VAIČIULAIČIO PADAVIMAI

Prancūzų rašytojas Gustave Flaubert nemėgo sudėtingų siužetų ir bandė parašyti romaną be įvykių, be intrigos, be veiksmo — "un livre de rien du tout", veikalą, sukurtą iš nieko, kuris žavėtų tik savo meniška forma: žodžių grakščiu žaidimu, sakinių darnia melodija, vaizdų spalvomis ar linijų ir dalių proporcija. Panašaus įspūdžio skaitytojui palieka Antano Vaičiulaičio Gluosnių daina (išleido J. Kapočius Bostone 1966, faktiškai šiemet; 128 psl., kaina 2.50 dol.). čia atpasakojami vaizdeliai, padavimai ir legendos yra lyg trumpos, trapios miniatiūros, meistriškai atbaigtos, melodingos, švelnios, paremtos smulkiais, nieko nestebinančiais įvykiais ar kasdieniškais žmonių psichologijos bruožais. Sudėtinga fabula Vaičiulaičio nedomina. Jam nesvarbu sumegzti intrigą ar atskleisti ypatingą atsitikimų žaismą. Todėl jis pasirenka be galo paprastus siužetus — vienos Vilniaus ponios susirūpinimą švara ("Apie Vilniaus dulkę"), seno klebono ir zakristijono kovą su įsivaizduotu žvirbliu ("čipsintis žvirblukas") — ir visą savo dėmesį nukreipia ne į tai, kas pasakojama, bet į pačią pasakojimo formą. Iš tikrųjų, kartais atrodo, kad savu žodžiu Vaičiulaitis įvykius lyg nubraukia, juos paslepia, siužetą paversdamas ta medžiaga, iš kurios menininkas išgauna melodiją, harmoningas linijas, vaizdus, nuotaiką. Gluosnių dainą užvertę, įvykių neprisimename. Greičiau mintyje atkartojame sakinių ritmą: vakarine žvejų daina ("žvejų duktė Banguolė") ar miško medžiais, eglėmis ir alksniais atplaukiančia partizanų sutartine ("Gluosnių daina"); atkuriame nuotaikingus vaizdus: samanę bitę, rožės žiede žadinančią senų dienų pasaką ("Pažaislio vienuolyno legenda"), gelsvas smiltis, kurios ritasi ir tyliai šiurena, kai vėjas papučia ("Žvejų duktė Banguolė"), šiuos efektus Vaičiulaitis išgauna labai paprastomis meninėmis priemonėmis. Jis nemėgsta stilistinių puošmenų ir kalba tyra, klasiška, neornamentuota, tačiau gyva ir originalia kalba. Jo vaizdai skaidrūs, neperkrauti; jo žodžiai atidžiai nušlifuoti, stropiai parinkti ir suderinti su vaizduojamu veiksmu, charakterio bruožu, nuotaika. Gluosnių dainą lengvai skaitome, gėrėdamiesi autoriaus žodžio kultūra ir jo sugebėjimu visur išlaikyti saiką, proporciją. Gluosnių dainoj randame ne tiek naujų bruožų, kiek anksčiau išryškėjusias Vaičiulaičio talentui būdingas savybes: santūrią kalbą, puikiai kontroliuojamą novelės formą ir palinkimą pasakoti, gausiai panaudojant sakytinės literatūros priemones, štai, vaizdelyje apie "Salamiesčio šunis", Vaičiulaitis šitaip pradeda: "Iš pat mažens girdėjau kaimo gudruolius juokiantis ..." (75 psl.). Sakinio ritmas kyla, stabteli, rieda tolyn, sekdamas natūralų balso toną; paprasti žodžiai, čia ir ten įsijungusios ironijos ar humoro gaidos sukuria jaukią ir intymią atmosferą. Pamirštame, kad skaitome. Greičiau, susėdę ratu, klausomės ir girdime Vaičiulaitį tariant žodžius, sekant pasakas (ar net pasakas be galo, kaip, pavyzdžiui, istorijoj "Apie šuniuką Pikį"), atpasakojant atsitikimus. Tačiau kai nutyla pasakotojo balsas ir, paėmę knygą į rankas, skaitome ir studijuojame Gluosnių dainos techniką, jaučiame ne tiek pasakų sekėją, kiek realistinės novelės meistrą. Pavyzdžiui, beveik visur Vaičiulaitis panaudoja novelei būdingą trilypę kompoziciją. Trumpas įžanginis paragrafas pristato pagrindinį veikėją, keliais brūkšniais nupiešia foną ir skaitytoją priveda prie pat vaizdelio veiksmo slenksčio. Toliau, pagrindinėje dalyje, veiksmas tęsiasi ir dialoguose, ir gamtos bei žmonių aprašymuose; brangiam laikui sutaupyti parenkami žodžiai, kurie tuo pačiu metu paryškina ir nuotaiką, ir veikėjų bruožus, ir pačią įvykių eigą. Pabaigoje Vaičiulaitis stengiasi išvengti staigaus lūžio. Jis skaitytojui diskretiškai siūlo pamokančią mintį: "žmonės, būkite... atlaidūs ir geri" (65 psl.); arba teigia, kad atpasakoti įvykiai dar ir šiandien pasikartoja: "Kai audros pakyla ir vilnis daužo vilnį, žvejai giliai marių vandenyse girdi vaitojant ir šaukiant. Jie sako, kad tai dejuoja žvejų duktė Banguolė, ilgėdamosi savo žemės ir savo žmonių, savo židinio ugnies ir savo dievų" (48 psl.). Skaitytojas susimąsto ir mintyje tęsia novelę, raidėms pasibaigus. Pasaka ir tikrovė Vaičiulaičio veikaluose paprastai nesusilieja. Kai kuriuos jų laikome realistinėmis apysakomis, kitus priskiriame literatūrinių pasakų žanrui. Gluosnių daina, atrodo, pasuka truputį kita linkme, nes čia, daugiau nei ankstyvesnėje Vaičiulaičio kūryboje, susimaišo fantazijos ir tikrovės elementai. Pavyzdžiui, "Gluosnių daina" yra paremta tikru, partizanų istorijos įvykiu, tačiau jos stilius nėra realistinis; jame randame ir realistinių ir pasakai ar padavimui būdingų bruožų. "Dievo Avinėlis" turi dvi dalis: Kūčių vakaro vaizdelį kaime ir religinę legendą, "žvejų duktė Banguolė" skaitytoją nukelia į pasakos laikus, tačiau joje pasitaiko moderniai nuskambančių tonų. šis Vaičiulaičio bandymas jungti fantaziją ir tikrovę yra įdomus ir originalus. Tačiau jis nėra pilnai pavykęs, nes autorius ne tiek ieško naujo, savito žanro, kiek žaidžia dvispalviais žodžiais. Gluosnių dainoje jaučiame nereikalingo tonų svyravimo; pasigendame vieningo stiliaus, kuris pateisintų knygai duotą padavimų rinkinio antraštę. Antru Gluosnių dainos trūkumu galima laikyti stiprią formos persvarą. Vaičiulaitis nesiryžta užgriebti platesnių, svaresnių žmogaus gyvenimo temų, ir todėl jo veikalas tiks poilsio momentui, bet ne rimties valandai. Gluosnių daina yra kukli knyga. Tokią ją siūlo ir pats autorius, puikiai jausdamas, kad jo talento stiprybė glūdi gražioje formoje.