SENI PAVASARIAI Spausdinti
Vieną rytą pabundi kitaip. Ar debesys yra apsirasoję, ar saulė išsikedenus savo švitančius plaukus per visą dangų — žinai, kad bus kitaip: yra atėjęs gegužis. Laukimas ir nesakyti pažadai apsupa tave, septynerių metų žmogystėlė, ir ne tiktai tu — visi, kokio kas būtų amžiaus, yra atbudę gegužiui.

Tu jau esi mačius kiekvieną žolę kieme, patvoriuose, žardienoje — esi apuosčius scdą, nuo pat pirmo lapo prasiskleidimo, tačiau šiandieną dar kartą pamatai viską, aiškiau. Ir kad už kalvos auga balai, kad jau žydi jie, ir lankoje pilna lukštų, tiek pilna, jog ir tavo maža koja neišsitektų eiti neužkliūdama kokio žiedo. Lukštai pakalnėje, iš abiejų pusių kelio, šiame krante upei'o ir aname. Ir kaimyno lankoj iš vieno šono, ir kaimyno iš kito — o jeigu žiūrėsi nuo kalvos, matysi, kad ir tolimasis vienkiemis toks pat lukštuotas. Viskas atrodo užpilta medum ir saule, taip geltonuoja.

Ir labai kvepia topoliai. Tu galvoji, kad reiktų jų šakų prilaužyti šiam vakarui, tau keista, kad namiškiai nesusipranta, tačiau tu ir nepatarinėji, o veiki. Ir iš to nieko neišeina — stačiai juokinga palyginti pirmas topolių šakas ir tavo ūgį! O gal teisybę sako mama, jeigu sako: — Jievos ir topoliai kvepia medyje — troboje jie tiktai vargina.

Taigi, tegu sau stovi topoliai, tu eini iki upelio ir sėdi ant tilto, nukorus kojas žemyn, nors taip draudžiama, nes vistiek yra tiek vandens, kad griuvęs žemingalviui prigertum. Bet šiandien galima sėdėti! Ir nuo čia matai: prie pat kranto, net pasvirę į vandenį, į upelį — žydi. Žydi. Neužmaršuolės žydi. Ir tu sėdi augštai ant medinio tilto ir žiūri į jas, tarytum ganai mažus žydrius paukščius — iki pamatysi, kad ateina mama.

Ji trunka, ji tikrai tavęs bus j ieškojusi ir šaukusi, ji dar stovi kalvoje ir pridėjus ranką prie kaktos žvalgosi. Ir pamato. Ji eina pro ąžuolą, per daržus — tu jau nematai neužmaršuolių, tiktai mamą. Ji eina pro topolius ir jie, kurie buvo tau augštesni už bažnyčias — daug žemesni už mamą. Ji brenda per lanką ir tau nebėra nė vieno lukšto nei žolės — kaip gali ltą nors matyti, jeigu mama eina.

—    Tai tu čia, — sako ji, bet ar tai barimas — ir tu jau leki nuo tilto į jos rankas ir abi einat tiesiai prie neužmaršuolių. Mama atsinešė buką, platų peili, didelę, dubią, skaidraus porcelano lėkštę, ir ten sudeda atsargiai, su visomis šaknimis išrautus, keturis gėlių kelmelius.

—    Duok man panešti, — sako mažoji, ir mama leidžia, tačiau neilgam: tokios pastangos! Lėkštė nešama abiem rankomis ir tiesiai prieš save laikoma ties krūtine, ir einant žiūri tiktai į savo nešmenę, ne į taką — iš tokio atsargumo l&bai greitai pavargsta ir lengvai paklauso raginama mamos: — Dabar aš.

Tiktai prieš trobos slenkstį mažoji sako vėl:

—    Dabar aš, — svarbiausia yra baigti nešti. Tai ji visada žino. Tačiau ji ne viską paneša. Gražųjį stalą iš svečių alkėriaus atneša tėvelis, ar senelis. Tuojau po pietų atneša jį į gerąją trobą, galan, po dešinės, prie pat lango. O stal-dangtį atneša pati senelė, iš didžiosios skrynios, iš klėties — šito niekuomet nevartojo, tiktai gegužiui ir spaliui. O labai plonas staldangtis, o labai lininis, o labai senas, bet visai naujas.

