprastas pačių popiežių globoje kurtuose maldos namuose. Tiesa, mes lietuviai iki šiol taip kaip neturime kokio nors būdingo savo architektūrinio bažnyčių stiliaus. Tačiau tai nereiškia, kad tokio ir būti negali. Tie, kurie šioje srityje ką nors naujo sukurs, padarys naują gerą darbą. Lietuvoje 1942 metais buvo aprobuotas naujas būdingas projektas numatytai
 
A. TAMOŠAITIENĖ   MINDAUGO ŽMONOS KRIKŠTAS (KILIMAS)
 
pastatyti bažnyčiai Šiauliuose. Laikas neleido projekto realizuoti. Bene pagal tą patį projektą buvo numatyta pastatyti E. St. Louis lietuvių parapijoje koplyčią Šv. Marijos Šiluviškės garbei. Būtų labai pageidautina, kad panašių lietuviškų bandymų atsirastų daugiau. Garbingo atminimo vysk. Antanas Karosas ragindavo atkreipti dėmesio į Vilniaus krašto bažnyčių architektūrinius niuansus, ypatingai į jų bokštus. Anot jo, ten iš seno palikę kažkas originalaus, kad vien iš bažnyčių bokštų esą galima atspėti, kada iš Lenkijos ar Rusijos peržengi seną Lietuvos sieną. Nesu tų bažnyčių matęs. Architektų būtų pareiga ištirti, ar ten buvo kas savo lietuviško. Tokie savi architektūriniai užsimojimai galimi ne vien savoje tėvynėje. Jie galimi ir pageidautini visur, kur lietuviai gyvena ir kuria savus maldos namus. Sava tautine kūryba galima praturtinti ir kitus kraštus, juose paliekant lietuvių buvimo paminklus.

Daug vietos ir visokių galimybių tautiniam religiniam menui teikia bažnyčių vidus. Ypatingai tremtyje lietuviai šias galimybes yra girtinai panaudoję, savose maldos patalpose kurdami lietuviško meno altorius, paveikslus, kryžius ir t t. Kaip pačių maldos namų, taip ir altorių statyboje tautinis menas gali rasti sau garbingos vielos, ir Bažnyčia nemano tos srities bandymų varžyti. Juk ir tai, ką vadiname klasiniais bažnytiniais stiliais, yra ne kas kita, kaip vienos ar kitos tautos savas menas. Dar daugiau randa sau vietos tautinis religinis menas tapyboje, skulptūroje. Čia sau vietos randa tautinė meno tematika, ne tik stiliai. Kaip matome pačios Romos bažnyčiose, neišskiriant net didžiųjų bazilikų, tapybos ir skulptūros siužetai gali būti ne vien bibliniai, bet ir plačia prasme Bažnyčios gyvenimo epizodai. Todėl nebūtų nieko netinkamo, jeigu lietuvių maldos namuose rastų sau vietos pavaizdavimai Lietuvos krikšto, brevijoriuje minimo šv. Kazimiero stebuklo lietuviams mūšyje su maskoliais, Kražių skerdynių, kovų už lietuvišką maldaknygę, Lietuvos tikinčiųjų kančios Rusijos ir Vokietijos kacetuose (nakties metu, tarp..* lavonų pasislėpus, kunigų laikomos šv. mišios, klausomos išpažintys, broliška vienų kitiems pagalba ir t. t.), lietuvių kovos už kryžių mokyklose, ligoninėse, NKVD kontrolė lankančiųjų bažnyčias ir visa daugybė įvairiausių epizodų iš mūsų tautiečių kovų už savo tikėjimą, už savo šeimą, už savo židinius. Kiekvieno atmintis ir laki menininko vaizduotė tokių temų vaizdais .galėtų mūsų maldų namus paversti tokiomis šventovėmis, kurių ne tik kad originalumu neprilygtų kitų tautų maldų namai, bet mums patiems tai būtų gyvi priminimai tokios praeities, iš kurios tikrai semtume neišsenkančią stiprybę, ištikimybę tiems dalykams, kuriems mūsų kankiniai ir kovotojai taip didžiadvasiškai aukojosi.

Girtinas paprotys Jungtinių Valstybių, Kanados ir kitų kraštų lietuviuose savus maldos namus, savas parapijas pavadinti  savos tėvynės Lietuvos šventųjų globėjų, savos tėvynės šventovių vardais. Iki šiol pasigedau tik niekur neradęs Šv. Marijos Šiluviškės vardo. Tačiau ir tas vardas jau bene rado sau deramą vietą kun. M. Daumanto rūpesčiu Girardville, Pa. lietuvių parapijos maldos namuose. O tai yra viena iš autentiškiausių šventovių pasaulyje, Marijos apsireiškimo autentiškumu nemažesnės vertės už Lur-dą. Fatimą, o amžiumi toli viršijanti ir tas garsiąsias šventoves. Ir mūsų tautos dvasiai ta šventovė iki šiol turėjo lemiančios reikšmės.

