EILĖRAŠČIAI Spausdinti
Aušra šešėlius išsklaidė.
Saulės spinduliai įsitempė.
Dienai sunki našta.
Susiliejo prakaitas su
medžio šaknim.
Išrėžtas kalnas žiūrėjo
į miestą.

Miegas nuvarvėjo.
Pieno vežėjas (nuorūką įsikandęs)
aklam arkliui
šnabždėjo.

Tuščias stovi tiltas.
Putotas vanduo nusileido
į jūrą.

Turtuolių namai įsitempė.
Spindulius gaudo.

Bunda miestas.
Bunda garsai.

Ruduo praslinko mano namą,
palikdamas medžius tuščius.
Ir vėl žiema.
Bet žiema pasiliks.

Aš esu žiema.
Rudenį maniau, kad šiltos spalvos.
Bet nepasiliko.
Ir nėra pavasario — siela pakiltų —
rastų džiaugsmą.
Tik tylus snūdulys, ant kurio
šaltas sniegas krenta.

Juodoj tamsoj
lempos šešėlis krito ant
jos ištiestos rankos.

Jos kūnas nupurtė mane šiurpuliais.
Kur nors toli
mano tėvas
kalė karštą plieną.

Jos šilkiniai plaukai
draskė veidą.

Kur nors toli
jisai paguldė rankas
ant raukšlėto veido ir
sapnavo.

Rūdija dangus.
Tarp kietos geležies
pakabinti debesys
varva.

Ant raudonos,
saulės nulietos žemės,
ištemptai kreivas šešėlis
alsuoja.

Taip aštriai
kalvių plaktukai gaudo
pilkas kibirkštis
ir džiūsta.
Džiūsta saulė.
Džiūsta kalviai.
Džiūsta šešėlis.
Tik jo alsavimas girdėti.