HUMANIZMAS LIETUVOJE XIX A. Spausdinti
Humanizmo apraiškos Lietuvoje (III)

Grodekas

Kaip žymiausias lotyniškas Lietuvos poetas buvo Sarbievijus, taip žymiausias neohumanizmo atstovas Lietuvoje buvo 1804-25 metų Vilniaus universiteto profesorius graikistas dancigietis, iš su vokietėj usių lenkų kilęs Gotf ridas Ernestas Groddeck (1762-1825). Grodekas išėjo Vokietijoje mokslus, kada ten jau buvo įsigalėjęs senovės graikų darniai išplėtotos asmenybės idealo siekęs naujasis humanizmas ir mokyklose bei universitetuose buvo sustiprintai ir pagilintai einamos senovės kalbos. Tada kaip tik su Fr. A. Wolfu (1759-1824) buvo prasidėjęs Vokietijoje ligi U. Wilamowitzo (1848-1931) trukęs klasikinės filologijos žydėjimas, ir vokiečiai buvo jau pradėję vadovauti klasikinės filologijos mokslui. Išėjęs puikią filologinę mokyklą Vokietijoje, Grodekas Lietuvoje pasireiškė ne tik savo specialybės mokslo darbais, bet ir vaidino vadovaujamą vaidmenį kaip universiteto, taip ir visame kultūriniame Lietuvos gyvenime. Klasikinę filologiją Lietuvoje ir visoje Vilniaus universiteto tvarkomoje Vilniaus mokslo apygardoje su Gudija ir Ukraina Grodekas pakėlė iki tokio lygio, kurio ji nei prieš jį, nei po jo nebuvo pasiekusi.

Vilniaus universitete Grodekas dirbo 1804 -1825, nuo pradžios dėstydamas graikų kalbą ir literatūrą, nuo 1808 ir lotynų kalbą bei literatūrą. 1810 jis įsteigė savo garsųjį filologijos seminarą, pratinusį studentus savarankiškai dirbti mokslinį darbą. Šis seminaras padėjo paruošti įvairių specialybių akademikus, kaip istorikus, literatus, bibliotekininkus, bet ypač stiprius klasikinius filologus, gerus mokytojus, sugebėjusius parengti ir tinkamus mokykloms vadovėlius.

Pats Grodekas paskelbė šias studijas: De scena in theatro Graecorum 1805, Historiae Graecorum litterariae elementą 1811, Antiquitatum Romanorum doctrina 1811, Graecorum de Zamolxide fabulae 1820-21. Norėdamas sudominti Lietuvos visuomenę klasikine filologija, jisai nuo 1806 leido žurnalą Gazeta Literacka Wilenska ir bendradarbiavo Vilniaus dienraštyje Dziennik Wilehski.

Kadangi tuo metu aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas telankė beveik išimtinai bajorų vaikai, kurie jau buvo gerokai sulenkėję, ir Lietuvos (kaip ir Gudijos ir Ukrainos) aukštesniosiose mokyklose lenkų dėstomoji kalba jau buvo visur išstūmusi lotyniškąją, tai Grodeko paruoštiems mokytojams teko parūpinti lotynų ir graikų kalbai mokyti lenkiškų vadovėlių ir versti senovės autorius į lenkų kalbą. Štai keletas tos Grodeko mokinių veiklos pavyzdžių. Simonas Žukauskas (Žukowski) parašė graikų kalbos vadovėlį "Początki języka greckiego" 1806 ir pritaikė Lietuvos mokykloms Fridricho Jacobso graikų chrestomatiją su žodynu 1807 (antras leidimas 1817). Geriausiu Grodeko mokiniu laikytas Jonas S. Hrynevičius, nuo 1826 dėstęs klasikines kalbas Vilniaus universitete, ligi 1842 Medicinos chirurgijos akademijoje, išvertė iš lotynų kalbos Grodeko sutrumpintą Butmano graikų kalbos gramatiką 1823. Liudvikas Sobolevskis, nuo 1826 metų Vilniaus universiteto bibliotekos prefektas, išspausdino Eutropijaus raštus 1817, išvertė Terencijaus komediją "Andria" 1820, parašė "Wypisy lacihskie" 1826, Wypisy lacihskie, zawierające w sobie glowne rysy historji starožytnej 1829. Išlaikęs Vilniaus universitete specialius mokytojo egzaminus, Stanislovas Čerskis, Grodeko pakviestas, buvo klasikiniams mokykliniams vadovėliams ruošti komisijos nariu. Paruošęs išspausdino "Slownik lacihsko-polski" 1822-25. 1810 išleido "Baiki Fedrą", antras leidimas 1815 (naudodamasis šiuo vertimu, 1824 lietuviškai išvertė ir 1846 išspausdino Simanas Daukantas Pasakas Phaedraus). Dar paskelbė Deržavino odės "Bog" lotynišką vertimą. Nebeišspausdino mokykloms paruoštų Horacijaus lotyniškų tekstų su savo lenkišku vertimu ir graikų kalbos etimologijos.

