SCENOS POETĄ MININT Spausdinti
Parašė Jurgis Blekaitis   

Algirdo Jakševičiaus, prieš 10 metų palikusio mus aktoriaus, režisoriaus ir mokytojo, negalima neminėti. Bet kalbėti apie jį man, jį mylėjusiam, sunku ir skaudu: aš jaučiu, kokiu1 skepticizmu šaldomas jo vardas, kaip netikima jam tų, kurie jo, kaip menininko ir asmens, nepažino, nes dar neturėjo progos, ir kurie jo nesuprato, nepajėgdami ar nenorėdami. O vėsti ginčą, karščiuotis dėl jau numirusio brangaus žmogaus — kažkaip nedera, užgaulu jo atminimui. Jam nebereikalinga visa tai.

Aš  gal pabandysiu užmesti kelis įspūdžius, kurie išliko reljefiški ir tikri, mąstant apie jį.
Iš gražiausiųjų metų, nepakartojamai gražių viltimi ir entuziazmu— metų studentavimo, teatro studijos ir didelių planų, veržiasi į mane drauge su . ramiu Algirdo Jakševičiaus veidu jo nesavanaudiška, neafišuota, tikra ir rami teatro meilė. Tokia meilė esti motinų, labai retai — draugų. Jis ją turėjo, ja spinduliavo ir, apie ją niekad žodžiu nekalbėdamas, jos mokė — menui.

Jis buvo paprastas ir mielas žmogus, trejetą metų atnešdavęs į mūsų humanitarinę, cemento grindim palėpę savo idėjas, sumanymus, kūrybišką liepsnelę. Neduok Dieve, jį pastatyti nulietą iš bronzos ant pjedestalo-, viršum minių! Visa, kuo gyvena jaunas ir gyvas žmogus ir menininkas, buvo artima jam, nes jokiu bruožu jis nesišovė iš aplinkos, laikysena nebrėžė jokio nepaprastumo. Jei nebuvo sunkiai surakintom lūpom liūdnas, su juo buvo lengva ir gera bendrauti, ir šimtai vakarų po repeticijų ne tuoj nutrūkdavo, nusitęsdami už vidurnakčio, pilni gyvos kalbos, įspūdžių, planų.

Bet Jakševičius buvo kitoks, jis skyrėsi iš būrio teatro aktorių, iš mūsų — jo mokinių ir draugų. Jis buvo tas pilnas loterijos bilietas, iš pažiūros neatskiriamas nuo tuščiųjų, bet pakrautas neeiline kūrybine galia ir sąmoningu, dideliu siekimu.

Kitoks teatras, negu trafaretinė, pilka tvankybė, teatras formos ir poezijos, žaismo ir nuotaikos, teatras savas, mūsiškas, iš mūsų lietuviškų, kiek kitaip besiformavusių, kiek kitaip pasaulį jaučiančių dūšių nulietas — štai, buvo jo dominuojantis siekimas.

Gana greit pamatęs, kad įsivyravusios teatro rutinos nesugriaus, jis metės į Balio Sruogos pakištą mintį — lėtą brandinimą naujų, naujais pagrindais auklėjamų žmonių, kad iš jų kiltų naujas teatras. Ir kad tas teatras, pagal kuklias mūsiškas išgales, turėtų aukštesnį kultūrinį lygį ir todėl domėtųsi ir spręstų aukštesnes, didesnės   inteligencijos   reikalaujančias meno problemas, —- sąmokslo lizdas buvo universitetas.

Štai, čia mes pažinome Jakševi-čių, suartėjome su juo, pamilome jį, bent dalinai supratome ar bent pajutome jo ieškojimą. Jis buvo puikus pedagogas — kantrus, nuoseklus, jautrus, estetinius dalykus rišęs su etiniais — su bendru tonu teatre, su taurumu, su švariais santykiais studijiečių tarpe, su meile. Jokio pavydo ar intrygos, kaip rečiausio džunglinio žvėries, studijoje būdami, nebūtume pajėgę nė įsivaizduoti. O džiaugsmo dėl kiekvieno draugo pavykusio žingsnio ar žodžio buvo tiek, kad jo, rodos, užtektų didžiausiam meno triumfui.