Tiktai prieš užklojant, mama dar turi atsistoti ant stalo, nes paveikslas ant sienos pakabintas augštai, gi jį reikia iš abiejų pusių apjuosti balto muslino užuolaidom, kurios parištos melsvo šilko kaspinais. Ir tada tas staldangtis. Tada atneša žvakides. Ne, ne sunkias varines, anos dega spalyje, ir jos yra kaip rusvi medžio lapai — dabar padeda žviguliuojančio stiklo ir jų šlifuoti karoliukai linguojasi aplinkui, jie krustelėja nuo vienų niekų ir spindi spalvotai. Tada — dvi augštos blyškiai mėlynos vazos, ir jas primerkia baltais narcizais — aš vadinu juos lelijomis. Tai jos stovi šonuose, gi viduryje — neužmaršuolės. Tada įstato į žvakides šviesaus vaško žvakes. Naujas. Pirmą vakarą man neramu, ar jos iš karto užsidegs ar degs gerai.

Man? Ar pasakiau man? Aš. Taip, tai mano tėviškė ir yra gegužis. Aš neturiu kantrybės, nes pavakariai taip lėtai eina, vėlybi pavakariai, juk darbai jau turi būti baigti, ir visi turi susirinkti čia, net piemuo.

Visi sueina i gerąją trobą, mergės nusispiria klumpes šeimyninės pusėj, vyrai gerai nušluosto batus. Visi. ir abu dėdės. Ir aš. Langai atidari, trys langai ir visi į darželį. Žvakės jau aiškiai dega, visi klūpo ir žiūri į paveikslą — man Ji yra gražiausioji, daugiau nieko man nereikia — aš neturiu ko prašyti, tiktai, kad visuomet būtų taip, kaip dabar. Bet aš atsakinėju drauge su visais į senelės vadovaujantį balsą, kai ji kalba rožančių. Ir mano mažas balsas gieda su visais litaniją.

Kas yra Rožė Paslaptingoji? — galvojau giesmėje. — Kas yra Aukso Namai? — galvojau. Vienos paslaptys iš visos litanijos, vienos paslaptys. Tačiau kada reikėjo pasiklausti? Ne dabar, kai visi meldėsi — o paskui, kai ušgesina žvakes, pabaigus — yra trumpa tyla, paskui girdi, kaip visi pakyla nuo kelių, ir staiga darėsi keistai ir nežinomai liūdna. Paskui — žinojai, kad nori vakarienės. Mergės vėl bėgiojo garsiai, su klumpėm, girgždėjo svirtis — tada bėgau į uždaralį, ir linguodamosi ant vartelių mačiau lanką, gi tenai buvo pripūsta miglos, lyg dūmų, lyg garų nuo šviežio pieno. Ir kurkė varlės.

Ir netrukus vėl visi buvo krūvoje, aplinkui stalą, skambėdami gulė kleviniai šaukštai, kiekvienam savasis, ir molinės lėkštės buvo paskirstomos. Visi sėdi, tiktai senelis stovi — jis raiko duoną iš tokio didelio kepalo — man kartais atrodė, kad aš galėčiau išsitekti atgulti ant vienos riekės. Ir staiga — aš nebenoriu valgyti, nieko — taip greitai čia pat esu užmigus.

Kai rankose mama neša mažąją snaudalę — kai jos eina pro gerąją trobą, pro gėles ir paveikslą — aš truputį prasimerkiu ir murma:

—    Kodėl ne visuomet gegužis?

—    Visuomet, — sako mama, — tenai, kur yra Mūsų Motina, visada gegužis. Kiekvieną metų dieną Ji su mumis tokia pat graži ir gera, kaip šiandien.

SNIEGAS
Buvo laikas pabusti, tačiau kas gi čia dėjosi, kad akys bijojo prasimerkti? Ir visą esybę apėmė baugumas: kame aš esu? Tai mano lova, pažįstu, ir visus langus, bet kas už jų? — Kiemas. Priešais regiu klėtį, bet ar tai jos stogas? O rūgštinė obelis netoli vidurinio lango, ar tikrai obelis? Ji pilna sniego.

Kodėl sniegas? Žinau, kad vakar užmigau pavasarį, nes ant prieangio stovėjau basomis kojomis. — Baimė augo ir augo: gal esu meška, kuri miega baisiai daug, ir dabar pabudo nelai-ku, kai žiema nesibaigė? Ar mane pavogė ir nuvežė kažkur? O gal, — čia baisiausia, — gal atėjo pasaulio pabaiga? — Tačiau negali nieko pikto įvykti, jokiu būdu, nes pamatau ir mamą, ji kambaryje ir arti manęs. Ir nespėju jos šauktis, kai įeina tėvelis — jis prie durų krato kepurę, ir abu jie juokiasi: — Tai tau šventas Stanislovas.

