Talita Kumi (eil.) Spausdinti
Parašė O. V. MILAŠIUS   
Likimo kūdiki, gal dešimt metų jau tave pažįstu žemėj, apglobtoj tylos,
Ir visados pirmiausia man pasivaidena tavasai paveikslas,
Kai besibaigiant nakčiai, aiškiaregis aš budžiu
Ir, dvasioje lydėdams kurtų Kosmoso skriejimą,
ūmai aš pajuntu, kaip griūva visata manin, lyg traukiama dienų visųjų tuštumos.
Tada esu kaip upėj suliepsnojęs daiktas vasaros nakčia,
O saules raktai esti  mano  rankoje,  kuri  Tikrovės   atrakina, atsispindinčias  iš gyvenimo  rūkų.
Ir iš tiesų, pakaktų vieno mano žodžio, kad anoj tikros būties šaly, kur daugelį turiu žvalių tarnų,
Išvysčiau visiškai kitus pavidalus nei tu,
O atminimams čia nuo vieškelio pakeltas akmenėli!

Bet ar nužemintai tavęs aš nemylėjau trumputėlėje dienų eigoj?
Netrukus išeinu. O perplėšta širdie,
J miesto purvą numesta, į žvarbią, lietus ir naktis!
Buvai prijunkus prie manęs — ir vėl žiema tau gresia!
Klausykis mano žodžių tau: plačiai atverki tą kažkokį ženklą tavyje, kurio net tujen   nepažįsti,
Ir norint kažin kas ištiktų, stenkis savo smulkučiukėj atminty išsaugoti,
Ką tau byloja tas, kuris ilgoj, sausros nuniokotoj kartybių vasaroj subrendo su dilge:
Plušėk!
Negundyki baisaus būties karaliaus —
Pasaulio  vieškeliuose  nenumaldomam  judėjime  dievaičio  —   stabo,    trinkančio vežėčiose.
Plušėk, vaikeli! Nes, tokia gležna, esi ilgai gyvatai pasmerkta,
Ir ašai nenorėčiau pasitraukt iš šių kurtinančių galerų
Su tuo gailiu vaizdu, kuo tujen vieną dieną būsi:
Maža mergytė, taip staiga pavirtus mažute sene,
žilais, apkartusiais plaukais, su skarele,  kažkur juodam, apgaižusiame priemiesty,
Ar vieniša ant plausto upėj, su šiurpia našta ant strėnų,
Sesuo drėgnųjų akmenų ir didelių, belapių medžių!
Tu pagailėk manęs! Juk žiauriai pasigesi, kai nebus manęs:
Jau amžinai budėsiu vienoje iš dviejų Karalysčių, nežinau katroj —
Bijausi, kad tamsybėse, nes manyje kažkas rusena pasmerkta, žema ugnim.
Kalbu aš tau, skurdžių dienų žvirbluiti: būsi vieniša šioj atšiaurioj gyvatoj,
Tarytumei ana visų taip pamiršta, raudona bei žalia liktarna palei Seną,
Kai brėkšta apsiblaususi, šykšti diena.
Aš nežinau, kas jau nužudė mano šlykščią širdį,
Bet mirdama, jinai užuojautą paliko mano kaulams — gūdžią savo karalystę. Kūdiki!
šio sielvarto tu niekam neišreikši — tai negalia, nakčia ištikus žmogų.
Kentėk, visažinė ir nebyli, kentėk su pamatų uolom tamsos pelėsiuos.
Aš aiškiai išmanau, kad kenčia mumyse Jisai —
Jo vardas slaptas: Atidalytasai nuo Paties savęs:
Ir kai galop jau bus pranykus šio gyvenimo naktis be žiedo ir be veidrodžio ir be kanklių,
Giesmė kerštūnė, visų vaikystės lūkesčių giesmė suduš mumyse,
Kaip suklegėjus paukščiams skilsta begalinis rytmečio kristalas
Rasotam slėny.
Aš visa tai žinau. Vienok ano skurdaus paveikslo — vienišoje ateity tavos būties
Aš negaliu pakelti. Tai lyg siaubo apimtas vabzdys many,
Tai vabzdžio rėksmas mano sieloj,
Po pelenais širdies.

Išvertė ANTANAS VAIČIULAITIS