LIETUVIŲ LIAUDIES KARINĖS-ISTORINĖS DAINOS Spausdinti
Tokiu pavadinimu 1965 Vilniuje išleista D. Krištopaitės studijėlė (286 psl.) apie mūsų senąsias dainas. Autorė nauja, bet tema n-benauja: šis klausimas rūpėjo jau S. Stanevičiui ir S. Daukantui daugiau kaip prieš šimtmetį. Tos rūšies dainas nagrinėjo M. Biržišiš kurio bandė pasišaipyti B. Sruoga, pakliuvęs į rusiško formalizmo vandenis (sekdamas A. Veselovskiu ir kitais), pagaliau tas temas užkliudė ir šių eilučių autorius (šimtas liaudies baladžių, 1941). Juos visus jaunoji autorė bando trumpai drūtai sukritikuoti. Tačiau ji pati nedaug toliau pažengė nuo M. Biržiškos metodo ir didelių naujienų neatrado. Tiesa, ji daugiau pabrėžia visuomeninį tų dainų pobūdį, kartais teisingai, kartais perdėtai. Ji skiria daug dėmesio ir meninės dainų išraiškos priemonėms, tačiau ir čia ji tik seka B. Sruogos pėdomis. Autorė dar bando remtis naujaisiais sovietų tautosakininkais, kaip V. I. Proppas, tačiau iš esmės tai tik smilkalai. Autorė būtų geriau padariusi, jei daugiau būtų susipažinusi su tarybininkų atmetamu suomių istoriniu - geografiniu tautosakos tyrimo metodu. Reikėjo aiškiai nustatyti nagrinėjamų dainų tipus, o tada kiekvieną tipą ir jo atšakas vienoje vietoje vispusiškai išnagrinėti, nustatyti vietines atmainas arba "oekotipus" (švedų tautosakininko C. von Sydowo terminas), susekti jų tarpusavio įtakas ir priklausomumą. O autorė blaškosi nuo vieno dainos tipo prie kito, pasimeta ir nebesusigaudo, kas kur pridera, po kiek laiko vėl grįžta prie to paties dainos tipo, kartoja tą pačią pamėgtą tezę arba pati sau prieštarauja. Tokie metodiški trūkumai neleistini jau eiliniame seminaro referate, o spaudai skiriamam darbui reikalavimai turėtų būti dar didesni.

šios pastabos dar nereiškia, kad visa knygelė yra niekų darbas. Autorė surinko nemaža medžiagos, stengėsi nustatyti istorinę tų dainų periodizaciją, darė palyginimus su kitų tautų dainomis, bandė padaryti išvadas. Kai kurios išvados yra įtikinančios arba seniai žinomos, tačiau dar dažniau klausimas lieka neišspręstas: gal taip, gal ir ne. Pagaliau nuo ideologinio - marksistinio pobūdžio tendencijų mes atsiribojame, nes jos nėra rimtos.

Autorė mūsų istorinėse dainose randa tik 3 periodus: "Karų prieš kryžiuočius epochos dainos, baudžiavos įsigalėjimo laikotarpio dainos ir dainos apie XVII-XIX a. karus ir kariuomenę" (p. 9). Pirmajam periodui priskiria Sudaičio ("Išpylė pilelę, iškirto karelius") ir kitas karo sutartines ("Kada, broli, tu parjosi?", "Ką parneši?"), dainas apie kareivio išvykimą karan ir žuvimą ("Jau ir atlėkė gulbių pulkelis" arba "Visi bajorai į Rygą joja" ir "Aušta aušrelė šviesi pazarėlė") ir nelaisvėn patekusių karių vadavimo dainas ("Sėdi sūnelis nevalioj", daina paremta plačiai Vakarų Europoje paplitusiu "vadavimo" motyvu). Priskirdama šias dainas karų su kryžiuočiais gadynei, autorė pabrėžia jų patriotiškumą: "Tokiu supoetintu mirties vaizdu atskleidžiama herojaus žuvimo prasmė, jis išaukštinamas kaip tėvynės gynėjas. Kad jis žuvo gindamas tėvynę, pabrėžiama lakoniška Vilniaus vardo užuomina" (p. 37). Apdainuojami ne istoriniai įvykiai, bet kario likimas, "tačiau, skirtingai negu kitose lyrinėse dainose, tas likimas, kaip matyti iš senesnių variantų, vertinamas tėvynės gynimo nuo priešų požiūriu, sukuriamas savitas tėvynės gynėjo idealas — mūšio lauke žūstantis bernelis" (p. 73-74). Pasakyta gražiai. Ar visos aukščiau paminėtos dainos siekia kryžiuočių laikus, tvirtų įrodymų trūksta, tačiau tokia galimybė yra. Tos dainos tikrai yra liaudiškiausios ir gražiausios mūsų istorinių dainų tarpe.

