ANTIGONA (eil.) |
I Pasiliko toli akmeninių aikščių tyla ... Paskutinis laiptas — šiurkšti, svetima uola .. . O visi kalnų šaltiniai ir medžiai, ir paukščiai — mano! O raudona ugnis gyslom srovena. Kaip saulės išdeginto miško gaisras — nenugalėsit! Pasilikite sau savo vandenį ir pavėsį. Aš saulei žiūriu į akis — savo širdies tiesa, Ir mano mirtis — gyvenimo mano tąsa. Lik sveikas, sužadėtini, — nebučiavau dar tavęs. Lik sveikas, sūnau, — kuris niekados nebūsi. Meilė mane čia atvedė — meilė išves . . . Taip virpa pratiestoj saujoj paryčio vėjo gūsis . .. Vienintelis vardas — Polinikas ... Meilė — įstatymas mano. Nieko nesvertu. Kiek turiu, atiduodu... O raudona ugnis plazdena . Skarelė ant kaklo . . . Paskutinis mazgas .. . O man nebaisu! Jokiu nuosprendžiu manęs nenuteisite. — Aš jus teisiu! II Aš grįšiu. Aš tūkstantį kartų grįšiu — Pusiaunakčiais aidinčiais laidoti savo brolių. Per ugniavietes, per smėlio raudoną, Per lietum pritvinkusį molį — Grįšiu. Aš ateisiu basa. Mano rankos beginklės ir tuščios, Mano rankos — tik meilei .. . Daugiau jos nieko nemoka. O jie — ir keiks mane, ir pečiais abejingai gūžčios, Ir tūkstantį kartų teis. Daugiau jie nieko nemoka. Jiems kaip vaiduoklis — eisiu per žemę sūrią — Tą mūšio lauką — laidoti brolių — baltų ir juodų . .. Kol tironiškos rankos šešėlis žemę slegia ir jūrą, Kol vergo vardas gėda tebedega ant veidų . .. Pusiaunakčiais aidinčiais eisiu — tūkstantį kartų! — Tamsa, tavo kūną užklojusia alsuot. . . Tavo galvą bejėgę priglausti, prie šono padėti kardą, — Tūkstantį kart pasmerkta — Antigona — tavo sesuo! 1966 |