GYVENIMO PRAILGINIMAS IR BIOLOGINIS "NEMIRTINGUMAS" Spausdinti
Ligos nėra neišvengiamas žmonių likimas. Prieš jas dideliais žingsniais vystosi biochemija. Bet biochemijos artėjimas prie ligų nugalėjimo dar tik prasideda. 2000 nepagydomų ligų laukia biochemijos išsivystymo.

Žmonių ligos pagal stambią schemą skirstomos į tris grupes. Pirma grupė apima pagydomas ligas. Tai parazitinės ir tam tikros infekcinės ligos. Be to, ligos, kurios yra vitaminų stokos išdava, pvz., skorbutas ir rachitas. Šitų ligų skaičius nėra didelis. Biochemija ir kauzalinė terapija prisideda prie jų pagydymo.

Antra ligų grupė dar yra be tikro išgydymo, nes nėra pašalinamos tikros ligų priežastys. Medicina pasiekė tik suardytos medžiagų apykaitos normalizavimo. Perniciozinė anemija gydoma vitaminu B 12, diabetas insulinu (substitucinė terapija).

Trečia grupė, didžiausia žmonių nelaimė, apima ligas, kur yra galima tik simptominė terapija. Vėžys, arterijų sklerozė, piktybinė hipertonija, reumatizmas ir psichinės ligos yra šitos grupės centrinės figūros. Tam tikru laiku gali būti nustatomi šitų ligų tik simptomai.

Biochemija paskutiniame dešimtmetyje didelę dalį trečios grupės ligų nustūmė į antrą ir net pirmą grupę. Kai biochemijos išsivystymas nugalės trečios grupės ligas, liks tik pirma grupė (tikras išgydymas yra galimas). Kauzalinė terapija žmonių giminę ves prie gyvenimo prailginimo. Patologai sako, kad tik ligos yra žmogaus mirties priežastis. Mirties, arba gyvybės užgesimo, be ligos tarpininkavimo nėra. Kauzalinė terapija, pašalindama ligas, žmonių giminei sudarys potencinio "nemirtingumo" galimybes, šitas tvirtinimas stovi prieš priekaištą, kad natūralūs ir neišvengiami senėjimo procesai, nepriklausydami nuo ligų, žmogui atneša mirtį. Bet šių dienų biochemija apie senėjimą kitaip sako, celių senėjime rasdama daug naujų duomenų. Senėjimas yra žmogaus kūno celės branduolio veiklos silpnėjimas, prisirinki mas medžiagų apykaitos nuosėdų protoplazmoje, cheminis jungiamųjų audinių pasikeitimas, endokrininių liaukų veikimo sumažėjimas ir daugybė kitų apykaitos pasikeitimų. Senėjimas turi daug priežasčių, kurias biochemija nori išaiškinti ir išjungti atskiras senėjimo priežastis, kad tuo būdu būtų galima pasiekti žmogaus gyvenimo prailginimo. Senėjimo sustabdymas principiškai yra reali galimybė. Gyvybės konservavimas ilgiems laikams yra netolimos ateities uždavinys.
Gyvis kaip toks potencialiai yra nemirtingas. Tai remia mikrobiologijos duomenys. Dažniausias mikroorganizmų dauginimosi būdas yra skilimas. Bet šituo atveju trūksta dviejų mirties kriterijų — gyvybės užgesimo ir lavono. Mikroorganizmo individualybė po skilimo betarpiai pereina į kitą generaciją. Individualybės pasibaigimo nėra. Net ir aukštesnio išsivystymo gyviai lytinėse celėse turi potencinį nemirtingumą. Kiekviena gyva būtybė turi mažą nemirtingumo dalelę, kuri ir yra gyvybės tęstinumo pagrindas.

Mikroorganizmai, kaip pavienės būtybės, ir be Skilimo turi potencialinį nemirtingumą, šitą tvirtinimą remia eksperimentai su pirmuonimis (protozojais). Max Hartmann kiekvieną dieną mikroskope amputuodavo Amoeba proteus mažą plazmos dalelę, bet neliesdavo branduolio. Amebos kūno skilimas normaliai vyksta kas antra diena. Individualus jos amžius tėra 48 valandos. Amebos skilimas prasideda, pasiekus tam tikrą kritišką kūno didumą. Kai kritiškas amebos kūno didumas amputacijų dėka yra nepasiekiamas, tai ameba kaip individas gyvena toliau. Hartmannas šitaip eksperimentavo 130 dienų. Ameba, kuriai amputacijomis buvo trukdomas skilimas, gyveno 65 kartus ilgiau, kaip kitos amebos, kurių eksperimentai nelietė. Po 130 operacijų šita ameba buvo palikta ramybėje ir pradėjo skilti normaliai įprastu ritmu. Asimiliacija, augimo ir skilimo ritmas po eksperimentų buvo toks pat, kaip ir prieš eksperimentus. Eksperimentų išvada: ilgesnis kaip 130 dienų šito eksperimento tęsimas amebos individualybę potencialiai gali išlaikyti ad infinitum be skilimo. Potencialinį pirmuonių nemirtingumą tuo būdu įrodo eksperimentai. Jų dauginimasis skilimu yra ne kas kita, kaip nemirtingas perėjimas iš generacijos į generaciją. Bet pirmuonių perėjimą iš generacijos į generaciją galima eksperimentais sustabdyti — individo gyvybę išlaikyti neribotą laiką. Gyvybė neišvengiamų senėjimo procesų neturi.

