PARAPIJOS —NE "PARAPINIS REIKALAS" Spausdinti


Mūsų getinis skurdumas niekur nėra toks ryškus, kaip religinėj srity. Bažnyčioje vyksta kone revoliucinis atsinaujinimo sąjūdis (nepaisant neišvengiamo ir drumzlių maišymosi). Tačiau mūsų jis lyg "neliečia". Turime dešimtis teologijos daktarų, kurių ištisa eilė ir profesoriauja. Atrodo, būtų teisės laukti, kad jie tarpininkautų ir mūsų religinio atsinaujinimo žadinimui. Deja, jų negirdime. Vieni neprisikviečiami rašyti, o antri net patys neskaito nė katalikiškosios spaudos. Todėl, stokojant gilesnio autentiško supažindinimo su Bažnyčios gyvenimo naujosiomis apraiškomis, pas mus tik primityviai dėl jų nuogąstaujama.

Užuot religinio atsinaujinimo, stovime prieš nykų pačios elementariosios gyvybės nykimą — lietuviškųjų parapijų blėsimą. Tautinė parapija turi savo prasmę, kol joj yra tautinė kalba. Bet ši prasmė ir yra atsidūrusi pavojun. Senieji ateiviai, vartoję lietuvių kalbą, baigia išmirti, o Jaunesnieji kaip nebekalba lietuviškai, taip ir nesimeldžia. Tautinių parapijų atrama turėjo iškilti naujieji ateiviai. Tačiau ši "atrama" mažai ką paremia: formaliai įsirašoma j savas parapijas, bet einama melstis "kur arčiau".

Nėra ko aiškinti, ką tai visa lemia lietuviškųjų parapijų ateičiai. Tik tiesiog nuostabu, kaip abejingai laikomės, lyg neregėdami, kur einame. Gal mus akina senas parapijos žodžio siejimas su siaurumu. Deja, nėra nieko siauresnio, kaip tikinčiajam nesuprasti, jog per parapiją įsijungiama ir Bažnyčion.

Pirmieji ir jautriausiai šiuo reikalu susirūpino jaunimas — moksleivių ateitininkų sąjungos vadovai, iškėlę tautinės vyskupijos mintį, šiai naujai minčiai nėra pagrindo esamoje santvarkoje. Tačiau, "Tėviškės žiburių" (V. 25) siūlymu, reikia tuoj imtis "artimesnės galimybės", būtent — "sudaryti vyriausią išeivijos katalikų organą esamose bažnytinės teisės ribose". Pavadintą "senatu ar kitaip", tą organą turėtų sudaryti "mūsų vyskupai, rinktiniai kunigai ir pasauliečiai".

Kreipiame dėmesį j šį siūlymą, kuriam pritarė ir Kunigų Vienybės seimas, nors ir nenumatė konkrečių žygių. Nebėra kada bedelsti. Toks organas dabar pat reikalingas. Tai priminė ir šio pavasario JAV vyskupų kreipimasis į popiežių, kad būtų leista jiems tiesiog, be Romos, spręsti tautinių parapijų panaikinimą. Nėra ko svajoti apie svetimųjų mums palankumą. Reikės savo parapijas kietai ginti. Dėl to ir reikia tuojau pat tokį organą sudaryti. Ir labai svarbu jame užtikrinti pasauliečių savarankiškumą. Nebūtų tai užtikrinta, jei pasauliečių atstovai būtų tik asmeniškai ar iš organizacijų pasirinkti. Tikro autoriteto įgytų, jei būtų visų tikinčiųjų išrinkti, šiaip ar taip, reikia praverti akis lietuviškosioms parapijoms ir susitelkti jų gelbėjimui. Netrukus gali būti jau per vėlu.

Lietuviškųjų parapijų klausimas lygiai liečia dvasiškius ir pasauliečius. Sėkmingai jam spręsti pirma sąlyga yra vienų suartėjimas su antrais. Dvasiškiai suartės su pasauliečiais, įsigyvendami j lietuviškuosius rūpesčius kaip nemažiau ir jiems brangius. Pasauliečiai suartės su dvasiškiais, iš savo pusės suprasdami parapijų svarbą.

Džiaugiamės pirmu "persilaužimo" ženklu: Kunigų Vienybė savo šių metų seiman pirmą kartą pasisakyti mūsų parapijų klausimu pasikvietė pasaulietį — Vc. čižiūną. Išryškinęs parapinės bendruomenės ryšį su tautine, jis 1. kunigus kvietė veikliau įsijungti į Lietuvių Bendruomenę, o 2. Lietuvių Bendruomenę ragino "imti lietuvių parapijų klausimą kaip vieną pagrindinių savo veiklos sričių". Iš tikro parapijų traktavimas tik "parapiniu reikalu" yra nesusipratimas tiek katalikiškuoju, tiek lietuviškuoju atžvilgiu. Parapijos yra svarbios ir religinei, ir tautinei mūsų gyvybei.