LIETUVIO MOKYTOJO VAIDMUO Spausdinti
Viešas lietuvio mokytojo pagerbimas yra mūsų gyvenime kažkas nauja ir neįprasta. O tačiau prasminga. Juk mokytojas tautos gyvenime stovi šalia tėvo motinos ir kunigo. Visi jie susiję su naujo žmogaus atėjimu ir dvasiniu susiformavimu. Iš tėvų gautą vaiko gyvybę ir gyvenimo pradžią toliau mokytojas mokykloje ir kunigas bažnyčioje pratęsia, papildo ir atbaigia. Visų jų įtaka stipri. Bet didžiausia, tur būt, mokytojo: jis perduoda žinias, plėsdamas protinį jaunimo akiratį, jis veikia savo pavyzdžiu, diegdamas dorinius nusiteikimus. Su pagrindu teigiama, kad tauta ilgainiui susiformuoja tokia, kokia yra mokykla, rengianti jai visų sričių darbininkus. Mokslininkai kuria tautos pažangą, menininkai atskleidžia estetinį savo tautos savotiškumą, visuomenininkai laiduoja tautos gyvenimo darną, o šventieji savo įtaka atlaiko blogio įsigalėjimą ir plitimą savo tautoje. Visi jie reikalingi, visi jie pereina per mokytojo rankas, visiems jiems, kaip taikliai pastebi mūsų žmonių išmintis, mokykla atidaro akis.

Gerbiame lietuvį mokytoją! Nevienodas jis buvo įvairiais mūsų tautos istorijos laikais. Turėjome laikų be sąmoningos tautinės dvasios žymių, turėjome laikų, kai tautinė mūsų dvasia buvo slopinama, turėjome taip pat laikų, kai pabudusi tautinė sąmnnė galėjo skleistis brandžiais tautinės kūrybos vaisiais. Visais šiais laikais matome dirbantį ir lietuvį mokytoją. Dirbantį namie — savo tėvynėje, dirbantį ir svetur, kur lietuvis buvo nublokštas. Savo švietimo problemas, suprantama, sėkmingai gali spręsti tik nepriklausomu gyvenimu gyvenanti tauta. Mes tokios galimybės kaip ir neturėjome, išskyrus 1918 - 40 laisvės metus. O vis dėlto po mokyklos stogu visada ruseno gyvybės ugnis. Tad pažinkime visų laikų Lietuvos mokytoją.

Senieji laikai
Lietuvių Enciklopedijos duomenimis, pirmasis Lietuvos mokytojas minimas 1397, dirbęs Vilniaus katedros mokykloje. Apskritai, pirmieji mokytojai atsiradę Mindaugo laikais (XIII a. vidury), bet jie buvę ne lietuviai. Tik 1528 Vilniaus kapitula, ragindama steigti prie bažnyčių mokyklas, taip pat įtaigojo laikyti ir lietuviškai mokančius vikarus, kurių pareiga buvusi mokyti šiose mokyklose vaikus. Abejojama, ar tais pirmaisiais mokyklų laikais buvęs pakankamas skaičius lietuvių kunigų ar vienuolių, nors gyvenimo sąlygos ir svetimšalius vertusios pramokti lietuviškai.

Tolimesnėj senosios Lietuvos švietimo raidoj įdomūs dar tokie duomenys. 1569 įsteigta pirmoji kolegija, mūsiškai gimnazija, kurioje lotyniškai dėstė svetimšaliai jėzuitai. 1579 jėzuitai įsteigė ir aukštąją Lietuvos mokyklą — Vilniaus akademiją. Apskritai, jėzuitai paspartino įvairių mokyklų steigimą, bet 1773 popiežiaus Klemenso XIV jie buvo uždaryti. Buvo įsteigta Edukacinė komisija, sudaryta jau iš pasauliečių. Didžiojoj Lietuvos kunigaikštijoj tada veikė 4 mokyklos su 7 metų ir 21 mokykla su 6 metų kursu. Daugiau taip pat susidomėta ir parapijų vykdomu pradžios mokslu. 1775 Vilniuje įsteigta ir mokytojų seminarija, kurioje mokėsi, gaudami visą aprūpinimą, tik 30 mokinių. Toks skaičius mokytojų trūkumo negalėjo pašalinti, tad mokyklose ir toliau pasiliko dirbti daug buvusių jėzuitų. Greta buvo leista veikti ir kai kurioms vienuolynų, daugiausia pijorų, išlaikomoms mokykloms. Tebesilaikė protestantų mokyklos. Edukacinė komisija buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai ir pirmoj vietoj kėlė unijinį lenkišką patriotizmą. Iškilesnių lietuviškos dvasios mokytojų į mūsų tautos istoriją iš šių laikų nėra patekusių. Buvo pakeltas švietimo lygis, bet ne tautinė lietuvių dvasia.

