LITUANISTIKOS INSTITUTAS Spausdinti
Parašė Ben. Babrauskas   
Lietuvių Profesorių Dr-ja prieš gerą pusmetį paskelbė sumanymą steigti JAV-bėse Lituanistikos Institutą, šiuo metu jau aptarta Instituto sąranga, sudarytas ir spaudos žmonėms paskelbtas jo statutas ir pereinama prie konkrečios veiklos fazės. Visa tai, be abejonės, kelia nuostabą ir pasididžiavimą kiekvienam kultūringesniam mūsų tautos nariui. Lietuviškas Institutas nelietuviškoje žemėje! Jukgi ir pačioje Lietuvoje kelerius metus kalbėta, rašyta, kol pagaliau antrojo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje įsteigtas Lituanistikos Institutas.

Tačiau, reikia pasakyti, Lietuvoje tas darbas, kurį turėjo atlikti Institutas, anaiptol nedirvonavo ir prieš tai: buvo švietimo ministerija, kuri organizavo žodyno rinkimą; buvo universitetas, kuris tvarkė tautosaką, tyrinėjo Lietuvos kraštą ir jo praeitį; buvo Spaudos Fondas ir Katalikų akademija, kurie susidėję leido Lietuviškąją Enciklopediją. Įsteigtas Lituanistikos Institutas, aišku, ėmėsi tikslingesnio, planingesnio ir labiau koordinuoto lituanistikos darbo. Deja, kada jau buvo įeita į reikiamą vagą, kada parinkta ar parengta tinkamų žmonių, svetimųjų antplūdis viską sudarkė.

Ir šiandien ne kartą pamąstome, ar nesame klydę, siekdami pilnutinu-mo ir visai nepaisydami spartos. K. Būga beveik be talkininkų, ministerijos paspaustas, suspėjo dar 1924 m. parengti pirmuosius Lietuvių k. žodyno sąsiuvinius, o jo įpėdinis J. Balčikonis, net iš universiteto pasitraukęs, atsidėjęs tam vienam žodyno darbui, per 10 su viršum metų nesuspėjo nė vieno tomo išleisti. Bet kruopštumo stokos jam, rodos, ne-prikištum: visokiausių sričių bei paskirčių laikraščiuose nuolat rasda-vai paties Balčikonio raginamųjų straipsnių su pavyzdžiais, kaip užrašinėti žodžius. Bijota vargšo, kad, išleidus žodyną, dar neliktų koks gyvas neužrašytas žodis gyvoje tautoje ar mirusioje knygoje. O žodyno mes taip ir neturime.

Broliai latviai turi dešimtis storiausių tomų savo dainų, išleistų prieš gerą pusšimtį metų, o mes per 20 metų nesuspėjome išleisti nei dainų, nei pasakų, nei nieko. Kad būtume bent tiek išleidę, kiek vieno Basanavičiaus dar spaudos draudimo laikais išleista Amerikoje! O juk tautosaka buvo renkama valstybiniu mastu. Rinko ją pulkai gimnazistų, batalijonai studentų, ir valdžia neliko skolinga, už gabalą mokėdama po litą. Kas iš to, kad tų pulkų surinkta bent 200,000 dainų ir nemažiau kito žanro gabalų: ne tik prieinamos naudos jokios, bet ir tuščiai pasigirti juk niekam negalime, kad esame dainingiausia tauta. Kuo gi įrodysi? Ar Antakalnyje suverstų rankraščių vaizdu, jei tokį kas būtų užriktavęs?

Beje, V. Krėve be kokių gudresnių klasifikacijų, vien abėcėline tvaria, buvo bepradedąs leisti bent patarles su priežodžiais. Tačiau ir jų tebuvo išleista vos keliolika tūkstančių (rc-dos, ligi K raides), kadangi Alantas su Baliu profesorių pasistengė diskredituoti mūsų visuomenes akyse. O būtume tikrai turėję multiplikuotą bent tą vieną, patį smulkųjį žanrą, mūsų liaudies išminties liudytoją.