Jakševičius mąstė vaizdais, jis juos sugestijavo, kartais — rodė, bet dažniau bandė išgauti lyg iš pačių mūsų, žadindamas vaizduotę, iniciatyvą, kūrybiškumą. Ir gal dėl tų vaizdų, aiškiai matomų jame, jį lyg apsėdusių, jam buvo kiek sunkiau išaiškint. Jam pritrūkdavo žodžių, nes jie vis neatitiko vaizdo, ir nervingų nuorūkų skaičius augdavo. Kartais mes taip ir neatspėdavcme ir visi likdavome besikankiną, neradę išraiškos, o kartais jis pašokdavo iš vietos švytėdamas: — "Štai, tas!"
Akademinis Teatras — koks išdidus vardas, kai pagalvoji žmogus darbininkas! — turėjo ir galėjo tapti kūnu. Studijos archyve saugojom, tarp visokių plakatų, eskizų, recenzijų ir programų, vieną didelę oficiozo iškarpą, kurioje kultūros departamento direktoriaus buvo juodu ant balto išreikšta: statomi nauji universiteto rūmai su puikia, moderniškai rengiama scena ir sale, kurią., okupuos iš Algirdo Jakševičiaus studijos išaugsimas teatras! Ir kodėl buvo visu tuo netikėti, o galvoti apie karą, vargą, bolševikus ir vokiečius, netekimą žemės po kojom ir sočią, nepalaidotą mirtį fabrike? Mes tikėjom, nes buvom jauni, ir dirbom drauge su Jakševičium, ištikimi iki žuvimo.

Tai buvo studija, draugystė, meno problemos — nes teatras neišvengiamai įtraukia į visų žanrų problemas, — tikėjimas ir šviesus darbas.

Kai Jakševičius, daug metų prieš mums išgirstant Jean-Louis Barrault vardą, sakė, kad jo siekiamam teatre aktoriaus kūnas turėtų būti, kaip smuikas virtuozo rankose, tai buvo programa. Tiksliau — jos dalis. Tai reiškė išieškotą, įprasmintą ir menišką judesį, kūno padėta aktorių padėčių santykį, kaip pabrėžtą, didelės reikšmės sceninį elementą. Būtų nesusipratimas tvirtinti, kad juk taip visuomet ir buvę. Išskyrus Žilinsko, ir — visai kitam, priešingam plane - Juknevičiaus. sceną, mūsų teatre to niekada nebuvo, o buvo šabloniškai "gyvas" zujimas, pagal geriausią provincinį skonį, patetiškas arba šaržuotas makalojimasis rankomis, mataravimas galvų ir, Dievuliau, jokios, o jokios meniškos mizanscenos!

Prieš ateidamas į teatrą, į Žilinsko studiją, Jakševičius buvo prisiyręs prie Meno Mokyklos pabaigos, ir tai buvo skulptorius, kuris nulipdė daug reljefiškų, neįprasto raiškumo "Marko milijonų" mizanscenų.
Kas yra mizanscena? Neklauskime to savo pažįstamo, bent viešai. Daugumoj atvejų mes juos — ir save — sukompromituosime. Na, sakysit, čia tai jau paprasta: fizine aktorių padėtis scenoje, jų pozos ir gestai, padėčių santykis su kitais .. .

Aš taip ilgai galvojau. Atseit, kažkas panašaus į sugrupavimą foto nuotraukai, šabloniški fotografai susodina visus, įtemptus ir išsproginusius akis, kaip egiptiečių statulas, o gabūs sudaro "natūralias" padėtis— visokius juokavimus, koketiškus žvilgsnelius kito į kitą, kibinimus ir plaukų šiaušimus. Kokį vieną būtinai paguldo ant žemes, kitą patupdo, o visi kiti į juos žiūri ir juokiasi, išskyrus tą, kuris rimtas stovi profiliu ir žiūri į sceną, atseit — į "tolį". Bet, sakysit, kodėl tada paplūdymio vaizdelis, turgaus derybos, ar vese-lija kaime — ne mizanscenų eile ?

