KAN. A. SABALIAUSKAS — ŽALIA RŪTA Spausdinti
Parašė A. Mažiulis   

Iš pavergtosios tėvynes pasiekė mus žinia, kad mirė kan. Adolfas Sabaliauskas, daugeliui žinomas žalios Rūtos slapyvardžiu, didelis gimtosios žemės mylėtojas ir lietuviškosios kultūros puoselėtojas.
Šiandieną, plačiau ką nors rašyti apie šį veiklų mūsų krašto kultūrininką yra tiesiog neįmanoma: trūks-tame ne tik jo raštų, bet ir paprasčiausių jo gyvenimo kelio duomenų.

Adolfas Sabaliauskas gimė 1873 m. rugpiūčio mėn. 23 d. (greičiausia — rugsėjo mėn. 4 d.), Krikščiuose, Papilio par., Biržų vl. Pradžioje mokėsi Šiauliuose, o 1890 m. rudenį įstojo į Kauno Kunigų Seminariją. Kunigu jis buvo įšventintas 1896 m. vasario mėn. 25 d. (III. 8) ir pirmąsias mišias atlaikė per šv. Kazimierą (sen. kai.). Šią šventę savo pirmosioms mišioms pasirinkęs sąmoningai, nes jautėsi esąs tikru lietuviu.

Pradžioje jis paskiriamas vikaru į Liepoją, vėliau klebonu į Lyven-Ber-zenę, taip pat Latvijoje. Ir tik 1907 m. atkeliamas klebonu į Nemunėlio Radviliškį, kur jis išbūna iki 1915 m. Tuo metu trumpam laikui išvykęs į Suomiją, jis dėl karo veiksmų į N. Radviliškį nebegalėjo sugrįžti. Taip ir liko Suomijoje iki 1918 m.

Sugrįžęs į Lietuvą, jis apie metus laiko išbuvo klebonu Pušalote, o vėliau skiriamas Karo Ligoninės kapelionu. Po kurio laiko keliamas Kauno 'Įgulos bažnyčios rektoriumi ir Vyr. Kariuomenės kapelionu. Jei neklystu, šias pareigas jis paliko tiktai 1938 m., kai jo sveikata visiškai pašlijo. Bažnytinė vyriausybė darbštų ir kilnios dvasios kun. A. Sabaliauską anksti pastebėjo ir pakėlė Kauno arkivyskupijos garbės kanauninku, o mūsų vyriausybė apdovanojo įvairiais pasižymėjimo ženklais.

Tėvynės nelaimių metais jis pasiliko ištikimas savo gimtajai žemei ir savo pašaukimui, nors jam grasė daugelis įvairių pavojų. Dar 1941 m. pavasarį Lietuvos pavergėjai buvo sugalvoję suruošti viešą ir paradinį "teismą" aukštiesiems mūsų dvasiškiams. Teisiamųjų sąrašan buvo nepamirštas įtraukti ir kan. A. Sabaliauskas, kaip "buržuazinės" kariuomenės kapelionas ir "liaudies priešas".

Lietuvis ir visuomenininkas. Besimokydamas kunigų seminarijoje, A. Sabaliauskas priklausė "litvoma-nams", nes buvo įstojęs į lietuviškosios veiklos klierikų ratelį. Todėl ir visai nenuostabu, kad tiek Liepojoje, tiek ir Lyven-Berzenėje jis rūpinosi savo tautiečių lietuviškosios dvasios gaivinimu ir palaikymu. Visur jis skatindavo lietuvius skaityti rusų draudžiamuosius mūsų raštus, kuriuos labai dažnai pats parūpindavo ir mokančiam skaityti lietuviui juos pakišdavo.

