MIŠKE Spausdinti
Parašė A. M. KATILIŠKIS   
Šūvio trenksmas sudraskė mišką. Perplėšė jį į dvi dalis ir tiško į viršų ir aplink iš savo centro, kaip vanduo, kritus akmeniui. Skambėjo eglės. Siūbavo rainos eglių šakos. Lazdynai prilinko strėlėmis, praleisdami žviegiantį trenksmą per savo kupras, kaip vėjo blūškį, kuris nukrėtė nuo šakų sniegą ir draskėsi lyg šernas, ginantis savo paršus. Trankėsi jis į stuobrius, praskynė atvašynus ir skynimų kelmais ir išvartomis lėkė kaukdamas ir vaitodamas. Ir šimtais aidų atskildamas kartu su apledėjusia žieve, su šalčio pakąstu metūgio spygliu. Ir žvaigždžių lediniai spinduliai lūžinėjo nuo jo, spragsėdami melsvomis kibirkštimis ir pažirdami iš bedugnio dangaus rugpiūčio naktų lietumi.

Ir šūvį sekė riksmas. Nutistantis ir gargaliuojantis. Jis kartojosi ritmingais tarpais, atgaunant kvapą ir prasidedant nauja jėga. Kurtus ir beviltis. Jis tolo, bet nesilpo, tik duslėjo, lyg rėkiančio galvą būtų užmetę kailiniais. Tartum iš po sniego pusnies sklido toji dejonė. Ir siaubas ėjo per mišką. Iš nežinia kur. Iš ten, kur jį užtiko mirtis arba gaisras. Ir ne dėl to, jog regi ugnies pragaištį, bet kad jis prispaustas degančio sienojaus. Jis tolo, kaip kasamas į žemes, kaip atplėšiamas nuo žemės ir kabinamas po medžio šaka. Jam jau niekas nebegali padėti ir jis nebešaukia pagalbos, tik nesutikdamas su tuo, miršta ir įspėja miško pasalas.
Paskui į duris pradėjo belstis. Taip savotiškai, lyg trauktų krumpliais nuo viršaus. Trumpai ir sausai skalijo šuva. Kieme lakstė ir tapinėjo sunkūs žingsniai. Braižė pirštais lango stiklą ir šaukė vardu. Bet jo kojas pančiojo. Sukilęs vėjas į akis tėškė sniegą. Jis nevaldė sąnarių. Bėgo ir griuvinėjo kniūbsčias. Jis šaukė, kiek išgali, skubėdamas nelaimės vieton. Puldinėjo neatsekdamas krypties ir nutoldamas.
—    Tuoj, tuoj ateinu! . . . Palaukit! . . — bliovė, kiek išgali. Ir jautė, kad jo negirdi, kad jis dingsta kaip šiauduose. Jį draskė už plaukų, kumščioio pašones.
—    Neblūdyk! Liaukis!.Ar nepabusi?...
Eigulis Girdvainis šoko iš lovos. Jis pabudo.
—    Kas tave smaugia? Jau iš razumo kraustais, tokiu balsu, kaip meitėlis, žviegi?
Jis drebėjo, painiojo kojas iš antklodės ir šiurpo iš baimės ir pastangų pabusti. Tai žmona čia. Bet jis klausėsi.
—    Tu girdėjai — šovė? . . . Paskui. . . kad pagaus rėkti! Dieve, sergėk, kaip baisiai. . .
—    Kas, kas šovė? Nelabos dvasios apstojo . . .
—    Klausykis ... Aš girdėjau ... O kodėl šuva braižo duris?
—    Ir šuva lauke pajuto, kad plėšais ir dūksti.
Šuva už lango cypė ir unkštė. Jis lakstė pasieniais, pasistiebdamas ant durų.
—    Ne . . . Man rodos, jog žmogus šaukėsi pagalbos. Per miegus, aiškiausiai. . . Šūvis — pirma. Ir dabar, rodos, girdžiu . . .

—    Sapnavai. Ževernoji niekus. Parsidriekei prisisrėbęs kaip vanta. Is burnos kaip bravaras, net bloga, — moteris barėsi ir nieko nesuprato. Ir galutinai neišsiblaškiusi vėl snūduriavo.
Pro duris matėsi, kaip virtuvėje, ant krosnies ir šalia šildomosios sienelės, kabėjo sudžiausty-tos kojinės ir autai. Asla nelygiai pilkavo. Mėnuo smego į mišką. Eglės viršūnė jį skėlė pusiau, ir jis atrodė kaip žibintas, pavožtas ant tvoros statinio. Eglių šakos buvo rainos, ten, kur jas siekė mėnesiena.
—    Negali būti, kad sapnavau . . . Girdėjau, kaip už sienos. Aiškiausiai. Šūvis . . . Rėkė . . . Baisiai. Tik vis neišsibudinau... — pusbalsiu šnekėjo Girdvainis.