Paskui stoviu prie lango ir žiūriu į sniegą: jis yra tikras, ir tiek jo daug, jog nebuvo ir žiemą šitiek. Rūgštinė obelis brido per kiemą ir linko po našta, ir norėjau verkti, taip buvo liūdna. Kodėl? Juk įdomiau negu kasdien: yra sniegas, bet vistiek nešalta, gali imti jį į rankas, gali bėgioti nepridengta galva, ir vistiek nyku. Galvojau: kur yra paukščiai? Kaip jiems atrodo, kai jie atsibudo šį rytą? O, jie jau naktį turėjo pajusti, kad jų namelių durys yra užgultos ir guolis šąla. Jie neturi kastuvų ir tiktai snapais prasikala sau taką išeiti. Bet ką jie daro išėję? Jie negali atpažinti šakų, jie nemato nieko gera šioje žemėje: kurgi yra vakarykštė žolė?

O žiedai? Dievulėli, juk visas sodas žydi, kaip bus? Aš negalėjau nubėgti ten, neleido — taip giliai prisnigta, jog gali maudytis pusnyse. Ne, tai nesvarbu, kas žemai, bet patsai žydėjimas? Sodas tebežydėjo, mačiau, jis buvo dar baltesnis negu vakar, tačiau tai tarsi vaiduoklio apdangalas. Tiktai viena kita šaka tebuvo pralindusi pro sniegą, tiktai galėjai jausti, kad čia kiša pirštą pumpuras — jis vistiek laužėsi iš po raganos gaubtuvo, kuriuo ji nori užslopinti, jis šaukėsi saulės.

Tik jos nebuvo šiandien. Ir dar snaigstė po žiupsnelį. Ir viskas buvo pakeista visiškai: karvės girdėjosi tvartuose, jos griaužė pernykščio pašaro atlaikus ir arkliai ilsėjosi — kaipgi pa-vilksi ratus? Sniegas kibus ir drėgnas visur lipo, reikėjo tiktai iškelti koją už durų ir padai augo, kaip kalvos. Niekas nenorėjo eiti laukan, ir nebuvo ypatingo noro veikti ką nors viduje. Visi kalbėjo, jog čia taip sau, juokas, tuoj nutirps, jie kalbėjo, lyg žinotų, tačiau man atrodė, jog sau vieni nevisai tikėjo tam, ką skelbė.

Ir kai atėjo laikas giedoti gegužines pamaldas, aš sakiau:

—    Kaip mes giedosim? Ar nesušalo gegužis?

—    Ne, — pasakė tėvas, — žiūrėk, Dievo Motina vaikšto basa debesyse, žiūrėk, ir ant stalo gėlės nebijo nieko.

Taip, tai taip, tačiau vistiek buvo negera, man ir kitiems. Kitaip skambėjo litanija ir gražioji giesmė Sveika Marija, Rojaus Lelija — buvo tiktai liūdna. Lelija ir sniegas. Ir — staiga — kaip tik tada, sode sugydo paukštis, nežinau koks, jų tenai gyvena inkiluose visa parapija, nežinau koks, tiktai pragydo. Ir mačiau, kad visi girdėjo, nors niekas nepasuko galvos — ir man pasidarė gera: juk jis turėjo žinoti, jis žinojo, jis be reikalo negiedos — tikrai yra pavasaris.

Pavasaris buvo tikrai — iš po nakties sniegas nutirpo, tiktai nespėję pabėgti gabalai dar mėtėsi, patogiai nugulę, bet ir tie skubėjo nykti — nieko jiems čia neliko daryti tokioje saulėje. Ir paukščiai plėšė gerkles už dvi dienas, ir visi žiedai išlindo — negalėjau suprasti, ar jų buvo žuvusių, ar paskiau jie nukentės, bet dabar jie žydėjo.

ŽAIBAI
Vasara yra perkūno metas ir niekas nesistebi, kad jis praeina, kaip rūstus ūkininkas apžiūrėti savo žemės — jis pakedena dirvas, jis patraukia su lazda per sausą medį. O, jis neretai užkliūna ir žolę, jis nurauna augšto topolio viršūnę, kaip jaunos dukros kasas — piktas senis. Ir kaip baisu, kad jis nutrenkia vargšą piemenį lindojusį po medžiu, ar pagauna mergę grįžtant pamelžus karves laukuose — jis ne tiktai skardinį kibirą sudaužo, bet ir jai gyvybę atima. Bijau perkūno.

Tačiau dar daugiau jo bijau ankstybo. O juk žinau, kad niekas negali atsitikti, nė vasarą, nė gegužyje, jis sau gali suktis, kiek patinka, nes yra Varpelis. Tiktai reikėjo, kad perkūnas neaplenktų, kad ne jis pirmasis turėtų galios. Štai kodėl nuo sodybos kalvos apsižiūriu kelis kart dienoje: ar nesibūriuoja debesys.

