KONTRAVERSIJŲ KELIAIS (A. Stempužienės ir D. Lapinsko koncerto proga) Spausdinti
- Santaros Federacija Čikagoje jau ne kartą surengė į-domių, nekasdieniškos programos koncertų. Toks buvo ir balandžio 29 Jaunimo Centre įvykęs A. Stempužienės ir D. Lapinsko bendras pasirodymas. Jis savo esmėje buvo šiek tiek kontraversinis, tiek dalyvių sąstatu, tiek ir programa.

Aldona Stempužienė, kaip dainininkė - solistė, turi savo asmenybės profilyje tam tikrų prieštaravimų bei priešingumų. Jos užkariautas ir tebelaikomas vardas, kaip dainininkės, nėra paremtas vien jos vokaliniais turtais. Jos balso tembras nebėra toks, kaip jos karjeros pradžioje. Balso skalėje yra dvilypumo: žemutinis registras skamba kaip tamsus, kartais nevisai natūralus mezzosopranas, net kontralto; viršutinis registras turi aiškiai šviesaus sopraninio pobūdžio. Yra asmenų, mėgstančių vokalinę muziką, bet pirmon eilėn iš solisto reikalaujančių turtingo, gražaus vokalo; tokie Stempužienės balso nemėgsta. Tačiau tai tik viena klausimo pusė. A. Stempužienė esamąją balso medžiagą puikiai valdo; ji pati yra išimtinai muzikali, su ryškia išpildymo dovana, ypač rafinuotų, melancholiškų kūrinių; jos ypač stipri pusė yra mokėjimas spalvingai ir įdomiai perteikti mūsų liaudies dainas. Ji pažįsta klasiškus bei romantiškus stilius, bet taip pat gali imtis ir komplikuotų naujoviškų uždavinių, neklaidinga intonacija ir įsigilinusia išraiška perduodama J. Švedo, D. Lapinsko ar kitų moderniškų kompozitorių dainas. Todėl lr daug žmonių mėgsta Stempužienės koncertus (jų tarpan priklauso ir šio straipsnio autorius), nes iš kiekvieno jos pasirodymo išsineša ką nors tikrai įdomaus.

Darius Lapinskas lietuvių tarpe yra taip pat kontraversinė asmenybė. Jis yra neabejotinai talentingas naujoviškas kompozitorius.

Jo kūrybos stilius dabartinio pasaulio mene, būdingame ieškojimu ir blaškymusi, nėra visai naujas, bet atitinka Vakarų pasaulio šių dienų muzikos kūrybos dvasią. Lietuvių muzikos padangėje Lapinsko kūryba yra drastiškai nauja (savo nuotaika visai skirtingas, bet taip pat naujoviškas Jeronimas Kačinskas lietuvių tarpe žinomas tik vienu kitu konvencionališkesniu stiliumi parašytu vokaliniu kūrinėliu, o jo gana gausi instrumentinė naujoviška kūryba atliekama amerikiečių tarpe). Kai kurie Lapinsko kūriniai mūsų konservatyvius, prie jaukaus, melodingo romantizmo pripratusius klausytojus veikia lyg "pagaliu per galvą". Jo ligšioliniai pasirodymai ("Margučio" suruoštas jo kūrinių koncertas su kameriniu simf. orkestro sąstatu, Cantata Declamata A. Mackaus minėjime, pagaliau vienaveiksmė opera "Lokys", netikėtinos skubos keliu parašyta ir sėkmingai pastatyta pernai Jaunimo kongrese) suįdomino, jei nesužavėjo vieną klausytojų dalį, o atbaidė kitus. Nenuostabu, kad ir dabar, artėjant Stempužienės ir Lapinsko koncertui, mūsų muzikinės publikos reakcija buvo dvilypė: "Ką? Neisiu..." arba "O būtinai reikia nueiti; gal nesuprasiu, bet įdomu, kažkas nauja".

