MOTESSORI PRINCIPAI KASDIENYBĖJE Spausdinti
Paplitusi nuomone apie Marijos Montessori metodą dažnai esti šališka ir neesmine, žinoma, kad M. Montessori darželyje neleidžiama žaisti lėlėmis, kad nėra įprastų vaikiškų žaislų, kad vaikams niekas neseka pasakų, kad jau ketverių metų vaikai "mokomi" skaityti. Dar pridedama montesorinės medžiagos brangumas ir "negyvenimiškumas". šią nuomonę   tenka  dažnai  išgirsti. Ir tikrai negalima nuneigti, kad faktai būtų neteisingi. Tik šituose samprotavimuose nėra nusakoma esmė ir principas, o greičiau jie nušviečia neteisingą montesorinio metodo esmės supratimą.

Marija Montessori buvo medikė ir giliai tikinti katalikė. Jos priėjimas prie vaiko sielos yra kitoks, kaip kitų mokslininkų, besidominčių vaiko siela.   Jean Piaget, Charlotte Buch1er, William Stem — visi jie prie vaiko sielos priėjo kaip pozityvistai, iš principo nusistatę nepripažinti nemirtingos sielos buvimo. Jų ir samprata apie vaiką yra kitokia. Jų gautos išvados irgi yra kitokios.

M. Montessori vaizdingai pasako, kad vaikas gimdamas "pereina iš šilto ir tamsaus guolio į mūsų ledinuotą orą". Vaikas ateina į svetimą jam ir dažnai neparuoštą aplinką, prie kurios turės priprasti ir į ją įaugti. Tą pačią išvadą daro ir Charlotte Buehler, aiškindama, kad vaikas gimimą išgyvena kaip sukrėtimą. Vaikas, atėjęs į pasaulį, veda kovą už savo egzistenciją — kovą biologinę ir dvasinę. Pagrindinis M. Montessori principas ir išplaukia iš to, kad mokslininkė pastebėjo nuolatines vaikų su suaugusiais grumtynes. Tai kasdieninis karas, kurį gali pastebėti kiekvienas, kas turi reikalų su vaikais. Vaikas kovoja su neįprasta jam aplinka ir nepritaikytu suaugusiųjų elgimusi. Pirmas M. Montessori principas yra paruošti vaikui aplinką socialine ir dvasine prasme. M. Montessori savo vaikų darželius vadina vaikų namais — kur vaikai pritaikytose aplinkybėse galėtų laisvai ir nevaržomai jaustis. Sąlygų priderinimas apima baldų pritaikymą, kad vaikai galėtų be ypatingų pastangų kilnoti kėdutes, prieiti prie stalo. Daiktai, kokius vartoja suaugę, turi būti pritaikyti vaiko ūgiui, kad vaikas lengvai jais galėtų naudotis, šalia pritaikytos išorines aplinkos turi būti ir suaugęs asmuo, kuris vaikui teiktų pagelbą, o ne vestų amžinąją kovą. Suaugusiam, kuris dirba su vaikais, M. Montessori taiko Evangelijos principą — "tegul būna suskaityti tavo žodžiai", kai kreipiesi į vaiką ir kai su juo bendrauji. Iš auklėtojos M. Montessori reikalauja įkūnyto pavyzdžio žodžiuose ir elgesyje, asmens, kuris būtų susitelkęs savyje ir žvelgtų į vaiką kaip tobulesnę už save būtybę, kurios brendimą ir augimą turi saugoti ir puoselėti.

Ar tai principas taikytinas kasdieniniame gyvenime? Kambarys ar bent didesnis kampas mažam vaikui, paaugliui, jei toks namuose yra, visuomet surastinas, turint gerus norus. Ir kėdutė ar kėdė, stalelis ar stalas, knygų lentyna ar žaislų spintelė visuomet atrastina, o amerikoniškomis sąlygomis ir puikiai įtaisoma. Gal sunkiau su suaugusio nuotaikomis, bet ir jos atsirastų, jei tik būtų geri norai.