Pati lygiai alsavo. Toliau apsivertė lovoje vaikas. Jis spaudė galvą ir stengėsi suglausti krūvon susivėlusį pajautų ir vaizdų rezginį. Smarkiai mušė širdis, lyg jis tikrai grįžo iš miško, kur mušėsi ir bėgo. Darėsi vėsu, sėdint vienmarškiniam, nuleidus basas kojas ant iššalvėjusios aslos. Sugraibęs klumpes, įsispyrė ir ieškojo kelnių. Jos gulėjo nukritusios nuo lovos galo. Nedegdamas švie-os rengėsi. Apšilo, kol užsitraukė batus. Galva ūžė. Ją veržė ir tvinkčiojo smilkiniuose. Burna džiūvo ir liežuvis perštėjo, lvg įkirptas. Tai nuo tabokos, visokios, kai primaišai per dieną — nutarė. Virtuvėje apkrapinėjo barštinį ir iš viso atsigėrė burokų rūgšties. Galvą tam kartui lyg ir atleido. Nėra abejonės — jis purtėsi, nuvydamas tai, kas buvo žmonos abejingume. Ir tai, ką jis pradėjo jausti, atslūgus šaltai ir apčiuopiamai baimei. Jis vilkosi trumpus, tarnybinius kailinaičius ir juosėsi diržu, su kabančiu odinėse makštyse sunkiu pistoletu. Moteris kniosterėjo:
—    Išeini?
—    Einu.
—    Saugokis. Gal aušros palauk?
—    Girdi, kad šuva cypia?
—    Kūtėn užeik. Gal gyvulys užvirto? Užsidek šviesą, — nurodinėjo žmona.
—    Ne! — trumpai nukirto Girdvainis, prieštaraudamas sau, savo paties nežinia kur beklys-tančioms mintims. Ji krėtė šiurpas. Ir šuva puolė, pravėrus duris. Staiga atšokęs, jis metėsi kelis šuolius pirmvn.
—    Sa, Meški! — tyliai šūktelėjo.

Šuva grįžo. Paglostė jo apšerkšnijusias kud-las. Jis uodė, pakėlęs snukį. Girdvainio ranka tvirtai įsikibo į jo ausį. Ją paleido ir paliko išsižiojęs, negalėdamas nei šaukti, nei bėgti. Nakties siaubas iš naujo sukaustė. Tai trūko tik akimoju, ir jis lėkė prie klėties. Langelis tvaskėjo raudona liepsna. Ugnis veržėsi lauk. Bet kelių žingsnių atstume, jis sustojo. Langas blūsčiojo ugnies atspindžių. Atsisukęs matė didelę ugnį siaurame tarpmiškyje, kuris, lyg sugniaužtas butelio kaklas, išveda jo pasodą į kaimo laukus.

— Och ... — atsiduso, lyg nuo plaučių atsi-krenkšdamas kosulio sunkumą. Jis atsiminė. Tarpmiškės spindis išveda tiesiai į Beržinio sėdybą. Ir vakar kalbėjo apie skerstuves. Ten svilina kiaulę. Šiaudai liepsnojo, priglūsdami ir pažerdami aukštai kibirkščių saujas.

Jis nusispiovė, bet nejuto palengvėjimo. Jo vietoje iš naujo kylantis kartumas apmaude širdį. Buvo dingtelėję, kad šuva nerimo, veikiamas ugnies. Tai ne tai, tai kas kita. Šuva vamtelėjo ir pabėgo miško pusėn.

Ten yra kas nors? Jis nuėjo per daržą, sustodamas jo pakraštyje, po eglėmis. Ūkčiojo zuikiai. Viensėdijoje žviegė piaunama kiaulė. Gaidžiai giedojo. Ir tarpe tų bundančio ryto garsų jis vėl išgirdo aną, klaikų ir begalybėje panirusį riksmą. Jis juto jį greičiau kojomis, atripuojantį sušalusia žeme. Jis tikrai tilindavo, kaip varpelis, kaip žvangučiai ant arklio kaklo. Zyzė prie pat ausies, kaip kraugerys uodas. Jis buvo įsivėlęs į ausis, į sopančią galvą, tartum girtos dainos po uliavojimo nakties.

Skirdamas šakas, apžvelgdamas priešais kiekvieną medį ir sniegą, eigulis slinko gilyn į mišką Jis pasiekė išilginėmis kartimis aptvertą daigyną ir didelę aikštę, kuri buvo ruošiama pavasarį užsodinti Aikštės pakraštyje įžiūrėjo ėdžias. Į jas, urėdijos įsakymu, kraudavo dobilus stirnoms ir elniams. Ant sutrypto sniego draikėsi pašaras. Takai ir daugybė pavienių pėdų bėgo ton vieton iš visur. Bet jokios gyvybės, nei krabždesio. Tik sniegas jam einant girgždėjo, kaip galandamas peilis. Kas nors čia turėjo atsitikti ir išbaidyti žvėris? Jis žinojo, kad naktį, ištisai nuo sutemų iki aušros, jų ėdrinėjo ir ganėsi po keletą. Jie leidosi žmogų gana arti. Per šautuvo šūvį? Po velnių! Tikrai — taip jie prijunkę žiemą. Šūvio atstumu galima prieiti prie stirnų ir sekti jas. O jų dabar nei šnipšt. Jis ėjo toliau, kirsdamas siaurą atvašynų juostą ir pasiekė pernykščių kirtimų biržę. Ji tęsėsi lygiagrečiai su eigulio pasodą, beveik jo padaržėje, nutolusi per ariamą varsną. Atžalos, kur jos žėlė iš lapuočių kelmų, tebuvo pakilusios iki pusiaujo. O didesne dalimi tebekėpsojo pliki kelmai ir iš sniego spyksėjo retutės eglaitės. Nuletenti takai kryžmais dalino skynimą. Jie niro po šakom, kur tamsa tirštėjo, kaip degutas, ir nejaukiai, lyg ten tupėtų žiburiuojančiomis akimis vilkai.

