LITERATŪROS NUSIKALSTAMUMAS Spausdinti
Parašė DR. A. BALTINIS   
Pastabos del A. Maceinos "Laiškų rašytojams" apie poeto būtį ir kūrybą

Praeitų metų "Aidų" 10 nr. pasirodė A. Maceinos "Laiškai rašytojams", kur nagrinėjama poeto būtis ir jo kūryba, stengiamasi įžvelgti poetinės kūrybos prasmė ir surasti jos vietą būties sąrangoje. Ir autoriui tikrai daro didelę garbę gili šio straipsnio problematika, nepaprasta loginė jėga tezių išvystyme ir jų pagrindime bei išvadose, aukštas poezijos, ypač jos prasmės supratimas, įjungiant poetinę kūrybą į religinę sritį ir padarant ją Dievo pėdsakų saugotoja ir žmonijos vadove net į antgamtinę sritį. Gražesnis ir gilesnis poetinės kūrybos įprasminimas vargu ar jau galimas. Tačiau šitas labai gilus ir įdomus poetinės būties ir jos prasmės nagrinėjimas remiasi ne tiek preciziškų faktų, fenomenologiniais terminais kalbant, fenomenų analizavimu, kiek loginių konstrukcijų kūrimu ir jų nuosekliu derinimu, dažnai nepaisant tikrovės ir jos reikalavimų. Tiesa, autorius sakosi, kad jis nori pralaužti kasdienybės lukštą ir matyti kūrėją tik "giliausioje jo paties tikrovėje", be kasdienybės spalvų, kurios, autoriaus manymu, kūrėją tik pridengia ir kliudo jį teisingai suprasti. Jis nori kūrėją suprasti tik iš jo kūrybos, nepaisant jo kasdieniškumo. Mums atrodo, kad šitas kūrėjo atitraukimas nuo jo kasdienybės susiaurina jo pažinimą, kliudo jį pamatyti "giliausioje jo paties tikrovėje". Šitoji "kasdienybė", tiesa, nepriklauso prie kūrėjo ir jo kūrybos "esmės", tačiau ji būtina šitai esmei suprasti ir kūrybos prasmei atskleisti. Literatūros veikalų nekuria kokia nors estetinė būtybė, bet gyvasis žmogus, asmenybės visuma, kuris jaučia gėrį ir blogį, myli, ieško ar neigia Dievą, kuris yra kilęs iš tam tikros šeimos, tautos, epochos, surištas tūkstančiais ryšių su savo meto visuomene ir ją deginančiomis problemomis. Visa šitoji "kasdienybė" atsispindi ir poeto kūryboje. Šios "kasdienybės" nepaisymas gali vesti kad ir prie labai gilaus ir tikro, tačiau nepilno poeto būties ir jo kūrybos nušvietimo bei kūrybos prasmės atskleidimo. Prie šios poeto ir jo kūrybos "kasdienybės" mes čia ir norėtume sustoti, iškeldami kai kuriuos klausimus bei abejojimus, surištus su poetinės kūrybos esme bei prasme, visai nepretenduodami į "pilną" ir galutinį šių klausimų išsprendimą, nes toks sprendimas, prie kurio jau nebūtų galima nieko pridėti ar iškelti kokių nors abejojimų, iš viso yra negalimas: "Tik dalimis mes žinome ir dalimis pranašaujame" (I Kor. 13, 9)

1. Poetinės kūrybos esme

Didelis ir nemirštamas moderniosios filosofijos nuopelnas yra būtyje, be jos esmės ir buvimo, dar ir jos vertingumo atskleidimas. Senovės ir viduramžių filosofai būtyje skyrė tik esmę ir buvimą, bet būtyje glūdintį vertingumą nors ir nujausdavo, tačiau jį nuo pačios būties neskir-davo. Tik naujųjų laikų filosofija aiškiai atskyrė būtį ir jos vertingumą, išvystė plačią vertybių filosofiją, kuri duoda naujos šviesos ir poetinei kūrybai suprasti.

Pagal Aristotelį ir juo sekusią scholastiką pažinimas yra būties atvaizdavimas. Visi šios filosofinės krypties atstovai ir poetinės kūrybos esmę mato būties imitacijoje, realybės kopijavime. Jiems poetinė kūryba yra tik būties nuorašas, būtyje glūdinčios idėjos išryškinimas, vaizdinėmis priemonėmis. Priešingai mano Kantas. Jam pažinimas yra ne būties atvaizdavimas, bet jos sukūrimas. Tikrovė yra pažįstančiajam ne pirm duota, bet sukuriama pačiu pažinimo vyksmu. Ši pažiūra vyrauja vokiečių idealizme ir egzistencializme. Šios krypties atstovai ir poetinės kūrybos esmę mato tik formoje ir kūrinį laiko priklausantį tik nuo kūrėjo. Čia poeto žodis yra "būties statymas, poetas grindžia būtį" (Rilke). Atrodo, kad A. Maceina laikosi šios pažiūros arba yra bent stiprioje jos įtakoje, nes jis, kalbėdamas apie poeto būtį, teigia absoliučią kūrinio priklausomybę nuo jo kūrėjo. (Plg. 446 psl.)

Pagal vertybių filosofiją (fenomenologiją), pažinimas yra ne būties atvaizdavimas ir ne jos sukūrimas, o tik atskleidimas. Poetinės kūrybos esmė pagal šią filosofiją yra būtyje glūdinčių estetinių vertybių atskleidimas ir jų apipavidalinimas žodžiu. Poetas gali apipavidalinti tik tai, ką jis pirma įžvelgia vertybių pasauly. Šis įžvelgimas yra intuityvinis, ne proto, bet visos žmogaus dvasios veiksmas. Pirm visokio apipavidalinimo turi eiti intuityvinis įžvelgimas, poetas sukuria tik tai, ką jis pirma įžvelgia. Kūrybos esmė nėra vien tik apipavidalinime-formoje, kaip kad ji nėra vien estetinių vertybių įžvelgime. Esmė yra įžvelgimo ir apipavidalinimo tobulame susijungime. Poezija, Rickerto pasakymu, tada gema, kada laimingą valandą turinys su forma susižieduoja. Čia tat yra išsaugojamas kūrėjo savarankiškumas ir pati kūrybos esmė, kuri negali būti tik būties imitacijoje, bet turi duoti ką nors naujo, tačiau šitas "naujas" nėra vien kūrėjo fantazijos padaras, o turi pagrindą būtyje — yra joje glūdinčių vertybių atskleidimas.

