DAINIUS DAINELIŲ GAILIŲ Spausdinti


Juozas Mikuckis: L Y R I K O S KRAITIS. Išleido Terra. Chicaga 1954. 174 p.

Juozo Mikuckio lyrikos rinktinė neapima visų autoriaus kūrybos sričių. Apie tai jis pats taip rašo: "Lyrikos Kraityje" nevisa sukaupta, ką, esu parašęs. Cia nerasite eilėraščių nei iš "Pirmųjų Dainų" — 1910 m. nei iš "Didvyrių ir smulkmenų" — 1915 m. Nerasite himnų ir maldų, ilgesnių poemų ir legendų..."

Šioji ištrauka maždaug ir nušviečia J. Mikuckio poezijos apimti. Tai lyrikas, drauge davęs ir epinio pobūdžio kūrybos — poemų, legendų. Bet daugiausia jis žinomas savo lyrika. Kai kurios jo dainos buvo persimetusios ir j platesnę visuomenę, tapo jos repertuaro dalimi, nors paties autoriaus vardas tokiems dainininkams galėjo būti ir nežinomas. Net ir atidžiau lietuvišką, knygą sekusiems kurį laiką Juozo Mikuckio vardas buvo lyg dingęs, nustelbtas ar pasibaigęs. Bet tai buvo neteisingas įspūdis: paskui, jau daugiau tremties dienomis, poetas vėl prabilo — ir neretai beveik pirmykščiu jautrumu.

Iš "Lyrikos Kraičio" galima susidaryti bendresnį Juozo Mikuckio poezijos vaizdą. Gal vyraujanti raida, kurioje jis yra stipriausias, kaip tik ir bus tasai jautrusis lyriškumas, eleginis eilėraščių tonas, ilgesys ir nerimas. Geriausi jo dalykai yra tie, kurie ištrykšta tiesiog iš širdies yra paprasti ir graudūs. Kitaip tarus, Juozas Mikuckis laikytinas sentimentalinės mūsų lyrikos atstovu. Visos šios savybes geriausiai išsilieja ten, kur jis paliečia meiles stygą.

Štai nekartą mūsų ausyse nuskambėję posmai:

Sunkaus gyvenimo drauguže,
Neklausk — už ką tave myliu!
Atmink audras, kur baisiai ūžė A
nt jūrų neramių, gilių.

Arba "Elegija":

Ant kelio pavasario mano
Pabiro lapeliai gelsvi,
Ir gėlės nuvyto, paseno,
Ir papūtė vėjai laisvi...

Ir atmena man tosios gėlės
Jaunystės žydrąsias dienas,
Kai saulė šypsodama kėlės
Ir laimino mano dainas.

Kodėl gi tos gėlės paseno,
Pabiro lapeliai gelsvi?
Ant kelio pavasario mano
Kam sugaudė vėjai laisvi?...

Juozas Mikuckis, rašydamas tokius dalykus kaip elegijas, romansus, sugeba laimėti išgyvenimo tiesioginumą. Tai būtų priešingybė mūsų lyrikams iš naujesnių gretų, kai jie, prieš pradėdami rašyti elegiją, pasiremia ne tiek išgyvenimu, bet lyg mato tam tikrą estetinį uždavinį, kurį reikia ištesėti.

"Lyrikos Kraičio" autorius kartais šauniai pagauna vienišumo įspūdį ir gailesį. Vienu iš geriausių jo poezijos pavyzdžių būtų galima laikyti jo "Pas krosnį", kur skaitome;

Sėdžiu pas krosnį sau vienas,—
Krosnyje gęsta liepsna...
Ašara vilgo blakstienas,
Ašara — draugė sena.

Daugel praėjo jau metų,
Nunešė daugel dienų,—
Laimė man rodės iš reto,
Šiandien be jos gyvenu.

Džiaugtis viltim nebemoku,
Dingusios meilės gailiu.—
Aš esu gimęs ne juokui —
Dainius dainelių gailių.

Ašara vilgo blakstienas,
Ašara — draugė sena...
Sėdžiu pas krosnį sau vienas,—
Krosnyje gęsta liepsna.

Būtų neteisinga pasakius, kad Juozas Mikuckis tėra sentimentalinis poetas, šioj srity jis yra saviausias, tačiau jis yra lietęs ir kovos temų, ir konkrečiau dainavęs apie žmones ir gamtą, o taip pat sustojęs ir prie bendresnių problemų. Jame atsispindi patriotinė ir tremties gaida. Įsi-leisdamas į bendresnes temas, jisai nesijaučia tokis tikras, kaip eleginiam ir sentimentaliniam lauke. Tačiau tarpais jisai ir ten gražiai suveda galus. Cia galima būtų išskirti "Meilė dainoje":

Liepsnojo meile tavo gilios akys,
Iš lūpų veržėsi aistri daina.—
Sakei, kad vysta gėlės, gęsta žvakės,
Tik meilė, meile tiktai amžina!

Raudojo stygos, pritarė kometai,—
Gi tu ... tu dainavai ir svaiginai.
Aš pažadėjau dainoje minėtai
Bedugnei meilei melstis amžinai.

Pavasariai praskubo, dienos niaukės,
Krūtinė liūdesio vėl kupina...,
Šiandien aš supratau, tau pasitraukus,
Kad meilė dainoje — tiktai daina!

Taip prieš save turime jau platesnę išvadą, kuriai, be to, netrūksta ir savotiško estetinio subtilumo. Bet apskritai Juozas Mikuckis į niuansus nesileidžia: jis stengiasi pasakyti kiek galima tiesiau, kas jam ant širdies guli. Tik vėlesniuose eilėraščiuose galima atsekti kai kurių naujesnių techninių priemonių, bet ir tai nežymiai, šiaip gal nebūtų klaida pasakius, kad autorius bus išėjęs senesniųjų rusų lyrikų mokyklą ir siekia išlikti paprastas, aiškus, tiesioginis bei ištikimas tradicijai. š:a prasme jisai bemaž nepasikeitęs nuo savo pirmųjų eilėraščių. Neišge:o ir jo jausmas per metų eilę, kaip tai rodo tokie lankstūs jo kūrinėliai iš vėliausių dienų:

Anksti grįžęs, paukštužėli,
Kur tu prisiglausi?
Skynimai dar nesužėlę.
Kur tu lizdą krausies?

Artinas audrų nedarnūs
Bildesiai iš tolo,—
Ryte kloniuos žėri šarmos
Ant jaunų atolų.

Dar sukaustę laiko gruodai
želmenų kilimą,
Ir pirmieji pasirodę
Lapai kristi ima.

Skynimai dar nesužėlę,
Tolin įsiklausę...
Anksti grįžęs, paukštužėli,
Kur tu prisiglausi?

Šiomis keliomis pastabomis norėjome paryškinti plotmę, kurioje stovi Juozo Mikuckio lyrika. Tai toli gražu nereiškia, kad jis būtų spraudę-sis į priekinius krėslus mūsų Parnase. Jis neatsinešė kekių naujovių nei turinio nei formos atžvilgių. Jis neatskleidė kokių gelmių nei patobulinimų, nors patsai yra kruopštus savo eilėraščiuose ir naujose laidose juos yra vis taisęs, pasiekdamas geresnių rezultatų. Tačiau jis nenusipelno ir užmaršties, kuri savo laiku buvo beapvelkanti jo vardą. Tegul jis pasilieka, kas buvęs — "dainius dainelių gailių".