Nemaža paties Grodeko ar jo mokyklos paruoštų auklėtinių, pasireiškusių raštais, profesoriavo ir kituose Ukrainos, Rusijos, Lenkijos universitetuose. Jie ten pateko daugiausia arba ištremti už dalyvavimą slaptose politinėse organizacijose, arba uždarius Vilniaus universitetą. Grodeko mokinys J. Ježovskis 1821-24 Vilniuje išleido Horacijaus "Ody celniejsze" 2 tt. ir 500 puslapių priedą, 1824 į Rusiją ištremtas filomatas, 1826-27 Maskvos gimnazijos graikų kalbos mokytojas, vėliau Kazanės universiteto graikų literatūros profesorius. Ten išspausdino "Homeri Odysseae rhapsodiae sex ... in usum scholarum cum notis" 1828, "O postępie badan filologicznych we wzegledzie pism Platoną" 1829 ir kita. Grodeko mokinys M. Jakubavičius buvo 1817-32 Kremenčiaus liciejaus senovės kalbų mokytojas, 1834-39 Kijevo universiteto klasikinių senovės literatūrų, 1839-42 Maskvos universiteto lotynų literatūros profesorius. Jis paskelbė: De virtute Romanorum antiqua 1841, De pulchro Platonico (universitetą atidarant 1834.VII.15 27 sakyta kalba), Gramatyka języka lacinskiego, 4 tt., 1825-1826. Hrynevičiaus mokinys — A. Valickis, 1833 Tartu universitete gavęs doktoratą, 1833 - 1835 studijavęs dar Berlyne, 1835 - 1858 Charkovo universiteto graikų literatūros profesorius. Išspausdino "De cyclo epico" 1839, išvertė į lenkų kalbą Sofoklio Edipą 1845, Ksenofonto Kiropediją 1848. Rankraščiu paliko graikų literatūros kursą lenkų ir rusų kalba.

Nemaža buvusių Grodeko mokinių, ypač jo padėjėjo bibliotekininko K. Kantrimo iniciatyva išrūpintomis stipendijomis, studijavo kitur orientalistiką ir buvo pasižymėję kituose universitetuose profesoriai orientalistai. Tarp šių ypač minėtini, kurie buvo pasireiškę ir filologiniais darbais. J. Kovalevskis, 1824 baustas filomatų byloje ir ištremtas į Kazanę, ten studijavo rytų kalbas, 1833 Kazanės universiteto profesorius, 1855-60 rektorius, 1862 persikėlė dėstyti į Varšuvos aukštąją mokyklą. Vilniuje 1823 jis išleido tariamojo Longino garsųjį veikalą "Peri Hypsus", "O görnosci" ir Ovidijaus Metamorfozių 100 psl. su lenkiškais paaiškinimais 300 psl., be to, buvo paruošęs spaudai Herodoto, Plutarcho ir Dionizo Halikarnasiečio vertimus, kurių rankraščiai žuvo. J. Viernikovskis, dėl dalyvavimo filaretų organizacijoje ištremtas, vėliau buvo Kazanės universiteto rytų kalbų profesorium, po to Charkovo gimnazijos direktorium. 1824 mokykloms išleido "Niektore celniejsze ody Pindara".