2. Kūrėjo laisvė ir atsakomybė

Supratus poetinę kūrybą kaip estetinių vertybių atskleidimą, kūrinys jau absoliučiai nepriklauso nuo kūrėjo, kūrėjas jo nesukuria iš "nieko", bet apipavidalina tai, ką jis įžvelgė vertybių pasauly. Tad ir jo laisvė yra ribota tiek pačiame kūrybos vyksme, tiek ypač jo pasėkose. A. Maceina, atrodo, pripažįsta kūrėjui kūrybos srity absoliučią laisvę ir neuždeda jam jokios atsakomybės: "Tavo, mielasis Poete, sukurtoje tikrovėje nėra nei puolimo nei atpirkimo, nei Rojaus nei Golgotos. Tu šauki žmones iš nebūties ir juos žudai, nejausdamas už tai nė mažiausio sąžinės graužimo. Tu vaizduoji juos padugnėse, nemanydamas nusikalstas šeštajam Dievo įsakymui. Tu įdiegi į jų širdis meilę ir neapykantą; Tu juos jungi ir skiri, nusmukdai ir pašventini, visiškai pagal savo nuožiūrą, nesiimdamas už tai jokio atsakingumo." (mano pabraukta. A. B.) Tiesa, kol kūrėjas pasilieka vien estetinėje srityje, atskleidžia vien estetines vertybes, jo veiksmas iš tikro yra pats nekalčiausias ir jam nėra už tai jokios atsakomybės. Šioje srityje iš tikro nėra nei puolimo nei atspirkimo, nei Rojaus nei Golgotos. Tačiau kaip tik dėl to, kad šioje srityje nėra nei puolimo nei atpirkimo, ji yra siaura, vienašališka ir paviršutiniška, ir faktiškai kūrėjas niekad neišsitenka vien šioje srityje, bet ją peržengia. Toje kūryboje jis yra ne tik "giliausioje jo paties tikrovėje". Ten yra ir jo "kasdieniškumas", o šiame kasdieniškume yra ir puolimas ir nuodėmė, ir kaip tik dėl šio "kasdieniškumo" kūrėjas yra už savo kūrybą atsakingas ir, kaip toliau matysime, šį atsakingumą labai jaučia. Dailioji literatūra iš esmės niekad nepasilieka tik estetinių vertybių srityje, bet visada kartu atskleidžia ir kitas vertybes: vitalines ir dvasines, tarp kurių svarbiausios etinės ir religinės. Ir veltui yra visos estetų pastangos šią sritį padaryti nepriklausoma pagal dėsnį l'art pour l'art. Nors teoretiškai galima įrodyti visų vertybių harmoniją, tačiau gyvenime dažnai sueina į koliziją malonumo vertybės su vitalinėmis (daug gardžių dalykų kenkia sveikatai), ar su etinėmis (pav. svetimoteriavime); teisingumo vertybės su utilitarinėmis (ne visada naudinga sakyti tiesą), utilitarinės su estetinėmis (daugelis naudingų dalykų nėra gražūs), ir taip be galo. Ypač šis vertybių kryžiavimasis vyksta literatūrinėje kūryboje, nes ši kūryba iš esmės yra vertybių sritis, ir kūrėjas jau pačiame kūrybos vyksme turi apsispręsti ir faktiškai apsisprendžia už vienas ar kitas vertybes ir todėl yra už savo kūrybą atsakingas. Todėl Thierry Molnier rašo: "Rašytojas žino, kad jis duoda žmogui kitką ir daugiau, negu tik žaislą, kad jis yra visuomenėje, nori jis to ar nenori, neramumo ir pasikeitimų veiksnys, kad jis neišvengiamai teigia vienas vertybes ir neigia kitas. Jei jis sukuria sieloje neramumą ir žadina sukilti, kokia teise jis tai daro? Jei jis žadina žmoguje kantrybę ir migdo jį, tai dar kokia teise jis tai daro? Jis visada yra žmogus su tam tikromis moralinėmis tendencijomis, ir jei jis skelbia nemoralumą ar viršmoralumą, jis vis dėlto lieka moralės sferoje. (mano pabraukimai. A. B.). Ir jei jis paskelbia, kad jo uždavinys nėra mokyti, tai vis dėlto jis moko'1). "Rašytojo darbas, sako toliau Molnier, yra darbas, kuris kaip tik tada, kai jis paskelbia save neatsakingu, yra surištas su didžiausia socialine atsakomybe". O J. P. Sartre apibūdina rašytoją kaip žmogų su "bloga sąžine", t. y., kad rašytojas sielos gelmėse jaučiasi kaltas dėl savo kūrinių. Šis kaltumas apsireiškia kaip baimė rašyti, ir dėl jos daugelis rašytojų sunaikina savo kūrinius ar net meta rašyti. Tai yra pačių rašytoju pasisakymai, iš kurių matyti, kad jie nepergyvena savo kūrybos kaip "nekalčiausios iš visų užsiėmimų", nesiimdami už ją "jokio atsakingumo", bet kad jie kurdami jaučia ir kaltę ir atsakingumą, ir kad šis atsakingumo jausmas yra toks stiprus, jog rašytojas dėl jo kartais net kūrybą meta.

