EILĖRAŠČIAI |
LIETUS Nežinau, ką sakysiu šį rytą, Jei staiga rūsčios vilnys paklaus: Kiek žvaigždžių, kai budėjai, nukrito Į marias iš dangaus? Negalėsiu kaltės nutylėti, Nei tiesos beuždengti melu — Per žvaigždžių stebuklingąjį lietų Nualpau ant uolų. Ant uolų ryto saulė atrado Ir gyvybę ten vėl pajutau, Išgulėjęs per naktį be žado Ūžesy to lietaus. Nesibarkite, vilnys, šį rytą, Neužgaukit nelaimėj širdies — Ir manoji žvaigždė jūron krito, Ir manoji žvaigždė .. . DAGILIS Ten sopuly suklinka nytys, O kantrūs žmonės amžiais tyli, Ten ir žiemos šalčiausią rytą Pragysta kruvinas dagilis. O kaip jis gali nepragysti, O kaip jis gali ištylėti, Jei nebeturi savo lizdo, Jei tu verki pas tuščią klėtį. Ten kruvinas dagilis šaukia Sušildyt žemę saulės prašo — Priimk, Augščiausias, mūsų auką, Priimk kiekvieną kraujo lašą! TIK JINAI Kas minutę spalvos keičia gamą, Kas sekundę ritmą širdys maino. Ir iškyla nematytos panoramos, Ir suskamba negirdėtos dainos. Tik jinai vienų viena išlieka, Spalvose ir garsuose paskendus — Ne iš nieko atsiranda, ne už nieko Tokios graudžios dainos ir legendos. TREMTIS Ne vieną mūsų, dar negimus, Ištiko didelė tremtis, Dienas paženklino laukimas — Budėjimai naktis. Geriau, kad būtume nematę Šio vakaro skaudžios žaros Ir niekad į bangų sonatą Neįsiklausę pamariuos. Geriau, kad būtume nelietę Šio rytmečio šaltų rasų Ir kelyje neradę vietos Nakvynei po kiparisu. Vistiek paliksime be miego — Neužliūliuos ta sonata. Žara sušildyt nepajėgia — Rasa šiurpi, rasa šalta. ŽINIA Turiu tau pasakyt nelauktą žinią — Visvien, jei ir seniai kape guli — Vėl Dievo pirštai palietė beržynus, Vėl girtą smilgą ima svaigulys. Šį metą gal išbudo ji per staigiai Nuo to skardaus čiurlenimo sulos — Ant mano delno tirpsta paskutinė snaigė Ir jos, lyg mirštančio žmogaus, gailiuos. Vieni prisikelia, kiti numiršta — Tokia jau žemės padarų dalia. Palies, palies ir tavo kapą Dievo pirštai, Kaip to svyruoklio beržo šakeles. ARCHIMEDAS Tegul pikta vilnis laivelį blaško, Tiktai manęs nelieskit jūs! Aš jieškau atramos centrinio taško Visų žmogaus svajų. Man reikia dar mėnulio auksą Pasverti jūrų vandeny — Nudurkite, kada eureka šauksiu, Kaip mirštanti vilnis. |