Koncerto dalyviai buvo solistė A. Stempužienė, D. Lapinskas — akompaniatorius ir autorius, Kathryn Lukas — fleitistė (čia gimusi lietuvaitė) ir John Walker, jaunas su bytniko barzdele mušamųjų specialistas. Programą pirmoje dalyje sudarė eilė barokinių dainų — Handelio, Durante, Caccini ir Caccini - Dallapiccola (XVII a. kompozitorius ir XX a. aranžuotojas). Šių dainų grupę palydėjo fortepijonas ir fleita. Paskutinioji kai kur tiko, kai kur atrodė lyg dirbtinas priedas. Ypač tai jautėsi švelnioj dainoj "Amarilli", kuri buvo atlikta tik balso ir fleitos, bc fortepijono. To laikotarpio solo dftl nos dažniausiai turi tik "cifruoto boso" akompaniamentą, kur šalia gaidomis išrašyto boso romėniškomis bei arabiškomis skaitlinėmis pažymėta, kuriuos akordus reikia skambinti. Anų dienų pianistai (faktinai harpsichordistai) turėjo mokėti akompaniamentą improvizuoti pagal duotą cifruotą bosą. Mūsų laikais tų dainų akompaniamentai yra gaidomis "išrašyti" įvairių aranžuotojų; tuo atveju harmonija yra beveik ta pati, bet akordų sudėtis bei balsų eiga gali gerokai skirtis. Atėmus harmoniją ir davus tik kontrapunktišką fleitos pritarimą, "Amarilli" neteko dalies savo žavingumo, šiaip baroko orkėstracijos principai dar nebuvo galutinai nusistoję; vieno ar kito instrumento pavartojimas neprieštarauja to laiko dvasiai. Programoje nebuvo pažymėta, bet atrodo, kad fleitos partija buvo D. Lapinsko prirašyta. Rezultatas buvo vietomis neutralus, vietomis spalvingas, "Amarilli" atveju — abejotinas.

Paties Lapinsko pirmoje dalyje buvo atliktos dvi liaudies dainos: "Oi, ką kalba linelis" ir "Eglelė aukštuolė"; jų akompaniamentas, su Lapinskui įprastais komplikuotais ritmais, buvo išlaikytas palyginamai "konservatyvioje" politonalinėje ir neodiatoniškoje dvasioje; dainos praskambėjo spalvingai ir įtikinančiai. "Tikresnis" D. Lapinskas pasigirdo "La Baigneuse" dainoje (A. Nykos - Niliūno žodžiai), kurią galėtume klasifikuoti kaip rafinuotą, atonalinį ultra-impresionizmą. Paprastesniais, bent dainininko partijoje tonališkesniais pagrindais parašyta ir net įspūdingai romantiškai skambanti daina yra "Apie trūnijantį medį" (V.Mačernio žodžiai), kuri jau girdėta pernai Pr. Bičkienės išpildyme Ateitininkų kongrese Toronte. Pirmą koncerto dalį užbaigė arija iš Donizetti operos "La Favoritą".

Antroje koncerto dalyje žymiausiu įvykiu buvo D. Lapinsko penkių "Ainių dainų" premjera. Atlikėjai: A. Stempužienė, fleitistė, mušamųjų specialistas ir autorius prie fortepijono. Įspūdis — toli gražu ne triukšmingas, kaip galima būtų laukti iš mušamųjų dalyvavimo, bet diskretiškas, intymus ir gana egzotiškas. Dainų pagrindines temas sudaro senoviškos ir originalios sutartinių melodijos, kurios tačiau Lapinsko savotiškai išplėstos, keičiant ritmą, kai kur pagreitinant ar sulėtinant, kai kur deklamuojant. Stempužienės atlikimas buvo įdomiai spalvingas, vartojant savotišką balso tembrą bei dažnus "portamento" ar "glissando". Žinant Lapinsko režisūrinius sugebėjimus, reikia manyti, kad išpildymo egzotiškumas buvo paties autoriaus įkvėptas, o solistės tiksliai pagautas. Mes nežinome, kaip mūsų ainiai dainavo; galime konstatuoti, kad tai, ką girdėjome, šiame koncerte itin žymiai skyrėsi nuo įprasto, net ir naujoviškesnio mūsų liaudies muzikos traktavimo. Mano paties reakcija buvo: "Įdomu, originalu: gal tai senovės Lietuva, o gal... Polinezija?" Publikoje vienas gydytojas, muzikos mėgėjas ir Lapinsko gerbėjas išsitarė: "Ar čia Lietuva, ar Afrika?" šios nuomonės išreiškia klausytojų betarpiškus įspūdžius, jos nėra vertės sprendimai. Lapinsko "Ainių dainos" svetimųjų, pvz. amerikiečių ar vokiečių, tarpe sukels neabejotino susidomėjimo; tačiau jos pristatys mūsų tautą kaip kažką labai ir labai egzotiško. Konstatuokime, kad Lapinskas ieško ir randa naujų kelių, traktuodamas mūsų liaudies melodijas. Anksčiau girdėtas ir Stempužienės bei Lapinsko plokštelėje įamžintas liaudies dainų ciklas "Mergaitės dalia" kažkaip labiau įtikino savo lietuviškumu, negu "Ainių dainos". Kaip bebūtų, kūrybingas naujų kelių ieškojimas yra savaime sveikintinas. Nebūtų teisinga laikytis nuomonės, kad lietuviškos dainos tegali būti harmonizuojamos ar perkomponuojamos tik taip, kaip tai darė J. Naujalis, St. Šimkus, A. Kačanauskas ar net ir K. V. Banaitis arba VI. Jakubėnas.