Taip yra. Tarytum kas rita pilkus dobilus į didelę kupetą ir labai skuba. Ir iš kito šono. Ir iš visų keturių, pasitaiko ir taip — tada gali manyti, jog ne vienas perkūnas, o keli išeis į darbą. Ne, kol jų nebus septynis kartus po devynis — dar nėra paskutinės baimės, nes tiek, kiek suminėta, sugriaudės pasaulio pabaigos dieną ir įvyks Dievo Teismas.

Taip, kai tiktai šitokie debesys, — nereikia labai ilgai užgaišti, — mes su senele išeiname į svarbų žygį. Jos alkieriuje, tiktai jos vienos žinioje, yra Varpelis, sidabro, baisiai gražiu balsu, atvežtas iš Romos, aš tikiu, jog paties Popiežiaus šventintas. Šitą Varpelį ji ima į šilko nosinę, kad neliestų nuodėminga ranka, ir eina rimtu ir lėtu žingsniu ir aš iš paskos, bet taip arti, kad ji dengtų mane savo apdaru. Ji skambina ir meldžiasi — aš nežinau ką galvoju, gal tik klausausi, gal spėju, kas bus greitesnis — mes ar perkūnas.

Didelį kelią reikia apeiti, visus sodybos trobesius, o jie taip išmėtyti, toks vingis: trobas, kiemą, per sodą, apsupam klėtis — tada uždar-žiais apeiname tvartus, stoginę, mes turim atsikelti nevienas karkles, kartais ir per t'vcrą lipti. Paskui žardiena, jauja ir trisienis, dar kita stoginė, ir grįžtant dar vieni tvartai — kiaulidės, vištininkas, ir pro uždaralį vėl esame troboje. Taip kiekvienas žygis, ir kiekvieną kartą, pačioje pradžioje, maldauju:

—    Apeikime saldinę obelį!

Turiu rūpesčių dėl jos — ji be galo sena ir joje auga mažas beržas, atrodo, kad ji nešasi vaiką glėbyje. O kokie saldūs obuoliai! Ir kokie ankstybi.

Kartais taip būna, kad tiktai apsiniaukia ir kiek pagriaudžia ir pasitraukia, taip ir baigiasi. Bet pasitaiko, kad esame parvarytos — turėjome labai skubiai žingsniuoti, nes vistiek negalėjai jokio trobesio aplenkti — ir jau pila lietus, maišydamosi su šlapiais žaibais. Kodėl jie neužgęsta nuo lietaus? — maniau. Bet jie nebijo nieko — jie darosi dar piktesni, ir tada tenka viduje užgesinti ugnį, nors ir valgyti būtų užkaista, reikia smilkyti šventą verbą. Kadugiai kvepia ir laikas darosi kitoks — iškilmingas.

O kai labai baisu, kai susibėga visi, kitas jau sušlapęs ir įgąsdintas — nuimamas nuo sienos senas paveikslas, kuriame surašyta gražios ir galingos maldos, jos apsaugo namus nuo visų pavojų ir jos retai teskaitomos, ne dėl niekų. Ir skaitomos jos ypatingu balsu, pasitikinčiu ir pasiduodančiu globai, kaip giedama Pone Karaliau arba Šventas Dieve. Kartais taip dangus pajuodęs, kad negali skaityti be šviesos, ir tada uždega žvakę, šventintą žvakę. Ir visi yra tokie ramūs, nors ugnies kamuoliai vyniotųsi ant stogo. Ar turiu prisipažinti, kad vistiek laikausi arti mamos? Ir arti šventojo paveikslo.

Ir noriu nematyti žaibų ir nepraleidžiu nė vieno, nes, matot, nežinau, kaip yra: gražiau ar baisiau. Ir stebiu, kada pamatysiu dūmus, kad nepraleisčiau. Jie turi būti: senelės alkieriuje kampe kabo baisiai aptemęs paveikslas, ir visai aišku, kodėl jis aprūkęs — juk tai Elijas važiuoja ugnies vežimu. O prie ugnies argi nėra dūmų? Tenka galvoti apie Eliją, kai griaudžia.

O paskui audra praeina, po ilgo ar trumpo laiko — durys ir langai atveriami iki galo, nes
kvepia topoliai ir jievos. Viskas — manau, kad ir iš šulinio kyla kvepėjimas. Gi laukan išplaukia šventų kadugių smilkimas — taip susikeičia viskas.

Taip yra, tai žinai ir priimi, tačiau kaip tada, kai nenusimanai, jog taip bus? Gali sau vaikštinėti, kiek nori, ant kalvos ir nieko neįtarsi, ir užtat nebuvo pajudintas Varpelis, tas, atvežtacis iš Romos, ir pradeda žaibuoti. O atsiminkime, kad jau sodai žydi. Žydi obelys — jos yra skaisčios, kaip Marijos rūbas, ir juk mes žinome iš pasakojimų, kad tai Jai nutiesti tie gegūžio keliai, kaip baltais akmenėliais — vyšnių ir kriaušių žiedais. Juk tai Jos mėnuo. Ir štai staigiai ima tviskinti žaibai, ir svilina žiedus, ir po nakties jie bus negyvi, o rudenį šiose nudegintose vietose neišsirps uogos nei nunoks vaisiai. Kaip galėjo perkūnas taip daryti!


