ESTETINĖ IR NATŪRALINE TIKROVĖ Spausdinti
I
1.    Klausimo kilme. Kasdieniniame gyvenime dažnai, — meno reiškinius vertinant — kriterijus: portretas — panašus, kaip gyvas. Scenoje — natūralu, kaip gyvenime. Arba priešingai: negyva, nepanašu, taip gyvenime nėra! Savaime suprantamas mastas: gyvenimas yra rodyklė, pagrindas, norma. Menas — tik gamtos sekimas — imitacija.

2.    Menas — gamtos sekimas, — labai sena pažiūra, — jos šaknys, nors neaiškiai sužymėtos, siekia Aristotelio laikų. Ypač išryškėjo prancūzų klasicizmo gadynėje, su Boileau priekyje: kad menas — gamtos sekimas — jis neabejoja, tik gamtą aprėžia: pripažįsta tik kilniosios natūros, pagražintos gamtos sekimą!

3.    XVII-XIX amžių sąvartoje romantikai skelbdami revoliuciją, iškeldami dvasinio gyvenimo pirmenybę, stengėsi pagrįsti meno savaimingą vertybę, nepriklausomą nuo gamtos normų ir nuo bet kurių pašalinių tarnybų (moralinės, socialinės ir kt. propagandos). Romantikų gadynėje atsirado pagarsėjusi formulė: menas — menui, formulė tiek pajuokta ir iškeikta per pusantro šimto metų, nors pajuokėjai labai retai kada sąžiningiau tebandė suprasti tai, ką romantikai šia formule norėjo pasakyti.
4.    Romantika kuriam laikui surašyta. Atėjo vieton idealizmo — pozityvizmas, materializmas. Vietoj spiritualizmo — realizmas, natūralizmas, tikslieji gamtos mokslai. Vyraujančią vietą užėmė gamta, natūra. Menas vėl liko tik gamtos sekimas. Meno uždavinys liko — kiek galint tiksliau, teisingiau atvaizduoti tikrovę su visomis jos šiukšlėmis. Menas — sekimas, ir nieko daugiau.

5.    Originalas visuomet geriau už sekimą. Gamta — daug vertingesnė už meną. Rimti vyrai, vadinamieji mokslinės estetikos atstovai, ėmė operuoti tokiais argumentais: Prisipažinkite: Florencijos bažnyčiose puikūs Madonos paveikslai. Bet jų bežiūrint ar nekrypo akys į gyvąsias kaimynines madonas su jų akių šilima, su jų gyvumu...? Ir į kurią madoną įdomiau buvo žiūrėti?

Gal kam tai šventvagiška. Tai kitas pavyzdys: Tikroji Neapolio įlanka ar nėra tūkstanteriopai geresnė už. bet kurį jos paveikslą? Kalnus - kuris menininkas sugebėjo tinkamai atvaizduoti? Menas čia visai bejėgis! Ne kas kitas — Goetne patsai pasakė: gyvas mopsas visuomet geresnis už numaliavotą.

*) Stutthofo koncentracijos stovykloje 1943-1944 metais.

6.    Lietuvoj — ši pažiūra turi stiprias šaknis. Nebekalbant apie marksistinius sluogsnius, kurių pasaulėžiūroje materija užima vyraujančią vietą, — šios pažiūros uoliai laikėsi ir pozityvizmo paunksmėj besiglaudžianti visuomenė. "Lietuvos žinių" skiltyse kitokio meno kriterijaus beveik neaptinkama.

7.    Draug su pozityvistais tą pačią giesmę gieda ir vyriausias kitos minties tyriausias teoretikas — Adomas Jakštas — Perėtojas — Druskius. Jis gyvena savąja jėzuitų estetika, — visur jieš-kodamas formalaus ir naudingo grožio. Menas — esąs sekimas gamta. Gamtos grožį sukūręs Dievas, o meno — žmogus. Savaime aišku, kuris grožis vertingesnis! Menininko užaavinys — būti arčiau dieviškojo grožio.

8.    Nenuostabu: abi mūsų srovės sutartinai pjovė drąsiai pasireiškiančių kritikų pažiūrą. Jos abi įsikando formulę: meną — menui, pas mus niekuomet nepasistengta suprasti, ką tos formulės kūrėjai norėjo tuo pasakyti, — dralijo tą formulę ir olbijo, — išjuokę formulę, — tikėjosi ir priešingą mintį sunaikinę. Ir šis neva teorinis priešo sunaikinimas mūsų plačioj visuomenėj stačiai vyrauja.

9.    Nenuostabu, kad ir mūsų bloko ginče gana ginčytina proga itin energiškai buvo skelbiama, gyvenimo herojus — vertesnis už knygos, gyvenimiškas herojizmas augščiau už meninį, — pažiūra — iš seno pozityvizmo.

10.    Klausimas — senas. Daug šimtmečių daug galvų laužyta ties juo. Aš neturiu pretenzijų klausimui išspręsti, surasti visiems privalomą teisybę, — ką nors įtikinti. Būsiu laimingas, jei mano pastabos sukels norą peržiūrėti įsitiki irimus — dar kartą pagalvoti. Ir antra: turiu atsiprašyti, kad mano pastabos bei pavyzdžiai bus pernelyg populiarios formos. To populiarumo griebiuosi anaiptol ne iš klausytojams pagarbos stokos, bet tik norėdamas mano pastabas konkretizuoti.