Jei rašytojo atsakingumas kyla jau iš pačios jo kūrybos esmės, tai dar labiau iš tos įtakos, kurią jo kūriniai daro gyvenimui. Jei spauda apskritai yra laikoma didžiąja pasaulio galybe, tai ypač tokia yra poezija ir dailioji literatūra, nes ji yra ne tik mėgiamiausia ir plačiausiai skaitoma, bet ir pačia savo specifine struktūra yra pajėgiausia veikti žmogaus dvasią. Mes čia negalime leistis Į smulkų šios literatūros veikimo nagrinėjimą, bet prisiminkime tik visuotinai psichologijoje priimtą tezę apie mūsų psichinės struktūros idėjiškai-motorišką prigimtį: mintys ir vaizdai turi palinkimą pereiti į veiksmus. Visas minčių ir vaizdų pasaulis yra surištas su minimaliais, kartais vos pastebimais, atitinkamų organų judesiais: galvojant apie sunkaus daikto kėlimą, susitraukia raumenys, galvojant apie gardų valgį, atsiranda burnoje seilės, ir taip vyksta visoje psichofizinėje žmogaus struktūroje Einant šiuo dėsniu, žmogus nori visa įvykdyti, ką jis knygose išskaito. Policija žino daug atsitikimų, kur jaunuoliai, prisiskaitę nuotykių romanų, nori slaptai iškeliauti į svetimus kraštus; sukuria slaptas draugijas, kur stengiasi išmėginti romanuose išskaitytą gyvenimą. Jei laikraščiuose aprašomas koks kriminalinis nusikaltimas, tai policija gali drąsiai laukti nusikaltėlio, kuris šį nusikaltimą bus iki smulkmenų pakartojęs. Kas nėra Amerikoj matęs "kaubojų", kurie šaudo visose gatvėse ir kartais nušauna savo tėvus pagal kaubojiškų filmų pavyzdį. Nėra abejonės kad labai rafinuotų seksualinių nusikaltimų, ypač jaunimas, išmoksta iš atitinkamos literatūros. Dėl psichomotorinės žmogaus prigimties, daugelio neigiamų reiškinių aiškinimas, norint juos pasmerkti, sulaukia priešingų rezultatų: reiškinio pasmerkimas ir iš jo išvestas dorovinis pamokymas pamirštamas, o lieka susidomėjimas pačiu reiškiniu ir jo pakartojimas gyvenime. Ir
----------
1) Arche, 1945 m. 12 nr.

taip iš netaisyklingų žodžių aiškinimo išmokstama netaisyklingai kalbėti, iš priešalkoholinių parodų — degtinę gaminti, iš seksualinio švietimo — seksualinių nusikaltimų, o neigiamų tipų ir padugnių vaizdavimas literatūroje padaugina jų skaičių gyvenime. Vienas asmuo, perskaitęs šv. Jeronimo laiškus, pasakė: "Jo aistrų stiprumas mane labiau sužavėjo, negu jo atgaila". Senasis Solonas kartą barė aktorių dėl nedoro tipo vaizdavimo scenoje, o kai šis teisinosi, kad tai buvę tik juokais, Solonas atsakė: "Rytoj turgavietėj šie juokai virs tikrove." Todėl kažkas yra pasakęs: "Pamokslas apie nedorybes pats savyje yra nedoras". Tai yra tikras ir gilus įžvelgimas į žmogaus prigimtį. Yra dalykų, apie kuriuos yra didesnis nusikaltimas kalbėti ar rašyti, negu juos daryti, nes iš raštų juos daryti išmoksta tūkstančiai.

Jei mintys ir vaizdai sukelia atitinkamus judesius, tai šie judesiai iš savo pusės sukelia tas mintis ar vaizdus, kurie natūraliai su šiais judesiais surišti. Todėl norint supykusį nuraminti, įeikia jį ramiai pasodinti ir neleisti jam vaikščioti ir gestikuliuoti, nes tada jo pyktis vis didėja ir gali pasiekti nepaprastos įtampos. Šiuo dvasios ir kūno savitarpiu veikimu yra paremta vadinamoji "įsijautimo teorija", pagal kurią mes galima "įsijausti" į kitą asmenį ir išgyventi tuos pačius jausmus ir mintis, kurias jis pats turi. Skaitydami literatūrinį kūrinį, "įsijausdami" į ji. mes, nors šiek tiek perkeistu būdu, išgyvename tą patį, ką ir autorius išgyveno.

Prie šių veiksnių, einančių iš žmogaus prigimties, prisideda dar veiksniai, kylantieji iš pačios literatūros: ritmas, rimas, garsų sąskambis, pakartojimai ir kitos poetinės priemonės. Šiomis priemonėmis užmigdomas protas, jausmai nukreipiami rašytojo norima kryptimi, pažadinamos slaptosios pasąmonio jėgos, kurios jau išeina iš valios kontrolės, ir žmogus pasijunta tarsi aukštesnių būtybių ar dievų įtakoje. Iš čia kyla toji giesmės galia ir tas poetų garbinimas, laikant juos kunigais, pranašais magais, net dievais.

Dėl šių veiksnių, einančių tiek iš žmogaus prigimties, tiek iš pačios literatūros esmės, literatūrinio kūrinio įtaka nėra tik paviršutiniška, bet veikia žmogų iki pačių jo asmenybės gelmių. Ji gali mus prieš mūsų pačių norą įtraukti į žemus ir nešvarius pergyvenimus, sužadinti mumyse tamsius pasąmonyje glūdinčius instinktus, padaryti mus nusikaltėliais ar išsigimėliais, ar juokingais gyvenimo nevykėliais. Ispanų rašytojas Cervantes mums pasakoja, kad Don Kichoto keistas gyvenimo būdas priklauso nuo riterių romanų skaitymo. O prancūzų 17 a. "sa-lioninė" publika, kurią išjuokė Moliere savo komedijose, atsirado Honore d'Urfe pastoralinio romano įtakoje. Juokingi mums atrodė ir 1940 m. bolševikų kareiviai, kurie kiekviena proga mums kartojo propagandinės literatūros įkaltas formules apie sovietinio gyvenimo laimę. Šitokie stiprioje literatūros įtakoje esantieji žmonės atrodo dirbtiniai ir keisti, jie neranda gyvenime savo tikros vietos, įvyksta su jais nesusipratimai, todėl jie yra labai gera medžiaga komikams.

Tačiau literatūros įtaka nevisada yra tokia didelė, kad ji žmogų padarytų nusikaltėlį ar komišką. Šie visi žmonės nespėja literatūros pasisavinti ir su ja suaugti. Daugumas žmonių literatūrą pasisavina normaliai ir su ja suauga taip, kad nei jie patys nei kiti to nepastebi. Šis pasisavinimas vyksta visą mūsų gyvenimą, bet intensyviausias yra mokyklos lankymo ir brendimo metu, kada dažnai "apryjame" ištisas bibliotekas. Šito literatūros veikimo įtakoje susidaro mūsų jausmų ir minčių pasaulis, susikuria mūsų dvasinio gyvenimo rūmai, vadinami pasaulėžiūra, kuri turi lemiančios reikšmės visam mūsų gyvenimui. Per juos, lyg per kokią prizmę, mes matome gyvenimą. Ir jei ši prizmė yra kreiva ar nešvari, tai kreivas ir nešvarus yra ir visas mūsų gyvenimas. Šitokioje literatūros įtakoje yra visi kultūros žmonės, nežiūrint, ar jie daugiau ar mažiau mokėsi ar skaito, nes mažiau mokytiems ir mažiau ar visai neskaitantiems vadovauja mokytieji ir skaitantieji, kurie dvasioje stovi už juos aukščiau ir kurių mintis jie pasisavina.