Šuva uodė Ir snukį pakėlęs aukštyn, purtė ausis, tartum erzinamas paukščio, kurs medyje krankė ir bėgo ratu. Šniukštinėjo ir urzgė. Eigulis tyrinėjo tą vietą, pasilenkdamas prie žemės, kad kepurė smuko nuo galvos. Jis lyg ir įžvelgė kažką tamsesnio. Ar tai spyglių saują, ar žievei atplaišą? Nagais graibė sniegą. Jis pamažėle tirpo jo karštame delne. Bet ir kaip prisikišęs, negalėjo atskirti sniego gniūžtyje nieko, iki neįžiebė ugnies. Sniegas praskydo ir sunkėsi raudonais lašais tarpupirščiais. Jis purtė ranką ir nukrėtė, lyg savo paties kraują. Ir juto, kad ranka yra užgauta šūvio, dar vis tebesidraskančio miške
Kur eiti? Sekli pėdsakais per tamsu. Laukti aušros r ... — Medžių viršūnės ir šakos vis giliau rausėsi į dangų. Žvaigždės bluko. Mėnuo jau buvo įsibridęs į miško vidurį ir jo šviesa pražulniai gerėsi į pažemio rūką. Sniegas turėjo palšą, įsilijusio rudens dangaus spalvą.

Jis šluostė ranką į kelnes ir vis tebejuto, kad ji nutirpusi ir laša kraujas. Tie patys šalti grybšniai lakstė nugara, tačiau baimė pradėjo įgauti kitą atspalvį — nuostabą, lyg smūgį iš patamsio. Kana tai įvyko? Dvi, ar pusantros valandos prieš aušrą? Didžiuliame speige ir nebylėje žiemos tyloje. Kai jis blaškėsi lovoje, smaugiamas šiurpaus pagalbos riksmo ir griausmu aidinčio, žudikiško šūvio. Jame sukilo pyktis. Kad visa buvo suruošta patyčiomis, jo panamėje, po jo langais, kur niekas nedrįstų pasirodyti kitu metu, net užslėpęs savyje giliai piktą kėslą. Na, kas gi čia atsitiko? Jis nuvokė. Ir kas dejavo. Bet. . . Jis graibė kišenėse pypkės ir jos nerado. Rėmuo griaužė gerklę, degino gomurį. Jis čiulpė sniegą ir laižė sukepusias lūpas.

— Žinau, žinau . . . Na, bus jums, gyvatės išnaros! ... — niurzgėjo eigulis. Jis trypė vietoje, daužė kojas į kelmus ir mušė rankomis viena per kitą, kryžmai į pečius, kaip' daro žvejai ir miško kirtėjai. Prieš dieną speigas kaustė sąnarius ir laižė veidą kaip ugnim. Ausys net braškėjo, ir pasikeisdamas, tai vieną, tai kitą šildė uždengęs pirštine. Ūsus net rovė iš pašaknų, traukdamas šerkšnas. Šerkšnijo ir blakstienos ir šnervės, rodos, tuojau užaks ledu. Rytų pusėje lyg ir pažaliavo. Bet dar vis per tamsu judėti pirmyn. Aušra košėsi pro šakas, į sunkų miško mėlynumą, kaip rašalą išsiliejusi ant popieriaus, įberdama rausvai švytinčių, suledėjusių lašų. Bet nei arklio prunkštimo, nei jo kanopų klepetavi-mo miške, kur stirnos nukrėstas sniegas girdėtųsi kaip lietus į stogą. Tik kartkartėmis, tartum gelžuonėmis sergančio arklio dusulys, trankėsi sproginėjantis ledas. Dundėjo minkštai, iš gilumos, lyg ne oru ateinantis, bet rausdamasis pusnimis. Kiaulių Peklos lieknuose sniegas laužė pasekusį ledą.

Jis jau galėjo apžvelgti plačiau ir atrado stirnos plaukų, ten kur ji buvo suklupusi. Pakilusi ji šoko. Gyvulys vilko kairiąją, priešakinę koją. Užgavo ją pečiomentėn. Kraujavo gausiai nelygus trijų kojų pėdsakas. Už poros šimtų žingsnių prie jų prisijungė didelės naginės. Naginėtas žudikas bėgo patamsyje, pasikliaudamas vien klausa. Jis tiksliai laikėsi krypties. Sužeistas gyvulys šuoliavo, praskirdamas liaunų atvašų pudurė-lius, išsilenkdamas medžių stuobrių. Krūtine mušėsi per eglaičių tankmę, nužerdamas sniegą nuo jų šakelių. Jis bėgo, riksmu įspėdamas šaltą ir negyvą mišką, lygiai klaikų, kaip mirtis, kurią nešėsi savo krūtinėje. Kraujas taškėsi ir stingo, ir vėliau žėrėjo sniege, kaip skaisčios spanguolių uogos.