II

1. Visose senose istorijose tiesa: Kiekvienas menininkas savo kūrybai elementus semiasi iš gamtos, iš natūros, — iš realios tikrovės. Tai yra, ne tik kūrybos priemones (popierius, drobė, dažai, marmuras, molis, stygos, medis etc), bet ir kūrybos elementus, iš kurių komponuojami vaizdai, figūros, garsai, paveikslai .. . Net fantastiškiausias menas — kurio visuma nieko bendra su realia tikrove neturi (pvz. fantastiškos pasakos) — visuomet elementus semiasi iš tikrovės. Hoffmanas — kokių fantastiškų figūrų prikūrė, bet visos jos į žmones savo forma panašios. Tos figūros keistos: vienam kokio žmogiško savumo visiškai nėra, — kitur — savumai šimteriopai perdėti, bet vis dėlto fiziniai ir dvasiniai savumai panašūs į žmogiškuosius.

2.    Dalykas jų toksai: Gamtą pažįstame, santykiaudami su ja. Ją nuo savęs atskirdami, save nuo jos išskirdami. Nežinomus daiktus pažįstame tiktai palygindami su žinomais, kitą žmogų su pačiu savim. Velnio sąvoka sena. Vaizduoja jį visaip, tai striukas bukas vokietukas, ar ožys, tai žaltys etc. Dievas — kūrėjas — dvasinė sąvoka, betgi ji visuomet vaizduojama barzdoto seno žmogaus pavidalu. Dvasią Šventą atstovauja karvelis ir t.t. Net šitom dvasinėm realybėm vaizduoti naudojamasi realios materinės tikrovės duomenimis, nes kitaip tų sąvokų pavaizduoti neįmanoma todėl, kad žiūrovui — skaitytojui būtų nesuprantama.

3.    Lygiai ta pati padėtis ir mene. Meninei realybei atvaizduoti menininkas turi naudotis materinės realybės duomenimis, nes kitaip būtų nesuprantamas, — mes kitų priemonių meninei realybei konkretizuoti neturime.

4.    Tas pat faktas, kad menininkas naudojasi taip pat materiniais realiais duomenimis, kaip elementais savo kūryboie, ir sugundė minti, kad menas — gamtos sekimas. Šios minties skelbėjai visiškai pamiršta, kad elementų panaudojimas ir gamtos sekimas yra visiškai skirtingos sąvokos.

5.    Dailininkas piešia portretą. Štai, gatvėj labai gražus mergužėlės veidas. Piešia jį dailininkas labai tiksliai, ištikimai natūrai, "fotografiš-kai". Mergelės veidas iš paveikslo labai gražus, bet pats paveikslas labai dažnai meniškai yra niekam vertas. Gamtos sekiims — pilnas, natūros grožis pasilikęs, bet paveikslas menkas. Kodėl?

6.    Kitas pavyzdys. Bobos, uošvės, kokios senos raganos veidas — šlykščiausias. Piešia jį kitas dailininkas. Portretas panašus į natūrą. Veido šlykštybė portrete liko, bet paveikslas nuostabiai gražus! Teisingiau — geras. Sąvoka "gražus" čia nevisai tinka — čia geriau liktų sakyti dailus, meniškai stinrus. Sakyrime, mūsų rūpintojėliai, primityvūs, tautos plastika su grožio sąvoka menkai ka derinasi, bet meniskai labai vertingi, dailūs. Arba prisiminkime Rubenso girtus pilvūzus Šilėnus - Satyrus, nuogas sudribusias bobas — gyvenime, natūroj juk, turbūt, baisiai šlykštu, o Rubenso paveiksle — nemarios vertybės. Arba visa Goyos tapyba. Kokias baisias šmėklas maliavoj a — o paveikslai: šedevras! Arba visa bizantiškos mokyklos ikonografija, koki šlykštūs išdžiūvę veidai — ir koks menas!

7.    Kas čia pasidarė? Šlykštybė, kuria gyvename bjaurimės — pasidarė grožiu, dailybe. Juk visa tai, kas gyvenime šlykštu, ir paveiksle pasiliko. Kas atsitiko? Kokios aplinkybės, kokia jėga šlykštybę pavertė grožiu?

8.    Dar toliau. Tas pat šlykštus veidas. Piešia jį keli dailininkai. Visų paveikslai yra vienodai dailūs, meniškai stiprūs. Visuose paveiksluose pasiliko ta natūros šlykštybė, visuose paveiksluose ta natūra aiškiai atpažįstama, paveikslai panašūs į natūrą, bet visi paveikslai savo tarpe yra toki skirtingi, vienas į kitą nepanašūs. Koks gi čia dalykas? Kaipgi tai galėjo atsitikti? — Natūra ta pati, dažnai drobėje tie patys. — piešta tuo pat laiku, paveikslai panašūs į natūrą, o paveikslai skirtingi.

9.    Čia įvyko žymus procesas, kurio esmę ir tektų išaiškinti. Kiekvienas dailininkas veikė pagal savo meno dėsnius ir natūralią tikrovę pavertė estetine tikrove. Kitaip tariant, iš realiosios materialinės tikrovės sukūrė visiškai kitą iliuzorinę estetinę tikrovę. Tai yra dvi vriškai skirtingos tikrovės, savo tarpe net nelygintinos, *~es čia joks palyginimas neįmanomas. Taip kaip neįmanoma palyginti senas vyžas su krupniku ar mėšlavežimį su Grįžulio ratais.