ADOMAS VARNAS   ALYVOS

O gal nieko? Kiti sako, kad jis protingas ūkininkas ir nesužalos nė lapelio — tai anie žaibai kalti, tie, kur ateina be griausmo, be balso, tušti, kaip žydėjimas be vaisiaus, tai jie iš pagiežos nužudo gyvenančius žiedus. Bet negaliu skirti kas kaltas, tiktai baisu.

Tačiau yra ir gražu. Negali atsitraukti nuo lango į sodą, o tenai patsai įsižydėjimas. Pumpurai ir pilnai atsivėrusieji žiedai, ir tie, kur vos laikosi nekritę, nes baigė savo jaunystę — visi užpilami auksu ir aušra, ir ugnimi, ir Vandenų melsvumu, ir krenta žalsva, ir krenta geltona. Ant balto sodo. Ir matai, kad kažikas laksto tose ugnyse, pakyla ir žviguliuoja: žvaigždė? sniegas? plaštakė? Kartais tą švitėjimą, tą kažką, suriša siauras žaibas, kartais laiko, kaip dideliame delne — kartais atiduoda vėjui. Žaibe gi kas lekia? Obelies žiedo lapas, vyšnios ar slyvos? Baltas ir nužudytas. Negali tikėti, kad tai mirties. Kaip tikėsi — juk yra taip nenusakomai gražu.

EVANGELIJOS
Per Vainikus pas mus puošiasi berželiais. Ir primerkta jų į didelius molio puodus, ir užkaišytos lovos šakomis, ir du jauni ir liaunus prisegami prie durų į trobą, prie durų staktos. Jų viršūnės suskliaustos viršuje — ir įeini į savo namus, tarytum praskleidęs tankmės medelius.

O prie vartų įsmeigiami du augštesni, labiau subrendę, jie paliekami būti čia, iki saulė sukepina juos, kaip gintarus. Šitam Vainikų laikui ir mažosios trobelės, kurios savo kiemui neturi vartų, yra iškilmingos: pro beržus žmogus įeina ir išeina, kaip ponas į savo didelį dvarą. Gali manyti taipgi, jog esi svečias, kurio garbei vartai tie iškelti, gali tikėti, kad esi grįžęs iš už devynių girių, devynių kalnų, devynių marių, apgailėtas, nebetikimas, bet visada lauktas.

Gi gražiausia, kai Vainikai išpuola dar gegužyje, ir vakaro giesmės tarytum miške atgiedamos. Ir per miegą kvepia miškas, tada esi priverstas sapnuoti medžius ir paukščius, ir vėsą, tai todėl, kad beržai sukrapyti tikra rasa, nes vėlai nukirsti, įnakčiui, ir per naktį jie miegojo sode.

Ir labai skubi keltis, nes nė per miegus nesi užmiršus, kokia didelė diena šiandien, ir žinai, kad esi labai svarbi — kaipgi, be tavęs nebūtų nieko: juk tu barstai gėles procesijoje, ilgoje Keturių Evangelijų kelionėje per visą miestelį.

Tačiau važiavimas iki miestelio taipogi nemaža istorija, ir arklių pakinkymas, ir vežimėlis, labai šventiška, ir kad mes trys moterys sėdime gale, mama ir senelė rimtos ir pasipuošusios, ir kyšo mano kojos — du nauji bateliai. Jų negalima užlenkti atsisėdus, neužtenka tų kojų, taip, jeigu tiktai atsisėsčiau su nuleistom kojom, kaip suaugę daro, prie pirmo vežimo truktelėjimo nudribčiau nosimi į vyrų nugaras pirmon sėdynėn, nes manęs trūksta ir iš kitos pusės.

Tačiau mano svarbumas pripildo visą vežimą, ir mano kalbos — yra neaišku, kaip jie turi kantrybės, ir visi keturi vos spėja atsakinėti. Tiesą sakant, tai jokie klausimai, tai svarstymai, bet vistiek jie iš savo širdies gerumo pritaria, aiškina ar nuginčija. Paskui netikėtai nutylu — gal nuovargis, gal šiaip sau ramybė, ar viskas yra aišku, be jokių žodžių. O gal, kad kvepia jauna žolė vežimėlio gale, pašarui, ar kad tiek saulės.

