ŠVIETIMAS PAVERGTOJ LIETUVOJ Spausdinti
Viduramžiais mokslas buvo prieinamas tik privilegijuotam didikų luomui. Miestelėnams buvo prieinami amatai bei prekyba ir tuo pačiu jau pradinis, o kai kuriose Vakarų Europos šalyse ir vidurinis mokslas. Žemdirbiai buvo laikomi tamsoje — jie visi buvo beraščiai ir bemoksliai.

Ilgainiui pažiūros į masių švietimą labai radikaliai pasikeitė. Dabar kiekvienas okupantas pavergtoms tautoms stengiasi primesti savas mokyklas, o per jas svetimą kalbą ir istoriją, tuo pačiu nustelbdamas prispaustos tautos kalbą ir istoriją. Okupantai gerai žino, kad užimto krašto žmonių gimtoji kalba ir šalies istorija yra pavergtųjų išlikimo šaltinis ir jų gyvybės židinys.

Dabartinis mūsų tėvynės okupantas irgi iš pagrindo pakeitė savo taktiką. Dabar mokykla yra ne tik mokslo žinių skleidėja, bet ir įrankis skleisti jaunojoje kartoje komunistinei ideologijai. Lietuvoje per mokyklas stengiamasi išauklėti naujus žmones — be tautinės ambicijos, be savarankiškumo, be religijos, vienodai galvojančius ir tik komunistų partijai atsidavusius. Jaunuoliams nuolat kalama, kad geriausias ir sotus gyvenimas tik tarybinėse šalyse, o kapitalistiniuose kraštuose klesti didžiausias dirbančiųjų masių skurdas ir išnaudojimas. Ypatingai puolamos Jungtinės Amerikos Valstybės.

Lietuvoje darbas visiems privalomas. Nedirbantieji teisiami ir siunčiami į "pataisos" darbo stovyklas. (Viena iš tokių stovyklų yra Naujosios Akmenės cemento fabrikas). Todėl visi stengiasi įsidarbinti. Dažniausia dirba abu šeimos tėvai, tai dabar Lietuvoje labai svarbią vietą užima priešmokyklinis auklėjimas.

Visi vaikai iš pat mažens stengiamasi auklėti komunistiškai. Dauguma kūdikių iki 3 metų laikomi vaikų lopšeliuose, o 3-7 metų vaikus auklėja vaikų darželiai. Tėvai išeidami į darbą juos ten nuneša ar nuveda ir palieka visai dienai, o grįždami iš darbo parsigabena namo. Už lopšeliuose ir darželiuose laikomus vaikus tėvai moka nustatytą mokestį. Jo dydis nustatomas pagal tėvų uždarbį: daugiau uždirbi, tai daugiau ir moki. Našlaičiams yra vaikų namai ir našlaitynai, kuriuose jau itin laikomasi komunistinės auklėjimo linijos.

Dabar mūsų tėvynėje pakankamas įvairių mokyklų tinklas. Dauguma mokyklų yra lietuviškos, bet ypač daug rusiškų, yra kiek lenkiškų ir žydiškų mokyklų. Tautinių mažumų vaikams mokyklos steigiamos labai noriai — žinoma, pageidaujant tėvams. Jei tik atsiranda apylinkėje reikiamas mokinių skaičius, tai tuojau ir išdygsta svetimkalbė mokykla. Tos mokyklos dažnai pasitarnauja lietuviukams nutautinti, nes į jas patenka ir mažiau tautiškai susipratusių lietuviškų šeimų vaikai.

Dabartinė Lietuvos mokyklų sistema yra visai nepanaši į nepriklausomybės laikų švietimo santvarką. Visos mokyklos perkrikštytos ir pritaikytos prie visos Sovietų Sąjungos švietimo sistemos.

Lietuvoje visos pradinės mokyklos sulieta su gimnazijomis ir pavadinta vidurinėmis mokyklomis, kurios turi 11 metų kursą, arba 11 klasių. Rusijoje visos vidurinės mokyklos tik 10 metų, bet lietuviai, nenorėdami žeminti mokslo lygio, išsikovojo 11 metų vidurines mokyklas.