Rusų valdymo laikai
Po trečiojo padalijimo 1795 Lietuva atsidūrė Rusų valdžioje. Lietuvos švietimo reikalų tvarkymą ji pavedė 1803 pradėjusiam veikti Vilniaus imperatoriškajam universitetui. Jo rektorius Jonas Sniadeckis tuoj susirūpino mokyklų tinklo plėtimu, ir pagal universiteto statutą kiekvienoje gubernijoje turėjo būti gimnazija, o apskrityje — apskrities mokykla. Pradinės mokyklos ir toliau paliko susietos su parapijomis, ir jų tinklas  priklausė nuo  vyskupų  uolumo švietimo darbui. Vilniaus mokslo apygarda mokyklų ir mokinių skaičiumi netrukus pralenkė kitas Rusijos mokslo apygardas: 1820 joje buvo 430 mokyklų (visoje Rusijoje 1433) su 21,174 mokiniais (Rusijoje 61,918). Tačiau mokslas ne tik universitete, bet ir vidurinėse mokyklose buvo dėstomas lenkų kalba. Lietuvių kalba buvo palikta tik pradinių mokyklų žemesniuose skyriuose, kol vaikai pramokdavo lenkiškai. Net lietuvių kalbos katedros universitete nepavyko įsteigti, nors tokių pastangų buvo. Vyravo unijinio patriotizmo lenkiška dvasia.

Bet pro šitos dvasios lukštą vis dėlto kalėsi ir lietuviškos dvasios daigai: universitetas lietuvių tautai davė tokius vyrus kaip K. Nezabitauskį, S. Stanevičių, S. Daukantą, M. Valančių ir kt., kurie pirmieji, ypačiai S. Daukantas, pasėjo lietuvių tautos savarankiškumo sėklas ir pradėjo tautinio atgimimo laikus.

1831 ir 1863 metų sukilimai prieš rusus tolimesnių įvykių raidą pasuko kita kryptimi. Po pirmojo sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, po antrojo — parapinės ir vienuolynų mokyklos, o valdinėse mokyklose įvesta dėstomoji rusų kalba. Daugumas buvusių mokytojų šioms mokykloms netiko, nes nemokėjo pakankamai rusų kalbos. Nuo šių laikų į Lietuvos mokyklą ėmė skverbtis mokytojai rusai. Iš kitos pusės lietuviams buvo parodyta ir kai kurio dėmesio: 1866 buvo įsteigta lietuviams skiriama mokytojų seminarija Veiveriuose, o Marijampolės ir kai kuriose kitose gimnazijose įvestos neprivalomos lietuvių kalbos pamokos, kurių lankymas susietas su vad. lietuviškomis stipendijomis, Kauno kunigų seminarijoje leista dėstyti lietuvių kalbą ir homiletiką įsakyta dėstyti rusiškai arba lietuviškai. Tai sudarė sąlygas lietuviška dvasia reikštis Kauno kunigų seminarijoje prof. kun. A. Baranauskui, mokytojams P. Kriaučiūnui ir P. Arminui Marijampolės gimnazijoje, mokytojui T. F. Žilinskui Veiveriuose ir kt. Liaudies švietimui didžiai nusipelnė kai kurie kunigai: K. Skrodskis Kuliuose ir Rietave, J. Katelė Panemunėly, A. Tatarė ir M. Sidaravičius Suvalkijoje, S. Gimžauskas Vilniaus krašte. Nenutrūko šis darbas ir po 1863 sukilimo, parapines mokyklas uždarius: vysk. M. Valančiaus skatinami, jį dirbo daraktoriai ir lietuvės motinos, P. Rimšos skulptūros kūriny įamžintos Vargo Mokyklos mokytojos.