Kas turi pareigos lietuvių bažnyčiose išlaikyti mūsų gražias ir vertingas religines tradicijas, savus pamaldumo būdus, padėti tinkamai pasireikšti įvairių sričių savai religinei kūrybai? Suprantama, kad pirmoje eilėje tai turi rūpėti kunigams, aptarnaujantiems lietuviškas parapijas ir bažnyčias. Tai nėra jokia malonė, o yra teisė, kad savoje bažnyčioje ir sava kalba, ir savi religiniai papročiai, ir savas religinis menas jaustųsi ne kampininkai, o savi savuose namuose. Kaip buvo sakyta, savos kalbos parapija ir jos bažnyčia yra tikintiesiems teikiama privilegija, jiems teikiama Bažnyčios vyriausio autoriteto. Tą privilegiją ne tik panaikinti, bet ką nors joje pakeisti tas autoritetas yra sau rezervavęs. Todėl kas nors kitas savo užmačiais, pagal savo skonį negali tos privilegijos nei naikinti, nei keisti nei siaurinti. Ta privilegija suteikiama ne keliems asmenims, ne vienai kartai, o pastoviai ir visiems tos tautybės žmonėms. Kas nenori ta privilegija naudotis — ar tai būtų kunigai ar pasauliečiai — tie turi nevaržomą laisvę pereiti į kitą parapiją ir bažnyčią, bet neturi teisės tos privilegijos naikinti ar siaurinti toje parapijoje ir bažnyčioje, kuri tam skirta.

Tačiau nepakanka vien tik kunigų savose parapijose ir bažnyčiose išlaikyti savai kalbai, savai religinei kultūrai. Patys save patyrinėję atrasime, kad savą religinę kūrybą pamilome, jos išmokome ir prie jos pripratome daugiau savo gimtoje šeimoje, negu savoje bažnyčioje. Kurie iš mūsų augo aplinkoje, kur anos savos religinės tradicijos nebuvo branginamos, tie jų nei patys nepamilo nei savo vaikų jų neišmokė. Atsidūrę tam tikrose aplinkybėse, jie gal ir norėtų, kad jų vaikai anas tradicijas daugiau vertintų, tačiau jų pageidavimas sunkiai realizuojamas, nes jų vaikai augdami su tuo nesusigyveno, prie to nepriprato, to nepamilo. Ir toliau taip bus. Anos tautinės religinės kūrybos meilei palaikyti bažnyčia bus gera pagelbininkė tiems, kurie patys rūpinsis ir stengsis savoje šeimoje tą meilę ugdyti Šeimoje reikia išmokti mylėti tai, ką gali rasti bažnyčioje. Bažnyčios parama efektyvi yra tik tada, jeigu bažnyčios ir šeimos dvasia su-tempa, jeigu vienoje ir antroje bus ta pati pagarba ir meilė tiems patiems dalykams. Kas nebus šeimoje vertinama, tos šeimos nariai ir bažnyčiose to vargiai pasiges. Yra faktų, kad bažnyčioje ar kitur žmogus išmoksta mylėti ir tai, kas šeimoje nevertinama, tačiau tie faktai yra išimtys, apie kurias čia ir kalbėti nėra didelės prasmės.

"Nesu buvęs Lietuvoje, tačiau mano mama apie Lietuvą man visą laiką daug pasakojo. Kaip aš galiu savo tėvų krašto kalbos nemokėti ir to krašto nepažinti!" (Charles Freeman. "Darbininko" nr. 1. 12. 1950).
Taip išsireiškė Amerikoje gimęs, dabar gyvenąs Bostone, gerai lietuviškai kalbąs iš Lietuvos atvykusių žydų šeimos sūnus. Šie žodžiai yra verti mūsų visų dėmesio. Pirmoje vietoje verti dėmesio tų, kurie Lietuvoje gimę patys iš jos išvyko, ar nelaimių buvo išblokšti. Kaip reiktų jaustis, palyginus save su senuke Freeman ir jos sūnumi, tiems lietuviams, kurių vaikai, gimę Lietuvoje ar kad ir svetur, pamirštų savo kalbą, prarastų lietuvišką dvasią.