Yra manančių, kad literatūra gali būti kenksminga net savo gausumu. Literatai yra nepraktiški, ne "šio pasaulio" žmonės. Jei jų yra daug, tai jų įtaka gali būti pavojinga visuomenės egzistencijai. Senovės graikai buvo stiprioje literatūros įtakoje, o jų politinis gyvenimas buvo netvarkingas ir privedė valstybę prie žlugimo. Panašiai dabar darosi Prancūzijoje, kur taip pat literatūros įtaka labai didelė. O senoji rusų aristokratija žlugo iš dalies dėl to, kad ji gyveno šiame "žaismo" pasauly ir nematė didžiųjų socialinio gyvenimo žaizdų.

Jei jau literatūra gali būti kenksminga net kiekybės atžvilgiu, tai ypač ji gali būti tokia kokybės atžvilgiu. Kiekybės atžvilgiu ji gali pakenkti tik rinktiniams žmonėms, o savo kokybe ji veikia plačiausias žmonių mases, kurios kaip tik yra labiausiai pakliautos menkavertės literatūros įtakai, nes jos neieško formos, o tik turinio. Čia reikėtų apžvelgti, kokia literatūra kokybės atžvilgiu yra kenksminga. Tačiau klausimas yra toks platus ir sudėtingas, o menkavertės literatūros rūšys tokios įvairios, kad neįmanomas čia kiek smulkesnis jų nagrinėjimas. Apskritai galima pasakyti, kad kokybės atžvilgiu yra kenksminga visa toji literatūra, kuri griauna žmonijos egzistencijos pamatus. O šie pamatai yra — etika, atremta j religiją, nes bereliginė etika, kaip rodo istorija, visada buvo nesėkminga. Daug tautų, kurios kadaise buvo galingos, šiandien yra žlugusios. Mokslininkai, nagrinėdami tautų žlugimo priežastis, yra priėję vieningos išvados, kad tautos žlunga tada, kada sugriūva jų religiniai ir etiniai pamatai. Be etinių normų negali stovėti jokia tauta, jokia visuomenė, jokia kultūra. Mūsų laikotarpis, paneigęs etinių normų pastovumą ir jų pamatą — religiją, yra pakirtęs savo egzistencijos pamatus ir priėjęs prie visokių krizių siautėjimo. Visa mūsų dienų katastrofa savo esme yra etinė katastrofa. Mūsų dienų etiniai pamatai — bereliginė etika — pasirodė per silpni technikinių gundymų, ypač karo technikos akivaizdoje. Nacizmas, komunizmas ir kitos panašios ideologijos yra galimos tik tiek, kiek yra sugriauta krikščioniškoji moralė ir jos vietą užėmęs primityvųjų instinktų siautėjimas. Šios rūšies ideologijos tad ir mato didžiausią kliūtį savo plitimui religijoje ir stengiasi ją sunaikinti. Etines normas griauna visi tie rašytojai, kurie pataikauja miniai, erzindami jos žemuosius instinktus, nuotykių, karo baisumų, kriminalinių nusikaltimų ir ypač seksualinių išgyvenimų vaizdavimu, neigiamų tipų idealizavimu, o religinių ir etinių idealų sukarikatūrinimu ir jų išjuokimu.

Todėl iškilus konfliktui rašytojo sąžinėje tarp etinių ir estetinių vertybių, jis visada turi apsispręsti už etikos primatą. Etikos normos liečia jį ne kaip profesijos atstovą, bet kaip gyvąjį žmogų, joms yra pakliauti visi žmogaus veiksmai, taigi ir literatūrinė kūryba. Bet jei už tokį etikos primatą ir neapsispręstų atskiras rašytojas, jei jame ir nebūtų "apsisprendimo rimties", tai tokią apsisprendimo rimtį turi turėti tauta, kuri nori egzistuoti. Ypač tai svarbu mums, kurie stovime tarp gyvybės ir mirties, tačiau nuo mūsų pačių priklauso, ar mes kaip tauta išnyks-tame ar pasiliekame. Yra galima, mums, kaip tautai, išlikti labai ilgai, nors ir būtume atitraukti nuo savo žemės ir išblaškyti po visą pasaulį. Čia mums pavyzdys — žydų tauta, kuri tokiose aplinkybėse išliko net 2500 metų! Tačiau mes išliksime tik tada, kai gerbsime etines ir religines vertybes, kuriose glūdi tautų egzistencijos pamatai.

Jei rašytojas savo kūryba griauna šiuos visuomenės egzistencijos pamatus, visuomenė turi teisę gintis ir jo kūrybą pasmerkti. Ir čia ne visuomenė nusikalsta rašytojui, varžydama jo "laisvę", bet rašytojas nusikalsta visuomenei, įžengdamas į jam svetimų vertybių sritį. Rašytojas yra suverenus tik savo estetinių vertybių srityje, o ne kitose. Jei jis negerbia šių svetimų vertybių, visuomenė teisingai jį smerkia, nežiūrint, ar jis tai daro sąmoningai ar nesąmoningai. Visuomenė negali reikalauti, kad rašytojas savo kūriniuose iškeltų tas vertybes, kurios jai brangios, nors jei jis tai daro, visuomenė lieka jam dėkinga. Tačiau visuomenė gali reikalauti, kad rašytojas būtų garbingas, neišniekintų tų vertybių, kuriose glūdi jos egzistencija.