Eigulis pasiekt arklių nutryptą ir pavažų nublizgintą kvartalo liniją. Diena jau taisėsi įsidegti, kaip įpūstas žaizdras. Variu žibėjo rogių kelias. Ir anapus jo jis aptiko pėdsakus ir sekė. Vis gilyn, vis toiyn į mišką bėgo žvėris. Į tankumynus ir lieknų samanas skubinosi numirti sužeistas žvėris. Į ten, kur jis užaugo, skabydamas karklo ūglius ir kur kedeno jo vilną kadugių kūlynai Kur vejai neužgauna ir nuo darganų saugu purių samanų patale. Kur tik medžių švokštimas ir žaluma akyse. Ir kur net piemenys neužgena ir joks laukų garsas nepasiekia. Namo skubino nusibaigti. Jo šuoliai smulkėjo. Kitur buvo atsimušęs į medžius ir sustojęs. Bet siekėsi ir gavosi kiek išgalėdamas. Kirsdamas linijas ir menkai išvažinėtus žiemkelius. Augmenija ėjo skurdyn. Žemi, susisukę berželiai kerpėjo pintimis. Po jų traukėsi plačiai išsikeroję karklai, su-guldę pažemiu virvėmis susivijusias šakas. Vietomis ant aukštų kupstų, iš juodalksnių kelmų, šovė trąšios ir tiesios, kaip rugys, atžalos. Toliau kyšojo iš sniego šiurkščiu, tartum miežio akuotas, ir pasišiaušusių smilgų šluotos, čirpino surūdijusius ašmenis viksvos ir trupėjo vos užgauti sušalę triaušių stiebeliai. Čia buvo Gaidžbalio pradžia. Sniego iki pusiaublauzdžių, ir po jo kojos klimpo į samanas. Ir kitur, iš apačios, į pėdas sunkėsi vanduo. Didelės nagines čia sustojo. Žvėries bėgimas baigėsi. Kraujo, plaukų ir jo kritimo žymes.

Tai atsitiko prieš dvi valandas. Plėšikas pasiėmė savo grobį. Naginėm apsiavusio medžiotojo pėdos baigėsi ant suvažinėto kelio. Kur jis pasuko? Ar jis įsimetė ožį į roges ir nulėkė savo keliais, ar jis nutraukė pėsčias? Šuva palakstė į abi puses ir sugrįžo, snieginas ir apšerkšnijęs iki ausų. Jis brukosi gėdingai prie kojų, ir garas kamuoliais stingo, išsiveržęs iš snukio ir nukarto tarp dantų liežuvio. Tuo keliu jau nuvažiavo ne vienos rogės. Ūkininkai skubėjo miškan išsivežti sukirstos medžiagos.

-— Ar nesutikot žmogaus? — teiravosi ūkininkų iš Gaudikiu Dusės. — Su maišu gal ant pečių ką matėt? Tuščiais iš miško? ...
— Ne, tokio mes nesutikom Nei pėsčio, nei važiuoto, — atsakinėjo paklausti.
Kas tau matys, jei visa tai dėjosi su tamsa?

Tą patį sakė ir atkilę iš kitos pusės, nuo Gorių ir Taručių. Jie vartė akis. Žinoma, kad tai ne jų darbas. Bet jeigu eigulis klausinėja ko nors, tai ne be reikalo. Ar tik ąžuolo nenuvertė kas iš nakties? Arba išvežė valdžiai pagamintus sienojus? Eigulį erzino klausiamai išplėstos akys ir pašiaušti ūsai. Jos prisimerks pavažiavus toliau. Su jais, velniais, nesipirksi. Jeigu prieis, apsuks negaišdami. Kitas prašė, ar eigulis nepavažiuotų, įkritęs į roges, iki jų iškirstų skersinių ir nesu-kleimuotų? Jis nepasiėmęs kleimos. Kokio bieso dabar jų skersinės? Jis nirto ir keiksnojo. Rūpesčiai tokiais dalykais, kurie nepabėgs ir po savaitės! Kasdienybė ir nereikšminga. Ar supranta jie, rupūžės, kas atsitiko šią naktį? Ir ne naktį, o auštant, ir ne miške, — galima sakyti, jo paties, eigulio kieme? Iš kito valsčiaus neatėjo, ne. Ir durniui aišku. Vadinasi, kas nors iš tų, pravažiavusių, ar jų kaimynų . . . Pasibrukęs rogėse ir užsėdęs po maišu, vežasi šautuvą? Užklausk ir išgirsi, ko negirdėjęs. Susuks snukį kaip vyženą. Juk neturi įrodymo. Jis pasitraukė nuo kelio, nulindo į eglaites ir svarstė kas daryti. Gerai, kad neprasitarė, ko ieško. Tegul mano apie miško vagystę. Tai ne taip pikta. Tą pačią dieną ir girininkas suuostų, jeigu kas. Jis klaustų, kaip laikosi jo globojami žvėrys. Geriau nei žodžio. Kaltininkas nesigirs. Ne tie laikai. Žino, kuo tas atsiduoda. Kalėjimu! Tai beveik tas pats, kaip įsilaužti į valdžios iždą. Miškas — valstybės. Tai prieš pačią valstybę.