Tie žodžiai verti ir svetur gimusių lietuvių dėmesio. Jeigu sakoma, kad svetimos kalbos išmokti yra turtas, tai tuo didesnis turtas yra sava kalba. O mūsų lietuviškoji kalba yra garbinga savo senumu, labai turtinga savo žodžių ir išsireiškimų gausumu, yra viena iš skambiausių kalbų. Kaip buvo minėta, lietuviai turi gražių būdų sava kalba pagarbinti Dievą, Šv. Mariją, kokių neturi jokia kita kalba, arba jei gal ir turėjo, tai jau seniai pamiršo.

O visiems lietuviams, kur kuris bebūtų, ypatingai katalikams, verta suprasti dar vieną savos kalbos ir savų religinių papročių mokėjimo motyvą. Juk ateis laikas, gal jis ir visai netoli, kad Lietuva vėl bus laisva. Medžiagiškai ir dvasiškai nukankinta ir nuniokota mūsų tauta šauksis svetur esančių lietuvių ypatingai dvasinės paramos: šauksis kunigų, vienuolių ir kitų idealistų darbo vėl atgaivinti ir išugdyti persekiojimų apnaikintai lietuvių tautos katalikybei. Kas tada bus gyvas, tų bus pareiga tą katalikybę atgaivinti visame jos grožio pilnume, kokia ji buvo lietuvių tautoje iš seno. Kas save laiko lietuviu, tas negalės būti anam šauksmui abejingas. Jeigu neatsilieps lietuviai, jų vietą užims idealistai kitataučiai. O būtų visai tautai negarbė, jeigu kitataučiai būtų jautresni už mūsų tautos vaikus tos tautos reikalui. Nėra ko bijoti: pakankamas lietuvių tautos vaikų skaičius ir šauksmą išgirs, ir reikalą supras, ir idealizmo jiems pakaks padėti tautos dvasiai atsikelti. Tačiau tas darbas reikalaus tinkamai pasiruošusių žmonių. Pirmoje eilėje tie žmonės turės gerai mokėti kalbą. Jau dabar turime atsiminti, kad yra daug idealistų, nepriklausančių anoms šiandien kenčiančioms tautoms, kurie ir kalbos mokosi ir kitais būdais ruošiasi būsimam darbui anuose dabar kenčiančiuose kraštuose. Tad ir lietuviai idealistai anam ateities darbui turi jau dabar ruoštis. Svetimuose kraštuose tokiam pasiruošimui dėkingiausia vieta yra lietuviška parapija su savo bažnyčia. Čia galima įprasti gražiai lietuviškai pasakyti pamokslus, lietuviškai mokyti katekizmo, lietuviškai klausyti išpažinčių, išmokti lietuviškų giesmių, susipažinti ir apsiprasti su Lietuvoje mėgiamomis įvairiomis pridedamomis pamaldomis, religiniais papročiais ir t. t. Jeigu Romoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Amerikoje, Kanadoje yra steigiamos specialios seminarijos, specialūs vienuolynai, kuriuose idealistai galėtų mokytis kalbos ir papročių tų šiandien persekiojamų tautų, jų kalbomis sakyti pamokslus, mokyti katekizmo, tai tuo labiau laikas yra mums, lietuviams, tokiomis mokyklomis padaryti savas parapijines bažnyčias, savas parapijines ir kitokias mokyklas, savus vienuolynus. Visa širdimi reikia linkėti Dievo šviesos, kad šį reikalą visi suprastume tinkamai ir ne per vėlai. Jis yra pakankamai aktualus jau dabar. Tas pasiruošimo darbas nesunkiai įmanomas. Ir mūsų senoje išeivijoje ir iš jos svetur gimusiose kartose lietuviška dvasia ir kalba dar nėra mirę. Nauja tremties lietuvių banga tą dvasią ir kalbos meilę daug kur sustiprins. Reikia tik šiek tiek pastangų, o daug kur vien tik gero noro, vienur palaikyti tai, kas gražiai iki šiol yra išlaikyta, kitur susilpnėjusią dvasią ir primirštą kalbą pastiprinti, kitur gal jau ir apmirusią atgaivinti. Tačiau tai nepalyginamai lengvesni dalykai, negu svetimiems pradėti mokytis iki tol negirdėtos, nemokėtos kalbos, nepažintų papročių.

Kur pasaulyje kiek mūsų bebūtų, kur tik turime savas lietuviškas parapijas ir bažnyčias, savas lietuviškas mokyklas, lietuviškus vienuolynus, visur supraskime ir įvertinkime Bažnyčios motiniškos širdies teikiamą privilegiją ir skirkime jose savai lietuviškai kalbai, savai religinei dvasiai, savoms religinėms praktikoms ir saviems religiniams papročiams tą vietą, kurią jiems leidžia pati visų mūsų motina Katalikų Bažnyčia.