Antrajam — baudžiavos įsigalėjimo — laikotarpiui autorė skiria tokias dainas, kaip "Brolis ant dvaro žirgą balnojo", "Parsiųsdinsiu gromatėlę", "Atlėkė juodas varnas" (su žuvusio kario ranka snape — tarptautinė tema), "Už aukštųjų kalnelių", sutartinė "Užugdė, užugdė" ir kt. Tai vis dainų apie kareivio žuvimą ar sužeidimą motyvai. Autorė šių dainų karį vadina "lyriniu herojum". Jų visų bendra nuotaika tokia: karas yra Mlaimė, beprasmiškos žudynės, karys yra nelaimingo likimo auka. Kario santykis su jo šeima rra pagrindinė tema, bet ne kokie  nors  istoriniai  įvykiai,  kurie liaudies žmogui buvę neįdomūs ir nesvarbūs.

Pagaliau dainų apie XVII-XIX a. kartus ir kariuomenę pagrindinė  tema esanti kareivio išruošimas į žygį ir atsisveikinimas su artimaisiais, nesigilinant į tolimesnį kario likimą. Tai tokios dainos, kaip "Nupirk man tris   triūbeles" (ši tema taip pat randama gudų ir ukrainiečių dainose), "Atnešk, motuše  man   baltus   marškinėlius", "Sudievu tėvui ir motinėlei", mažalietuvių "Treji gaideliai giedojo" ir kt. Gausios yra rekrutų dainos, atsiradusios rusams okupavus Lietuvą. Rekrutų gaudymas trukęs nuo 1785 iki 1874. Būdingos rekrutų dainos: "Penki broleliai žalioje lankoj", "Mūsų ponai su šaltyšiais slapta susitarę", "Jau kad mes buvom trys brasutėliai" ir kt. Jos pasakoja apie rekruto gaudymą, graudų atsisveikinimą su namiškiais, sunkias kariuomenėje tarnavimo sąlygas ir pan. Kai kuriose rekrutų dainose ryški slaviškų dainų įtaka.

Skyriuje "Dainos apie kareivio likimą ir dalią" aptariamos tokios dainos, kaip mažalietuvių "Aš esmi žalnieriukas vis svetimoj šalelėj" ir "Pareinu namo — nėra tėvelio", dzūkų "Jau tavo mergelė už kito nuėjo", karį lydinti mylimoji "Imk ir mane drauge", traukimas į svetimas šalis, kaip "Rytoj iškeliausim į Vengrųjų žemę", nusivylimo daina "Kad būtum pagimdžius pilku akmenėliu" ir kt. Smulkiau nagrinėjama plačiai paplitusi baladė "Nuo žirgo kritęs bernelis" (p. 150-165), apie kurią esu paskelbęs studijėlę jau 1935 (Tautosakos Darbai I). Autorė bando mano darbą kritikuoti, tačiau pati nieko naujo nesuranda, net nemoka atskirti prijungtos savarankiškos dainos apie paukščio nušovimą, kuri kartais duodama kaip įžanga, nuo pagrindinės baladės temos. Vis dėlto ir ji po svyravimų pagaliau šią baladę priskiria prie kariškų.

Iš dainų, mininčių vėlesnius istorinius įvykius, kiek panagrinėtos dainos apie karus su švedais, prancūzais (Napoleono karai), apie rusų - turkų karus, pagaliau visų trijų sukilimų prieš rusus dainos.

Dėl V. Krėvės "šarūniškų dainų" autorė švelniai rašo, kad "iš šių dzūkų dainų turinio galima spręsti, kad jos nėra senovinės... ir Šarūno vardas čia tegalėjo būti įneštas iš šalies, siekiant jas 'suistorinti'" (p. 213).