Galima sakyti, kad šioji neigiamoji įtaka visuomenei kyla tik iš netikros literatūros. Kas yra tikra ir kas netikra literatūra, nesutaria rašytojai ir literatūros kritikai, ir šis klausimas dar jokiu būdu nėra iki galo išmąstytas. Bet nors jie mums ir nustatytų, kas yra tikroji literatūra, tai iš to būtų maža naudos, jei tokia literatūra būtų tik literatūros teorijoje, o ne gyvenime. Todėl mes čia kalbame apie tą literatūrą, kuri tokiu vardu šiandien vadinama, ir kuri faktiškai formuoja mūsų dienų žmogų. Ir jei iš vienos pusės sakoma, kad rašytojas atvaizduoja tik gyvenimą, todėl kaltas ne jis, o gyvenimas, tai čia tik iš dalies tiesa. Gyvenimas yra toks platus ir sudėtingas, kad jį visą atvaizduoti neįmanoma jokiame literatūros žanre, o juo labiau poezijoje. Jis turi visada pasirinkti tik dalį šio gyvenimo, o kokią dalį jis čia pasirinks, priklausys nuo jo asmenybės. O jei sakoma, kad rašytojas atvaizduoja aukštesnę tikrovę ir kad šita tikrovė yra "tikresnė" už mūsiškę, tai vistiek ši aukštesnioji tikrovė priklausys nuo spindulių lūžimo rašytojo sielos prizmėje, ir šis spindulių lūžimas apspręs šios aukštesnės tikrovės kokybę. Todėl drąsiai galima teigti, kad visuose dailiosios literatūros kūriniuose yra tam tikra "tendencija". Kokia bus ši tendencija, ar ji skaitytoją kilnins ir kels aukštyn, ar ji smukdins žemyn, pareis nuo rašytojo asmenybės. Jei ši asmenybė bus kilni, tai kels ir skaitytoją, jei ji bus žema ir nešvari, tai tokia bus ir kūryba, nežiūrint, ar toje kūryboje būtų atvaizduotas "gyvenimas" ar aukštesnioji tikrovė. Rašytojui tinka Mykolo Angelo žodžiai, rašyti Viktorijai Kolonai: "Neužtenka, kad tapytojas būtų didelis menininkas. Aš manau, kad jo gyvenimas turi būti tyras ir šventas, kiek tik galima." Ir tai yra pati giliausioji išmintis, išėjusi iš dieviškų Kristaus lūpų: "Angių veisle, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami pikti? Juk burna kalba iš širdies pilnumo. Geras žmogus išima iš gero iždo gerų dalykų, o piktas žmogus iš pikto iždo išima piktų dalykų (Mato 12, 34-35).

Nors rašytojas kūrybos momentą ir būtų visagalis, nors jis ir kurtų aukštesnę tikrovę, kuri būtų pakliauta tik tiems dėsniams, kuriuos diktuoja jo meniškoji intuicija, tačiau, kai tik kūrinys yra sukurtas, jis atsiskiria nuo kūrėjo, tampa savarankiška realybe, kurio įtaka jau nebepriklauso nuo autoriaus norų bei intencijų. Jo sukurtas kūrinys jau nebepriklauso vien tik nuo jo, bet ir nuo tų asmenų, kurie jo kūrinį skaito, ir nuo tų aplinkybių, į kurias jo kūrinys patenka.

Nors rašytojas ir manytų, kad jo kūrinio ar giesmės vertas klausytis tik Dievas, tai vis dėlto jo klausytojai bus ne dievai, o tik žmonės. Dalis šių klausytojų ar skaitytojų bus aukšto moralinio lygio, jie ieškos kūrinyje tik estetinio pasigėrėjimo, ir jiems nepakenks ir dorovės atžvilgiu abejotinas siužetas. Kita dalis, o jų bus dauguma, ieškos kūrinyje ne estetinio pasigėrėjimo, bet turinio, o jei šis turinys moraliniu ar religiniu atžvilgiu bus iškreiptas, jis sunkiai sužeis šių skaitytojų sielas. Ir veltui tada sakysime, kad literatūra nekalta, o pats skaitytojas, kuris nesugeba jos suprasti. Argi galima dėl šių estetinių vertybių žaisti nors ir naivių skaitytojų sielas?
 
T. Valius           ALYVŲ DARŽE

Rašytojo atsakingumas priklauso ir nuo meto, kuriuo jis gyvena. Taikos ir saugumo metu ir rašytojas gali sau daugiau leisti. Bet kada tauta iš paskutiniųjų kovoja dėl savo egzistencijos, rašytojas turi savo kūryba šiuos tautos egzistencijos pagrindus stiprinti, o ne juos griauti.

Iš čia matyti, kad literatūrinė kūryba negali būti "vienas iš nekalčiausių užsiėmimų, dėl kurios rašytojas nesiimtų jokio atsakingumo" ir leistų į viešumą visa, ką sukuria jo fantazija, bet kad jo užsiėmimas yra surištas su didžiausia atsakomybe tiek prieš savo tautą, tiek prieš gyvenamąjį metą, tiek prieš savo sąžinę. Šis atsakingumas kyla iš pačios kūrybos esmės, nes ji yra žmogaus veiksmas ir kaip toks pakliautas moralės dėsniams, ir iš tos įtakos, kurią literatūra turi gyvenimui. Todėl žymus mūsų meno ir literatūros kritikas Dr. J. Grinius sako: "Pirmiausia reikia sutikti su egzistencialistais, kad rašytojas, kaip kiekvienas žmogus, yra laisvas ir turi būti laisvas. Jis laisvas savo vidiniais apsisprendimais ir ne tiek išviršiniais fiziniais veiksmais. Tačiau rašytojo, kaip kiekvieno kito, laisvė nėra neribota, nes nėra absoliutas. Jau nekalbant apie išviršinį pasaulį, jo laisvei pirmiausia ribas nurodo jo sąžinė ir tie etikos dėsniai, kurie yra įgimti žmogui. Jei rašytojas yra krikščionis, jam dar privaloma Kristaus apreikštoji dorovė su Dievo ir artimo meilės dėsniu". )

Buvo laikai, kada tai buvo savaime suprantama, ir rašytojai jautė už savo kūrybą didžiausią atsakingumą. Nėra abejonės, kad daugumas mūsų lietuvių ir pasaulio rašytojų ir dabar laikosi šios pažiūros. Net toks ateizmo šulas Sartre sako: "Rašytojas turi būti pilnas atsakomybės jausmo. Jis yra atsakingas už viską, už praloštus ir laimėtus karus, už revoliucijas, už priespaudą. Jis yra prispaudėjų bendradarbis, jei jis nėra prispaustųjų užtarėjas." Ir jei mūsų kultūra šiandie išgyvena sunkią krizę, tai didžiausia atsakomybė už tai tenka literatūrai.