Tai buvo lietuvių tautos ateičiai labai reikšmingas lietuviškos dvasios reiškimasis: išmokęs lietuviškai skaityti ir rašyti, lietuvis toliau jau savaime jungėsi ir į platesnį tautinės kultūros darbą. Tokio tautinio anų laikų apaštalavimo atvejį dr. K. Grinius atskleidžia savo "Atsiminimuose" Petro Kriaučiūno pavyzdžiu:

P. Kriaučiūnas, 1888 m. atėjęs i tą gimnaziją (Marijampolės) dėstyt senovės ir lietuvių kalbų, atkreipė savo visą dėmesį j aukštesniųjų klasių lietuvius moknlevius, kuriems, kur tik prieidamas, kalte kalė tokius dėsnius:

1.    Kiek tik galėdami išsimokslinę, pasilikite gyvrn ti ir dirbti tarp savųjų lietuvių. Čia dirbkit, čia ir nnr kit, savo noru svetur nesikraustykite. Ir aš taip darau ir darysiu.

2.    Mylėkit savo tėvų per tiek šimtmečių išlaikytą žemę, lietuvių kalbą, gerus senovės palikimus. Išmokite lietuvių kalbą ir istoriją.

3.    Visur ir visados pasilikite lietuviai, kalbėkite, kur galite, lietuviškai, nesigėdykite būti lietuviais ir kitus kalbinkite eiti tokiais pat keliais.

4.    Platinkite, nors Rusijos valdžios ir draudžiamus, lietuviškus spaudinius, kovokite su 1865 m. draudimu lietuvių spaudos, stenkitės susigrąžinti ją.

5.    Nepasiduokite baimei, kurią stengiasi sukelti lietuvių širdyse mūsų spaudėjai. Nebijokite dėl savo tautos laimės nukentėti. Neišsigąskite pakliuvę j priešų rankas. Mokėkite tylėti. Jokiu būdu neprasitarkite valdžios saugumo agentams ir neįkiškite į nelaimę kitų. Tai būtų didžiausia gėda, visai ne vyriškas pasielgimas!

Tai ištisa, kaip matom, anų laikų "Lietuvių Charta", sudaryta net iš 14 pastraipų. Kai kurie dėsniai puikiai tinka ir šių laikų mūsų gyvenimui, pvz.:

10. Laikykitės vienybės, nesiskirkite dėl menkesnių dalykų, visados atmindami, kad svarbiausias dalykas yra visos tautos atgijimas, susipratimas ir išvien ėjimas prieš bendruosius spaudėjus (38-41).

Varžtai atleidžiami

Tai buvo lietuvio mokytojo balsas, keliamas prieš okupanto užmačias švietimu baigti tai, ką pradėjo kardas. Pagaliau kai kurių smūgių gavo ir pats okupantas ryšium su japonų karu ir 1905 prasidėjusia nauja revoliucija. Jis kiek atleido varžtus: nuo 1906 Vilniaus mokslo apygarda, be Užnemunės (Suvalkijos) apėmusi visą likusią Lietuvą, į savo mokyklas įsileido ir lietuvį mokytoją, į Panevėžio mokytojų seminariją ir Vilniaus pedagoginį institutą leido priimti ir lietuvius, lietuvių kalba mokyklose gavo daugiau teisių. Šalia valstybinių jau buvo leista steigti ir privatines Saulės ir Žiburio draugijų mokyklas. 1913 Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) veikė 875 pradinės mokyklos su 1022 mokytojais ir 51.221 mokiniu ir 37 vidurinės mokyklos su 436 mokytojais. Lietuviai mokytojai, dirbu už Lietuvos ribų, galėjo jau grįžti dirbti į Lietuvą, bet iki I pasaulinio karo (1914) Vilniaus apygardoje lietuvių mokytojų skaičius tesiekė vos 15 proc. Laimingesnė buvo tik Užnemunė (Suvalkija): tuo metu joje lietuvių mokytojų buvo iki 71 proc. Viršininkai, žinoma, liko rusai, bet ir jų galvosena bei laikysena ėmė keistis. Antai, Šiaulių aps. mokyklų inspektorius vienam mokytojui įrašęs pastabą, kad jo mokyklos mokiniai padarę per mažą lietuvių kalbos mokslo pažangą!