10.    Jeigu mes nesame kraštutinės idealistinės filosofijos, skelbiančios, kad visi pasaulio daiktai yra mūsų vaizduotės vaisius, jei nesame tos filosofijos sekėjai, tai mums visi natūros daiktai turi realią objektyvią egzistenciją. Mums stalas yra stalas, vistiek ar mes jo esme pažįstam ar nemžistam. Pagal Kanto sąvokas jis turi 4 matavimo galimumus, jį galima perkelti kiton vieton, atsisėsti ant jo, karafkutę pasidėti — visuma nesikeis. O paveiksle stalai neturi matavimų, jų iš vietos nepajudinsi, neišneši kiton vieton. Realią natūros mergužėlę gali ir apkabinti ir pabučiuoti ir limonadu pavaišinti, o į paveikslo mergužėlę negi pilsi limonado. Ne, — ten visiškai skirtingos nenalvgi^amos vertybės. Me-
niška realvbė ne objektyvi; bet subjektyvi realybė. (Bet apie tai vėliau kalbėsime.

11. Daugiausia panašumo i natūrą turi teatrinė estetinė realybė. Bet ir čia jos yra visiškai skirtingos. Bet ?iu sk'rte^vbių čia neminėsiu, nes perdaug užtruksim ties šituo elementariu reikalu.

12. Menininkas, kurdamas estetinę realvbę, semdamas kūrybos elementus iš realiosios tikrovės, žinoma, tos tikrovės duomenų yra suvaržytas. Sakysime, piešia jis minėtą Goethės mopsą. Jis negali piešti mopso uodegos iš kaktos išdygusios, jei natūra yra paskyrusi uodegai visai kita vieta. Taip pat ir kitos kūno dalys. Jei nupieši mopsą su uodega kaktoj — visi sakys — melas. Nebent kokioj pasakoj, kur viskas neturi pretenzijų į realybę, kur skaitytojas pats žino, kad jį apgaus. Vadinasi, menininkas priklauso nuo natūros: elementų ir jų sandoros, pasakyčiau, kompozicijos atžvilgiu. Bet ir tiek.

13.    Estetinė realybė priklauso toliau jau nuo menininko psichiškos padėties (nekalbant apie jo specifinį ir bendruosius gabumus, — amato mokėjimą). Menininkas vaizduoja objektą taip, kaip jis jį natūroje mato. Ne visi žmonės tą patį daiktą tuo pat metu vienodai mato, — ne tie patys bruožai krinta į akį. Vienam, pavyzdžiui, krinta į akį mergužėlės šypsena, kitam akutės, trečiam liemenėlis, ketvirtam — apie blauzdų lieknumą visą elegiją dūsautiną parašo . ..

14.    Dailininkas ties bruožais, jam labiausiai kritusiais į akį, sukaupia visą savo dėmesį, padarydamas juos centriniais, prie jų visus kitus prikomponuodamas, kad jie atitiktų realią tikrovę, kitus bruožus išryškina, kitus visai nutušuoja. Vadinas, paveiksle pavaizduoti ne tik realieji laukujai natūros bruožai, bet ir paties dailininko laukujai savumai, — jo skonis, — jo vidaus kultūra. Vadinasi, paveiksle natūra jau yra kitais — dailininko psichikos bruožais papildyta.

15.    Pro laukujas formas stebimas žmogaus vidujis turinys, — sąsaja tarp fizinių ir dvasinių žmogaus savumų seniai įrodyta. "Iš veido pažinsi žmogų, iš judesių, iš eisenos". Vėliai: iš karto pro laukujas formas ne visą turinį pastebėsi. Vienas dailininkas pastebi vieną dalį, kitas — kitą. Turinio dalies pastebėjimas vėl priklauso nuo dailininko paties psichinių suvumų. Kiekvienas dailininkas stengiasi išreikšti savo pastebėtą turinio dalį savo priemonėmis, atitinkančiomis jo skonį, nuotaiką, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą. Iš čia to paties veido tokie skirtingi paveikslai.

16.    Ten turima natūralinė tikrovė estetinėje yra tuo pačiu metu papildyta ir aprėžta. Ji yra papildyta meniškomis priemonėmis, menininko individualumu, — natūros vidaus turinio elementais. Papildomieji elementai meno kūriniui dažnai svarbesni, negu realieji natūros duomenys. Itin pabrėžtina, kad tas papildymas vyksta ne pridėjimo, bet organiško išauginimo tvarka. Čia jau susiduriama su vadinamąja.

17.    Kompozicijos problema. Natūra, anestetinė tikrovė, kompozicinio tikslingumo nežino,— t;ks-lingumo, pagrįsto kuria nors organizuojančia idėja. Sakysime, normalus buvo veidas. Kažkas ėmė ir nusuko nosį be jokios idėjos. Nusukta nosis visiškai nesiderina su likusiomis dalimis, su aplinkuma. Meno paveiksle nusukta nosis — harmonizuojasi su visuma — kitos kūno dalys, linijos, spalvos, šviesos, šešėliai, — viskas sudaro organinį vienetą. Natūroj gali pataisyti nosį. Veidas lieka tas pat. Paveiksle to nepadarysi, — keisk jam visą visumą — piešk naują paveikslą.

18.    Kompozicija — harmoningas paskirų elementų derinys, būtų galima palyginti su orkestringumo dėsniu. Kiekvienas paskiras garsas yra anestetinis — natūralus, nei meniškas, nei nemeniškas. Atskirų balsų melodijos derinys sudaro jau estetinį reiškinį. Paskiri muzikos instrumentai — nei blogi, nei geri, bet jų darnus suderintas skambėjimas orkestre jau sudaro meno kūrinį. Tas pats kompozicinis pavienių dalių derinys turi pasireikšti kievienoje meno šakoje  - be kompozicinio darnumo nėra meno.