Aukšta rašytojų moralė išugdė tą pagarbą knygai ir apskritai spausdintam žodžiui, kuri primityviuose žmonėse yra užsilikusi iki mūsų dienų: kad visa, kas knygose parašyta, yra tikra ir teisinga. Ir jei šiandie nėra visuomenėje meilės ir pagarbos knygai ir rašytojui, tai čia nėra kaltas vien tos visuomenės "sumaterialėjimas", bet ir toji neigiamoji įtaka, kurią knyga yra padariusi skaitytojui, sugriaudama jo asmenybę ir iškreipdama jo gyvenimą. Nejausdamas už savo kūrybą jokio atsakingumo, rašytojas yra išpylęs ant visuomenės tą melo ir apgaulės jūrą, kurioje jau sunku surasti tiesos grūdų. Negali skaitytojas pasitikėti ir literatūros kritikais, nes jie, vertindami knygą vien estetiniu atžvilgiu, nepastebi, kad toji knyga pilna dekadentizmo ir nemoralumo. Geriau yra, jei kokioje tautoje yra tik vidutiniai, bet etiškai vertingi rašytojai, negu dideli menininkai, bet nemoralūs. Estetinių vertybių trūkumas sužeidžia tik nedidelį skaičių skaitytojų, kurie šių vertybių ieško kūrinyje, tuo tarpu etinių vertybių trūkumas sužeidžia daugumą ir sugriauna pačius gyvenimo pamatus. Menka estetiniu atžvilgiu literatūra nors ir gadina estetinį skonį, bet ji dažnai ugdo kitas vertybes — etines ar religines, — kurios yra svarbesnės gyvenimui, negu estetinės.

3. Poetinė kūryba ir religija

Menas ir religija yra labai giminingos dvasinio gyvenimo arba vertybių sritys, todėl yra pavojus šias sritis sukeisti. Jei religija dažnai sumaišoma su filosofija, etika ar net kultūra, tai ypač ji sumaišoma su menu. Poetai dažnai laiko savo kūrybą vienoda su religija ir save vadina pranašais ar net kunigais. Taip darė Goethe, Hoelderlinas, Rilke ir daugelis kitų. Tačiau modernioji vertybių filosofija šias sritis jau griežtai skiria. Etinės, estetinės ir religinės vertybės yra skirtingos tiek savo esme, tiek skirtingais žmonių tipais, kurie jas atskleidžia. Poetas ir šventasis yra visai skirtingi žmonių tipai. Poetas atskleidžia estetines vertybes žodžiu (atskleidžia ir kitas vertybes, bet šios nėra jam būdingos!). Jis gyvena savo kūriniuose ir tik tol, kol jo kūriniai išlieka. Šventasis atskleidžia religines vertybes ne žodžiu, bet dvasia. Religinės vertybės — šventumas — sklinda iš dvasios į dvasią, ir materialiniai simboliai joms sklisti nėra būtini. Todėl šventasis nerašo veikalų, o renkasi mokinius ir jiems perteikia savo dvasią. Šventasis toliau gyvena savo mokiniuose ar jų sudarytoje religinėje bendruomenėje. Kristus — absoliutinis Šventumas — nepaliko rašytų veikalų, o tik gyvų žmonių bendruomenę, kurioje toliau gyvuotų Jo dvasia.

Tiesa, religija pasinaudoja ir materialiniais simboliais, tačiau jai šie simboliai nėra esminiai, bet tik antraeiliai. Jie visada yra tik ženklai, rodantieji į tikrąsias religines vertybes, o ne pačios šios vertybės. Tarp šių ženklų labai svarbią vietą užima ir poezija, nes estetinės vertybės labai artimos religinėms. Grožis yra kažkas objektyvaus. Jis yra pasisavinimas ir juo gėrimasi. Jis turtina žmogaus dvasią ir iš dalies keičia patį žmogų. Iš čia jo giminingumas su religija, kuri praturtina žmogaus dvasią iki dieviško tobulumo ir pakeičia ją iš esmės, sukurdama naują būtį. Nors A. Maceina ir griežtai skiria poeziją nuo religijos, tačiau jis yra stiprioje estetizmo įtakoje, o kai kur poezijai priskiria religines ypatybes. Ypač poezijos sureliginimas matyti iš šių vietų: "Visuotinis pasaulio keitimas prasideda jau poezijoje. Transįigūracinis poezijos bruožas yra jai esminis, ir tuo pačiu jos ryšys su pasaulio išganomuoju perkeitimu yra nepaneigiamas." (450 p.) Menas,kaip matėme,iš dalies keičia būtį, tačiau šis keitimas nėra toks, kaip ir religinis. Pripažinti poezijai "esminį transfigūracinį bruožą" galima tik tada, kai religinė sritis nėra griežtai skiriama nuo estetinės. Sis keitimas gali būti suprastas tik labai tolima ir jokiu būdu ne esmine prasme. Artintis poezijos priemonėmis prie išganomojo pasaulio perkeitimo yra tas pat, kaip artintis prie saulės, įlipant iš pirmojo namo aukšto į antrąjį. Poetinė kūryba, kaip ir kultūra apskritai, savo kūrybos pirmavaizdžius turi pati savyje ir niekad negali išsemti viso savo srities tobulumo. Daugumas poetų savo kūryba lieka vitalinių vertybių srityje, nedaugelis įžengia į dvasinę sritį, o labai retas į religinę. Bet jei poetui pasiseka savo kūrinyje realizuoti religines vertybes, tai tikrai toks kūrinys turi transfigūracinį bruožą ir keičia pasaulį religiškai. Bet čia jis keičia pasaulį ne dėl estetinių, bet dėl religinių savo vertybių. Stebuklingieji paveikslai dažnai būna menkos meniškos vertės.

Taigi tikrasis Dievo pėdsakų saugotojas ir atstatytosios būties šauklys yra šventasis, o poetas juo gali būti tik labai tolima ir perkelta prasme, kiek jo kūryba atskleidžia dvasinį pasaulį apskritai, ir kiek estetinės vertybės palengvina perėjimą į religinę sritį. Nors religija pasinaudoja estetine kūryba, kaip ir apskritai kultūra, kaip ženklu, tačiau religijai iš esmės nėra reikalinga nei poezija nei kultūra, nes ji sklinda iš dvasios į dvasią betarpiškai. Dogmos ir kiti religiniai simboliai yra tik strėlės, rodančios šios dvasios sklidimo kryptį, bet nėra pati religija. Jei šie simboliai sumaišomi su pačia religija, tai religijos esmė iškreipiama, ir religija sunaikinama. Religija eina pirm kultūros tiek laiko, tiek esmės sąrangos atžvilgiu, ji persunkia kultūrą, ją formuoja ir palaiko. Religija be kultūros gali egzistuoti, jokiu būdu ji nepriklauso nuo kokios aukštesnės kultūros, nes ją turi visos primityvios tautos, tačiau kultūra be religijos negali būti. Keičiantis religijai, keičiasi ir kultūra, mirštant religijai, miršta ir kultūra.

