Danguolės Sadūnaitės poezija Spausdinti
Danguolės Sadūnaitės eilėraščiai, jau geras dešimtmetis dažnokai matomi periodinėje spaudoje, nebuvo patraukę nei kritikos, nei skaitytojų dėmesio. Jie vis pasilikdavo šalia poezijos — toje literatūrinėje niekieno žemėje, kurioje pasirodo ir vėl be žymės išnyksta visi "jaunystėje bandžiusieji plunksną" poetai-ne-poetai. Pirmoji jos eilių knyga Vasaros medžiuose (1961) susilaukė panašaus likimo. Skaičiais operuojantieji ir kiekybiškai nusiteikę mūsų kritikai, šabloniškai pasidžiaugę "nauja ir daug žadančia poetine jėga", įtraukė ją į poetų sąrašą, ir tuo viskas baigėsi. Sadūnaitės vardas ir toliau pasiliko šalia poezijos, neminimas greta tikro ar tariamo naujausios poezijos avangardo atstovų; nesusidarė savo poezijos draugų bei gerbėjų būrio, neįsigijo (o tai yra žymiai blogiau) priešų. Vienu žodžiu, visos jos kūrybinės pastangos atsimušė į šaltą skaitytojų ir kritikų abejingumo sieną.

Kai kam galėtų kilti šiuo atveju visai natūralus klausimas, ar teisingai Sadūnaitė skaitytojų ir kritikos buvo palikta anapus literatūrinės respublikos ribų. Atsakymas čia galėtų būti tik vienas: taip. Jos pateisinimui (kuris, be abejo, nieko iš esmės nepakeičia) reikėtų pastebėti, kad Sadūnaitė, kaip ir kai kurie kiti jos bendraamžiai, buvo tam tikrų sąlygų bei tam tikros situacijos auka. Brendimo metais patekusi į stovyklinio gyvenimo aplinką, neišvengiamai turėjo užsikrėsti visomis šiai aplinkai būdingomis nuotaikomis bei idėjomis: dusinančia realybės jausmo stoka, idėjų bei sąvokų degradacija etc. Visa tai gana ryškiai atsispindi ankstyvesniųjų Sadūnaitės eilėraščių turinyje bei formoje. Šiuose eilėraščiuose Sadūnaitė kalba mirusiais, jos kartos situacijoje nieko nebereiškiančiais žodžiais ir naudojasi žuvusios iliuzorinės Atlantidos prozodija. Visa tai, žmogiškai imant, gal būt, yra švelninanti aplinkybė ir tam tikra prasme pateisina, bet jokiu būdu neišteisina. Estetinėje kūryboje, ypač kiek tai liečia jos santykį su kritika, nėra ir negali būti švelninančių aplinkybių. Kaip tik dėl to ir ankstesnioji Sadūnaitės poezija neišvengiamai pasilieka anapus literatūros ribų.

1965 išėjo naujas Danguolės Sadūnaitės eilėraščių rinkinys Kai tu arti manęs (Danguolė Sadūnaitė. Kai tu arti manęs. Eilėraščiai. Išleido Lietuvių Dienos, talkinant Manyland Books). Prisipažįstu, kad, nebūdamas ypatingas ligtolinės Sadūnaitės poezijos entuziastas, vargu būčiau prisivertęs jį perskaityti, jeigu ne Aidų redaktoriaus pakartotini prašymai parašyti recenziją. Vadinasi, skaičiau iš pareigos.

Atvertus naująjį Sadūnaitės rinkinį, pirmiausia krinta į akį tiesiog tragiškai banalus, ašarinių tango stiliaus pavadinimas, sakytum, tyčia autorės parinktas skaitytojui erzinti ir atbaidyti. Pritrenktas tokio pavadinimo, dažnas skaitytojas, tiek kartų vaišintas širdies atodūsių ir šeimyninės laimės džiaugsmų poezija, taip ir nenueis toliau titulinio puslapio. Sunku buvo ir man peržengti šią kliūtį, ir aš tatai padariau tik recenzentinių įsipareigojimų verčiamas.

Bet pavadinimas šį kartą pasirodė apgaulingas. Kad nebūčiau klaidingai suprastas, t. y. kad pavadinimo aptarimas nebūtų pritaikytas visai knygai, tuoj pat noriu pastebėti, kad pats rinkinys palieka diametrališkai priešingą įspūdį. Tai jau visai rimtų kūrybinių pastangų vaisius. Net pats knygos pavadinimas atsistoja visiškai kitokioje perspektyvoje. Remiantis autorės estetika bei realybės samprata, galima būtų insinuuoti, kad tai sąmoningas, norėtas banalumas, savotiška ironija arba literatūrinio antiekshibicionizmo deklaracija.

šio rinkinio eilėraščių pasaulyje viešpatauja absoliuti ramybė ir susitaikymas su buitim. Realybė panaši į veidrodyje atsispindinčius vidudienio debesis. Autorės santykis su realybe panašus į veidrodžio, kuris ištikimai fiksuoja vaizdus, išreiškiamus tylos alfabetu, bet nepraleidžia garsų. Pagrindinė rinkinio tema — pilka, banali kasdienybė, kiekviena gyvenimo diena, prasminga savo nepakartojamai monotonišku beprasmiškumu. Be paliovos fiksuodama daiktų ir išgyvenimų pėdsakus, autorė tarsi norėtų atspėti savo būties šifrą, atskleidžiantį jos nuolatinės konfrontacijos su kasdienybe prasmę:

Visi daiktai duria.
Pakelk
Žolę,
žiedą, sviedinį.

Vaikai įaugo į debesis.
Šauna raudonais pistoletais.
Ar mama sugrįžo namo?

Taip. Džiaugsmo atspalvis
Per aštrus sviediny —
Ir tamprumas
Tarp šviesos ir šešėlio
Per didelis.

Mirtis įeina per stogą.
Ar nežinojai?

Visi daiktai žeidžia:

Užskleisk,
Užrakink duris.

Rytas, 10 psl.

Rinkinio formai, kurioje gerokai jaučiamas naujausių anglų ir vokiečių poezijos mokyklų poveikis, būdingas žodžio ir vaizdo taupumas. Žodis ir pauzė Sadūnaitei yra beveik lygiaverčiai; nėra jokio aiškinamojo elemento. Nuotaika bei atmosfera kuriama vaizdų, žodžių ir pauzių insinuacijomis — metodu, kurį galėtumėm pavadinti poetine diplomatija.

Iš šio rinkinio perspektyvos žiūrint, pagrindinė Sadūnaitės poezijos yda yra nepakankamas dėmesys kalbai. Aptardami ankstesniąją jos poeziją prikišome, kad ji naudojasi ne savo kartos ir ne savo situacijos kalba, šiame rinkinyje Sadūnaitė kalba savo kalba, bet jos gramatinis lygis aiškiai nepakankamas.