Galima būtų suminėti dar visą eilę jei ir ne paties Grodeko ar jo mokinių auklėtinių, tai bent jo sukurtoje atmosferoje išaugusių darbais pasireiškusių filologų. Štai tokie autoriai ir jų skelbtieji veikalai. Tadas Eliaševičius — "Ogölne uwagi nad klasycznoscią i romantycznoscią", Sofoklio vertimas Trachinki ir Edyp w Kolonie 1829; Zigmas Bartoševičius — Titi Livii Patavini Historiarum praecipua quaedam loca ex libris XXI-XXX deprompta 1827, "Wypisy lacihskie" 1831-34, "Gramatyka języka lacihskiego" 1832 (6 leidimai); ukmergietis I. Jogaila vertė T. Livijų ir išspausdino "Mitologja"; D. Šulcas — "Gramatyka pierwiastkowa języka lacihskiego" 1821, P. Broderio vadovėlio vertimas "Gramatyka języka lacihskiego" 1829; M. Bobuš-Šyško išvertė Thierso "Historja Konsulatu i Cesarstwa" 1858-59, paskelbė "Humboldta podrože" 4 tt. 1861; A. S. Krasinskis — "Sztuka rymotworcza Horacego wierszem polskim przeložona" 1853; F. Bobrovskis — "Slownik lacihsko-polski" 1822-23 (penktas leidimas 1905); archeologas ir filologas V. Jurgevičius 1844-58 Charkovo universiteto klasikinės filologijos adjunktas, 1858 Odesos universiteto profesorius, darė Krymo pusiasalio ir apylinkių archeologinius kasinėjimus. Paskelbė "Objasnienia napisow greckich w Ol-bii", "Opis Tany" ir kitus kasinėjimų duomenis rusų, lotynų, lenkų ir kitomis kalbomis.

Grodeko seminaro dalyviai buvo ir kai kurie lietuviškojo patriotiško ratelio nariai, kaip S. Valiūnas, S. Daukantas. Jo vadovaujamą literatūros ir laisvųjų menų fakultetą dar keletą metų lankė ir S. T. Stanevičius. Bene didžiausią įtaką iš jų Grodekas bus padaręs Daukantui.51

Grodekas buvo ne tik klasikinės katedros vedėjas, bet ir literatūros ir laisvųjų menų fakulteto dekanas. Drauge su retorikos, poezijos ir literatūros dėstytojais Euzebijum Slovackiu, L. Borovskiu, padedamas savo mokinių, kaip klasikų Žukausko, Hrynevičiaus ir kitų, bibliografijos dėstytojų L. Sobolevskio ir A. Bohatkevičiaus ir dar kelių istorikų, Grodekas išleido ne kelis ar keliolika, kaip kiti fakultetai, bet apie šimtą gerai paruoštų, daugiau ar mažiau pasireiškusių savo srityje raštais rašytojų, su genialiais poetais Adomu Mickevičium ir Julijum Slovackiu priešakyje, tarp jų ir Mickevičiaus draugus poetą Čečetą, Zaną, Odyniecą, Chodzką ir kitus. A. Mickevičius buvo ne tik genialus poetas, bet ir rimtas 1839-40 dėstęs lotynų kalba romėnų literatūros profesorius Lozanos akademijoje. Kai kurias Mickevičiaus klasikines tradicijas, kaip ir Slovackio helenizmą galima būtų aiškinti ne vien tik tuo metu buvusiu madoje pseudoklasicizmu, bet ir jų žymaus mokytojo Grodeko įtaka.32