Jo pyktį kėlė pašėlęs noras rūkyti. Pasikabindamas sniego, kramsnojo. Bet dūmo, kaip tyčia, visas kišenes išvertęs nesudarė. Rado tabokos pabirų, sumišusių su spygliais ir vilna, bet nei pypkės, nei popieriaus. Šleikštumas lipo iš vidaus Ir galvą spaudė. Pagirios pradėjo kamuoti. Šviežias alus, neišsivaikščiojęs kaip reikiant, paskui atsiliepia. O nuo kelio, vėjukui lengvai pūstelėjus, dvelkė dūmeliu. Jis traukė šnervėmis ir atskyrė taboko rūšį. Ir nepajuto, kai vėl sugrįžo ir susistabdė vieną.
—    Duok susimildamas parūkyti. Palikau namie savąjį. . .
Patenkintas ūkininkas traukė iš po kailinių skverno kapšį ir tuo pačiu daužė pypkę į rogių užkalą, kad iš naujo prisikimšus.
—    Ka ten, pons eiguli, Bandžos žalkulinę rūkysi. Šen, aš turiu pirktinio ... — mojo antrasis, privažiavęs įkandin.
—    Kas ta tavo pirktinė prieš mano? — šiaušė šerį Bandža.
—    Kai pritrūksti, tai gerai ir vantlapiai, kad tik tvirtumo turi, '— tačiau sukosi pirktinės, sugrubusiais nagais ir piršto storumo cigaretę. Akyse pažaliavo, kai stipriai patraukė.

—    Ačiū už durną.
—    Nėra už ką . . .
Saulė jau pasišokėjo į medžius ir spigino akis. Sniegas plikino kaip baltai įkaitinta geležis. Aikštelėse ir eglaičių užuovėjoje jau itin šildė ir dienojo. Melodingas tarškėjimas, meletos snapu į sausą epušės šaką išgaunams, skelbė, kad jau po saulės grąžos ir pusė žiemos praėjo. Vėjas sunkėsi miškan, parpė atsikniojusioje beržo tošyje ir dilino šakeles. Eigulis kumbrino be krypties. Aplenkė retinamą kvartalą, iš rudens

A. GALDIKAS       ŽEMAITIJOS KAMPELIS

padalintą žmonėms, kad iškirstų žabus, praskintų tankynes Pasuko atgal. Žmonių vengė. Akyse šmėžavo ūsoti iikininkai ir klasta po tais ūsais. Ką tu žinai, gal tasai, kurs bruko savo taboką? Bet jų šimtai ... Ir katras iš jų? Taip nieko nepeši, nors vedžiotum policiją ir seniūną pakie-miui. Laiko perdaug suslėpti visiems galams. Neišmatuosi nei pėdų, nes tai naginės, beformiai išplitusios Gudrus žaltys, išėjo naginėmis apsiavęs. Ir taip ir taip kvaila. Bet toliau jis nusigando. Jis galvojo ir stebėjosi, kad dar vakar iš to jis būtų pasijuokęs. Vakar atrodė neįmanomu daiktu tai, kas šiandien tikrovė. Šiandien jis pajuto kažinką naujo, bet labai neaiškaus ir blogo. Šalia pykčio ir kažką daugiau: nepasitikėjimą ir savo bejėgiškumą. Savimi nusivylė. Miškas jam grasino. Laukai apsukę jį ir gyventojai. Kaip jis galėjo save laikyti kuo nors kitu, o ne sudėtine, būtina ir neišvengiama to gyvenimo ir bendravimo dalimi? Prieš vėją vienam neatpūsti.

Jeigu jie susimanys, tai ir papūs. Ir užpus tave. . . Jis rėmėsi su mintimis, su prieštaravimais, svetimais vienas kitam, kaip yra pareiga ir bičiulystė. Ir kokie yra įsakymai ir žmonių įpročiai. Jis mąstė, akis nudūręs į žemę, į žvėrių pėdas, kad tai galėjo atsitikti. Ir kodėl ne? . . . Kai jis, duokime, yra čia? Ką tada? Išgirsta šūvį kitoje palaukėje, apie Dargaudžių skynimą. Jis lekia ten. Atranda pėdas, kraują. Parakas dar nėra išsisklaidęs, o nusikaltėlio? . . . Kad nors varna sukranksėtų . . . Na? . . . Ar ne perdaug pasitikėjo, nešiodamas valdžios ženklus?