Mokslas yra privalomas visiems vaikams nuo 7 iki 14 metų amžiaus. Per tą laiką gabesnieji mokiniai baigia 7 klases, o silpnesnieji — 3-4 klases.

Bendrojo lavinimo mokyklų tinklas dabar Lietuvoje taip atrodo: buvusiose pirmo laipsnio pradinėse mokyklose 3-4 klasės, antrojo laipsnio pradinėse mokyklose, kuriose nepriklausomybės laikais veikė 6 skyriai, dabar veikia 7-metės ar pilnos 11 metų vidurinės mokyklos. Kaip taisyklė, visuose rajonų centruose veikia pilnos vidurinės mokyklos. Yra vidurinių mokyklų ir toliau nuo rajonų centrų esančiose vietovėse, kaip Veliuonoje, Ariogaloje, Salake, Švedriškėje ir kitur.

Miesteliuose prie vidurinių mokyklų veikia mokinių internatai. Svarbiausias jų tikslas atitraukti moksleivius nuo šeimų ir sumažinti tėvų įtaką. Lietuviai nenoromis leidžia savo vaikus į internatus, nes jie gerai žino, kad čia jų vaikai atsiduria tiesioginiame komunistinio auklėjimo glėbyje. Tačiau, kam toli eiti į mokyklą, tie apsigyvena internatuose. Mokiniai internatuose turi atsivežti iš namų nustatytą maisto kiekį, kuris visiems paruošiamas bendroje virtuvėje. Komunizmo tikslas — visur bendras katilas.

Atlikus mokyklų reformą, sovietinė valdžia labai gyrėsi, kad daug pristeigė 7-mečių ir vidurinių mokyklų. Pasidairius matosi, kad nepristatyta naujų pastatų, neįdėta nei darbo, nei lėšų.

Visi vaikai sulaukę 7 metų ateina į pirmą klasę. Elementoriai lietuviški. Daug kas vartoja mokytojo Stasio Pupeikio paruoštą elementorių, kuris perkrautas komunistine medžiaga ir straipsniais. 1940 m. St. Pupeikis buvo Turmanto pradinės mokyklos vedėjas, Zarasų aps. Rusams okupavus Lietuvą, jis atsisėdo susisiekimo ministerio kėdėn. Vėliau buvo aukščiausios tarybos — J. Paleckio sekretorium. Antros okupacijos pradžioje buvo Lietuvos švietimo ministru, o dabar, kiek pastumtas nuo valdžios lovio, elementorius rašinėja. Taip gali dėtis tik komunistinėje santvarkoje: pradinės mokyklos mokytojas — susisiekimo ministras, šiaučius — fabriko direktorius, o buvęs karininkas — kolūkio pirmininkas. Svarbu, kad tik būtų savi ir ištikimi partijai.

Visi pirmos klasės mokiniai, neatsiklausiant tėvų, įrašomi spaliukų organizacijon. Jų šefais paskiriami pionieriai, kurie yra mažųjų globėjai, auklėtojai ir sekėjai. Jau dabar prasideda antireliginis auklėjimas ir labai saugoma, kad spaliukai neitų su tėvais į bažnyčią.

Kunigams visai neleidžiama ruošti vaikus prie pirmos komunijos. Negalima būreliais vesti vaikų išpažinties, nors jie būtų paruošti tetų ar senelių. Tai atliekama pavieniui, kad niekam nekristų į akis.

Anksčiau mergaitės, apsirengusios tautiniais drabužiais, pamaldų metu klūpėdavo prie altoriaus. Taip buvo reiškiama pagarba tikėjimui ir Dievui, drauge savotiška tautiškumo ir patriotizmo demonstracija, bet dabar ir tas uždrausta.

Antroje klasėje įvedama rusų kalba kaip privalomas dalykas, ir pradedama garbstyti "vyresnysis brolis". Trečioje klasėje visi spaliukai pervedami į pionierius ir gauna raudonus kaklaraiščius. Į tėvų ir mokinių norus ir dabar neatsižvelgiama. Mokytojai reikalauja, kad gautus kaklaraiščius mokiniai nešiotų, o namie tėvai barasi. Todėl dažnai pionieriai savo kaklaraiščius namuose slepia, o išėjų į mokyklą užsiriša. Susidaro savotiškas mokinių terorizavimas.