Prasidėjęs 1914 karas Lietuvai atnešė dvi naujoves: vokiečiai okupavo Lietuvą, dėl to pasibaigė rusiškos mokyklos laikai. Nauja okupacija Lietuvą iš pradžių paliko visai be mokyklos: dalis mokyklų buvo iškelta į Rusiją, daugumas mokytojų patys pasitraukė, likusiems buvo sunku susiorientuoti padėty, juo labiau, kad okupacinis režimas buvo kietas. Bet 1915 Saulės draugija atidarė kelias pradines mokyklas ir gimnaziją Kaune. Netrukus lietuvių iniciatyva buvo įsteigtos 8 gimnazijos ir 11 progimnazijų. Jos buvo grynai lietuviškos jau su lietuviais mokytojais. Patys vokiečiai dėmesį nukreipė į pradinį švietimą. Mokytojams rengti jie steigė kursus. Vilniuje veikusi Ryto draugija taip pat parengė 53 mokytojus. Suprantama, vokiečiai visur spraudė savo kalbą, bet tik kaip dėstomąjį dalyką. Kai kur lietuvių mokyklos patyrė skaudžių represijų. Okupacinės vokiečių valdžios pranešimu, 1918 balandžio mėn. šiaurės Lietuvoj (su Vilniaus kraštu ir miestu) buvusios 932 pradinės mokyklos su 76.000 mokinių.

Nepriklausomos Lietuvos mokykla
1918 vasario 16 buvo atstatyta nepriklausoma Lietuva. Vyriausybė buvo sudaryta tik metų pabaigoj. Bet su švietimo ministru. Taigi pirmą kartą Lietuvos istorijoj jos švietimo viršūnėj atsistojo pats lietuvis. Gindamasi nuo priešų, Lietuva energingai ėmė organizuoti ir savo tautinį švietimą tikrąja šio žodžio prasme.

Ryškesni šio organizavimo momentai: centre švietimo ministerija, krašte iš pradžių švietimo įgaliotiniai, vėliau apskričių instruktoriai, dar vėliau apskričių inspektoriai pradiniam mokslui ir gimnazijos bei progimnazijos. Svarbų organizacinį patariamąjį vaidmenį atliko 1918 ir 1919 sukviestos švietimo reikalais konferencijos. Valstybei tvarkantis, taip pat buvo išleisti atitinkami švietimo įstatymai, sudarytos ir patvirtintos mokyklų programos, susirūpinta mokytojų parengimu, vadovėlių išsileidimu, mokslo priemonėmis, mokyklų statyba ir kt. reikalais. Taip pat pirmą kartą Lietuvos istorijoj į švietimą pažvelgta visu plotu. Be pradinių ir vidurinių mokyklų, 1922 vasario 16 atidarytas Lietuvos universitetas Kaune, 1924 spalio 15 įkurta žemės ūkio akademija Dotnuvoje, veterinarijos institutas Kaune, konservatorijos Kaune ir Klaipėdoje, meno mokykla Kaune, pedagoginis institutas ir prekybos institutas Klaipėdoje, veikė kelios mokytojų seminarijos, trys kunigų seminarijos, Vytauto Didžiojo karo mokykla, pagaliau buvo įsteigta ir Lietuvos mokslų akademija. Tai vis lietuvio mokytojo nuopelnai, nes jis rengė kandidatus visoms šioms mokykloms.

Augo, plėtėsi ir tobulėjo nepriklausomos Lietuvos mokykla, ir tai tepailiustruoja bent keli pavyzdžiai.

1913 rusų caro valdymo metais turėjom 875 pradines mokyklas su 1022 mokytojais (didžioji jų dalis — rusai) ir 51.221 mokiniu, 1938 jau turėjom 2319 mokyklų su 5110 mokytojų (absoliuti dauguma lietuviai) su 283.773 mokiniais. Iš okupacijos laikų paveldėjom 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų, 1938 turėjom 31 liet. valstybinę ir 10 liet. privatinių gimnazijų, 21 liet. valstybinę ir 2 liet. privatines progimnazijas.

Privalomas mokymas pradėtas vykdyti 1928 ir galutinai įvestas 1930. Nuo 1933 pradėtos steigti bendro lavinimo antrojo laipsnio pradinės šešių skyrių mokyklos, ir 1938 tokių mokyklų jau buvo 296 su 453 mokytojais.