Jis atsidūrė palaukėje. Priešais nušvito Nor-vaišių laukai. Smilko dūmeliai iš sėdybų kaminų. Iš kurios išėjo tasai niekadėjas? Jis leido visus iš eilės, visus pažįstamus veidus, girdėjo juos kalbant, lyg tikrai jau būtų lankęs su seniūnu ir policija. Zuikius jie tai muša, nieko nepadarysi. Turi šautuvus ir naktimis tyko ant jaukų. Kas to nežino. Bet miško tai nekliudė. Eilę metų. Atėmė vienam pusberniui šautuvą ir pasidėjęs ant kelio perlaužė. Gavo velnių nuo šeimininko, nes jo buvo šautuvą išsinešęs. Kitam ausų davė, sutikęs pamiškėje besivalkiojant. Ir to užteko. Geruoju gali su žmogumi susitarti. Bet ką su tokiu nakties grobuonių? O rodyk smarkumą, tai tiek ir tepeši. Gerai sakė senis Ežeris, kurs keturias dešimtis metų saugojo dvaro miškus. Jis tai pažino žmones.

Kartą jis nutaręs galutinai sudrausti vieną medinčių. Per akis eina ir nebijo. "Tu neturi leidimo, liaukis", — draudęs senis. "Šaudė mano senelis ir tėvas, tai kuo aš prastesnis? Ar akies neturiu? . ." — erzelioja tasai. "Griebsim tave jau dabar trumpai". "Griebkit. Nugnybiu kartais laputę, nėra ko sakyti. Greitai pačiai kailinius siūsiu". Eina vidun ir mato savo akim, kad ant priežados koks dešimt lapių kailių sukabintų džiūsta. Išėjęs ant slenksčio sušvilps, ir girininkas ateina iš miško. "Parodyk savo lapes" — šaukia girininkas. "Kokias lapes?" — tas lyg nežinąs. "Savo amžiuje nesu lapės arčiau matęs kaip per varsną. Nuo šunies neatskiriu." Ežeris vedasi girininką virtuvėn parodyti, kas ten dedasi. "Kur tos lapės? Juk čia svogūnų pynės?"— sako girininkas. Ežeris savo akim netiki. Pačiupinėjo pirštais. Tikri svogūnai, supinti į kasas. Bet ką tik aiškiausiai matė, ar jį durnium laiko? Išvažiavo apsijuokę. Tačiau Ežeris ne tam tiek metų miške praleido, kad patikėtų monams. Tik to negalėjo girininkui įrodyti.

Bėgančiam vagiui — vienas kelias, o ieškančiam — šimtas. Pasiusk, ubage, ant kryžkeles — spiaudėsi Girdvainis. Jo stiprybė susvyravo. Vakar daugybę niekų pritauškė pas Beržinį. Ginčijosi, o šiandien, kad nors ką. Štai, įsigriauna ir žudo žvėrelius. Ir nieko tokiam negali padaryti. Už rankos nesugriehęs, nesakyk, kad vagis. Gali pamanyti apie daugelį, bet kas iš to? Paaiškės tai, žinoma, po metų gal. Kai jau bus vėlu bausti ir mokyti.

Gniaužė kumštis ir keikėsi pilna burna. Kad taip stiklinę alaus — nors pagirios palengvėtų. Beržinis čia pat, bet po vakarykščios — nei šis, nei tas. Jau kur po pusryčių. Kojos linko per pakinklius ir akys perštėjo. Visai nusivaręs, Girdvainis artėjo namų pusėn.

Žmona pranešė, jog daug žmonių jo laukė.
—    Ko jiems? — negaišdamas kimšosi pypkę.
—    Nežinai, ko jiems? Sakiau, kad esi miške ir tegul sau žinosi.. .
Ir matydama nešnekų vyrą, pati kamantinėjo:
—    Radai ką? Ar nesakiau, kad per sapną blū-dijai? Vis iš to girtumo . ..
—    Tavo liežuvis! — prasidaręs indaują, siekėsi barščių rūgšties.
—    Pala . . . Alaus yra.
Žmona pastatė ant stalo didelį ąsotį, užkimštą sugumuliuotu rankšluosčiu.
—    Koštuvių atnešė. Žino, kad pagiriotas.
—    Gal ir žino.
—    Prauskis ir sėsk. Pusryčiai ataušo.
—    Alus geras, — šluostėsi ūsus Girdvainis.
—    Tik apsistelbęs. Kol atnešė, tai suprantama. Beržinio?
—    Acha. Nepažinau pradžioj, kas toks. Jaunas vaikinas. Tik neseniai parėjęs pas Beržinį. Apvaliems metams sulygęs.

Alus veikė. Sąnariai atsileido. Lyg ledai iš viso kūno tirpo ir sruvo žemyn. Dubenyje pakvipo mėsa su svogūnais.
—    Ata-ta. Tinka kaip šuniui botagas. Aš ant ryto nei pažiūrėt negalėčiau į alų, — šnekėjo pati matydama, kaip vyras lenkia stiklines.
—    Ne jums, boboms, jis ir daromas. Išmano ką kiaulė apie pipirus?
—    Nu, o ką miške? Ar aš nesakiau?
—    Taip tu ir sakei, teisybė. Pataikei kaip pirštu į debesį. Klausytum žmogus moteriško, tai be kelnių liktum.
—    O kas?
—    Kas? — mėgdžiojosi vyras. — Ožį pamuše. Ir va tau kas.
—    Eik jau, eik?