Pionierių šefais būna komjaunuoliai. Dabar dar daugiau nuteikia mokinius prieš religiją ir skiepija pakantą okupantui. Sekmadieniais, pamaldų metu, mokyklos rodo mokiniams kinu ruošia įvairius vaidinimus, iškylas, ore. darbus soduose ir daržuose. Į tuos darbus ir pasilinksminimus stengiamasi įtraukti visa apylm kės jaunimą.

Mokyklos globoja raudonosios armijos karių kapus. Mokinių grupėms ar pavieniams paveda tuos kapus prižiūrėti. Jie juos puošia, pri žiūri ir susirašinėja su žuvusių šeimomis. Taip mokiniams parodoma sovietinės tėvynės platumas, pabrėžiamas rusų kalbos gražumas reikalingumas, primenama, kad su laiku rusi; kalba vyraus visame pasaulyje ir bus labai reikalinga. Gal kuris mokytojas ir nenorėtų įrodinėti tos kalbos grožio ir reikalingumo, bet iš vadovėlių neišmesi straipsnių.

Pabrėžtinai skiepijama neapykanta nepriklausomybės laikotarpiui. Dažnai sakoma: "Tai buvo anais kruvinais laikais". Visada primenama, kad tais laikais buožės ir fabrikantai išnaudojo ir skriaudė darbininkiją. Klastojama Lietuvos istorija, niekinami mūsų tautos didvyriai ir su žemėmis maišomi partizanai. Mokiniams pavyzdžiu statomas Pavlik Morozov, kuris išdavė savo tėvą ir visai išėjo iš namų.

Penktoje klasėje įvedama antra svetima kalba: anglų, prancūzų ar vokiečių. Mažumų mokyklose lietuvių kalba dėstoma kaip svetimoji kalba. Tai ir mažumų mokyklose būna dvi svetimos kalbos, o jei jos ne rusiškos, tai nuo antros klasės dėstoma ir rusų kalba.

Penktosios klasės gabesnieji mokiniai jau įjungiami į komjaunimą. Jie statomi pavyzdžiu kitiems. Šeštoje klasėje jau būna visi komjaunuoliai ir jungiasi į politiškai visuomeninį darbą. Jie susirašinėja su Rusijos mokyklų mokiniais, prasideda draugavimas, važinėjimas sve-čiuosna. Tuo pačiu praktiškai vyksta rusinimas. Komjaunuolių bažnyčion nenuvesi. Jie jau išdrįsta ir religines apeigas pašiepti. Netikėti yra lengviau, nes religija yra žmonių aistroms ir iškrypimams apinasris.

Mokyklose Lietuvos istorija nedėstoma. Jei paliečiama, tai tik vienas kitas epizodėlis, kuris yra komunizmui priimtinas. Visai vengiama šnekėti apie Lietuvos laisvės laikus. Užtai nuosekliai išeinama Sovietų Sąjungos ir komunistų partijos istorija. Tai labai sunkus, sudurstytas iš gabaliukų ir nesistematizuotas tos istorijos kursas. Mokiniai tos istorijos nemėgsta ir labai bijo.

Iš vyresniųjų klasių mokinių jau reikalaujama sovietiškai visuomeninio subrendimo ir komunistų partijai paklusnumo. Jiems pavyzdžiais yra statomi A. Fadejevo "Jaunosios gvardijos" pogrindžio didvyriai Oleg Kaševoj, Liuba Sevcova ir kiti.

Baigdami vidurines mokyklas mokiniai jau nesigaili, kad buvo komjaunuoliais, nes jie per egzaminus lengviau praleidžiami ir jiems lengviau įstoti į aukštąsias mokyklas. Vidurinių mokyklų programa, palyginus su nepriklausomybės laikų mokyklų programa, yra trumpesnė. Dirbančiam jaunimui ir suaugusiems, prie vidurinių mokyklų veikia vakarinės mokyklos. Programa vidurinių mokyklų, bet suaugusius lengviau leidžia.