19.    Estetinėje realybėje natūra, minėjome, yra ne tik papildyta, bet ir aprėžta. Menininkas ne visą natūrą pavaizduoja, bet tiktai jos dalį. Dar daugiau, jis panaudoja natūros dalies ne visus bruožus, bet tik tų bruožų dalį. Dar daugiau — vienus bruožus jis sąmoningai padidina, pastiprina, išryškina, kitus tik apgraibomis tepaliečia, kitus gi sąmoningai nutušuoja. Vadinasi, menininkas duoda tik dalį, didesnę ar mažesnę, natūros, — ir tai dar perkreiptą. Bet šitas dalinis vaizdavimas ir perkeitimas turi visuotinumo galios.

20.    Prisiminkit tik seną meno dėsnį, kuriuo atsiremia visa simbolika, visi palyginimai ir metaforos, ir daugelis kitų vaizdavimo priemonių, — dėsnį pars pro toto. Menininkas moka, bent turi mokėti parinkti vaizdavimui tokią visumos dalį ir taip ją meno priėmėjui — skaitytojui, klausytojui, žiūrovui, — perduoti, kad priėmėjo sąmonėje tuojau savaime susikurtų visumos paveikslas, pati visuma. Tai yra itin svarbus mano pažymys. Jei menininkas to negali pad ryti — jis joks menininkas. Iškeldami šio pažymio vertę, tučtuojau susiduriame su dar svarbesne problema.

21.    Ar menas, estetinis grožis turi objektyvią egzistenciją — tokią pat kaip natūralioji realybė, — ar jis egzistuoja tiktai meno priėmė o sąmonėje? Tai vėl labai sena problema. Abi atsakymo rūši turėjo labai stiprių šalininkų ir teoretikų. Aš nedrįstu pretenduoti šią painiavą išspręsti, — aš norėčiau tiktai atkreipti dėmesį į visiems žinomus, tik reikiamu momentu pam'rš-tamus dalykus.

22.    Kodėl vieni dalykai vienam žmogui patinka, kitam — ne? Vienas kuriuo meno veikalu sužavėtas, kito tas veikalas visai nejaudina. Tam reikalui yra pigus ir aiškus atsakymas: tai skonio reikalas, o dėl skonio, esą, nesiginčijama. Tai, žinoma, tiesa. Eet vis dėlto: druska yra druska visiem žmonėm. Tiesa, vienas mėgsta sūresnius žalibarščius, kitas — mažiau sūrius, bet niekas nepasakys, k^d druska yra saldi. Skonis lieka skoniu, bet saldumas l'eka cukrrus savybė, o ne druskos. Vadinasi, šiuo atžvilgiu išeitų, kad žmonių skonis yra vienodas. Vadinasi, saldumas, sūrumas egzistuoja objektyviai, egzistuoja, kaip Kantas pasakytų, in sich.

AMEDEO MODIGLIAN (1884 - 1920)
SĖDINTI MOTERIS

23. Na, taip — bet ar šis pavyzdys mums ką pagelbsti? Saldumas, sūrumas priklauso fiziniam pasauliui, tai yra materijos savumas, o grožis, estetinė vertybė, — juk materijos pasauliui nepriklauso. Tai yra dvasinio pasaulio veiksnys. Ar galima šitokius dalykus lyginti? Žinoma, lyginti negarma. Bet jų niekas ir nelygina. Šių skirtingų vertybių sugretinimas tiktai pabrėžia jų skirtingumą, — tai yra savo rūšies neigiama-sai palyginimas. Jis pabrėžia tiktai, kad dvasios pasaulis iš prigimties yra subjektyvus. Jisai egzistuoja tiktai tam tikrą metą žmogaus sąmonėje.

24. Dar toliau. Cukrus ar būtų saldus, druska — sūri, — jei nebūtų žmogaus, kuris tuos savumus vertina ir skelbia sprendimą? Čia saldu, čia sūru? Ko verta būtų saulės š.luma, jei nebūtų gyvų alsuojančių esybių. Akmeniui vis tiek. Ar jam šilta ar jam šalta. Šviesu ar tamsu.

25.    O meilė — ar egzistuoja objektyviai? Ratas iš žmonių, kuris šio jausmo neišgyvena , retai kam šis jausmas visiškai neegzistuoja. Kaip toje vokiškoje dainuškoje "Die Liebe ist aus"— jos jam nebėr, ji jam jau nebeegzistuoja. Jis ją prisimena, teoretiškai samprotauja, bet jausmo nebėr. Lygiai, kaip viengungis ir senmergė niekuomet nesupras tėvų jausmo vaikams, — čia jau jokie pratimai, jokios teorijos nieko negelbės. Vadinas: jausmai, tie dvasinio pasaulio dalykai, egzistuoja tiktai žmogaus sąmonėje ir tik tą metą, kai žmogus jaučia.

26.    Tad kada, kur ir kaip egzistuoja meno veikalai — estetinė tikrovė? Išleista, atspausdinta Beethoveno sonata ar jau yra meno veikalas? tiksliau — estetinė tikrovė? Turbūt, kad taip? Kas ją sudaro? Popierius, rutuliukai, kabliukai, brūkšniai, diezai, bemoliai? Ne, čia dar jokia muzika! Tai gal kabliukų, brūkšnių, memolių, diezų sandora yra muzika? Ne, ir ta savyje beprasmių ženklų sandora dar nėra muzika. Muzika yra skambančių garsų sandora, — ji tampa estetinė realybė tiktai tuomet, kai pasiekia muzikuotojo ar klausytojo sąmonę ir sukelia estetinius išgyvenimus. Dar daugiau. Beet-hovenas, kaip žinoma, apkurto, garsų nebegirdėjo, bet jo sąmonė buvo pilna muzikos, — kurtumas jam nekliudė komponuoti nuostabaus grožio dalykus. Ženkliukai ir kabliukai gaidose nebuvo parašyti, fortepijono stygos neskambėjo, bet muzika, estetinė realybė — vis dėlto egzistavo!