—    Kur aš beisiu? Nugėrė palangėje ir nusinešė. Sekiau pėdom. Kaip šuva nusivalkiojau. Pašvilpauk. . . Tylėk dabar liežuvį prikandęs, kaip niekur nieko. Ir tau sakau, kad nei mur-mur. Supranti?
—    Apsaugok, Dieve! Tai kas čia galėjo? — moteriškė nusigando ir susigėdo to, ką buvo sakiusi.
Vyras, išsrėbęs kopūstų dubenį, jį pastūmė ir atsipūtė. Prakaitas išpylė kaktą.
—    Bet šitaip tu man viską aiškiausiai girdėk! Šūvį, riksmą . . . Negaliu patsai atsidyvyti. Sapnas — ne sapnas. Lyg to būčiau laukęs? Pašė limas!
—    Tai kas rėkė?
—    Stirna. Sužeista bliauna, kol turi sveikatos, visai kaip žmogus. Didelį ožį pamuše. Mačiau ragų žymes sniege, ten kur jį pribaigė. Tai galvažuda!
—    Aijajai... — nuogąstavo ir prašė valgyti.
—    Skerstuvių, ne tik alaus atnešė Beržinio vaikis. Matyt, metinį pavertė. Lašiniai — sprindi-ninkai.
metų. Atėmė vienam pusberniui šautuvą ir pasidėjęs ant kelio perlaužė. Gavo velnių nuo šeimininko, nes jo buvo šautuvą išsinešęs. Kitam ausų davė, sutikęs pamiškėje besivalkiojant. Ir to užteko. Geruoju gali Su žmogumi susitarti. Bet ką su tokiu nakties grobuonių? O rodyk smarkumą, tai tiek ir tepeši. Gerai sakė senis Ežeris, kurs keturias dešimtis metų saugojo dvaro miškus. Jis tai pažino žmones.

Kartą jis nutaręs galutinai sudrausti vieną medinčių. Per akis eina ir nebijo. "Tu neturi leidimo, liaukis", — draudęs senis. "Šaudė mano senelis ir tėvas, tai kuo aš prastesnis? Ar akies neturiu? . ." — erzelioja tasai. "Griebsim tave jau dabar trumpai". "Griebkit. Nugnybiu kartais laputę, nėra ko sakyti. Greitai pačiai kailinius siusiu". Eina vidun ir mato savo akim, kad ant priežados koks dešimt lapių kailių sukabintų džiūsta. Išėjęs ant slenksčio sušvilps, ir girininkas ateina iš miško. "Parodyk savo lapes" — šaukia girininkas. "Kokias lapes?" — tas lyg nežinąs. "Savo amžiuje nesu lapės arčiau matęs kaip per varsną. Nuo šunies neatskiriu." Ežeris vedasi girininką virtuvėn parodyti, kas ten dedasi. "Kur tos lapės? Juk čia svogūnų pynės?"— sako girininkas. Ežeris savo akim netiki. Pačiupinėjo pirštais. Tikri svogūnai, supinti į kasas. Bet ką tik aiškiausiai matė, ar jį durnium laiko? Išvažiavo apsijuokę. Tačiau Ežeris ne tam tiek metų miške praleido, kad patikėtų monams. Tik to negalėjo girininkui įrodyti.

Bėgančiam vagiui — vienas kelias, o ieškančiam — šimtas. Pasiusk, ubage, ant kryžkelės — spiaudėsi Girdvainis. Jo stiprybė susvyravo. Vakar daugybę niekų pritauškė pas Beržinį. Ginčijosi, o šiandien, kad nors ką. Štai, įsigriauna ir žudo žvėrelius. Ir nieko tokiam negali padaryti. Už rankos nesugriel1ęs> nesakyk, kad vagis. Gali pamanyti apie daugelį, bet kas iš to? Paaiškės tai, žinoma, po metų gal. Kai jau bus vėlu bausti ir mokyti.

