EILĖRAŠČIAI |
RYTAS I. Žingsnio nežengiu, neinu niekur — neįsisupdama, neapsigaubdama tavo artuma — II. Medžiai kelia rankas į saulę — į sotų šviesos avilį - (Ji geresnė, saugesnė — negu namai). SŪKURĮ Aš pamačiau tave — ir kiekvienas medis atspindi man tavo grožį. Žolė, kiekviena kalva, džiaugsmingas žemės iškilimas šaukia, sveikina mane, savo seserį. Ir šviesa, kuri krinta dienai baigiantis Iš langų į gatvę, — yra dieviškoji aukso šviesa. Šį rytą buvau trapi ir nepastebima. Dabar net ir jūra manęs nesutalpintų KAIP SAULĖ Kaip saulė ugnies ašmenimis išdeginai manyje žymes praeidamas Kaip saulę — tolstantį šiandien tave palydžiu (Šviesos apakinta —) Raudoną paskutinį spindulį raškydama. SVETIMASIS Ko tu žiūri, O taip liūdnai iš už mano akių, Svetimšali, nelaimingasai? Saulė maudos naktį, nuskandinusi šviesą. — Kada tą rožę perlamutro nuraškys? Ne, jau niekad daugiau tavęs nebeieškosiu Giesme. — Gėlės sterblėj, ar plunksnos spinduly rainam dainuojančios Įaugusios ta gyvsidabrio bite, rasa žvynuos žolės. — Ne, jau niekad daugiau tavęs nebemylėsiu. Nuo tiek daug grožio širdis išdžiūtų. VASARAI BAIGIANTIS Kas surišo mane su rugpiūčio mėlyne? Kas pastatė žole stovėti? Kas išbudino nokstančio vaisiaus jėgą — Ak, kas leido širdin įsikeroti vėlyvai rožei? Taip plačiai, taip giliai kas leido kvapu ją užsikariauti. Jog nebeliko vietos svirplio dejonei — Ne, nė ploniausiam skundui svirplio nebepaliko — |