27.    Visiškai panaši padėtis ir kitose meno atžalose, literatūroj, skulptūroj, tapyboj, teatre... Materialioji meno pusė, teisingiau — materialinės priemonės estetinei realybei fiksuoti (gaidos, popierius, brūkšniai, raidės, knygos, spalvos, marmuras ir t.t.), materijos forma ir struktūra yra tik priemonės sukelti estetiniam išgyvenimui žmogaus dvasioje. Vadinasi: estetinė realybė gyvena tiktai žmogaus dvasioje.

28.    Estetinei realybei sukurti menininkas gali, kartais net privalo, naudoti gyvenimiškos teisybės atžvilgiu aiškiai melagingas priemones. Pvz., scenoje karaliui reikalingas aukso vainikas. Padirbk iš gryno aukso, — neblizgės — nebus panašus į auksą. Bet kai padarai jį iš blizgančio popieriaus — spindi tikru auksu. Babravičius Maskvoj, operoje "Borisas Godunovas", įjojo geru arkliu, žmonės juokėsi, o kai arklys scenoje nepadoriai pasielgė, tikras skandalas. O kai Tay-rovo teatre "Žyrofle — Žyrofla" banditai įjoja prie pilvo pasikabinę arklių galvas, — pasirodė tikras raitelių būrys. Senis Coąuelin pasakoja: vaidinant seną prancūzišką melodramą, herojus įbėga scenon užmovęs ant kardo nužudytos herojės širdį, raudonos flanelės gabalėlį — pubii-ką pagauna siaubo jausmas. Herojus, norėdamas sukelti publikoje dar stipresnių pergyvenimų — vietoje flanelės užmovė tikrą širdį — ne žmogaus, bet avino, kuri esanti panaši, — publikoje visuotinis nusikvatojimas. Vadinasi: teisybės jausmą estetinėje tikrovėje gali sukelti visai melagingi natūralinės tikrovės dalykai. Esant reikalui, menininkas gali piešti ir mopsą su uodega išdygusią iš nosies, — taip darė ir Hoffmanas ir visi pasakų meisteriai. Tai buvo visiškai teisinga estetinė realybė!

29.    Visos meno šakos suskyla į dvi didžiuli srovi — plastinį ir dvasinį, apčiuopiamą ir neapčiuopiamą meną. Tikriau sakant: statinį ir kinetinį meną. Veikmės ir priėmėjo sąvokų atžvilgiu, jų tarpe yra didelis skirtumas. Pagaliau teatro menas užima visai atskirą vietą.

30.    Plastinis menas — tapyba, skulptūra, architektūra. Estetinei realybei sukelti žmogaus sąmonėje jis turi pastovias nesikeičiančias formas — priemones. Formos, spalvos, linijos, jų kartu sudaryta sandora, nesikaitalioja, besiranda statinėje padėtyje. Tad ir jų sukelti estetiniai pergyvenimai — pastovūs. O literatūra ir muzika iš karto viso išgyvenimo neduoda, kol skaitai knygą, klausaisi simfonijos — vaizdai auga; emocijos ir išgyvenimai — auga.

31.    Teatro menas yra sinkretinis menas. Net ne sintetinis, kaip Wagneris ir paskui jį kiti neoromantikai svajojo, bet sinkretinis. Jis drauge yra ir statiškas ir kinetiškas. Jis apima architektūrą, tapybą, skulptūrą, poeziją, muziką, choreografiją ir kitus elementus. Tik blogame teatre šitie elementai yra sudėjimo tvarka aprėpti. Paskirai šie elementai išauginti negali būti krūvon sudėti — negali jų suma sudaryti menišką vienetą. Teatre šie menai turi sinkretiškai organiškai drauge išaugti — sudaryti organišką vienetą. Ranka, koja, galva priklauso sveiksm organizmui. Galima šios dalys dirbtinai mechanišku būdu atimti — organizmo visuma bus sugriauta, jų organizmui niekuomet nebeprigydysi. Tas pat ir teatre. Be kurios nors vienos organiškai išaugusios dalies, pvz., muzikos, plastikos, teatro menas bus jau sužalotas.

32.    Teatro menas, kaip apimąs visas kitas meno šakas, yra augščiausias. Nenuostabu, kad ir jo įtaka žmonijos dvasios gyvenime buvo ir g:l tebėra pati didžiausia. Jis betarpiškai veikia mases, jis sukelia stipriausią išgyvenimą ir didžiausius vaidus. Ir vis dėl to:

33.    Teatro menas gyvas ir egzistuoja, — kol tęsias spektaklis, kol skamba garsai, mirga spalvos, juda aktoriai, alsuoja publika. Pasibaigė spektaklis — pasibaigė menas. Ir niekas niekuomet nebesugrąžins, neberestauruos to spektaklio meno! Bus kitas spektaklis, bus šis tas iš jo pakartota, bet ir nauji elementai, — bus jau kitas spektaklis, nebe anas, — kitas menas. Vadinasi, net ir augščiausio meno egzistencija tėra grynai efemerine.