Gniaužė kumštis ir keikėsi pilna burna. Kad taip stiklinę alaus — nors pagirios palengvėtų. Beržinis čia pat, bet po vakarykščios — nei šis, nei tas. Jau kur po pusryčių. Kojos linko per pakinklius ir akys perštėjo. Visai nusivaręs, Girdvainis artėjo namų pusėn.
Žmona pranešė, jog daug žmonių jo laukė.
—    Ko jiems? — negaišdamas kimšosi pypkę.
—    Nežinai, ko jiems? Sakiau, kad esi miške ir tegul sau žinosi...
Ir matydama nešnekų Vyrą, pati kamantinėjo:
—    Radai ką? Ar nesakiau, kad per sapną blū-dijai? Vis iš to girtumo...
—    Tavo liežuvis! — prasidaręs indaują, siekėsi barščių rūgšties.
—    Pala . . . Alaus yra.
Žmona pastatė ant stalo didelį ąsotį, užkimštą sugumuliuotu rankšluosčiu.
—    Koštuvių atnešė. Žino, kad pagiriotas.
—    Gal ir žino.
—    Prauskis ir sėsk. Pusryčiai ataušo.
—    Alus geras, — šluostėsi ūsus Girdvainis. — Tik apsistelbęs. Kol atnešė, tai suprantama. Beržinio?
—    Acha. Nepažinau pradžioj, kas toks. Jaunas vaikinas. Tik neseniai parėjęs pas Beržinį. Apvaliems metams sulygęs.
Alus veikė. Sąnariai atsileido. Lyg ledai iš viso kūno tirpo ir sruvo žemyn. Dubenyje pakvipo mėsa su svogūnais.
—    Ata-ta. Tinka kaip šuniui botagas. Aš ant ryto nei pažiūrėt negalėčiau į alų, — šnekėjo pati matydama, kaip vyras lenkia stiklines.
—    Ne jums, boboms, jis ir daromas. Išmano ką kiaulė apie pipirus?
—    Nu, o ką miške? Ar aš nesakiau?
—    Taip tu ir sakei, teisybė. Pataikei kaip pirštu į debesį. Klausytum žmogus moteriško, tai be kelnių liktum.
—    O kas?
—    Kas? — mėgdžiojosi vyras. — Ožį pamuše. Ir va tau kas.
—    Eik jau, eik?
—    Kur aš beisiu? Nugėrė palangėje ir nusinešė. Sekiau pėdom. Kaip šuva nusivalkiojau. Pašvilpauk. . . Tylėk dabar liežuvį prikandęs, kaip niekur nieko. Ir tau sakau, kad nei mur-mur. Supranti?
—    Apsaugok, Dieve! Tai kas čia galėjo? — moteriškė nusigando ir susigėdo to, ką buvo sakiusi.
Vyras, išsrėbęs kopūstų dubenį, jį pastūmė ir atsipūtė. Prakaitas išpylė kaktą.
—    Bet šitaip tu man viską aiškiausiai girdėk! Šūvį, riksmą . . . Negaliu patsai atsidyvyti. Sapnas — ne sapnas. Lyg to būčiau laukęs? Pašė limas!
—    Tai kas rėkė?
—    Stirna. Sužeista bliauna, kol turi sveikatos, visai kaip žmogus. Didelį ožį pamuše. Mačiau ragų žymes sniege, ten kur jį pribaigė. Tai galvažuda!
—    Aijajai... — nuogąstavo ir prašė valgyti. — Skerstuvių, ne tik alaus atnešė Beržinio vaikis. Matyt, metinį pavertė. Lašiniai — sprindi-ninkai.

Eigulis negaišo. Krovė apsčiai krienų ir į tarpą vis pamaišydamas alaus. Staiga jis liovėsi kramtęs ir griebė ranka už žando. Pilna burna keiktelėjo, išspiaudamas pusiau apkramtytą kąsnį į delną. Dantį taip sugėlė, jog per pakaušį nudiegė. Ir jis paliko taip, kaip išsižiojęs. Delne švitėjo truputį suplotas šratas. Ne iš pačių stam biųjų, bet ir ne paukštinis. Gero žirnio didumo Ar žmona nematė? Vėl pasilenkė ir šratą suspaudė pirštais. Pirštai drebėjo. Kiek galėdama* tramdė ir lygino balsą:
—    Kokią čia man mėsą padėjai?
—    Taigi, skerstuvių ... Ar nesakiau, kad ir avienos petį įdėjus Beržinienė? Išvirus pakepinau. Taip jau liesa, kaip skiedrelė . . .
—    Tegul biesai! Tik danties neišsilaužiau. Kad sukasiu . . .
—    Matyt, kaulelis papuolė. Bet sakau — sulaikyk avinus iki viduržiemio!
Girdvainis kniaubėsi ant stalo. Širdis kalė, kaip į dalgio pentelę. Lyg iš tiršto nakties rūko, žingsnis po žingsnio žengė, vis daugiau reginių užgriebdamas. Vakarykščio pokalbio nuotrupos gremžėsi galvoj. Vietomis jos trūko. O tas Beržinis, velnio kūmas! Ne, taip dar nebuvo. Tokios apyjuokos! Siekė ąsočio prisipilti alaus, užlieti apmaudai. Ir ąsočio blizgančiame, pilvotame šone atsispindėjo Beržinio šypsena ir primerktos akys. Jo ranka sustingo ore. Ją atbulą patraukė ir ąsotis su trenksmu žnektelėjo aslon. Antru blūškiu nubarškėjo dubuo su mėsa.

Vaikai liovėsi žaidę ir suglaudę galvutes žiūrėjo į tėvą. Žmona išsitiesusi, apmirė kaip stulpas. Dabar pradės birti langai ir lūžti kėdės . . .
—    Žiūrėk, kokią avieną mes valgom! . . . Dar šiąnakt ji ganėsi miške!
Jo žandikauliai tratėjo. Suspaudęs pirštus, juos kišo moteriai prie veido, lyg ji čia būtų tą pragarą užkūrusi.
—    Matai kas čia? Supranti, į ką dantį atkan-dau? ... Ir man, kad nei pusę žodelio! . . .