Būdamas klasikinis filologas, Grodekas iš tradicijos buvo ir universiteto bibliotekos prefektas. Mokslinis jo filologijos seminaro metodas padėjo susisteminti bibliotekininkystės ir bibliografijos žinias. Jo seminare išaugo knygos žinovas J. Lelevelis, parašęs "Dvi bibliografijos knygas", pirmą knygyninkystės, bibliografijos ir bibliotekininkystės vadovą. A. Bohatkevičius buvo pirmas bibliografijos dėstytojas ne tik Lietuvoje, bet visoje buvusioje Rusijos imperijoje. A. B. Jocheris buvo vienas pirmųjų Lietuvos ir Lenkijos retrospektyvinių bibliografijų kūrėjas. Jo veikalas "Obraz bibliograficzno - historyczny literatury i nauk w Polsce" I 1840, II 1842 ir III 1857 svarbus ir lietuvių bibliografijai. Toje pačioje Grodeko mokykloje išaugo ir Kajetonas R. Nezabitauskis (Zabitis), savo garsian elementoriun įdėjęs ir bibliografinį sąrašą "Surinkimas Wysokiu Rasztu Lietuwiszku, Žemaytiszku yra Prusiszkay - Lietuwiszku", "pirmą sistemingą lietuviškos bibliografijos bandymą", praplėstą ir pataisytą paskelbęs ir lenkiškai žurnale Dziennik Wilehski 1824.I-II.

Grodekas buvo, be to, dar ir stiprios užsieniečių (vakariečių) profesorių grupės vadas. Ši grupė turėjo persvarą ypač pradžioje, kol universitetas dar nebuvo prisiauginęs "savų" mokslo jėgų ("savais" čia suprantami ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Gudijos, Ukrainos ir Lenkijos kilę mokslininkai). Grodekas rūpinosi ir spaustuvių, spaudos geresnio organizavimo ir kitais visuomeniniais bei kultūriniais kaip universiteto, taip ir Vilniaus šviesuomenės reikalais.

Nei visi ankstesnieji, kaip ir betarpiškieji Grodeko pirmatakai klasikinių kalbų dėstytojai Vilniaus universitete, kaip iš Gudijos kilęs pi-joras F. Serafinavičius ir S. J. K. Rogovskis ar italas kunigas P. Tarenghi, nei pirmas jo į-pėdinis, kviestas iš Vokietijos dėl Grodeko sudaryto gero vardo apie vokiečių filologus V. Fr. Miunichas (Wilhelm Friedrich Muennich) ar vėlesnieji toli gražu neprilygo Grodekui. Net po šimtmečio Vilniaus Stepono Batoro universiteto buvęs klasikinės katedros vedėjas profesorius J. Oko52 Grodeką laikė nepasiekiamu klasikinio filologo idealu.

Lietuviškasis klasicizmas

Į XVIII amžiaus pabaigą, ypač XIX amžiaus pradžioje humanizmas veikė Lietuvą iš dviejų židinių: Grodeko veikla tiesiog iš Vokietijos, neohumanizmo vardu, ir tarpiškai per Lenkiją iš Prancūzijos, vadinamasis neoantikinis menas (l'art neoantique), klasicizmas, neoklasicizmas arba pseudoklasicizmas. Šios, siekusios atgaivinti antikinės literatūros tradicijas, poezijos bruožai, kurių laikėsi ir lietuviškieji klasicizmo atstovai, kaip D. Poška, S. Stanevičius, A. J. Klementas, S. Valiūnas ir kiti, buvo aiškumas, racionalizmas, didingumas, sąmojingumas, satyrinis ir didaktinis pomėgis. Mėgiamieji žanrai buvo proginiai eilėraščiai, epigramos, kartais odės, epinės poemos.