34.    Teatre pačiame: paskiri elementai ir pasilieka paskiri. Nupieštos dekoracijos ant virvių kybo, įvairiaspalvės lempos ir prožektoriai įvairiuose kampuose suraišioti, — baldai stovi sau pastatyti, architektūros elementai užima vėl savo vietą, pagaliau aktorius juda ir kalba po sceną vėl atskirai. Faktiškai scena spektaklio metu panaši į sandėlį, kuriame įvairūs daiktai pagal tam tikrą planą sudėlioti. Visiškai skirtingos prigimties daiktai ir dar plius — žmogus! O mes kalbėjome apie kažkokį organišką sinkretiškumą. Ar tai nėra nesąmonė? Kaip iš sandėlio gali pasidaryti gyvas organizmas?

35.    Ir vis dėlto organizmas susidaro. Paskirų scenos elementų sužadinta žiūrovo sąmonė tą organizmą išaugina. Tiktai blogame, netobulame teatre žiūrovas paskirai paima dekoracijas, apstatymą, apystovas ir atskirų aktorių meną. Gerame teatre visa tai yra nedaloma. Štai, neseniai Vilniaus laikraščio recenzentas, papeikdamas vieno jauno režisieriaus darbą, skelbė, kad būta, esą, ir muzikos, bet jis jos negalįs vertinti, nes jos nebuvę galima klausyti, buvę, esą, reikalinga aktorių žodžius sekti. Šitame nemokšos papeikime glūdi augščiausias pagyrimas: buvo muzika, bet ji nesklaidė visumos, ji prisiderino prie tos visumos, ji paskirai negali būti vertinama. Ji buvo tik sudėtinė organinė spektaklio dalis! Lygiai tokie pat uždaviniai ir kitų spektaklio kūrėjų! Jie duoda impulsus, iš kurių vieningą organizmą augina žiūrovas!

36.    Fizinė meno kūrinių pusė, — tik priemonė sukelti meno priėmėjo dvasioje menininko norimus išgyvenimus. Iš čia ir susidaro tai, kas vadinama skonis, įvairenybė, ar dėl skonio nesiginčijama. Iš čia toks skirtingas meno kūrinių vertinimas.

37.    Ir realioje tikrovėje esti: štai koks galvažudys nudobė žmogų. Nudobtojo artimieji verkia. Sielojasi dėl jo mirties. Kaimynai jaudinąs. O koks praeivis eina pro šalį visai nesijudindamas — jam nei šilta nei šalta. Vienas nagu brūžina stiklą — jam tai, matyti, m?lonu, o kit?m nuo tų garsų lyg dantį skauda — taip šlykštu. Vienam degtinė su pipirais — vienas smagumėlis, o kitam tokia smarvė gomurį rėžia. Vienam patinka senos prancūzės, kitam jaunos lenkaitės, trečiam plačiastuomenės vokietės. Kaip toje dainoje, vienas geria saldų midų, kitas arielkėlę. Vadinasi, tie patys fiziniai konkretūs objektyviai egzistuoją faktai veikia visiškai skirtingai žmones.

38.    Panašiai veikia ir meno kūriniai. Čia, tarp kitko, atsiliepia jau seniai pastebėtasai žmogaus psichikos dėsnis: žmogui labiausiai patinka tai, kas yra artimiausia jo paties dvasiai, — tai yra vadinamasis simpatijos dėsnis. Kas žmogui yra svetima, nauja, nepažįstama — jam atrodo gal įdomu, kurijoziška, bet lieka vis dėlto nepatrauklu, ilgam jo nesužavi. Skurdi tolimosios šiaurės gamta šiauriečiui daug mielesnė negu trofikų klimato gamta, o pietietis šiaurės gamtos skurde iš nusiminimo numirtų. Pajūrio gyventojui jūra — neišsemiamas grožis, o kalnuose jam stačiai tvanku, tuo tarpu kai kalnų gyventojas pajūry baisia nostalgija kankinasi.

39.    Tas pat ir meno dalykuose. Žmogus meno kūriny pirmiausia jieško tai, kas jam artima. Storžieviškos prigimties piliečiui visuomet patiks labiau storžieviški vaizdai, negu koki sentimentalūs dūsavimai. Religingam žmogui koks silpnas šventojo eilėraštis ar literatūros atžvilgiu analfabetiška giesmė būna dažnai tokia meili dvasiai, o bedieviui sukelia tai piktą šypseną. Savaimingas japonų menas, tiek žavįs rytų pasaulio žmones, europiečiui labai sunkiai suprantamas. Kad kaimo basetlijos stygos virpėtų, reikia gero smičiaus, o Eolo arfa nuo lengvučio vėjelio nuostabiai skamba.

40.    Juo jautresnis, juo plačiau išsilavinęs žmogus, — juo platesnė jo dvasios apimtis, juo plačiau ir jautriau jis reaguoja į meno kūrinio, pasakyčiau, premisinius akstinus. Pirmąkart matančiam klasinį baletą iš viso meno lieka tiktai balerinos kojos. Bet išlavinto, jautraus tam menui skonio žiūrovui klasinis baletas sukelia nuostabių išgyvenimų. Todėl tad meno dalykuose vietoj viešosios formulės "skonis — įvairus", teisingiau būtų sakyti: žmonių jautrumas ir išsilavinimas toks įvairus!

41.    Meno kūrinio priėmėjas — drauge ir jo vertintojas — neišvengiamai turi aprėpti: realios tikrovės kūrybines premisas (tariant — kūrybos objektą), menininko pastabumą, — ką ir kaip pastebėjo, kiek jo pastabumas buvo esminis, sugebėjimas pastebėtuosius bruožus išreikšti, jo mokėjimas pastebėti objekto viduji turinį, — visą tai suorganizuoti į organišką vienstą su spalvom, linijom, judesiais, šviesom, šešė'iais... Visam tam aprėoti, susintetinti jų, kaip aksiinų, išgyvenimus, pajėgumą — nėra toks lengvas dalykas.. Čia reikia ir jautrumo ir išsilavinimo. O žmonės šituo atžvilgiu toki nelygūs!