Galima būtų visą eilę tos pat kategorijos pavyzdžių prigraibyti, bet čia norima ne kritikuoti praeitį, o tik akivaizdžiai įrodyti, kad ir čionai, tremtyje, neitume toliau garbingu tradiciniu klaidų keliu. Ar ne puikų pavyzdį mums rodo ne profesorius, o studentas Juozas Būga, kuris per trumpą laiką spėjo padaryti šimtus asmeninių vizitų tiems, kurie rytoj jau ilsėsis kazimierinėse kapinėse. Pasirodo, ir Amerikoje galima dar atrasti Ameriką. Vienas fabrikinis žmogus viename mieste per trumpą laiką spėjo užrašyti daugiau negu 10,000 mūsų tautosakos kūrinių! Betgi neprasminga pasikliauti vienu besąlyginiu idealistu, savo tautos kultūros mylėtoju. Neturime čia nei savo universiteto, nei ministerijos, todėl gyvas reikalas yra bendruomeniškai organizuoti Lituanistikos Institutą. Tėvynėje stengėmės surinkti visitelę savo tautosaka, o, pasirodo, ir Amerikoje didžiulę piūtį galima dar sutelkti.

Vėl kiek čia medžiagos lietuvių kalbos istorijai! Sakytum, tam ir subėgo visi mūsų žymieji kalbininkai, kad tos didžiosios lietuvių kolonijos skirtingus kalbinius duomenis įtrauktų į bendrus mūsų kalbos rėmus. Tik, deja, mūsų kalbininkai lituanistai priversti ką kita produkuoti. Ir tai ne tik dėl to, kad reikia gyventi, bet kad ir "laisvu laiku" atlikti moksliniai darbai neturi realios prasmės, kol nebus kas juos paskelbia. Tatai kaip tik ir turės būti viena iš Lituanistikos Instituto funkcijų.

O ar nepasigendame savosios enciklopedijos,   kuri, beje, irgi nebuvo dar įpusėta? Aišku, jos tokios, kaip buvo pradėta, leidimo čia netesime, bet grynai lituanistinės enciklopedijė-lės, sakysim, kokių trijų tomų, išleidimas yra galimas ir būtinas. Štai turime Lietuvių rašytojų kalendorių, kurį Vokietijoje gana skubotai, su eile smulkių trūkumų, paruošė Vaclovas Biržiška. Vis dėlto be jo, kaip ir be Lietuvių kalbos vadovo, nė vienas kultūrininkas neišsiverčia, kadangi tai yra toji mažiausioji sritinė mūsų enciklopedijėlė, kurią mes šiandien rankose turime. Bet juk visi žinome, kad prityrusi Lietuviškosios enciklopedijos redakcija su vyriausiu redaktorium Vaclovu Biržiška priešakyje yra čia su mumis. Nejaugi mes čia, sugebėdami leisti keliasdešimt lietuviškų laikraščių, nepajėgsime paremti Lituanistikos Instituto, kurio vienas iš pirmųjų žingsnių būtų mums lituanistinės en-ciklopedijėlės pateikimas. Ak, tas pat Vacl. Biržiška jau turi baigtinai paruoštą 4 tomų lietuvių bio-bibiiogra-fiją, tik kadangi tai ne romanas, tai nė vienas mūsų leidėjas nesiryš leisti. Ką apie tai bekalbėti, jei to paties autoriaus Lietuvių knygos isterijos, kurios mes ir Lietuvoje neturėjome ir kuri jau yra surinkta ir sulaužyta, niekas nesiima išleisti. Tų išlaidų tebūtų keli šimtai dolerių: popieriui ir pačiam spausdinimui. Kada žinome, jog pusės Vaclovo Biržiškos gyvenimo darbas (kuris niekada niekieno nebegalės būti pakartotas, kadangi ano meto šaltiniai bus jau žuvę) 1944 m. sudegė Viekšniuose, tai ar galime būti tikri, kad tie likę rankraščių unikumai, gyvybės kaina gelbėti iš degančio Vienos miesto, rytoj nesudegs kur nors jau šiapus Atlanto. Ir kaipgi nekaltinti savos visuomenės, kuri nesudaro galimumų išleisti neįkainojamus tokie pobūdžio veikalus.