Laukuose važiuojant jau taip kepina, kad senelė išskleidžia skėtį. Argi šiandien reikia tokio daikto — manau, — jeigu jau užsidengti, ar negeriau berželis? Tačiau dabar važiuojame pro žvyrduobes, jau nebenaudojamas, jos dailiai sužėlė ir ten pilna žemuogių — aš truputį pakylu vežime, šitaip užmatyčiau, jeigu kokia būtų išsirpus. Duobės krante gi auga trejos de-vynerės — vaistai auga, kartais atnešu jų senelei iš savo uogų medžioklės.

Tuojau pažįstu, kada prasideda Barkelių laukai — turiu pažinti, juk kada nors tėviškė bus tėvelio, paskui mano, reikia žinoti ribas. Dabar tiktai dirvos ir dirvos, tiktai prieš pasukant į vieškelį, pravažiuojam maro kapelius. Kaip jie turėjo gausiai mirti kadaise, mano žemaičiai, kad tiek daug per šią parapiją yra panašių vietų. Čia bepalikę tiktai pusantro kryžiaus, bet niekas netiesia nagų į šitą žemę, ji yra ir pasiliks šventa. Ir auga čia vienas kadugys — manau, gal jis kryžių' amžiaus, toks senas, tačiau ne kiek didesnis už žmogų, ir pluskotas. Ten kažkada stovėjo rusų kareivis — vos vos prisimenu: buvo karas, iš kažkur turėjo ateiti vokiečiai, mes grįžome iš bažnyčios, o prie kadugio stovėjo ruskelis sargyboje. Visuomet matau jį ten, kaip tada. Matau? Ne, tiktai manau, kad jis ten buvo. Ir šiandien galvoju: jeigu čia augtų beržas — ruso nebūtų buvę.

Tikrai, yra keista, kad kokie kitokie medžiai rodosi pakeliui — šiandien jie stačiai nereikalingi. Tačiau po staigaus pasisukimo į pakalnę, paskui įkainiui, po trijų menkų sodybėlių prie vieškelio, prasideda iš vieno šono miškas, daugiausia eglės. Bet keli yra paėję priekin, keli medžiai — tai tik šiandienai, nes jie beržai.

Kelias geras, tiktai trankosi — tai šakos prasimuša iš po žvyro, ir vyrai kalba apie reikalą taisyti. O, aš žinau ir tai, ūkio vaikui privalu žinoti, kad prieš karą tasai kelias buvo toksai purvynas, jog vokiečiai grimzdo, kai grįždavo miestelin prisiplėšę gerų žmonių turto. Tai tiktai dėl to jie spaudė žmones taisyti kelius. To jiems negalima atleisti per amžius. Žinoma, gerai, kad kelias pavažiuojamas, kas tą sako, bet kodėl prievarta!

Atsiranda miškas ir iš kito šono, tiktai eglės ir pušys, o kelias vienas smėlys, ir čia jau nenorėčiau būti arkliu. Dvidešimts mano žingsnių nuo kelio yra kalnas. Augštesnis yra tik Birutės Palangoje, mačiau ir žinau. Šitas mūsasis, bus koks trečdalis tokio, ir visas apaugęs eglėmis, ir pačiame viršuje Dievo Motinos koplytėlė. Nuo kelio pusės — kalne tokia pakriūtė, ir eglė kabote kabo virš jos — kiekvieną kartą džiaugiuosi, kad tebematau ją nenuvirtusią. O beržas būtų lengvesnis, manau — ir šviestų iš tolo.

Miškas nori susitikti, jis taip spaudžia kelią iš abiejų pusių, kad vos dvejos vėžes išsitenka, ir čia tamsu prie didžiausios saulės. Jeigu keliauji vienas, turi galvoti apie vaiduoklius ir plėšikus. Žinoma, jeigu čia augtų beržai! Niekuomet nestovėjo jokia negera dvasia ar blogas žmogus po beržu — negirdėjau. Tačiau po eglėmis!

O dar kas — visai netoli miestelio, vos ne po pačiu keliu atsiranda duobės — visuomet atrodo man, kad važiuojame oru, tai iš čia kasa smėlį. Ir prie pat duobės krašto, po egle, po labai tamsia — krikštelis: žmogus buvo užmuštas. Iš viso baisi vieta — matosi žydkapių tvoros kraštas, ir dar vieni maro kapai — paskui miesčionių ūkininkų sodybos — kelias eina pro pat jas. Ir jos šiandien kokios neatpažįstamos: beržai.

Prie kiekvienų vartų, ir kur užmatai duris — taipgi. Ir atrodo, kad šiandieną žydai jaučiasi nevietoje pasistatę namus, nes jų durys neatžymėtos. Jų namai atrodo, kaip skylės, tokie tušti, ir jų atrodo perdaug šiandien, nes, matot, jie juk visada užima miestelio vidurį. Nėra kur žiūrėti čia važiuojant.