42.    Minėjau — meno egzistencija yra iliuzorine, ji gyva tik priėmėjo sąmonėje, sukeldama tam tikrus pergyvenimus, — kurie paprastai yra vadinami emocijomis. Tokiu būdu visas meno uždavinys, visos jo pareigos — sukelti priėmėjo emocijas. Nes, — jeigu emocijų nesukelsi, — priėmėjas jo savo sąmonėje nerealizuos, — jis neturės egzistencijos. Šis faktas mus stačiai atvedė j nelaimingąją formulę "menas — menui".

43.    Kaip minėta, ši formulė atsirado kaip protestas prieš bandymus meną pavergti visokiems utilitariniams tikslams: skelbti kokiom idėjom, moralėm, išgarbinimui, etc. Romantikai prieš tą griežtai užprotestavo, sakydami, kad kas nori idealų ar moralų — tegu skaito filosofiją, ar moralinius traktatus, politines brošiūras ar laikraščius.  Tuo tarpu menas turi saviškus tikslus.

44.    Iš to visiškai neseka, kad mene neturėtų būti idėjų. Meno veikale panaudotos ideologijos yra anaiptol nemenkesnės priemonės emocijcms sukelti, negu visos kitos. Idėjų gausumas ir stiprumas, jų meninis pateisinimas meno kūriniui yra itin svarbu. Jos yra pagrindas sudaryti veikalo dideliam turiniui. Juo didesnis turinys, juo stipresnė ta turinio forma, juo harmoningesne turinio ir formos sandora — juo stipresnis meno kūrinys. Tiktai čia: idėjos nėra meno tikslas, bet tik kūrybinė priemonė, kaip ir visos kitos. Todėl tad senoji pašiepiama formulė" menas — menui" reiktų perkrikštyti į kitą, daug tikslesnę, būtent: menas žmogui.

45.    Meno kūrinio esmės suvedimas į emocinius išgyvenimus — ar nėra perdaug siauras supratimas? Paveikslai juk mums duoda pasigrožėjimą vaizdais, spalvomis; romanai supažindina su svetimais kraštais, svetimais žmonėmis, istorine praeitimi, iškelia naujų problemų, ir visokiausių žinojimo sričių. Eilėraščiai žavi ir vaizdais, ir idėjomis, ir skambumu, ir melodingumu. Dramos, tragedijos — moko tėvynės meilės, heroizmo, stiprina charakterį etc. Kas gi yra tos emocijos, palyginti su šitais ir kitais visais meno nuopelnais?

46.    Atsakas paaiškės įsižiūrint į tų nuopelnų esmę. Romanas vertingas ne vien tik gamtos ir žmonių aprašymais ar istorinėmis žiniomis. Tiem dalykam pareikšti yra kitos daug tobulesnės formos. Visi tie aprašymai, tos istorinės žinios, idėjos, charakteriai romane yra svarbūs, bet ne pavieni, o visumoje. Kaip galima, sakysime, vertinti žmogaus nosį, nupjautą nuo viso veido? Taip pat negali vertinti istorinių žinių atitrauktai nuo visos kitos romano medžiagos. Ta medžiaga, tie visi paskiri elementai susiorganizavę į organinį vienetą — tiktai skaitytojo priėmėjo sąmonėje. Kitais žodžiais tariant, tie visi elementai, tie visi meno "nuopelnai" yra tik kūrybinė daugiau ar mažiau pajėgi priemonė meno tikslą pasiekti — sukelti emocinius išgyvenimus — realizuoti sąmonėje meno kūrinį.

47.    Estetinės emocijos nėra jau toks menkas dalykas, kaip tai kartais galėtų atrodyti. Estetinių emocijų troškulys yra įgimtas kiekvienam žmogui, pasireiškęs nuo pat žmonijos kultūros lopšio. Tai yra kažkoks dar mažai ištirtas instinktas, nemažiau gajus, kaip visi kiti pirminiai instinktai. Ledynų gadynės žmogus tamsiuose urvuose tebelindėjo, žemėje augštininkas gulėdamas akmeniu ant akmens kokius nuostabius raižinius raižė! Daina, muzika, plastinis menas, vaidyba irgi prasidėjo su pirmaisiais žmogaus žingsniais civilizacijos raidoje. Net pirminio žmogaus santykiavimas su dievybe reiškėsi tomis priemonėmis ir formomis, kurias šiandien vadiname meninėmis.

48.    Panem et circenses — šaukė įsisiūbavus alkana romėnų minia. Šiame klaikiame klyksme fizinis ir dvasinis alkis atsidūrė toje pat plotmėje. Ko romėnų minia troško, šaukdama circenses? Regyklų? Troško jinai estetinių emocijų, nes regykla — viena pačių stipriausių ir universaliausių priemonių joms sukelti. Su vien duona, su vienu fizinio alkio tenkinimu minia nenorėjo, negalėjo gyventi. Visa senovės pasaulio istorija — tolydis šio dėsnio patvirtinimas. Ne be reikalo meno kūrybos žygiai — estetinių emocijų tiekimas buvo organizuojami valstybiniu mastu.