Sugrįžęs 1907 m. į Lietuvą klebonu į Nemunėlio Radviliškį, jis rūpinosi ne tik "Dievulio namais" bei klebonija, bet steigė įvairias lietuviškąsias draugijas, labai dažnai joms ir vadovavo. Iš smulkių spaudos žinučių matyti, kad kun. A. Sabaliauskas daug reikšmės skyrė savo parapijos ūkininkams bei darbininkams. Tuo metu juos organizavo, pateikė daug žinių iš žemės ūkio mokslų srities per paskaitėles, skatino juos dalyvauti žemės ūkio parodėlėse.

Veiklus kun. A. Sabaliauskas paliko ir sugrįžęs iš Suomijos tiek Pušalote, tiek pačiame Kaune. Jei pirma jis veikė tik siauroje parapijoje, dabar jis dirbo Kaune, laikinoje sostinėje, įsijungdamas į daugelį draugijų, kultūros bare, ypač jis rūpinosi lietuvių tautos praeitimi. Dabar kan. A. Sabaliauską sutinkame Lietuvių Tautosakos Archyvo Taryboje, Lietuvos Bažnytinio Meno Muziejumi besirūpinant ir nuolat besi-sielojant visa eile kitų lietuviškosios kultūros reikalų.

Rašytojas. Rašinėti pradėjo A. Sabaliauskas dar kunigų seminarijoje besimokydamas. Pirmasis jo didesnis dalykas "Rūta mūsų dainose" buvo parašytas apie 1892 m., kaip atostoginis darbas iš lietuvių kalbos prof. kun. Kazimierui Jauniui. Vėliau, 1895 m., per kun. J. Tumą jis pateko į "žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą". Ir šis darbelis jaunam A. Sabaliauskui turėjo įtakos, nes iš čia ir žalios Rūtos slapyvardį pasirinko, besižavėdamas dainų rūtele.

Dabar kun. A. Sabaliauskas plunksnos iš rankų nebepaleidžia, ir jo rašinių pasirodė "Tėvynės Sarge", "žinyčioje", "Dirvoje — Žinyne" (Amerikoje), "Šaltinyje", "Nedėldie-nio Skaitymuose", "Lietuvių Tautoje", "Rygos Garse", Petrapilyje leistame "Lietuvių Balse" ir kt. Jiems visiems jis rašė straipsnius ir net visai paprastas žinutes iš savo parapijos bei apylinkės, pasirinkdamas joms įvairiausius slapyvardžius. Grįžęs į Nepriklausomą Lietuvą, bendradarbiavo eilėje laikraščių ir žurnalų, o taip pat laikas nuo laiko duodavo trumpas lietuvių literatūros apžvalgas ir suomių spaudai.

Dailiajai literatūrai kun. A. Sabaliauskas taip pat paskyrė savo dalį. Suomijoje būdamas karo metu paraše "Pančių" dramą. Dramos forma ataudė vieną tautos pasaką ("Kada rožės žydžia"). Lietuvon sugrįžęs, vėl sukuria naują tautos pasaką "Laumes" (1920), kurią "Skaitymų" kritika smarkiai užpuolė. Iš kantrybės išvestas, kun. J. Tumas-Vaižgantas parašė tiems patiems "Skaitymams" (1921) straipsnį "Knygoms apginti... nuo kritikų". Tuo pat metu Vaižgantas kun. A. Sabaliauskui už "Skynimus" ("Skaitymai", 1920) pripažįsta neabejotiną poezijos talentą, nors pats apipavidalinimas nesąs jau tiek meistriškas, kokio gal lauktume (Raštai IV, 166). šiek tiek vėliau (1923) pasirodo žalios Rūtos sueiliuota "Savu keliu", t. y. Nemunėlio ir Apaščios upių meilės kelionė.