Labai gerai, kad mes jau prie vargonininko durų, ir mus išsodinę, vyrai veža arklius kitur, gi mūsų laukia darbas. Senelė tiktai žiūri, kai vargonininkienė ir mama valksto dukteris. Baltai. O iš apačios turi būti pratįsę kudrių, nedaug, tiek kiek reikia. Ir plaukus paleidžia. Iš vakaro jie supinami taip ankštai, beveik skauda, užtat šiandien ant pečių gula garbanos. Vyriausia vargonininkaitė turi didelius, ilgiausius plaukus, mes su antrąja, šiaip sau, nekiek — tačiau užtenka. Didžiausia iškilmių dalis, kai riša kaspinus — per liemenį ir į plaukus. Kartais žydrius, kartais rožinius. Tiktai mūsų trijų tėra panašūs, nė vieno kito miestelyje — ir mes tariame, jog ir pasaulyje negali būti: jie atsiųsti iš Amerikos, mes ten turime dėdes, štai kas.

Einame. Tų kaspinų galai ilgi, nutįsę žemiau už sukneles, taip ir nori žengti vis atgal atsigrįždamas, kad matytum. Gi plaukuose iš kaspinų pasidaro tokie sparnai, per juos nardo vėjas, pralenda saulės spindulys, ir jie taip pritvirtinti prie plaukų, kad jokio rūpesčio. Jokio rūpesčio, jeigu nežinotum, kad taip puošniai atrodai. Gal kaip beržas.

Dabar jau į didi j į parapijos namų kambarį, tenai pročkelė tvarko gėlių barstytojas — ir mamos netenka galios į mūsų veiksmus. Na, jos dar apžiūri mūsų krepšelius. O, jie taipgi, kaip ir kaspinai — nuostabūs ir vieninteliai: jie pirkti Klaipėdoje, šviesučiai, iš kažko nupinti — šiaudeliai? nendrės? Balto šilko kaspinais jie parišami po kaklu, kad abi rankos būtų laisvos grakščiai paimti žiedus barstymui. Krepšeliai pilni gėlių, kokios tik žydi darželiuose, pievose — kartais ir iš langinių vazonų nuskinama. Bet šiandien pročkelės padėjėja nešis atsarginį didelį krežį su gėlėmis, nes šitokia kelionė, visi krepšeliai bus išsemti, kad ir labai taupiai barstytum — reikia gi apvaikščioti Vainikų procesijoje Keturių Evangelijų altorius.

Kas gi yra Evangelijos? Noriu žinoti, jau nuo tada noriu žinoti, kai tik atsimenu pirmuosius Vainikus. Jos yra lotyniškos, tačiau nekitaip, kad ten kalbama apie berželius, juk kaipgi apsieitum be jų, ir kam tada jie yra kertami Vainikams? Man atrcdo, kad jie jau taip išdygsta, žino, jog bus tai dienai ir auga labai liekni, labai šakoti, labai dailūs, ir vistiek, kad ir nukirsti, atauga vėl — užtatai nereikia jų apverkti, jie nemiršta, nes kaip kitaip jie dalyvautų šioje dienoje ir tokie gyvi? Taigi Evangelija, tiktai nesuprantamais žodžiais, kalba rpie juos.

Ne, sakė mano namiškiai, ir kunigas sakė, kai mokiausi pirmos išpažinties tiesų — ne, tai apie Viešpatį Dievą, Jo gyvenimą ir darbus kalba Keturios Evangelijos — ne apie medžius. Tačiau aš negaliu tikėti, kad nebūtų tenai minima ir berželiai — juk Dievulis yra vaikščiojęs žemėje, ir Jis turėjo matyti, kokius gražius juos Jis sutvėrė — kas gi kitas vilki tokius nekaltus vaikiškus drabužius, kaip jie? Ir kai jie išleidžia žirnelius pavasarį — jie, atrodo, verkia, kaip vaikai. Ir kaip jie kvepia — niekuomet neužmiršti. Aišku, Dievulis žino, kodėl Jis šiai dienai pasirinko tą medį ir jis yra Evangelijose paminimas.

Taip tikiu ir ties pirmuoju altoriumi. Jis padarytas senosios vaistinės prieangyje — išklota margi kilimai ir vazonai keistų gėlių, ir nežinomų gėlių primerkta puikiose vazose — aptiekorius gyvena labai poniškai. Ir beržai gaubia visą altorių. Beržai, žinoma. Ir kaipgi jie nebus pavadinti gerais, kai dabar kunigas, švi-tančiu arnotu apsivilkęs, giedamai skaito Pirmąją, ir mes suklupę maldingai, nosinaites pasidėję po baltais apdarais, klausomės. Argi nesuprantu lotyniškai, visai staiga: Eina Dievulis, — girdžiu, — eina Jis ir mokina žmones, ir pastebi Jis, kad jau įžengęs į miškelį. Jis stovi susigalvojęs, kaip čia visiems atidaryti dangų, ir ūmai junta, kad čia labai gera, ir taip gaivinančiai kvepia, ir pakėlė Jis akis, ir pamatė, jog tai beržynas.