Dalį atsakymo aš gavau kažkada iš Algirdo Jakševičiaus. Jis buvo mūsų mokytojas universiteto palėpėje, studijoje. Mudu gėrėm kavą rudenėjantį, šiltą vakarą po Miesto sodo kaštanais, kavinės kamputy, Kaune. Jis buvo užsidegęs V. Krėvės "Skirgaila", kurį turėjo pastatyti Valst. Teatre. Jis pasakojo man, kaip jis vaizduojąs vieno paveikslo pradžią. Kai uždanga pakyla, sakė, paskutinis vaidilos kanklių užgavi-mas tebevirpa ore. Už sunkių skobnių — susimąstę sėdi bajorai. Sustingęs stovi vaidila, baigęs dainą, kviečiančią į didžius žygius. Jis — prieky, visų matomas, veidu į žiūrovų salę. Tačiau bajorų žvilgsniai susmeigti ne į jį. Laukimas, nebylus, bet įtemptas, neramus žvilgsnių laukimas — niekam nekrustelint — susmigęs į kambario gilumą. Ten, prie tamsaus lango, nugara į puotaujančius (ir žiūrovus), ne tuoj tepamato-mas, stovi tikrasis, svarbusis — kunigaikštis. Jis tyli, sunkiai ir nepersmelkiamai. Jakševičius piešia ant cigarečių dėžutės ir rodo man: — "štai, taip. Bajorų akys sako: tu — mūsų viltis. Tu — spręsk".

Aš supratau: tai vadinasi mizanscena. Teatro mizanscena. Ne atvirutės  ir ne mišrių maudynių. Joje yra sukaupta, kondensuota scenos prasmė. Joje yra įforminimas, suvedimas masių į prasmingą santykį. Yra nuotaika — labai tiršta, iš karto angažuojanti jus, žiūrovą. Yra piešinys. Yra kūrybos momentas: mizanscena sukurta Jakševičiaus, — nepadiktuota būtinybės ar autoriaus pastabos. Ir dar: yra momentas atbaigimo, "taško", kuris užbaigia vieną situaciją, po kurios prasidėsiantie-ji judesiai — bus perėjimas į kitą mizansceną, turbūt, kitos prasmės ir nuotaikos.

Ar jums neatrodo, pabandžius įsivaizduoti Jakševičiaus mizansceną, kad jūs lyg klausėte pagaunančios muzikes. Arba skaitėte kažką labai gražaus — poezijos? Juk taip turėtų būti — kiekvienu atveju, jei nelengva įsivaizduoti, jūs tikrai pajustumėte tai teatre, uždangai pakilus. Mizanscena — pati savimi, dar be "vaidybos" ir be teksto — yra jau meno elementas.

Mizanscena tokiam teatre, koks turėjo būti Jakševičiaus, yra tas pats, kas metafora poezijoje. Ji nebūtinai turi artimą kontaktą su realybe — kontaktą, kurį literatūros mokytojai patardavo mums atstatyti per — "tarytum", "lyg": Tik dangaus Negęsta akys sidabrinės.

— Jūs suprantat, — sakydavo mokytojai, — tai tik tarytum akys. Tai žvaigždės negęsta, primindamos poetui akis.
Tačiau "tarytum" ne visur padeda. Ir nebūtinai reikalingas. Teatran "tarytum" įvedė Stanislavskis savo vadinamoje vaidybos sistemoje. Tiksliau sakant — "jeigu". Aš esu normalus pilietis, žinau, kad, deja, nesu Julijus Cezaris, bet scenoje man padės, jei aš savęs paklausiu: kaip aš pasielgčiau šioje situacijoje, "jeigu" būčiau Cezaris?

Labai geras yra stanislavskinis "tarytum", padedąs nemeluot, neža-lot savo prigimties, tik sąžiningai ir visu savimi — protu, jausmu ir judesiu — atsakyti į klausimą, į problemą. Tačiau, kaip ir poezijoje, jis nevisur padeda atskleisti teatrinę metaforą. Ir jis nevisur reikalingas. Teatre lieka nuostabaus žavesio akimirkų, nepaprastos poetinės galios nuotaikų, kurių negalima — ir, Dieve gink, nereikia! — racionalizuoti. Tokiais atvejais mes vartojame žodį "irracionalus" — t. y. įteisiname ir vardu pavadiname savo nesižinojimą, negebėjimą nušviesti. Teatrinė metafora — mizanscena dažnai yra irracionali. Kaip būtų gera apie tai pasišnekėti su Jakševi-čium, paklausti, ką jis apie tai mano! Juk jis pats buvo scenos poetas.
1936 metų pavasarį į Kauną iš Klaipėdos buvo atvežtas naujas spektaklis — "Viltis". Mums, studentams, sutino delnai nuo plojimų, o skruostai degdami, tikriausiai, švietėsi visoje salėje. Henrikas Kačinskas bisavo monologą, kaip Kipras ariją. Susižavėjimui nebuvo galo.