Visi šie jo raštai, šiandieną žiūrint jau iš laiko atstumos, daugiau laikytini tam tikrais mėginimais, įdomiomis pastangomis dramatizuoti mūsų liaudies pasakas arba sukurti krašto upėms savotiškus epus, tačiau aplamai lietuviškosios literatūros nei praturtino, nei pagilino.
Jei savo dailiąja kūryba kun. A. Sabaliauskas neprasikišo pro eilinius rašėjus, tai suomiškojo "Kalevalos" epo vertimu jis į mūsų literatūrą įeina visa savo didybe, šį epą jis išvertė karo metu būdamas Suomijoje, prof. A. R. Niemio padedamas. Taip pat kan. A. Sabaliauskas šio karo metu vertė visą eilę veikalų iš suomių literatūros (Sillanpaa ir kt.).

Už "Kalevalos" vertimą kan. A. Sabaliauskas buvo pagerbtas ir pačių suomių. 1935 švenčiant "Kalevalos" rinkėjo Loennroto 100 m. sukaktuves, jis buvo suomių vyriausybės svečias, drauge su kitų tautų šio didelio, 23.000 eilučių, epo vertėjais.

Ir nors dailiojoje literatūroje kun. A. Sabaliauskas nuo savo amžininkų atsiliko, tačiau religinėje — juos visus prašoko. Jis buvo išleidęs "Būkite tobuli" (Chicago 1909), "Amžiną atilsį" (Ligonių prietelyje), gegužės men. maldas "Štai tavo Motina" ir kt. Sugrįžęs į Lietuvą, paruošė "Didžiąją Savaitę" ir visą eilę maldaknygių. Iš jų minėtinos "šlovinkim Viešpatį", "Viešpaties Angelas" ir mūsų kariams — "Karys Katalikas". Pastaroji maldaknygė drąsiai galima lyginti su Vakarų Europos geriausiomis maldų knygomis, o kartais gal jas net ir prašoka. Visoms toms maldų knygoms buvo pašventęs savo paskutiniuosius darbo metus ir sukūrė pačias geriausias iki šiol mūsuose pasirodžiusias. Kritikų išvytas iš dailiosios literatūros lauko, visas jėgas paskyrė religinei ir čia laimėjo.

Tautosakininkas. Mūsų liaudies dainomis A. Sabaliauskas susidomėjo gana anksti, į Kauną mokytis atvykęs. Apie visus šiuos dalykus jis labai įdomiai pats pasisako:
"Galimas daiktas, kad norą rinkti dainas yra sužadinę man Juškevičiaus dainų rinkiniai, kuriuos atliekamu laiku ėmiau skaityti, turbūt, jau antrame seminarijos kurse, vadinas 1891—1892 m. Nes kai lietuvių kalbos profesorius kun. Jaunius mums, II kurso klierikams, metų gale davė egzaminams rašomąjį darbą, leisdamas temą sau pačiam pasirinkti, aš, daug medžiagos prisirinkęs iš Juškevičiaus rinkinių, pasiskyriau temą "Rūta mūsų dainose". Prof. Jaunius darbą įvertino užrašu: "opti-me". Paskui per kun. Tumo rankas rašinys pateko į "Apžvalgą" 1895. Tai buvo mano pirmutinis spausdintas dalykas. Rinkdamas temai medžiagą, Juškevičiaus rinkiny užėjau rūtą minimą šimtuose dainų, nustebau, tatai mane paragino rašyti apie rūtą, o paskui davė progos, drauge su pirmutinio rašinio antrašte, pasirinkti savo slapyvardžiu "žalią Rūtą". (Mūsų Tautosaka VI, 137 psl.)".