Reikia pažymėti, kad autorės pasirinktoji tema yra labai sunki. Jokios tautos liaudies dainos nėra patikimas istorijos šaltinis, juo labiau lietuvių lyriškumo prisunktos dainos, kuriose epinių pradų labai nedaug. "Tuo būdu didelė dalis karinių - istorinių dainų, ypač senųjų, istorinės tikrovės plačiai neatspindi, visą dėmesį suteikdamos į pavienio žmogaus pergyvenimų ir nuotaikų vazidavimą" (p. 13). Pastaba teisinga, tačiau tai seniai žinoma tiesa.

Apie mūsų istorines dainas sunku rašyti, nes turime vos kelis dainų tipus, kur jos aiškiai siejamos su tam tikrais datuotais istoriniais įvykiais ir vietomis, štai jos: Sudaičio sutartinė (apie Kauno pilies išgriovimą 1362); apie mūšį su švedais ties Kircholmu prie Rygos 1605, kuriame lietuviai, vadovaujami savo etmono Katkaus, sumušė daug stipresnę švedų armiją ("O tas Katkus, tas Katkavič, su žuvedu labai mušas"; arba: "Mūsų Katkus labai drūts, tikras buvo karaliuks"); mūšis ties Kunersdorfu 1759, tai mažalietuvių dainų Kestrynas (dabar lenkų vadinams Kętrzyn), kur Prūsų armijoje kovojo daug mažalietuvių; lemiamas mūšis su rusais prie Maciejovicų kaimo netoli Varšuvos 1794 spalio 10, kur sunkiai sužeistas lenkų-lietuvių vadas Kosciuška pateko rusams į nelaisvę (daina "Kad Kosciuška jojo"); mažalietuvių daina "Stov Žalnierius ant vaktos", apie prancūzų sumušimą ii Berlyno paėmimą 1813; Dancigo paėmimas 1813 gruodžio mėn. ("Daugel- bėdų apturėjom, kol į Danską mes įėjom", arba: "Kai mes traukėm Dansko miestu, Dansko mūrai padrebėjo"); rusų - japonų 1904 karas, dainose minima Mandžūrija ir Portar-tūras ("Nesprok, nesprok, aržuo-lėli" ir "Kelkis, kelkis, mielas drauge"). Pastarojoj dainoj sakoma: "Geriau būčiau su broleliais lankoj šieną piovęs, anei vainoj su japonais taip sunkiai kovojęs". Istorija pasikartoja: dabar lietuviams sovietų armijoj gal teks ar jau tenka ten pat dėl svetimų reikalų kariauti su kinais.

šiaip knygelė lengvai paskaitoma, parašyta gyvai, nors vietomis per daug vandeninga. Tautosakos mėgėjui įdomi paskaityti, tačiau specialistui mažai ką naujo teduoda. Ta pačia tema anksčiau autorė  rašė   "Literatūros"   žurnale (1963, VI, p. 101-123): "Lietuvių karo - istorinės dainos ir tikrovė". Gerai, kad iš viso tokia tema ten dar galima nagrinėti. Savaime aišku, kad turėjo būti "pažibinta žvakė" feodalui rusui ir komunistui, pradedant pačiu pirmuoju į-vado sakiniu, tačiau tolimesniuose skyriuose daugiau laikytasi dalykiškumo.

Veikaliukas būtų galėjęs būti žymiai geresnis, o autorė būtų sutaupiusi daug laiko ir darbo, jei ji būtų galėjusi pasinaudoti išeivijoje paskelbtais darbais. Jį būtų lengvai radusi visų tų ir dar eilės kitų kariškų dainų pilną bibliografiją mano knygoje "Lithuanian narrative folksongs" (1954, p. 93-109). Ten nurodyta kai kurioms dainoms ir atitikmenys kitose tautose, daug gausiau ir geresni, negu autorės panaudotieji. Kiek  žinau,  šią  knygą turi Vilniaus universiteto biblioteka, tačiau autorė arba apie ją nežinojo, arba negalėjo prieiti. Ji negalėjo panaudoti ir visos eilės naujų variantų, paskelbtų mano knygoje "Lietuvių dainos Amerikoje" (1958). Mes šiuo atžvilgiu esame geresnėje padėtyje, mes galime visokia spauda pasinaudoti be jokių suvaržymų ir niekas mūsų neverčia deginti smilkalus feodalui.