A. Maceina poetinę kūrybą pavadina žaismu, sugretina ją su dieviškuoju buvimo ir veikimo būdu, kuris, autoriaus manymu, yra taip pat žaismas, ir teigia, kad poetinė kūryba yra dieviškosios būties atvaizdas. Mums šis sugretinimas atrodo dirbtinis, neturintis atramos tikrovėje. Dieviškojo buvimo būdas yra Jo absoliutumas. Dievas būna ir veikia absoliučiai. Šiuo savo absoliutiškumu Dievo buvimo ir veikimo būdas esmiškai skiriasi nuo žmogaus buvimo ir veikimo būdo, kuris veikia ir būna reliatyviai-ri-botai. Žmogus — ribota būtis, būna ir veikia ribotai, nors savo buvimo šaknis turi Absoliute ir absoliutiškumo siekia. Iš šio žmogaus ribotumo ir kyla visos jo nelaimės ir jo gyvenimo ir kūrybos tragiką. Būdamas ribota būtis, jis neišvengiamai įeina į konfliktus su kitomis tokiomis pat būtybėmis ir į visas galimas kančias, surištas su šiuo susidūrimu. Apribotas savo metafizine esme, jis dar labiau susiaurėja gyvenime. Jaunatvėje jam atviri visi keliai, vėliau jis turi pasirinkti tik vieną kelią — profesiją, ir taip save apsiriboti. Ypač tai vyksta dabar, kai gyvenimas darosi vis specializuotesnis. Jei seniau mokslininkas buvo kartu ir filosofas, aptvėrė visą žiniją, tai šiandie jis nepajėgia apimti net visos savo specialiojo mokslo šakos, o tik paprastai kokią jos dalį: dirba tik su ligoniais, jei gydytojas, su įstatymais, jei juristas, su mašinomis, jei mechanikas, ar atlieka tik kokį vieną nesudėtingą judesį, jei yra darbininkas prie slenkančios lentos. Žmogaus mintis, nukreipta vien į praktiškojo gyvenimo reikalus, tarsi įrūdyja šiuose reikaluose ir išspaudžia visas kitas mintis, neliečiančias šio praktiškojo gyvenimo. Jausmų pasaulis irgi susiaurėja ir reaguoja tik į praktiškojo gyvenimo padirginimus. Taip žmogus tampa vis siauresnis, vis ribotesnis, vis automatiškesnis, prilygdamas instrumentui, praktiškojo gyvenimo uždaviniams vykdyti.

Tačiau žmogus, būdamas savo metafizine esme ne tik ribotas, bet ir surištas su Absoliutu, šio ryšio visai negali nutraukti. Jis sielos gilumoje skaudžiai jaučia, kad šioks jo gyvenimas yra iškreiptas, kad gyvendamas vien materialinių rūpesčių sferoje, jis netenka kažko labai brangaus ir vertingo, ko trokšta jo giliausioji prigimtis. Religingas žmogus šiais tuštumo momentais stengiasi susijungti su būties Šaltiniu — Dievu ir, jei jam bent trumpą akimirksnį tai pavyksta, jis jaučiasi be galo sustiprintas, atnaujintas ir laimingas neretai visam gyvenimui. Religinė laimė yra pati didžiausioji ir giliausioji. Be-religinis žmogus šio atsinaujinimo ieško mene ar literatūroje. Menas išvaduoja žmogų iš kasdieniškumo rutinos, pakelia jį į aukštesnį dvasinį pasaulį ir praturtina jį estetinėmis vertybėmis, todėl jis moderniajam žmogui yra tapęs religijos pakaitalu.

Poezijos ir apskritai kultūros tragiškumas glūdi ne jos ženkliškume, bet pačioje metafizinėje žmogaus prigimtyje, ieškančioje pilnatvės ne pagal Dievo nustatytą tvarką. Žmogaus kelias į asmens pilnatvę yra religinis, todėl kas jo ieško mene ar apskritai kultūroje, to ieškojimas visada baigiasi nepasisekimu. Religinės asmenybės jautė šį pavojų iš meno, todėl dėl religijos išsižadėjo ir pačios kūrybos.

4. Poetinė kūryba ir gamta.

Kad gamtoje galima rasti grožio arba estetinių vertybių, niekas neneigia. Ir A. Maceina negali paneigti gamtoje esančio grožio: "Kad kartais gamta mums iš tikro daug reiškia ir daug pasako, tai yra beveik kasdieninis mūsų pačių patyrimas". Bet jis šitą gamtos prasmiškumą labai savotiškai aiškina: "Tačiau šią reikšmę gamtai duodame mes patys. Mes patys perkeliame jon savo pergyvenimus ir nuotaikas, savo idėjas ir pažiūras. Ne gamta mums kalba, bet mes kalbame gamtai. Gamta yra skirta tik būti." (454 psl.). Mes jau pradžioje pažymėjome, kad modernioji filosofija būtyje atskleidė, be esmės ir buvimo, jos vertingumą. Kad būtis yra vertinga, tai jau labai sena filosofinė tiesa, einanti nuo Aristotelio laikų: ens et bonum convertuntur. Tačiau senovės ir viduramžių filosofai dar neskyrė vertybės nuo būties ir laikė ją tuo pačiu dalyku. Modernioji filosofija jau aiškiai skiria vertybę nuo būties, ir šis skyrimas jau yra visuotinai priimtas. Būtis būna, o vertybė reiškia. Ji priklauso reikšmens arba prasmens pasauliui. Kadangi kiekvienoje būtyje glūdi vertybė, tai kiekviena būtis, taigi ir gamta, yra skirta ne būti, bet ir reikšti. Yra mokslų, kurie nagrinėja tik būtį. Toks yra ir gamtamokslis. Gamtininkas ieško gamtoje būties, o ne jos vertingumo. Todėl chemikui dvokiantis amoniakas ir kvepianti rožė yra lygios vertės. Gamtininkas ir menininkas medį mato visai kitaip: gamtininkas mato medyje tik jo būtį, jo cheminę ar fizinę struktūrą, o menininkas jame mato daugiau, jis mato medžio vertę, jo grožį, kas gamtininkui nei į galvą neateina. Laikymas gamtos tik būtimi yra tipinga gamtamokslio pažiūra. Jei šiuo gamtininko žvilgiu žiūrėsime į meną, tai jame nerasime jokio skirtumo nuo gamtos, ir jis bus skirtas tik būti ir nieko mums nereikš. Gražiausias paveikslas gamtininko akimis bus tik dažai, atomai ar elektronai, o kilniausioji muzika tik triukšmas ar eterio virpėjimai. Visa, ką mes čia vadinsime grožiu, gamtininkas pasakys, kad jo ten nėra, o mes jį ten "įdedame". Jo akimis žiūrint, bus tik būtis, o vertybė visada bus jam tik "subjektyvus priedas". Todėl mes negalime sutikti su A. Maceina, kad meno kūriny grožis yra, o gamtoje mes patys jį ten "įdedame". Jei jis yra, tai jis yra tiek gamtoje, tiek meno kūriny, o jei mes jį ten "įdedame", tai įdedame visur. Grožis kyla iš turinio ir formos tobulo susijungimo: dalį to grožio mes "randame", atskleisdami estetines vertybes, o dalį "įdedame", apipavidalindami šias vertybes. Kokiu būdu tai vyksta, yra problemų problema ir filosofija gali nurodyti tik kryptį, kur reikėtų ieškoti šios problemos sprendimo.