Dabar visos 7-metės mokyklos paverstos 8-metėmis, ir jose mokslas yra privalomas. Bet daug jaunimo yra nebaigusio mokyklų ir už nelankymą jų labai negriebia.

Visos nepriklausomybės laikų amatų ir namų ruošos mokyklos paverstos įvairių specialybių technikumais. Į technikumus anksčiau priimdavo baigusius 7 klases, dabar jau reikalauja 8 klasių pažymėjimo. Mokslas technikumuose trunka 3-4 metus. Ten baigiamas išeiti vidurinės mokyklos kursas ir įsigyjama specialybė. Šiose mokyklose paruošiami: valgyklų, restoranų, viešbučių ir krautuvių vedėjai; verpimo, audimo ir dirbtino pluošto technologai, staliai, šaltkalviai ir kiti specialistai. Mokiniai baigę šias mokyklas jau eina dirbti. Kai kurie padirbėję stoja į aukštąsias mokyklas. Juos kiek lengviau leidžia per egzaminus, nes tie studentai naudojasi dirbančiųjų privilegijomis.

Lietuvai aukštųjų mokyklų užtenka: universitetas, keli institutai ir akademijos. Vilniuje veikia muzikos ir dailės akademijos. Žemesnės muzikos mokyklos yra Kėdainiuose ir Palangoje.
Abiturientai, baigę vidurines mokyklas, privalo porą metų padirbėti ir įsigyti darbo stažą. Darbas atliekamas kolūkiuose, fabrikuose, ligoninėse ir kitur. Baigusiems vidurines mokyklas su aukso medaliu daroma išimtis. Pastariesiems darbo stažo nereikia.

Tik atlikę darbo stažą gali stoti į aukštąsias mokyklas. Ten visada nebūna vietų ir stojantiems reikia laikyti konkursinius egzaminus. Seniau, jei trūkdavo nors 2 dienų darbo stažo, neduodavo laikyti egzaminų. Dabar darbo stažas panaikintas.

Išlaikius konkursinius egzaminus, reikia praeiti pro "mandatinę komisiją", kuri studentus atrenka pagal autobiografijos švarumą, politinį išsilavinimą ir ištikimybę. Taip daugelis abiturientų ir nepatenka į aukštąsias mokyklas. Tokie mokiniai važiuoja mokytis į Rusijos gilumą ar net Sibiran. Ten būna daugiau vietų ir konkursai lengvesni. Tai daroma su išskaičiavimais, apgalvotai ir pagal planą. Jaunuoliai Rusijoje baigę mokslą ten ir darbą gauna. Kol atidirba kelis metus už gautas stipendijas, apsipranta, sukuria mišrias šeimas ir pasilieka ten gyventi arba atgabena Lietuvon daugiau rusių.

Kartą Tomske, eidama pro pedagoginį institutą, išgirdau būrelį jaunimo lietuviškai šnekant. Žinojau, kad tremtinių vaikai institutan nepriimami. Susidomėjau tais jaunuoliais. Sustojau ir išsišnekėjome. Paaiškėjo, kad Lietuvoje jie negalėjo įstoti į aukštąsias mokyklas, o Tomske visus priėmė į pedagoginį institutą. Rusai dirba nuosekliai ir apgalvotai.

Partiečių vaikams, stojantiems į aukštąsias mokyklas, daromos lengvatos. Jei tremtinių vaikai, kad ir Lietuvoje, nori studijuoti, tai turi pristatyti iš darbovietės gerą charakteristiką, išlaikyti konkursinius egzaminus ir suklastoti autobiografiją.

Lietuvos studentija labai nenoriai važiuoja iš savo krašto. Dažnai jie pasirenka tokią specialybę, kad galėtų įsidarbinti savo tėvynėje. Kelių ir kasyklų inžinieriai ir geologai beveik visi išsiunčiami į tolimiausius Rusijos užkampius. Dalis, atlikę darbo prievolę, grįžta į savo gimtąjį kraštą, bet daug susimaišo su rusais ir sveiki dingę.