Bet svarbiausia tai, kad nepriklausomos Lietuvos lietuviška mokykla tapo tautine mokykla. Pradinės mokyklos tikslą nusakė 1936 išleistas naujas pradinių mokyklų įstatymas: "Pradžios mokyklų tikslas yra teikti Lietuvos jaunimui pradžios mokslo žinių, ugdyti jo dvasios bei kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis". 1936 išleistas vidurinių mokyklų įstatymas kėlė tokį pat tikslą: ". . . ugdyti jaunimo dvasios ir kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis". Sitam tikslui turėjo tarnauti dėstomieji dalykai, ypačiai lietuvių kalba, literatūra, Lietuvos istorija, tėvynės pažinimas ir geografija, piešimas, dainavimas, kūno kultūra, ir visa mokyklų dvasia.

Nepriklausomybės pradžioje savuose namuose tedirbo vos apie 360 pradinių mokyklų, 1938 sausio 1 jau 981 mokykla su 2317 komplektų dirbo savose specialiai pastatytose patalpose. Iš okupacijos laikų tik 5 gimnazijos turėjo savo patalpas — 2 Kaune, po vieną Marijampolėje, Šiauliuose ir Panevėžyje, 1938 savo patalpas jau turėjo 16 valstybinių gimnazijų ir beveik visos privatinės, taip pat buvo pradėtos statyti Ukmergėje, Šančiuose, Šilutėje, Raseiniuose. Šitie rūmai teikė Lietuvai tikrą pasididžiavimą ir pasigėrėjimą. Kasmet, nors ir lėtu tempu, daug kam atrodė per lėtu, buvo pastatoma apie 80 naujų mokyklų.

Švietimo vaizdas būtų nepilnas, negirdomis praėjus pro specialinį mokslą. Kylančiam kraštui reikėjo parengti ir kvalifikuotų amatininkų. Šį darbą dirbo, 1938 duomenimis, 13 amatų mokyklų su 229 mokytojais, 10 mergaičių ruošos su 60 mokytojų ir 2 prekybos mokyklos su 26 mokytojais. Lietuvai būdinga, kad specialinis mokslas netraukė pačių mokinių: 1938 amatų mokyklose tebuvo 1872 mokiniai, mergaičių ruošos mokyklose 666 mokinės ir vidurinėse prekybos mokyklose 226 mokiniai. Bet daug pažangos padaryta apsirūpinant įrankiais, mašinomis, mokslo priemonėmis, inventoriumi ir patalpomis.

Toks bendrasis apžvalginis nepriklausomos Lietuvos mokyklų vaizdas. Nepalyginti daugiau duomenų duota sukaktuviniame leidinyje "Lietuva 1918-1938", kur rašo P. Papečkys, J. Rainys, St. Šalkauskis ir K. Dineika apie pradinį, vidurinį, priešmokyklinį ir pomokyklinį švietimą, aukštąjį bei specialinį mokslą ir fizinį auklėjimą. Pabaigai įdomi palyginamoji lentelė. 1938 60 Lietuvos gimnazijų ir 29 progimnazijose veikė 616 klasių. Baigiamosiose klasėse mokėsi 1371 mokinys, ir tai sudarė 7,27 proc. (lietuvių buvo 1078), pirmosiose klasėse mokėsi 4319 mokiniai, ir tai sudarė 22.98 proc. Iš bendro mokinių 18.838 skaičiaus lietuvių buvo 14.446 (76.6 proc), latvių — 68 (0.36 proc), lenkų — 393 (2.8 proc), žydų — 3.331 (17.67 proc), vokiečių — 301 (1.64 proc), rusų — 269 (1.42 proc), kitokių — 30 (0.16 proc). Išvada: nepriklausoma Lietuva buvo sudariusi sąlygas mokytis visų tautybių jaunimui.


Lietuviško švietimo grindėjai: (iš kairės) T. Žilinskas, J. Jablonskis - Rygiškių Jonas ir J. Vokietaitis

Mokytojas kūrėjas, tremtinys ir kankinys
Gimtajame mano Meškučių kaime (Marijampolės vis. ir aps.) visai prieš pat I-jį pasaulinį karą buvo pastatyta nauja medinė pradinė mokykla. Kai a. a. tėvas mane į ją 1913 rudenį nuvedė mokytis, liko lig šiol neužmirštas įspūdis, kad joje nepalyginti daugiau vietos ir šviesos nei namie. Mūsų mokslas ėjo rusų kalba, bet taip pat gavom ir lietuvišką Ksavero Vanagėlio "Dovanėlę". Vokiečių okupacijos laikais mokyklą suorganizavo patys ūkininkai. Vartojom dabar jau lietuviškus tikybos, gramatikos, skaitymų, skaičiavimo vadovėlius, nors taip pat turėjom ir vokišką "fibelį", t. y. elementorių, bei rusišką skaitymų knygą. Buvom ruošiami jau lietuviškam tolimesniam mokslui.