49.    Ta pati padėtis buvo ir viduramžiais, kai meno kūrybos organizacija buvo išslydus iš valstybės globos. Tačiau jos nustelbti neįstengė jokie įvykiai, jokios katastrofos. Šimtai, tūkstančiai įvairiaspalvių mintų, histrijonų, žonglierių, spielmanų, trubadūrų pasklido po Europą, įvairiausiomis priemonėmis keldami tas emocijas. Tai buvo profesionalai. Tačiau ir ne profesionalai, nežinomi menininkai, paskendę plačiose gyventojų masėse, kūrė tautodailę, kūrė tautosaką, — tą tikrą beraščių literatūrą. Veikiai įsikiša bažnyčios, organizuoja religines dramas, vaidinimus, misterijas, moralité; miestai su jų iškilmingomis procesijomis, eisenomis, pomoo-mis, išeina įvairios draugovės, brolijos, pagaliau ir pati valstybė. Naujausiais laikais kūryba išsivysto dar platesniu mastu.

50.    Naujausiais laikais dvasinio alkio tenkinimas vertinamas daugiau negu fizinio. Pagal meno kūrybos pajėgumą sprendžiame apie tautų kultūros pažangumą ir atitinkamai ją gerbiame. Kas iš mūsų žino, kokią duoną norvegai turi ir kokią ją kepa ir kiek jos turi? Visas pasaulis gerbia norvegus anaiptol ne dėl jų silkių, — norvegai užėmė pasauly garbingą vietą savo Ibsenu, Hamsunu, Munchu, Griegu .. . Per visą žmonijos kultūros raidą estetinės emocijos vaidina išimtinai svarbų vaidmenį, nemenkesnį už duonos.

51.    Ne, estetinės emocijos, estetinė realybė anaiptol nėra menkas reikalas. Anaiptol nėra žaislas ar priemonė įdomiai laikui praleisti. Bet ir duoną ne visi vienodai valgo. Vieni blynus, pyragus kepa, kiti varles ryja. Yra ir žmonų, kuriems estetinės emocijos tik tiek įdomu, kiek įdomus laiko praleidimas. Bet vėl — iš esmės pažvelgus, ir jie klysta, taip manydami. Jie nori, sakysime, įdomiai praleisti laiką, eina į operetę, eina į farsą. Ką tai reiškia? Reiškia, kad ir jie nori ištrūkti savo dvasioje iš realiosios tikrovės, nori pagyvinti efemerine, estetine realybe.   Jie nori tam tikrų estetinių emocijų. Žinoma, estetinės emocijos nėra lygios. Vienos gilasnės, kitos paviršutiniškesnės. Vienos tauresnės, kitos su žemesniais instinktais besigiminiuojančios. Ak, ir duoną ne visi vienodą valgo. Vieni mėgsta rūgščią, kiti — paplikytą, kiti — druska pabarstytą.

52.    Estetinių emocijų esmė nėra lengva apibrėžti, kaip ir visų painių emocijų esmė. Tai yra pradžiapradė sąvoka. Kiekvienas žmogus jaučia alkį. Yra žinomos labai didelės kančios, kylančios alkanam žmogui. Kam teko pabadauti, tas puikiai žino, kas yra alkis. Bet kaip žodžiais galima būtų nusakyti jo esmė? Trūksta maisto? Tuščias skilvis? Tačiau: maistas — maistu, skilvis — skilviu, visi su tuo susiję fiziniai procesai lieka sau, o alkio esmė lieka nenustatyta. Tas pat tektų pasakyti ir estetinės emocijos reikalu. Jas galima aprašyti, galima atpasakoti jų vykimo procesą, bet jų esmės nepaaiškinsi. Kas, pagaliau, yra gyvybė? Širdies plakimas, alsavimas, kojų kilnojimas? Visa tai yra tik fiziniai procesai. Gyvybės pasireiškimo pažymiai, bet ar pati gyvybė? Esame gyvi, bet kas yra gyvybė — nemokame pasakyti.

53.    Alkanas žmogus, gavęs pavalgyti, jaučia tam tikrą pasitenkinimą. Kas yra tas pasitenkinimas? Kokia jo esmė, vėl negalime žodžiais to nusakyti. Žmogus jaučia, kad jam, pasotinus alkį, pasidarė gera, malonu, miela gyventi. Analogiškai jaučiasi ir žmogus, dvasinę dalį patenkinęs. Įvyksta žmogaus dvasioje tam tikras procesas, kurį Aristotelis dar pavadino katarsiu — apsivalymu, sielos nuskaidrinimu. šitų nuskaidri-nimų estetinių emocijų pasiilgęs žmogus ir trokšta. Toki nuskaidrinimą ir duoda ne realioji anes-tetinė, bet tiktai estetinė realybė.

54.    Gyvenime dažnai tenka matyti mirusius ar žuvusių lavonus, — jie niekuomet mūsų dvasioje katarsio nesukelia. Juo labiau nesukelia patsai žmogaus žudymo procesas. Priešingai, — mums pasidaro graudu, baugu, baisiai sunku dvasioje, bet kokio palengvinimo dvasioje nejaučiame. Kartais mūsų jausmai jau yra tiek atbukę, kad mes be jokio susigraudinimo praeiname pro lavonus, pro šimtus jų. Tačiau kai teatre, dramoje, tragedijoje žudomas žmogus, žiūrovui širdis padvigubina plaktis, plaukai šiaušiasi. Žiūrovas žino, kad visa tai yra tik iliuzija, atseit, melagystė, kad niekas scenoje nieko po teisybei nesmaugia, o vis dėlto šiurpas nukreč:a. Tragedijai pasibaigus, žiūrovo dvasioje pasilieka kažkaip šviesu, lengva. Kartais net ištisas savaites sapnuojasi regėtieji vaizdai, jaudina ir svaigina dvasią. Jaudina ne kurios nors idėjos, scenoje sukeltosios, bet jaudina visa spektaklio visuma.  Išgyventieji jausmai — emocijos.