Ir toliau jis rašo:
"Dainas pradėjau rinkti savo gimtajam sodžiuj Krikščiuose, Biržų vL, galbūt, jau 1893 m. ("Lietuvių dainų ir giesmių" prakalboje VII p. nedvejodamas mini 1893 m. A. M.) iš savo namiškių ir giminių, ypač Sa-vučiuose iš savo dėdės Paliulio, iš kurio išmokau ir skudučiuoti. Kol baigiau seminariją ir išvykau paskirtas į Kuršą kunigauti 1896 m., turėjau surinkęs 134 dainas ir gal šimtus kitokių dalykų, kaip burtų, mįslių, priežodžių. Būdamas Kurše 1896—1907 m. savo dainų rinkinį padauginau 55 numeriais. Tikras rinkimas dainų ir jų gaidų, taip pat mūsų tautos gaidų, prasidėjo 1907 m. sugrįžus į Lietuvą, persikėlus į Nemunėlio Radviliškį, Biržų valsčiuje. Radviliškyje savo, ar tikriau mokslo laimei užėjau tarpe savo špitolnin-kų nepaprastą dainininkę Oną Smil-gienę. Nors jai buvo per 70 metų, bet buvo geros atminties, labai muzikali ir galėjo atsiminti šimtus dainų. Dažniausiai rudens ilgais vakarais ateidavo ji į kleboniją, ir čia prie piano mes ištisas valandas dainuodavom ir aš užrašinėdavau. Ir ypač iš jos užrašiau ir supratau tą įdomią mūsų dainų rūšį, kuri vadinasi "giesmės". Iš Smilgienės vienos užrašiau 403 dainas, o gaidų 180 dainų ir 118 giesmių. Iki 1911 m. rudens, vadinas, iki mano dainų spausdinimo drauge su prcf. Niemi, aukščiau minėtame rinkiny "Lietuvių dainos ir giesmės", aš jų turėjau surinkęs 562 dainas. Paskui dar surinkau iki karo pradžiai, iki vokiečiams užeinant, 1915 m. 318 dainų.
Turėjau ir daugiau medžiagos, — burtų, mįslių, priežodžių, žaidimų su šokiais, šimtus numerių, bet jie karo metu neišspausdinti žuvo. (t. p. 137-8 psl.)".

Iš šio pasisakymo matyti, kad kun. A. Sabaliauskas jau savo pirmajame tautosakos rinkimo tarpsnyje, dar nesutikęs prof. A. R. Niemi, labai greitai padare didelę pažangą, t. y. nepasitenkina vien tik dainomis, bet pereina ir prie smulkiosios tautosakos, k. a. burtų, mįslių, priežodžių. Kitais žodžiais, jame anksti pasireiškia mokslinis dėmesys tautosakai. Anuo metu tai reikia laikyti didele naujiena. Kas sukėlė šį mokslinį tautosaka susidomėjimą, jis pats nutyli, ir tik galima prileisti, jog tai buvo tiesioginė prof. kun. K. Jauniaus įtaka arba A. Schleicheric, A. Leskieno ir K. Brugmano, A. Bezzenbergerio, E. Volterio ir mūsiškio Dr. J. Basanavičiaus nebetie-sioginė, grynai raštinė paskata. Su visais tais darbais A. Sabaliauskas susipažino dar būdamas klierikas, kaip ir visi kiti ano meto šios seminarijos auklėtiniai*). Iš šio pirmojo kun. A. Sabaliausko rinkimo tarpsnio yra išspausdintas tik vienui vienas nukalbėjimas nuo gyvatės (Liet. dainos ir giesmės, 1456 S. 386), užrašytas Krikščiuose iš septyniolikmečio vaikino. Kokiu būdu pavyko jam išgauti šią, nesakomą, tautos paslaptį, šiandieną neaišku, bet tas rodo, kad kun. A. Sabaliauskas nepasitenkindavo lengvai sugriebiama medžiaga.