Meškučiai nuo Marijampolės visai netoli. Namuose gerai žinojome ir apie Marijampolės "kliasas", nes jas lankė kai kas iš giminės ir kaimynų vaikai. Ir mano tėvai, ypačiai a. a. motina, svajojo apie savo vaikų "klia-sų" mokslą. Bet 1918 rudenį, nuvežtas į Marijampolę laikyti stojamųjų egzaminų, senųjų "kliasų" jau neradau. Egzaminus laikiau jau į lietuviškas "klases" ir lietuvių kalba. Direktoriavo dr. K. Jokantas, inspektoriavo kun. A. Šmulkštys. Kai jie buvo išrinkti į Steigiamąjį Seimą ir išsikėlė į Kauną, gimnazijai vadovauti buvo paskirtas A. Daniliauskas, inspektorius — Pr. Gustaitis. Ėjom Damijonaičio lietuvių kalbos gramatiką, P. Klimo lietuvių kalbos sintaksę ir skaitymus, K. Bizausko literatūros teoriją, M. Biržiškos tautosakos ir literatūros knygas, naudojomės gimnazijos, ateitininkų ir kitomis bibliotekomis. Palyginti vargingas, šių dienų akimis žiūrint, buvo anų metų mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokslas, nes, patarle kalbant, pradžia darbą gaišino. Mūsų mokytojai laužė pirmuosius ledus. Jų darbas buvo kūrybinis tikrąja šio žodžio prasme, nes reikėjo viską pradėti iš naujo: trūko pasirengimo, patirties, t ra dicijų. Tačiau visi jautėm, kad kiekvienais metais tvirtėjam. Ko nedavė mokykla, papildė labai gyvai veikiančios lavinamosios mokinių organizacijos su savo spauda ir kylančios nepriklausomos valstybės entuziazmas. Mokinių veikla liejos per kraštus: rašėm referatus, kūrėm rašinėlius, leidom laikraštėlius, dainavom choruose, vaidinom ir t.t. Mūsų mokytojai ne tik viso to mums nedraudė, bet visaip padėjo. Kai kurie, pvz. kun. P. Dambrauskas, norintiems darydavo net savaitines visuomeninio gyvenimo apžvalgas, kad stengtume eiti kartu su nepriklausomos Lietuvos gyvenimo tėkme.

Sąmoningai stabtelėjau prie savo mokytojų, nes juos geriausiai pažįstu ir jų pavyzdžiais noriu rodyti nepriklausomos Lietuvos mokyklos kuriamąsias pastangas, bet, deja, ir pačių mokytojų tragediją. Antai, abu mano buvę direktoriai — dr. K. Jokantas, žinomas lotynistas, vėliau Lietuvos seimų narys, švietimo ministras, ir A. Daniliauskas, istorikas, lituanistas, vėliau švietimo ministerijos departamento direktorius ir švietimo viceministras — Lietuvą okupavusių bolševikų buvo išvežti į Sibiro tremtį, buvęs žemesnių klasių kapelionas kun. A. Petriką buvo nužudytas nuo vokiečių bebėgančių sužvėrėjusių raudonarmiečių, buvęs inspektorius matematikos mokytojas Pr. Gustaitis, buvę lietuvių kalbos mokytojai V. Kasakaitis ir J. Augustaity-tė-Vaičiūnienė, fizikos — V. Ambraziejus, filosofijos pradmenų — kun. P. Dambrauskas, chemijos — J. Barkauskas, nenorėdami būti dvasiškai ir fiziškai sunaikinti, patys pasirinko tremtinių ir išeivijos kelią. Tai yra ne tik asmeninė lietuvio mokytojo tragedija — tai tragedija visos lietuvių tautos: Lietuvių Enciklopedijos duomenimis, 1941 į Sibirą buvo deportuoti 1089 mokytojai, o 1944, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus ne mažiau kaip 1200 mokytojų. Taip pat dalis mokytojų žuvo karo metu, po karo dalis vėl deportuota į Sibirą, dalis sukišta į kalėjimus. Tai budinta ir kitam — lenkų režimui okupuotame Vilniaus krašte: lietuvis mokytojas ir čia buvo terorizuojamas, persekiojamas, į kalėjimus sodinamas, o lietuviškos mokyklos uždarinėjamos, pvz. 1927 uždarytos 44, 1931 — 10, 1933 — 63 ir t.t.