Daug kas darbo stažą stengiasi atlikti fabrikuose. Tokius fabrikai dažnai siunčia į aukštąsias mokyklas ir duoda stipendijas. Jie, baigę mokslą, jau kaip specialistai visada grįžta į tą patį fabriką dirbti. Taip ir pasilieka Lietuvoje. Dar vienas pliusas, kad fabrikų stipendijos yra didesnės, po 70-80 rublių mėnesiui.

Valdiškos stipendijos 50-60 rublių į mėnesį. Ne visi studentai jas gauna. Dažnai stipendijos dalijamos pusiau. Tai būna tik 28 rubliai. Su namų pagalba ir pusininkai šiaip taip išsiverčia. Visi studentai gyvena bendrabučiuose. Kambaryje būna 4-5 lovos. Mokslas visose Lietuvos mokyklose nemokamas ir kas tik nori gali mokytis. Tai jau labai gerai.

Kauno Politechnikos institute yra skyrius su padidintomis stipendijomis. Ką jie dirbs ir kur bus siunčiami baigę mokslą — nežinoma. Todėl studentai į tą fakultetą nelabai veržiasi, bet neturintieji pragyvenimo šaltinio eina ir ten. Šnekama, kad ten rengiami karo reikalams specialistai.

Sovietinė valdžia visas viltis deda į jaunąją kartą. Studentams leidžiama draugauti su satelitinių kraštų studentais. Tikima, kad jau jie yra apsisprendę už komunistinę santvarką. Studentija išskiriama iš pilkosios žmonių masės ir jiems valdžia pataikauja. Kartą surinko iš visų krautuvių I rūšies valcuotus kvietinius miltus ir kepyklas aprūpino tik III rūšies miltais. Bet studentų valgykloms ir partiečiams bulkutės bu-vo kepamos iš I rūšies miltų.

Aukštosiose mokyklose paskaitos skaitoma lietuviškai, bet jei atsiranda lektorius nemokąs mūsų kalbos, tai jis savo dalyką skaito rusiškai. Kauno Politechnikos institute kapitonas latvis karinį paruošimą dėstė rusiškai. Dėstoma ir Lietuvos istorijos kursas, žinoma, istorinius faktus nušviečiant ir interpretuojant pagal partijos liniją. Yra ir lietuvių istorikų, mokslą baigusių jau sovietinėse mokyklose. Okupantas visus nepriklausomybės laikų mokyklų vadovėlius ir visą patriotinę literatūrą sunaikino — sudegino arba perdirbo popierio fabrikuose. Tai padaryta, kad jaunoji karta nieko nesužinotų apie laisvos Lietuvos gyvenimą.

Dabar Lietuvoje mokyklų vadovėliai yra tokie pat, kaip visoje Sovietų Sąjungoje. Visi jie yra rusų autorių, žinoma, išversti lietuvių kalbom Lietuvių kalbos skaitymai, elementoriai, gramatikos ir rašybos vadovėliai lietuvių autorių parašyti.

Mokykloms vadovėlių jaučiamas labai didelis trūkumas. Jie parduodami pagal sudarytus mokinių sąrašus. Mokyklos supirkinėja ir senus vadovėlius. Dažnai 3 mokiniai naudojasi vienu vadovėliu.

Dauguma mokyklų naudojasi dar nepriklausomybės laikais statytais pastatais. Plečiantis mokyklų tinklui, reikėjo ir naujų patalpų. Tuojau po karo bolševikai šį reikalą labai lengvai sprendė. Visų ištremtųjų Sibiran ir visų pabėgusių į užsienį turtas buvo konfiskuotas. Jų trobas dažniausiai perėmė vietos švietimo skyriai ir iš jų statėsi mokykloms, vaikų namams, vaikų darželiams, lopšeliams ir viešosioms bibliotekoms pastatus. Tai buvo pirmutinė sovietinė statyba. Vėliau valdžia turėjo statyti naujas mokyklas. Naujai sukurtuose rajonų centruose pastatyta ir naujos mūrinės mokyklos, kuriomis komunistai labai giriasi ir didžiuojasi. Bet jų nedaugiausia pristatė. Kai apsidairai, tai ir čia sena ir ten sena — dar nepriklausomybės laikų.