Dėl šios pat priežasties mes negalime su A. Maceina gamtos daiktus laikyti daugiaprasmiais, o meno kūrinius vienaprasmiais. Mums tiek gamtos daiktai, tiek meno kūriniai bus daugiaprasmiai, ne ir vienur ir kitur mes įdedame savo dalį, o tai, ką mes čia "įdedame", priklauso nuo mūsų pasaulėžiūros, išsilavinimo, tautybės, žodžiu, nuo mūsų asmenybės, o kadangi tarp asmenų visada yra didesnis ar mažesnis skirtingumas, tai kūrinys bus visada daugiaprasmis. Tik Dievui meno kūriniai bus vienprasmiai, nes Jame pažįstamasis objektas su pažįstančiuoju subjektu tobulai sutampa, o žmogui čia visada lieka distancija, nes jis — ribota būtis, todėl visas mūsų pažinimas apskritai, o meno kūrinių pergyvenimas ypatingai, visada yra daugiaprasmis.

Jei gamtoje yra grožio, tai šis grožis tobulesnis už žmogaus sukurtąjį, nes gamta — Dievo kūryba. Meno kūriniai, palyginti su gamta, mums atrodo tobulesni todėl, kad mes pajėgiame juos suvokti, nes čia toji distancija tarp kūrėjo ir kūrinio suvokėjo nėra didelė, nes tiek kūrėjas, tiek kūrinio suvokėjas yra žmonės. Juo tarp jų pasaulėžiūriniai, išsilavinimo ir kiti skirtumai mažesni, juo kūrinys gali būti tobuliau suprastas. Tarp gamtos Kūrėjo ir žmogaus ši distancija begalinė, todėl mes negalime dažnai gamtoje rasti nei prasmės nei grožio. Gamtos prasmei ir grožiui atskleisti reikia dieviškos malonės. Jei ši malonė paliečia mūsų sielą, tada mes gamtoje randame ir grožį ir prasmingumą: tada mums gamta yra knyga, kurioje skaitome "Dievo mintis", "pėdsakai, vedantieji į Dievą", tada mums "žvaigždės skelbia Dievo garbę", tada prie teleskopo nusiima kepurę ir puola ant kelių ne tik Newtonas, bet ir kiekvienas. Gamta yra didelis Dievo meno kūrinys, kaip kad ji yra didelis Dievo stebuklas. Tačiau šį stebuklą mes pajuntame tik ypatingomis malonės valandomis, kada įžvelgiame Dievo veikimą gamtoje. Tada iš "paprastų gamtos reiškinių" pasidaro "nepaprasti", tada išgyvename stebuklą. Visa gamta yra ir dieviško grožio stebuklas, bet mes esame su juo apsipratę ir jo nepastebime, tik ypatingose aplinkybėse gamta pradeda į mus "kalbėti", mums atsiskleidžia jos prasmingumas ir grožis, gamta mums tampa transparentu, per kurią išvystame patį grožio šaltinį — Dievą.

Baigiame prasmingu A. Maceinos klausimu: "Kas yra poetinė egzistencija, nuodėmė ar Viešpaties malonė? Taip, nuodėmė, jeigu ji mėgina atsistoti religinės egzistencijos vietoje, ką turėjo galvoje Kierkegaardas, nuo jos bėgdamas ir ją nuodėme laikydamas. Tačiau ji yra malonė, jeigu ji suvokia savo vietą žmogaus buvime ir savą prasmę savo veikime". A. Maceina kolba apie poetinės kūrybos šviesiąją pusę, apie poeto pašaukimą, kaip Viešpaties malonę. Jis parodo poetą ir jo kūrybą ne tokius, kokie jie yra, bet tokius, kokie jie turi būti. Ir autorius giliu subtilumu yra atskleidęs poetinės egzistencijos prasmę, iškeldamas poetą ir jo kūrybą iš kasdieniškumo rutinos ir medžiaginių varžtų į idealųjį grožio pasauli, kur nėra nei nuodėmės nei kančios, kur neslegia mus šios tikrovės sunkumas. Šis žavus poeto būties ir jo kūrybos prasmės atskleidimas yra tas gražusis idealas, kurio poetas visada turi siekti, ir kuris jį turi stiprinti, kada jis nugrimzta i kasdienybę. Ir tikrai galima laikyti Dievo palaiminta tą tautą, kuri turi tokių poetų. Tačiau poetas negali pamiršti ir kasdienybės, o juo labiau jos niekinti. A. Maceinos pa-sakvmu, kasdienybė yra gilus prapuolimas pasaulyje. Šitame pasauly prapulti tenka visiems, prapuola jame ir poetas. Jo būtyje ir kūryboje, kaip matėme, yra daug kasdieniškumo ir nuodėmingumo. Ši kasdieniškumą iškelti tiek rašytojo gyvenime, tiek jo kūryboie, ir tuo būdu prisidėti prie poeto ir jo kūrybos prasmės atskleidimo, ir yra šių pastabų tikslas.