1910 m. kun. A. Sabaliauską susiranda N. Radviliškyje jaunas suomių tautotyrininkas Dr. A. R. Niemi, pasiryžęs susekti suomių ir lietuvių-latvių dainų bendrumus ir tuo pačiu išaiškinti senuosius šių tautų kaimyninius santykius. Pats Niemi šią pažintį trumpai, bet kartu ir labai prasmingai nužymi:
"Išgirdęs kelionėje, kad 24 verstai į šiaurę Radviliškio klebonas A. Sabaliauskas renka dainas, nutariau, taip netoli būdamas nuvykti į Sabaliauską ir pamatyti jo rinkinį. Radviliškyje pamačiau, kad mūsų rinkiniai vienodi, todėl jau tuomet gimė man mintis abudu išleisti drauge" .. . (Mūsų Tautosaka VI, 142 psl.). ši mintis jam pavyko apipavidalinti kitais metais, nes Suomių Mokslo Aka-
-----
*) Man teko dar Lietuvoje matyti keliolikos nieku daugiau nepasižymėjusių šios seminarijos auklėtinių ivairių užrašų ir pamokslų iš 1880—1905 m. Visuose buvo galima rasti iš A. Schlecherio ir kt. mūsų tautosakos išrašų, ypač patarlių ir priežodžių, vėliau panaudotų rašomiems pamokslams.

demija paskyrė šiam rinkiniui ) išleisti reikalingų lėšų. Ši pažintis netrukus pavirto bendro darbo jungu. Ir jie abu sutartinai dirbo, kol mirtis išskyrė prof. A. R. Niemi. (1931. X. 28).

Susipažinęs su dr. A. R. Niemi, kun. A. Sabaliauskas daug ko nauja apie tautosaką iš šio mokslininko sužinojo. Dabar jam daina visiškai naujai prabyla, todėl ir visą tautosaką daug uoliau renka. Per ketvertą metų (iki 1915 m. vasaros) kun. A. Sabaliauskas užrašo vėl 318 dainų su melodijomis ir daug smulkiosios tautosakos. Karo gaisrai sunaikino jo smulkiosios tautosakos rinkinius, tačiau melodijas jis pasiėmė drauge. Lietuvių Tremtiniams Šelpti Komiteto Centro Valdyba (Petrapilyje) skyrė šiek tiek lėšų šioms melodijoms spausdinti, o prof. A. R. Niemi sudarė sąlygas, kad šis darbas būtų pigiausiai ir geriausiai atliktas. Suomių Literatūros Draugijos spaustuvėje pasirodė kun. A. Sabaliausko "Mélodies des chansons populaires lithuaniennes" (Helsinki 1916). Šiame rinkinyje yra 635 melodijos ir 318 dainų tekstų (jis kartu yra "Lietuvių dainos ir giesmes" rinkinio papildas, nes daugelis melodijų priklauso ano rinkinio tekstams).
Grįžęs į Lietuvą, kun. A. Sabaliauskas ir toliau užrašinėjo tautosaką Pušalote. Iš to laiko pasirodo "Tautos ir žodžio" I-se knygose 188 mįsles (316—322 psl.) ir žaidimų bei paukščių balsų pamėgdžiojimų C6 užrašai (327—333 psl.). Atkilęs į Kauną, jis nuo tautosakos rinkime beveik atitrūko, nes vis mažiau ir mažiau turėjo progų sutikti senuosius kaimo žmones. Tačiau vasaros metu, keliaudamas mūsų ežerais ir upėmis, jis nepamiršdavo ką nors užgirdęs ir toliau pasižymėti.

Vienon draugėn sudėjus kan. A. Sabaliausko paskelbtąją tautosaką, susidaro jau didelis ir nebepražude-mas lietuvių tautos kultūrinis turtas. Jo spausdintieji rinkiniai sutelkia 890 dainų tekstus, 591 melodiją ir 254 smulkiosios tautosakos užrašus, t. y. 1735 įvairių tautosakos dalykų. Rankraščiuose dar buvo likę 83 religinio liaudies giedojimo melodijos ir nemažas įvairios tautosakos rinkinys.
------
**)  Dr. A. R. Niemi ir kun. A. Sabaliauskas. Lietuvių dainos ir giesmes .šiaur-rytineje Lietuvoje, Annales acade-miae scientiarum Fennicae. ser. B, Tom VI, Helsinki 1912, XXIV t. 363 p.;l. in 8°.