S. Valiūno, "Birutės dainos" autoriaus, išliko dar vienas lietuviškas eilėraštis, būtent, eiliuotas, 1826.11.10 rašytas laiškas Poškai "Rašančiam lietuvišką žodinį", girias Pošką už lietuvių kalbos tyrinėjimus. "Palemono kontubernijos", ilgokos satyrinės poemos apie žemaičių girtuoklius, tėra išlikę apie 500 lenkiškai verstų pirmosios dalies eilučių.53

A. J. Klementas, sekdamas lenkų klasikais Krasickiu, Karpinskiu, Naruševičiumi ir kitais, rašė smulkaus žanro dalykėlius, kaip sąmojingas ar satyrinio pobūdžio epigramas, eiliuotus laiškus, lenkiškai sieliankomis vadintas idiles ir šiaip daugiausia juokaujamo pobūdžio progi- h nius eilėraščius.

Žymiausias XIX amžiaus trečiojo dešimtmečio lietuvių rašytojas S. Stanevičius, be daugelio kitų reikšmingų knygų, parašė ir klasiškai poezijai būdingos kūrybos, kaip išlikusias, daug kartų mokyklinėse chrestomatijose spausdintas puikiai nusisekusias pasakėčias ir garsią patriotinę odę "Žemaičių šlovė". Savo pasakėčioje Stanevičius panaudojo Ezopo bei Fedro pasakėčių motyvų.

Centrinis to meto lietuviškojo sąjūdžio veikėjas, palaikęs santykius ir su Vilniaus universitetu, D. Poška, be kitų raštų, paliko ir nebaigtą rankraščiu išlikusį lenkų-lotynų-lietuvių k. žodyną, kuriame gausu Horacijaus, Ovidijaus, Tiberijaus Klaudijaus Donato ir kitų senovės romėnų autorių vertimų. Jis parašė ir nemaža, ypač ano meto lietuviškos poezijos matu matuojant, klasiškai poezijai būdingų eilėraščių, iš kurių išliko per 1600 eilučių (16 stambesnių, apie 300 smulkių eilėraščių). Daugumas tų eilėraščių proginiai, eiliuoti laiškai, panegirikos, kaip "Pas Leoną Uvainį... ant jo vardinių" (1825), "Pas jo Mylistą Dauggalį Mykolą Za-leskį" (čia daug antikinių įvaizdžių: Olimpo kalnas, šaunusis Pegasas, Kastalijos vandenys ir kita), "Rauda po gailingo smerčio Aleksandro Pirmo, imperatoriaus visos Rosijos" ir kiti. Savo didžiausią ir garsiausią kūrinį "Mužikas Žemaičių ir Lietuvos" Poška pradeda laisvai verstu Vergilijaus Enėjidės II, 141-144 ketureiliu, "Kaimiečio artojo mąstymuose" jis sekė Herodotu. Poška rašė ir klasiškai poezijai įprastus literatūrinius laiškus, kaip eiliuotą laišką Žemaičių vyskupui J. A. Giedraičiui (1809.VIII.15) apie šio vyskupo verstosios Tasso poezijos vertimo pataisymą, "Grometą pas Tadeušą Čackį" (apie Sirvydo žodyną, Papilės fosilijas, lietuvių kalbos gaivinimą), odę "Pas kunigą Ksaverą Bohušą lietuvį ir Jokimą Lelewelį mozūrą, raštas žemaičio metuose 1810". Šioje odėje klasiškai poezijai būdingu iškilmingu stiliumi autorius kreipiasi į abudu asmenis, prašydamas juos kelti Lietuvos istorijos garbingumą ir sudrausti lietuvių kalbos niekintojus. Poška prirašė dar daug epigramų ir trumpų sąmojingų eilėraštėlių.