Marijampolės gimnazijai padėjus pakankamai tvirtus lietuviško mano gyvenimo pagrindus, 1925 atsidūriau Kaune — taip pat jau lietuviškame universitete. Universitetui buvo duota visa, ką pati tauta turėjo stipriausia ir pajėgiausia. Tad keli žodžiai apie tuos vyrus, kurie pratęsė, papildė ir pagilino lietuvišką mūsų mokslą.

Praktinės bendrinės kalbos mus mokė Juozas Balčikonis, rengęsis mokytojo darbui, jį kurį laiką dirbęs Vilniuje, Kaune, Voroneže, Panevėžyje, lietuvių spaudos bendradarbis, Anderseno, Hauffo, Perro, Brolių Grimmų pasakų bei kitų veikalų vertėjas į lietuvių kalbą. Kietas ir neatlaidus savo reikalavimais, parengė būrį lietuvių kalbos mokytojų, pasklidusių po visas Lietuvos gimnazijas. Mane, savo studentą, jis suvedė su Jonu Jablonskiu - Rygiškių Jonu, klasikinių kalbų mokytoju, bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Tuomet Jablonskis jau buvo besveikatis — paraližuotas, visai nevaldąs dešinės savo rankos, nebepaeinąs, judąs tik su ratuota kėde. Jis vis tebedirbo, bet jau tik prie savo stalo — rengė kalbines knygas, kūrė straipsnius, bet pats rašyti jau negalėjo. Jis diktuodavo, o nustatytomis valandomis ateiną ir pasikeičia sekretoriai, daugiausia studentai lituanistai, užrašydavo (eidavau ir aš pas jį du kartu savaitėje). Šitaip buvo parašydinti Jablonskio "Linksniai ir prielinksniai", "Pasakėčių" IV-sis leidimas, eilė straipsnių ir recenzijų. Rašymas eidavo lėtai, nes Jablonskis lėtai, vis pagalvodamas, diktuodavo. Pasitaikydavo įstrigti dėl kokio termino, žodžio, sintaksinio junginio — ir gaišda-vome kartais ne valandomis, bet dienomis. Užtat viskas būdavo apgalvota, pasverta, nekeičiama. Tokio mokytojo ir darbo vaisiai buvę nepaprastai dideli:

Jablonskis, — pastebi J. Balčikonis, — mūsų tautai yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padare ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse (Jablonskio Raštai I).


Lietuvio mokytojo pagerbimo akademiją Detroite š.m. rugsėjo 17 atidaro šio pagerbimo iniciatorius dipl. agr. A. Musteikis, ALTS-gos Detroito sk. pirm.; prezidiume (iš kairės) — mokytoja St. Rūkienė, dr. Br. Gruzdienč (mokytojo kantatos mecenatė), PLB vicepirm. St. Barzdukas, dr. Br. Girniuvienė (m. kantatos mecenatė), PLB pirm. J. Bachunas, vysk. V. Brizgys, ALTS centro pirm. T. Blinstrubas, JAV LB centro pirm. J. Jasaitis, JAV LB švietimo tarybos pirm. J. Ignatonis ir Detroito LB lituanistinės mokyklos vedėjas solistas Pr. Zaranka.
Nuotr. J. Gaižučio