Visas kan. A. Sabaliausko dainų rinkinys yra nepaprastai svarbus ir savo verte. Jis kaip tik užraše daug darbo giesmių, kurių ankstyvesni rinkėjai tik vieną kitą tedavė. Ir nors pats kun. A. Sabaliauskas "Lietuvių dainų ir giesmių" prakalboje, kuri pasirašyta abiejų su A. R. Niemi, tačiau yra grynas kun. A. Sabaliausko raštas, sakosi, kad "renkant lietuvių poezijos liekanas, Dr. Niemi atkreipė domą ypač į tas lietuvių dainų rūšis, ligšiol labai mažai Lietuvoje renkamas, kaip va vaikų, lopšinės, piemenų, šokių ir kitų papročių giedojimai" (IX psl.), bet vis tik jc paties gana daug tokių "nereikšmingų" darbo dainų buvo anksčiau užrašytų, negu jis susipažino su Niemi. Jo daugelis verptinių, šokti-nių ir kt. kaip tik turi mažus rinkinio numerius, kas ir rodo jo ankstyvuosius užrašus esant. Taip pat nepamirština, kad ir prof. E. Volteris jau daug anksčiau (apie 1888 m.) buvo paskelbęs visą eilę piemeniškų ir kitų menkų dainuškų, kurios kun. A. Sabaliauskui buvo pažįstamos, todėl ir ankstyvas jų pasirodymas kun. A. Sabaliausko rinkinyje visai nesunkiai suprantamas, ypač kai jos turėjo dar gražias ir įdomias melodijas. Dr. A. R. Niemi susidomėjimas mažąja daina (piemenų lojimais, raliavimais ir kt.) kun. A. Sabaliauskui vėliau padarė tikrai didelės įtakos, čia jos kun. A. Sabaliauskui prašvito nauja šviesa, nes šis mokslininkas kaip tik šias dainas daugiau vertino už visas kitas ilgąsias, kurios buvo gana jaunos ir todėl vėlesniuose jo rinkiniuose tikrai gausu šių, kitų taip nereikšmingomis laikomų, dainų.

Kun. A. Sabaliausko užrašytosios dainų melodijos reikia laikyti dar ir šiandieną pavyzdinėmis, o savo tikrumu ir tikslumu jos prašoka visus ankstyvesnius rinkinius. Jis, gerai pažinodamas liaudies dainos gyvenimą, melodiją užrašydavo tokią, kokia ji ir buvo, be jokių pataisymų ir nukrypimų, o jo muzikalumas ir muzikinis išsilavinimas įgalino tiksliai atžymėti ir pačią melodiją. Todėl lietuvių dainų melodijų tyrinėtojams kun. A. Sabaliausko rinkiniai yra nepamainomi, o darbo giesmių melodijų gausa vargiai ar bepralenkiami.

Šalia melodijų, labai svarbūs ir mūsų liaudies muzikos įrankių aprašymai, kuriuos tuo pačiu melodijų tikslumu davė kun. A. Sabaliauskas. Jis trumpai apie juos rašė atskiru straipsniu "Sutartinės ir mūsų muzikos įrankiai" 1904 m. "Dirvoje— žinyne" (Amerikoje). Tai buvo persispausdinta vėliau ir kitų leidinių Amerikoje. Taip pat jo trumpas straipsnelis tuo klausimu pasirodė ir 1906 m. "Metraštyje arba kalendoriuje", išėjusiame Petrapilyje. Jie visi trumpai suminėti ir "Lietuvių dainos ir giesmės" prakalboje. Ir pro visus šiuos, nors ir trumpus lietuvių muzikos instrumentų aprašymus, joks tyrinėtojas negali praeiti negirdomis. Jie lygios svarbos, kaip ir melodijos.