Lietuviškąjį to meto klasicizmą veikė ne tik pseudoklasiškoji lenkų literatūra, bet ir Vilniaus universitetas. S. Valiūnas, nors studijavo Vyriausioje kunigų seminarijoje prie Vilniaus universiteto, bet buvo Grodeko seminaro dalyvis. S. Stanevičius, studijavęs nuo 1822 ir baigęs Vilniaus universitetą 1826, ligi Grodeko mirties 1825 buvo jo tvarkomo literatūros ir menų fakulteto studentas. S. Stanevičiui, kaip L. A. Jucevičiui ir kitiems, darė įtakos ir jų poezijos, literatūros ir retorikos profesorius poeto Julijaus Slovackio tėvas Euzabijus Slovackis, ypač savo pomirtiniu poezijos teorijos veikalu.54

Lietuviškojo klasicizmo atstovai nesitenkino vien tik didesniu ar mažesniu lenkiškojo pseudoklasicizmo praktikos ir teorijos sekimu. Būdami ištikimi didžiojo humanisto Petrarkos mestam šūkiui ad fontes, prie šaltinių, jie ir patys stengėsi giliau studijuoti antikinius autorius ir, bent kai kurie iš jų, bandė net perteikti juos lietuviškai .Poška išvertęs Vergilijaus Enėjidę55 ir Ovidijaus "Amores"."'" Jucevičius mini, kad Bogušas išvertęs Vergilijaus Georgikas57. Tačiau šį veikalą, kaip ir Bogušo 1810 metais spausdintame rašte apie lietuvių kalbą "O początkach . . ." cituotąsias 30 Ovidijaus Metamorfozių ir Vergilijaus Enėjidės 4 eilutes, kaip Vc. Biržiška įrodinėja,58 bus veikiausiai išvertęs ne silpnokai lietuvių kalbą mokėjęs Bogušas, bet jėzuitas, vėliau eksjėzuitas T. Jurevičius.59

Humanizmu ir lietuvišku tautiškumu klasicizmo poetams artimas Grodeko seminaro dalyvis S. Daukantas buvo pasireiškęs ir senovės romėnų autorių vertimais. Slapyvardžiu M. Žeimys jis 1824 išvertė, tiesa, iš lenkiškojo Čerskio leidinio 95 Fedro pasakėčias, kurias "Pasakas Phaedraus" antrašte, Motiejaus Szauklio slapyvardžiu 1846 išspausdino Petrapilyje. Tais pat 1824 metais Karaliaučiuje buvo išspausdintas ir graikiškojo Fedro pavyzdžio Ezopo lietuviškas Rėzos vertimas "Aisopas arba Pasakos isz Grykonu kalbos pergulditos per D. L. J. Rhesa . . ." 1846 Petrapilyje J. Devrinakio slapyvardžiu Daukantas išspausdino savo prieš 1838 lietuviškai verstąją Kornelijaus Nepoto "Giwatą didiuju karwaidu" (25 biografijas).

Didelę įtaką žmonėms turėjusios, 6 laidų susilaukusios kun. A. Tatarės knygos "Pamokslai iszminties ir teisibes, iszguldinėti priliginimais galwocziu wisu amžių del Lietuwos waikeliu" (1836) dalis turinio imta iš Ezopo. Tenka pabrėžti, kad antikinė pasakėčia, t. y. graikų Ezopas ir romėnų Fedras turėjo labai žymų poveikį lietuvių literatūrai. Ir pirmas pasaulietinės lietuvių literatūros veikalas buvo J. Šulco verstų 10 Ezopo pasakėčių 1706. Antikinių pasakėčių motyvais vėliau kūrė Donelaitis (pavyzdžiui Ąžuolas gyrpelnys, Vilkas provininkas) ir kiti.