Tačiau potencialiniame gyvybės nemirtingumo išlaikyme turi būti nuolatinis protoplazmos atnaujinimas. Protoplazmos atnaujinimui pirmuonys turi gauti šviežio maisto ir šalinti ekskrecines medžiagas. Be šitų priemonių atsiranda kultūrų depresija, kuri buvo laikoma senėjimo fenomenu. Pirmuonio kūno apkarpymas, nuolatinis maisto atnaujinimas ir ekskrecinių medžiagų pašalinimas gali realizuoti individualinį pirmuonio nemirtingumą.

Eksperimentai su daugiaceliais gyviais principiškai duoda tas pačias išvadas. Tarp vienacelių ir daugiacelių gyvių nėra principinio skirtumo. Tik daugiacelių gyvių kūnas ir sąlygos yra didesnio komplikuotume Audinių auginimas in vitro ir atskirų organų studijos sudaro pagrindą toms pačioms išvadoms. Carrelis izoliuotą ir dirbtiniai maitinamą viščiuko širdį išlaikė gyvą ir pulsuojančią 28 metus. Šitas eksperimentas sako, kad organų specializavimasis ir dife-renciavimasis nėra mirties priežastis.

Gyvulių žiemos miego fenomenas iškėlė reikalą gyvybės problemas studijuoti prie žemų temperatūrų. Gyvis prie žemos temperatūros išlaiko gyvybę neribotą laiką, žema temperatūra yra patikima gyvybės konservavimo priemonė. Gyvų sistemų užšaldymas sulėtina medžiagų apykaitos procesus ir pagaliau veda prie visiškos ramybės. Ramybės stovis žemos temperatūros dėka kaip kitose cheminėse reakcijose, taip ir celėje yra pilnai pasiekiamas: šitas stovis yra gyvos substancijos absoliutinis nulis. Užšaldyta gyvybė neturi fiziologinių senėjimo procesų: užšaldytai gyvybei laikas neegzistuoja biologiniu požiūriu, žema temperatūra nesuardo proteinų ir nukleino rūgščių. Celių struktūros išsilaiko gerai. Išlaikymas gyvos sistemos, reikalaujančios nuolatinio energijos importo, šitose sąlygose yra visai suprantamas: šitas procesas yra turtingo energija stovio fiksavimas. Fiksuotas stovis gali išsilaikyti neribotą laiką. Visi energijos tiekimo ir sunaudojimo procesai pasiekia ramybę.
Didelio intereso yra klausimas, kaip užsilaiko gyvybės užšaldyme aukštesnių organizmų centrinė nervų sistema? Klausimas, ar užšaldymas nepanaikina atmintį. Tyrinėjimai šitam klausimui atsakyti buvo daromi su žiurkėmis, kurios prieš užšaldymą buvo išmokytos susiieškoti paslėptą maistą. Atšildytos žiurkės treniravimo pamokų nebuvo užmiršę. Išvada: atmintis yra daugiau kaip nuolatinis nervų aktyvumas. Techniškos problemos, kurios kyla organizmus užsaldant, yra didelės: temperatūra turi būti -200 C ir net žemesnė. Žmogaus audinių celės prie -272 C užšaldymo išlaiko gyvybę ir funkcijas. Gyvybė tuo būdu arti absoliutinio nulio išsilaiko neribotą laiką. Išvada: gyvybės sustabdymas dar nėra mirtis, o tik gyvybės funkcijų pertrauka.

Gyvybės konservavimas užšaldymu principiškai yra galimas ne tik mikroorganizmų, bet ir aukštesnių organizmų, net žinduolių. Kanados juodoji žuvis prie - 60 C ledo gabale gyvybę išlaiko ištisas savaites. Užšaldymo pritaikymas žmonėms atidaro fantastinių galimybių perspektyvas.

Žmogaus kūnas yra evoliucijos išdava. Lėta žmogaus kūno evoliucija, be abejo, vyksta toliau. Bet ji neprisideda prie žmogaus amžiaus prailginimo. Didelis kurios nors rūšies individų daugėjimas neturi selekcinių pirmenybių. Žmonių giminės amžių gali prailginti tik nauji mutacijų dėka atsiradę genotipai. Bet mutacijos į "gerą pusę" žmonių giminėje yra didelė retenybė. Tik pats žmogus savo Įsikišimu į žmogaus kūno funkcijas gali peržengti natūralaus amžiaus barjerą. Žmogaus įsikišimas turi apimti antrinį žmogaus paveldėjimą, kuris yra už chromozonainio mechanizmo ribų. Šitą paveldėjimą gali perduoti tik didieji smegenys. Vaikai iš tėvų paveldės įgytą tėvų žinojimą. Tik tada bus galima paveldėjimo mechanizmo dirigavimas, kuris prives prie gyvenimo prailginimo.

Matematikai, pasiremdami statistiniais duomenimis, apskaičiavo ilgiausią galimą žmogaus amžių. Pirmiausia yra nustatytas santykis tarp ilgiausio amžiaus žmonių skaičiaus ir vidutinio žmonijos biokolektyvo. Dar prieš kelis metus šitas santykis atrodė labai miglotas. Dabar šitam santykiui surastos naujos lygtys, kurios gali tiksliai apskaičiuoti žmonių giminės mirtingumo eigą. Jos rodo ilgiausią galimą žmogaus amžių 117 metų. Atskiri individai šito amžiaus tikrai yra sulaukę. Grafinis šitų lygčių pavaizdavimas tarp 65 ir 75 metų rodo tam tikrą kreivės įlūžimą. Tam tarpe yra didžiausias žmonių mirtingumas vadinama senatve. Be šito įlūžimo maksimalinis žmonių giminės amžius turėtų būti 265 metai. Biochemijos uždavinys yra sulaikyti žmonių giminės mirtingumą tarp 65 ir 75 metų. Tada bendras žmonių giminės amžius bus žymiai ilgesnis ir, gal būt, pasieks teorines normas.