Ir tikrai: Juknevičiaus spektaklis buvo pilnas jausmo, tiesos, gyveni-miškumo ir neužmirštamai gyvai, tikroviškai vaidinusių aktorių. Kaukiąs vėjas, mirksinti švieselė, susigūžusios baimėj ir laukime žvejų moterėlės, kretantys seniai — visas jaunimas jūroj, o siaučia baisi audra! — visa tai jaudino, baimino, kėlė panašų jausmą, koks apima tikros nelaimės metu: degančių namų vaizdas, žinant, kad juose liko žmonių, arba akyse skęstąs vaikas, kurį skubama gelbėt, bet vargu ar beįmanoma suskubti, ir panašiai. "Viltis", be to, kėlė pilietinius jausmus — pasipiktinimą suktais išnaudotojais, užuojautą skriaudžiamiesiems. Grynai techniškai — visa buvo kuo rūpestingiausiai apgalvota, išieškota, atlikta: trobelės vidus — visai tikras, ir audros iliuzija — pilna. Tikro, sutirštinto gyvenimo iliuzija.

Kai 1938 metais debiutavo Algirdas Jakševičius, salėje šito entuziazmo nebuvo, žiūrovai laikėsi įdėmiai, bet šaltokai, o ir pats spektaklis neturėjo to galutinio, švaraus išbaigtumo įspūdžio. O'NeiU'o "Marko milijonai" nedarė gyvenimo įspūdžio, nekėlė aistrų, nestatė tiesioginių, visiems suprantamų ir ryškiai apibrėžtų, kaip juoda-balta, problemų.

Bet aš žiūrėjau spektaklio tiek kartų, kiek buvo įmanoma. Tame vaidinime traukė ir žavėjo kažkokios visai skirtingos, ne tokios konkrečiai išreiškiamos vertybės, kaip "Vilty". Tiesa, daug kas galima būtų apibrėžti ir įvertinti: vaidyba, kuri Kačinsko ir Mironaitės buvo gili ir subtili, scenovaizdis, jau minėtas grupiruočių skulptūriškumas, nuotaikos, ritmai. Tačiau šalia viso to ir lyg virš visko pleveno tokia tiršta, nenusakoma atmosfera, panaši į muzikos ar poezijos, neišreiškiama, didelė ir savo grožyje — tragiška. Atskiros scenos galėjo būti neišbaigtos, kai kurie vaidmenys — nevykę, šen bei ten galėjo praskambėti netikra gaida ar judesys, tačiau tatai negalėjo suplėšyti šitos atmosferinės skraistės, šito sukaupto, nepagaunamo elemento, kuris visų sceninių įvairybių, žanrinių ir individualinių, sumą sulydo į vienumą ir sukuria tai, kas vadinama spektaklis.

Ir tai buvo Jakševičius, jo atnešta ir uždėta visiems nešti atmosfera — uždėta aktoriams, dažnai to nežinantiems, daiktams, šviesoms, laivo burei, violetiniam Gudaičio dangui, negyvai pricesei. Tai buvo prošvaistė į naujus mūsų teatro kelius.

Drauge su anuo trumpu mūsų nepriklausomojo gyvenimo laikotarpiu praeitin pasitraukė ir gyvasis, ieškantysis mūsų teatras. Jis palengva liovėsi kūręs ir ėjęs priekin — per keletą silpnėjančių metų, kuriuos dominavo karas ir okupacijos. Vargu jis dar tebegyvas namuose. Mėgėjiškos mūsų pastangos čia yra ne daugiau, negu buvusio įsibėgėjimo paskutinis, jau bejėgis riedėjimas, ne daugiau, negu anų sceninių šviesų atošvaista. Mes esame vaiduokliai, kuriais tiki vaikiškos sielos, bet netiki suaugę protai: mūsų nėra. O Algirdai Jakševičius buvo, nes jis buvo dar ten, tvirtu savo žemės pagrindu po kojcm, jis buvo realybė ir dar netesėtas pažadas. Su juo — simboliškai, pačiam teatrui mirštant—užgeso paskutinė šviesi anos epochos viltis. Viltis lietuviško, poetinės išraiškos teatro.      Jurgis Blekaitis