Jau kyla žmonės, mus ragina, mes vėliai rūpestingai renkame gėles iš krepšelių, keičiamės poromis, užleidžiame kitas sukloti savo auką, stebime, kad nesusimaišytume, kad pačios mažiausios negriūtų ar nesuardytų tvarkos. Ir jokia kita mintis nelenda, jokia. Ir labai karšta, ir labai dulka visi keliai, ir dabar žygiuojame plentu, toli, iki panos Magdalenos koplyčios — prie antrojo altoriaus.

Ten saule taip labai šviečia, kad žvakės dvigubai greičiau dega, vaškas tirpsta ir saldžiai kvepia, ir vilioja iš kažkur atklydusią bitę. Ji skraido ir neria nosį į pamerktas gėles, o tarp tiulių ir šviesų, iškelta monstrancija — ir viską supa augšti beržai. Ir Evangelija gieda, kad Dievulis buvo kažką pamatęs beržo žirginėlyje ir prisilenkė pažiūrėti, ir pažino bitę. Jis stebėjo, kaip ji laipiojo ilgais drebančiais beržo karučais ir rinko medų, o krepšelį turėjo pasirišusi po kaklu, kaip mes. Ir Jis džiaugėsi, kad ji tokia darbšti, ir kad tokia aksominė, ir paglostė ją, ir ji žinojo, kas Jis, ir negylė.

Labai rūpėjo, kas paskui buvo apgiedama, tačiau jau vėl keliavome. O dabar reikėjo sukti mažomis gatvėmis, ir žmonės išsitiesė į ilgas eiles, ir taip atėjome prie trečio altoriaus, įruošto kapinių tarpuvartyje. Viršum augščiausių vartų yra skardos stogas, ir viršum stogo stovi angelas su trimitu vienoj, su svarstyklėmis kitoj rankoj. Viskas yra sena ir aptrūkinėję, tačiau, sako, jog jo svarstyklės visada teisingos ir bauginančios, o trimitas neužkimšta — kažkur gali būti, kažiką svarbaus dirbti, jam pašaukus turi ateiti. Tačiau šiandieną jis negali nieko — mes nesame atėję į jo šaukimą, nei į teismą — mes esame gyvi, mes lydime Dievulį kelionėje.

Angelas užtat ramiai žiūri į altorių, paruoštą po jo kojomis, baltą altorių, iš vienų mezginių, žvakių ir gėlių. Ir beržai yra čia. Kaipgi kitaip? Tai apie juos gieda Trečioji Evangelija, nes Viešpats dabar skaito baltą berželio tošį, kuri prirašyta rusvais brūkšneliais. Kas gi parašyta? — skaito Dievulis. — Nagi, ką Jis Pats parašė ant pirmojo beržo, kurį buvo paleidęs į žemę — kad medis gyventų ir linksmintų žmogaus akis ir širdį, ir kad visuomet Vainikų dienoje būtų prie altorių, ir prie kiekvienų gerų durų.

Kas gi daugiau parašyta tošyje? — Negalima žinoti, nes jau einame. Ir saulė taip liepsnoja, kai lenkiesi prieš monstranciją — spinduliai dega joje ir taip skaisčiai, jog negali pažvelgti į Dievo Veidą, kad ir vaikas esi. Mūsų gėlės krenta į smėlį ir dulkes, tačiau mes žinome, kad ir jos nemirs, nes per jas žengia Dievas, ir mes esame maži Jo tarnai ir lydime Jį. Per mūsų miestelį.

Ir štai jau vėl esame grįžę į šventorių, ir čia ketvirtas altorius. Visiškai pavargus klupu, o gal tiktai susmukus ant kojų sėdžiu ir klausausi Evangelijos: dabar viskas yra susirinkę — kvepėjimas, ir bitės dūzgimas, ir išlaistytas medus, kaip lukštai mūsų lankoje, ir Viešpaties gyvenimas. Girdžiu, kaip yra giedama, kad Jis vaikšto nuo vienų durų iki kitų, neaplenkdamas nė vienų, kurie prikalė prie savo staktos palaimintą ženklą—beržą, kaip pripažinimą, jog jie yra Vainikų Dienos žmonės. Ir tenai, kur nėra beržų, yra baisiai liūdna.