"Ainių dainos" pasižymėjo šykščiai pavartota naujoviška harmonija ir itin taupia orkestracija; viena daina ėjo tik su fleita, kur normalūs instrumento tonai kaitaliojosi su dabar į madą įėjusiais, sunkiai išgaunamais aukštais švilpiamais tonais (flažeoletais); flei-tistė K. Lukas gerai valdė savo instrumentą. Kitos dainos ėjo tik su diskretišku mušamųjų pritarimu, kitose — vienu kitu akordu prisidėdavo ir fortepijonas.

Koncertas užsibaigė penkiomis ispanų tautinio kompozitoriaus Manuel De Falla dainomis, čia gavo pasireikšti D. Lapinskas kaip akompaniatorius; šiuo atžvilgiu jis yra nekontraversiškas — tikrai geras tiek moderniškoje, tiek klasiškoje, tiek ir impresionistiškai tautinėje muzikoje. Gal Lapinsko kiek blankokas užgavimas nepadaro jo pianistu - solistu, bet jis parodė gerą techniką ir meistrišką fortepijono dinamikos, pedalizacijos bei įvairių frazavimo būdų valdymą, o taip pat ir tikslų dainininko sekimą, jį paskatinant, bet ne vadovaujant.

A. Stempužienė jos turimų vokalinių resursų ribose buvo ypač geroje formoje; balsas skambėjo stipriai ir užtikrintai; repertuaras buvo sąžiningai išmoktas. Įdomiausia ji buvo folklorinėse ar moderniškose D. Lapinsko dainose; iš pasaulinio repertuaro, geriau praskambėjo Manuel de Falla dainos; barokiniame repertuare, nepaisant stilistinio supratimo, norėjosi daugiau vokalinio "bei canto".

Ta proga galima trumpai paminėti, kad Stempužienės bei Lapinsko išleistoji dainų plokštelė irgi eina kiek kontraversiniais keliais. Ją sudaro, be kitų mūsų kompozitorių, D. Lapinsko liaudies dainų ciklas "Mergaitės dalia", šią plokštelę šio straipsnio autorius teigiamai apibūdino "Drauge" kaip įdomų ir naują įnašą į mūsų literatūrą, tačiau su pastaba, kad pagal savo pobūdį ji nėra skirta plačioms masėms. Buvau paminėjęs, kad, pakliuvusi į Lietuvą, ji gali sukelti susidomėjimo tenykščių muzikų tarpe, kur kūrybos tautiškumas yra privalomas ir valdžios skatinamas, bet to tautiškumo vykdymas rodo tam tikro trafaretinio sustingimo žymių.

Čikagoje yra asmenų, kurie tąja plokštele ir ypač D. Lapinsko dainų ciklu yra itin susidomėję. Tačiau yra ir tokių, kurie visą plokštelę neigia ir šio straipsnio autoriui reiškia pasipiktinimą dėl teigiamos kritikos. Įdomu, kad žinios iš Lietuvos patvirtina aukščiau minėtas mintis. Keletas Stempužienės ir Lapinsko plokštelės egzempliorių, ten pakliuvusių, sukėlė nemažo susidomėjimo ypač jaunesniųjų kompozitorių tarpe, kurie susirenka būreliais, klauso ir diskutuoja; dėmesio centre yra D. Lapinskas; kitų dainų išpildymas, esą, stebinąs savo greitais tempais ir skirtinga, "gal būt, amerikoniška" nuotaika. D. Lapinsko liaudies dainų traktavimas pripažįstamas kaip naujas ir savotiškai lietuviškas.

Kaip matome, Aldonos Stempužienės ir Dariaus Lapinsko meninis bendradarbiavimas yra surištas su tam tikrais prieštaravimais ir nėra surištas su visuotiniu besąlyginiu pritarimu. Kartu gi ši veikla atstovauja aukštam meniškumui ir neabejojamai įneša naujų elementų mūsų muzikinėn padangėn. Abiems menininkams — D. Lapinskui kaip kūrėjui ir A. Stempu-žienei kaip atsidėjusiai ritmiškai komplikuotų ir intonaciškai sunkių kūrinių interpretatorei — galime palinkėti pasisekimo ir tolimesnės ištvermės eiti tuo keliu, ku rį jiems diktuoja jų vidaus balsas.