Jo rinkiniai prašoka kitus ir todėl, kad užrašyti tarmiškai, šis tarmiškumas svarbus ne tik kalbininkui, bet ir dainų tyrinėtojui. Daugelis dainų "išvirsta" tiesiog kitomis, sunkiai beatpažįstamos nuotaikos ir skambumo, jei perrašytos bendrine kalba. Praradę tarmybes, jos nustoja žodžio skambumo, ir iš dainos lieka vieni tik negyvi griaučiai. Kun. A. Sabaliausko užrašytosios dainos lieka gyvos ir savu kalbos skambumu, šiuo atžvilgiu jos prašoka taip pat daugelį kitų ano meto rinkinių.

Tautotyrininkas. Kun. A. Sabaliauskas buvo ne tik eilinis mūsų dainos užrašytojas, bet ir jos tyrinėtojas. Anksčiau suminėti straipsneliai apie mūsų liaudies muzikos įrankius slepia ir mažas užuominas apie sutartines arba darbo giesmes. Jis buvo pirmasis, kuris nurodė ir išskyrė mūsų dainų rūšis, t. y. "atrado", jog šalia dainos yra ir pasaulinė arba darbo giesmė, įvairiais vardais vadinama. Ir ši giesmė yra mirštanti ir senesnė už šiuo metu pamėgtąsias dainas. Šias skirtybes jis iškėlė 1910 m. liepos mėn. 12 d. per Lietuvių Mokslo Draugijos metinį suvažiavimą, ir jo paskaita "žiemių rytiečių lietuvių tautinė muzika" buvo išspausdinta "Lietuvių Tautoje" (II, 96—108 psl.). Pats darbas buvo didi staigmena ano meto lietuvių praeities žinovams, ir Dr. A. R. Niemio labai vertinamas (MT VI, 172 p.) ). Ir reikia pasakyti, kad Dr. A. R. Niemi 1911 m. padarytas vertinimas pasitvirtino, lietuvių liaudies dainos tyrinėjimas nuėjo kun. A. Sabaliausko pramintu taku, t. y. išskiriant šias abi dainų rūšis.

Šie nuopelnai lietuvių tautosakai Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo suprasti ir įvertinti. Jis buvo pakviestas į Lietuvių Tautosakos Archyvo Tarybos narius  (1935 m.).
Kan. A. Sabaliauskas lietuviui tautotyrininkui daug pasitarnavo, išversdamas prof. A. Niemi lietuvių liaudies dainų tyrinėjimus, kurie buvo parašyti 1911 m., tačiau ir iki
-----
***)  Kokia didele galėjo būti anuo metu staigmena, kad mes turime dvi visai skirtingas dainos ir giesmes rūšis, galima lengvai suprasti, prisiminus, jog ir šiandieną dar ne vienas bando giesme laikyti tik šventą ir bažnytinę, bet ne mūsų darbo arba laukinę dainą, giedamą sutartinu būdu. Geriausias tokio nesusipratimo naujas pavyzdys yra kun. Dr. K. Gečio "Katalikiškoji Lietuva", Chicago 1946, kur 234 psl. apie mūsų dainos ir giesmes skirtumus netiksliai prirašyta.

Šiol dar nėra pasenę, šis vertimas buvo išspausdintas 1932 m. "Mūsų Tautosakos" VI t. (318 psl.). Nemažiau vertingas ir jo atliktasis "Kale-valos" vertimas (1922), leidžiąs mūsiškiui pažinti savo labai senų kaimynų liaudies epą. Gal šiam vertimui galime prikišti eiliavimo trūkumus, bet tautotyrininkui jis labai svarbus tikslumu ir prof. A. R. Niemi, vieno iš didžiųjų "Kalevalos" tyrinėtojų, pastabomis.
šioje vietoje dar tenka trumpai pastebėti, kad kan. A. Sabaliauskas, kaip lietuvių tautosakos žinovas, buvo žinomas daugeliui užsieniečių, ypač šiauriečiams. Kol mes neturėjome Lietuvių Tautosakos Archyvo, daugelis svetimtaučių kreipdavosi laiškais j kan. A. Sabaliauską, prašydami žinių tai apie vieną, tai kitą mūsų liaudies gyvenimo apraišką. Ir jo atsakymų mažas užuominas galima užeiti ne vieno užsieniečio mokslo darbuose (pvz. R. Wickman, Die Einleitung der Ehe, Abo 1931 ir kt.).