Mokytojus Lietuvos mokykloms ruošia pedagoginiai institutai. Čia studentai pakaustomi visomis komunistinių mokslų gudrybėmis. Labai žiūrima, kad mokytoj ij a būtų ištikima partijai. Tuojau po karo, kai mokytojų labai stigo, buvo leista dirbti ir laisvos Lietuvos mokyklų mokytojams. Kurie mokėjo prisitaikyti, tai ir dabar tebedirba. Tačiau senąja mokytojų karta partija nepasitiki ir stengiasi juos išgrūsti į pensiją. Senieji mokytojai vis tik dar suranda spragutę ir ugdo mokinių širdyse meilę gimtajai kalbai, liaudies dainoms ir pasakoms, sugeba parodyti savo gimtojo krašto grožį. Jie mažiau šneka apie Uralo turtus, apie Ukrainos derlinguosius laukus, apie neužmatomas Kazachstano plėšinines žemes ir apie Maskvos nuostabųjį metro, nes kito tokio nesą visame pasaulyje.

Mokytojo darbas labai sunkus. Planas ant plano, o ant tų planų dažnai klasėje sėdi nepasiruošęs pedagoginiam darbui partietis ar komjaunuolis ir kontroliuoja mokytojo darbą, gaudo jo žodžius. Visur mokytojas turi mokiniams priminti rusų tautos paslaugas mažosioms tau toms ir liaupsinti išvaduotojus iš kapitalistines vergijos. Toks darbas net ir jaunuosius mokytojus labai slegia.

Grįžusi iš Sibiro ieškojau darbo. Buvau užėjusi ir į Kauno miesto švietimo skyrių ir bandžiau prašyti mokytojos darbo. Tačiau "seno raugo" ir dar baustos Sibiro tremtimi greit atsikratė.

Jaunieji mokytojai beveik visi komjaunuoliai, nes tik tokiems partija gali patikėti jaunosios kartos auklėjimą. Visi mokytojai, kurie uoliai dirba su spaliukais, pionieriais ir komjaunuoliais, kurie gerai moka dergti Lietuvos praeitį, kurie gerai moka propaguoti ateizmą ir kovoti su religiniais "prietarais", gauna nusipelniusio mokytojo titulą.

Dabar mūsų tėvynėje spauda, teatras, televizija, radijas ir mokyklos tarnauja komunistinėms idėjoms skleisti ir lietuviams rusinti. Net ir kolūkių bibliotekų tarnautojai nešioja komunistines knygpalaikes po gryčias ir ragina kolūkiečius jas skaityti. Naujas atneša, o perskaitytas atsiima. Matai, koks patogumas.

Atrodo, kad komunizmas mūsų tautai nėra taip pavojingas, nes visoki sąjūdžiai ateina ir praeina, idėjos iškyla ir nublunka. Bet lietuvių rusinimas ir maskoliško gaivalo antplūdis Lietuvon — labai pavojingas. Graždanka, kuriOfl mūsų tėvams nesugebėjo primesti carų režimai, dabar jau vykdoma. Gatvių ir įstaigų pavadinimai jau rašomi dviem kalbom. Paštų antspau duose graždanka. Anketose klausimai rašoma lietuviškai ir rusiškai. Knygų pavadinimai, nori ir mažomis raidėmis, jau ir rusiškai parašoma. Knygų kainos dažniausiai rusiškai žymimos. Tai, va, kur didžiausi mūsų tautai pavojai.

Reikia džiaugtis, kad vis   tik   "vyrėsi ij brolis" Lietuvoje yra nekenčiamas, nes jis i.š lietuvio pasigrobia sotesnį kąsnelį. Net ir dauguma lietuvių komunistų nemėgsta savo antri n m kų rusų ir jų šešėliais mielai nusikratytų. M u sų tėvynės kaimas ir iš jo kilusi studentija lx šviesuomenė dar spiriasi ir nepasiduoda rusinimo bangai. Lietuvos kaimas buvo, yra ir pasiliks lietuvybės bastionas ir tėvynės meiles ne senkanti verdenė.