Čia pavyzdžiui paėmiau tik tą vieną iš trijų lygiagrečių brolių Biržiškų, o kiek mūsų Zenonas Ivinskis brangios istorines medžiagos turi jau pririnkęs Romoje, nors mes nė nepagalvojame, kad jis, dirbdamas tą darbą, prie kurio vis nebuvo laike ir žmonių prieiti per visą nepriklausomybės laikotarpį, dažnai pats vos besiverčia. O juk tai ne pirmo kurso studentas, bet pirmaeilė mūsų istorikų figūra. Daug galima būtų suminėti mūsų mokslininkų darbų, kuriuos jau šiandien galima, taigi ir reikia išleisti. Tatai, žinoma, atliks ne kas kitas, kaip tik Lituanistikos Institutas.

Džiaugdamies stipriu lituanistų aktyvu, atsivežtu iš Lietuvos, turime betgi laiku pasirūpinti lituanistiniu prieaugliu, kuriam ugdyti nėra tremtyje nei sąlygų, nei akstino. Beje, Pniladelphijoje yra galimybių garsiajame Pensilvanijos universitete studijuoti lituanistiką pas ten dėstančius žinomus buv. Lietuvos universiteto profesorius. Kas kas, o jau anose apylinkėse gyveną mūsų studentai turėtų ne tik garbę, bet ir pareigą pasinaudoti ta galimybe. O įsikuręs Lituanistikos Institutas, be abejones, sudarys aukštojo lituanistinio mokslo ėjimo sąlygas — kad ir ne universiteto rėmuose — tokiame Lietuvių susibūrimo centre, kaip Čikaga ir kitur, lituanistinį prieauglį būtina ruošti nedeisiant: jis reikalingas išeivijoje, juo labiau pajausime jo trūkumą atkursimoje Lietuvoje.

Įkūrus ir išgarsinus Lituanistikos Institutą, praskaidrės ir lietuviškieji dalykai kitataučių spaudoje, visų pirma amerikinėje. Dabar siaubinga pažvelgti kone į kiekvieną tokį leidinį, ar tai būtų mokyklinis vadovėlis, ar mokslinė knyga, ar enciklopedija, kur tik paliečiama Lietuva. Ne kartą jau mūsų atitinkamų specialistų šitokios neteisingos tendencijos buvo atitaisytos. Bet tatai, aišku, tėra galima periodinėje spaudoje: veikalo ar enciklopedijos nebepataisysi, neibent tik autorių paakinsi ateičiai. Eilė šitokių žygių, pasirodo, jau suteikė gražių vaisių: dažnu atveju įvairūs leidėjai jau kreipiasi į mūsų mokslininkus, prašydami reikiamų informacijų ar straipsnių Lietuvą liečiančiais klausimais. O Lituanistikos Institutas jau ex officio bus šitokių žinių teikėjas ir parūpintojas. Savo ruožtu tatai pozityviai atsilieps ir Lietuvos bylai.

Kad visi tie dalykai mums svarbūs ir skubūs, kiekvienam tautos kultūros reikalą suprantančiam per-nelig aišku. Todėl ir lėšų tiems dalykams sudarymas turėtų būti sėkmingas, čia lygiai gali padėti atskiri visuomenės nariai, taip pat ir mūsų organizacijos. Instituto nariai rėmėjai, ar tai būtų atskiri asmenys, ar draugijos, metams moka nemažiau kaip $100. Gyvename Amerikoje, kur mokslo įstaigos išlaikomos daugiausia aukomis. Dažnas ir mirdamas savo turtą užrašo kuriam nors universitetui ar specialiam meno bei mokslo reikalui. Argi iš mūsų lietuviškos visucmenės neatsirastų lietuviškojo mokslo mecenatų, kurie testamentu užrašytų Lituanistikos Institutui vieną kitą tūkstantį? Baigdamas jaučiu reikalą ir prasmę pateikti laikiną Lituanistikos Instituto adresą: Lietuvių Profesorių Dr-ja. 1836 S. 49 St., Cicero, 111.
Ben. Babrauskas