Senovės palikimo sargas. Kan. A. Sabaliauskas rinko ne tik tautosaką, bet ir kitas mūsų senovės liekanas: senas knygas, senovės mūsų muzikos instrumentus, geležines kryžių viršūnes, kurių nemaža dovanojo tik ką steigiamai Čiurlionies Meno Galerijai, o vėliau — Lietuvos Bažnytinio Meno Muziejui, įvairius liaudies drožinius, juostas ir kt. Kiekvienos savo kelionės metu, aplankęs savo gimtinę arba kitus kaimus, parsiveždavo visokio praeities turto.

1938 m. jis pasileido į keleto tūkstančių kilometrų kelionę po mūsų krašto miestelius ir kaimus senienų "medžioklei". Jis priklausė Lietuvos Bažnytinio Meno Muziejaus vadovybei ir kaip tik tuo metu buvo rengiama Lietuvos Bažnytinio Meno paroda, kur buvo numatytas ir liaudies religinio meno skyrius. Šios parodos eksponatams surinkti ir išsileido kan. A. Sabaliauskas su dail. A.   Valeška   nuotykingon   kelionėn, kurios metu sušilę landžiojo po bažnyčių palėpes ir, muziejininkų žodžiais tariant, "plėšikavo" po mūsų kaimų pakeles. Visą savo kelionę jis aprašė 1938 m. "Naujojoje Romuvoje" ("žemaičių meno keliais ir Vilniaus kryptimi", NR, 40—42 nrs.). Vėliau jis pats ir dail. A. Valeška už šią skubą, "medžioklę" ir kt. iš P. Galaunės susilaukė labai skaudžios ir užtarnautos pylos ("Bažnytinio meno paroda", "Gimtasai Kraštas", 1939 m. 1 (21), 539-549). Ir šiandieną tenka pasakyti, kaip didelis jis buvo tautosakos rinkėjas, tai muziejininku kan. A. Sabaliauskas tikrai nebuvo. Dainos gyvenimą jis suprato visumoje, jos neišskyrė iš papročių, nors ir trumpais apmatais juos nužymėdavo (išskyrus pasakas, kurioms jis išėmė dainuojamuosius įtarpius ir atskirai tarp dainų paskelbė), tai senienoms tos gyvenimo aplinkos nepripažino. Jis paimdavo atskirai kryžiaus viršūnę, atskirai dievukus ir t. t., kaip pas mus buvo įprasta ir daugelio kitų, kartais jau ir išprususių senovės palikimo sargų, net ir muziejininkų, maždaug iki 1935 m. Kan. A. Sabaliauskas iš jų čia nieku neišsiskyrė, jų nebepra-augo.

Peržvelgę trumpai kan. A. Sabaliausko žemės kelią, visi, turbūt, vieningai sutiksime, jog šio žmogaus tikrai daug mūsų tautos kultūrai padaryta. Ir buvo jis mums ne dailiosios, bet religinės knygos rašytojas, jis davė mums naują ir kartu lietuvišką (kiek tai buvo įmanoma) maldaknygę, kartais net prašokstančią ir Vakarų Europos tos rūšies maldų knygas, čia kan. A. Sabaliauskas pasireiškė kaip kunigas, kuris ir šiaip nevienam spinduliavo savo asmenybe. Bet jis buvo ir lietuvis — ir neeilinis, bet taurus ir sąmoningas lietuvis. Čia dirbo jis daugeliu krypčių, tačiau giliausia jo darbo vaga buvo išvaryta tautosakos baruos.    A. Mažiulis