Maždaug tuo pat metu, kaip ir literatūroje, tik kiek anksčiau prasidėjęs, klasicizmas vyravo ir Lietuvos mene. Jam pradžią davė apie 1775 metus atvykę Lietuvon italų architektai. Architektūroje, skulptūroje ir tapyboje šio, antikiniais pavyzdžiais grindžiamo, meno normomis Lietuvoje buvo sukurta daugybė reikšmingų kūrinių.60

51.    J. Jakštas, Simonas Daukantas ir senųjų lietuvių laisve (Tėviškes Žiburiai, 1965.V.13): "Dvi sritys labiausiai traukė Daukantą: klasika ir istorija. Abu dalykai atitiko tuometinę dvasią ir abu Vilniuje buvo puoselėjami ... Srovės įtaka itin žymi jo istoriniuose veikaluose, kur senieji Lietuvos istorijos laikai vis pinami su graikų ir romėnų senove. Apskritai, iš Grodeko mokyklos Daukantas išėjo gerai išsimokslinęs lotynistas ir klasikas, kaip rodo jo kai kurie neistoriniai raštai ir vertimai klasikinių kūrinių".

52.    Plg. V. Maciūnas, A. Mickevičius (Lietuvių Enciklopedija XVIII, 342 tt.); T. Sinko, O tradycjach kla-sycznych A. Mickiewicza, 1923; t. p., Mickiewicz i antyk, 1957; t. p., Hellenizm J. Slowackiego, 1925. — Plg. A. Rukša, Oko, t. p.

53.    Plg. V. Maciūnas, Valiūnas (Lietuvių Enciklopedija XXXIII, 30 tt.); t. p., Klementas, t. p. XII, 102; t. p., Stanevičius, t. p. XXVIII, 430 tt.; t. p., Poška, t. p. XXIII, 343 tt.

54.    E. Stovvacki, Prawidla wymowy i poezji, 1826, šeštas leidimas 1858.

55.    S. Baltramaitis, Svedenija o litovskich rukopi-siach, 1894, 102, rašo, kad Poškos verstos Enėjidės rankraštį 1883 iš Poškos giminių buvęs įsigijęs Petras Kriaučiūnas.

56.    A. Jakštas (A. Dambrauskas) Židinyje, 1934. VII,25 rašo: "Man teko matyti keletą puslapių Poškos rankraščių, kur buvo eilėmis lietuviškai išverstos šlypščios Ovidijaus poemos Amores dalys".

57.    L. A. Jucevvicz. Wiadomosci Biograficzne i Literackie o uczonych Žmudznich tudziež o tych, kt6rzy będąc rodem z innych prowincyj znacznie się przyložyli do oswiecenia žmudzi. Napisal i w porządku alfabetycznym uložyl Ks. Ludwik Adam Jucewicz, 1841, rašo: "Nadto zostawil jeszcze Bohusz w rękopismie Przeklad litewski "Ziemianstvvo" Wirgiliusza, kt6ry od sukcessor6w nabyl Dyonizy Paszkiewicz, a po jego smierci to dzielo stalo wlasnoscią moją" (ėmiau iš V. Maciūno "Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradžioje").

58.    V. Biržiška, Nežinomas 18 a. poetas T. Jurevičius (žingsniai, 1947, 10, 15-19), 14 p.: "Į Jurevičiaus asmenį atkreipė dėmesį tik šio karo metu užtiktas Vilniaus vyskupo Juozapo Kossakovskio laiškas, rašytas iš Varšuvos 1802 m. gruodžio 25 d. Vilniaus universiteto rektoriui. Jame, tarp kitų reikalų, Kossakovskis prašo Varšuvos mokslo mėgėjų draugijai atsiųsti "garsiuosius lietuviškus eilėraščius jėzuito kunigo Jurevičiaus, parašytus sekant lotyniškų eilėraščių pavyzdžiu" (laiškas rašytas lenkiškai).

59.    Plg. Jurevičius (Jurewicz), Lietuvių Enciklopedija, X, 124.

60.    Plg. P. Rėklaitis, Klasicizmas Lietuvoje (Lietuvių Enciklopedija, XII, 69-71). Apie ankstesnį, renesanso vardu vadinamą meno atnaujinimą remiantis klasikinės senovės pagrindais žr. t. p., Renesansas Lietuvoje, t. p. XXV, 145-150.