Lietuvių literatūros profesorium radau Vincą Mykolaitį - Putiną. Jis jau tada garsėjo poetiniu savo talentu, o kaip literatūros mokslininkas reiškėsi dideliu savo intelektu, giliu įsijautimu ir darbštumu. Mykolaitis, tik grįžęs iš užsienio su labai geru pasirengimu, lietuvių literatūros moksle taip pat laužė pirmuosius ledus, nes, be apžvalginių daugiau recenzinio pobūdžio kitų autorių darbų, kitokių veikalų po ranka neturėjo. Tad jo naujosios lietuvių literatūros mokslas buvo šviežias kūrybinės dvasios vaisius, traukęs mus ir savo turiniu, ir savo forma. Bet svarbiausia Mykolaičio moksle buvo tai, kad jis pajėgė smaigstyti orientacines gaires. Tauta kitus dominti tegali daugiausia kūrybine savo dvasia ir konkrečia šios dvasios apraiška — kultūra. Išskirtinė kultūros šaka yra literatūra. Jos lobį krauna visų tautų poetai ir rašytojai. Išimkime juos — ir tautos liks griaučiai be dvasios, pvz. kas būtų italai be savo Dantės, vokiečiai be Goethės ir Schillerio, rusai be Dostojevskio ir Tolstojaus? Tas pat pasakytina ir apie mūsų tautą. Tautos literatūra tai nėra atsitiktinai atsiradusių raštų rinkinys, bet iš vidaus augąs bei bręstas organizmas. Bet rašytojui reikia palankios aplinkumos, kitaip jis nuskurs ir numirs anemiška mirtimi. Todėl plačiausia ir stipriausia literatūros bazė yra pati tauta ir jos visuomenė. Iš kitos pusės, ir kūrybos tikslas kelti savo tautą: "kad lietuvių tauta būtų laisva, šviesi, dora ir teisinga, kad lietuvių tautos dalia žmonijos kūryboje būtų tauri ir garbinga" (remtasi "Literatūros etiudais"). Suprantama, toks mokytojas turėjo gilios paveikiamos įtakos, ir gausūs jo mokiniai šias mintis kiek pajėgdami vykdė savo kultūros ir švietimo darbe.

Pagaliau trumpas dar žvilgsnis ir į savo pedagogikos mokytoją prof. Stasį Šalkauskį. Jis švietė sistemingumu, apgalvotu žodžiu, išlygintu charakteriu ir tiesiu bei tauriu pavydzžiu. Ieškodamas atitikmenų lietuviško visuomeninio gyvenimo tarpusavio santykiams, Šalkauskis pvz. mums piršo indų Gandhžio kovos taktiką. Ragindamas aktyviai priešintis blogiui ir neteisybei, Gandhis griežtai atmetė prievartą ir nemoralų kovos pobūdį. Kovoj skyrė du momentu: neigiamą, kuris reiškiasi nedalyvavimu veiksmuose, galinčiuose stiprinti neteisybės ir prievartos vykdytojus, ir teigiamą, kuris reiškiasi savo idėjų manifestavimu bei vykdymu.

Pats Šalkauskis pirmoj vietoj kovoje statė dorinį kovos kilnumą. Įdomūs jo žodžiai gali būti mums visiems, nors taikyti visų pirma ateitininkams:

Tie, kas norėtų kovoti dėl katalikų teisių ir katalikiškųjų idealų realizavimo gyvenime, turėtų visų pirma tinkamai kovai pasiruošti, nes pirma yra reikalingas dorinis kilnumas, o paskui ateina garbingas laimėjimas, bet ne atvirkščiai. Maža to: laimėjimas yra tiesiog nepageidaujamas, jei prie jo nėra moraliai priaugta. Pavyzdžiui, katalikai politikai per anksti laimėjo Lietuvos seime daugumą, ir tas laimėjimas nebuvo tikrai sėkmingas ir iš dalies net yra priežastimi tos apverktinos padėties, kurioje katalikai yra Lietuvoje šiuo momentu (Ateitininkų ideologija).

Gaila, kad lietuviui mokytojui nepavyko šių minčių prigydyti: daug jaukesnis ir šviesesnis būtų visas mūsų gyvenimas.

Mokytoju tapti teko ir man. Kas lėmė — beveik nemokėčiau atsakyti. Greičiausiai išsipildė Evangelijos žodžiai: nežinomi Viešpaties keliai. Nesigailiu. Ir su visais nepriklausomos Lietuvos mokytojais iš visos širdies galiu džiaugtis: savo pareigą ir uždavinį atlikome. Lietuvių tauta ilgoje savo istorijoje niekados nebuvo pasiekusi tokio tautinio sąmoningumo laipsnio kaip savo nepriklausomybės metais. Tai didžiąja dalimi tautinės Lietuvos mokyklos nuopelnas. Tautinės mūsų mokyklos laimėjimai yra taip pat didžiausia kliūtis ir šios dienos Lietuvos okupanto kėslams. Tai pagrindinė viltis ir naujinu laisvam Tėvynės prisikėlimui!