Prof. Zenonas Ivinskis, gavęs šių metų "Aidų" mokslo premiją už veikalą rankraštyje "Vysk. Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva".

M. Montessori kreipia didelį dėmesį į pojūčių lavinimą. Tai irgi sudaro jos sistemos kertinį akmenį. Aristotelis ir vėliau Tomas Akvinie-tis yra pasakęs:  nieko nėra mūsų prote, ko anksčiau nėra buvę mūsų pojūčiuose. M. Montesscri teigia, kad mūsų socialinė aplinka veikia vaiką chaotiškai (panašias mintis yra skleidęs ir Rousseau), kad gauti įspūdžiai nera išgyventi, ir dėl chaotiškai gaunamos išorinio pasaulio medžiagos atsilieka mūsų pojūčiai. Mokslininkė kreipia dėmesį į lytėjimo pojūčio atrofiją. Tas pojūtis turi didelės reikšmės, išorinio pasaulio įspūdžius pagaunant ir juos perteikiant intelektui. Montessori, norėdama apsaugoti normalų vaiko pojūčių išsivystymą, yra paruošusi visą eilę medžiagos, kaladėlių, geometrinių figūrų pavidalu. Tai vartojama pojūčiams lavinti. Tik teoretiškai montesorinė medžiaga atrodo negyvenimiška. Kas stebėjo vaikus, tas žino, kaip jie mėgsta dėti akmenėlius ar sagutes į vieną dėžutę, ir jas išėmę, vėl dėti, ir taip be galo. Suaugę yra matę, kiek nervų reikia su vaikais "prarasti", kai vaikas išbarsto sagas ar smulkius daiktus. Suaugęs tik spėja jas surinkti, o vaikas vėl barsto. Vaikas lavina savo pojūčius. Tas vyksmas eina spontaniškai, tik netinkamoje vaikui barnių aplinkoje. M. Varnienės monte-scrinio tipo darželyje Kaune ne vienas suaugusiųjų nustebdavo, kaip 20 vaikų kambaryje vieni tyliai sėdi ir nesimuša, kada auklėtoja išeina. Vaikai, įsitraukę į savo darbą, kuo kruopščiausiai dėsto kaladėles, nešioja raides ir žodžius, skalbia po 40 kartų vieną nosinę, pros'ja ir net nemano skelbti įprasto karo suaugusiems.

Pojūčiai lavinami tam, kad vaikas per jucs pažintų pasaulį, o vėliau eitų prie vaidinių ir protavimo. Šis principas yra taikomas ne tik darželiuose, bet ir mokykloje. Vaikai išmoksta skaityti, specialiai nesimokydami. Jie nešioja iškarpytas raides, iš tų raidžių sudeda tokius žodžius, kurių žymimą daiktą gali pamatyti. Pvz., žodį "stalas" vaikas išdėsto ant stalo, "kėdė" ant kėdės, "lubos" — su bloku kelia žodį iki lubų. Mokykloje taikomas panašus metodas skaičiavimui, geografijai, gamtai. Yra speciali medžiaga, kurią vaikas mato ir paliečia. Lavindama pojūčius, M. Montessori padeda vaikui laipsniškai įprasti teisingai pagauti išorinį pasaulį, nedarant iliuzijų ir iškrypimų.

M. Montessori vaiką lyg išskiria iš turimos aplinkos. Vaikui sudaromos tokios sąlygos, kad jis gautus Įspūdžius galėtų išgyventi, kad tie įspūdžiai paliestų vaiko sielą. Šiuo metodu vaikai pratinami giliau išgyventi grcžj, draugystės ryšius, gamtos įspūdžius, lyg paruošiant vaiką nesiblaškyti ateityje tarp visko, kas traukia akį.

Išeidama iš principo, kad vaikui būtų perteikiamas pasaulis tikroje jo vertėje, Montessori nepageidauja fantastinių pasakų, kurios vaiką nukreipia nuo realybės, per stipriai veikdamos vaikų nervų sistemą.

Prel. Pranciškus Juras, šių metų "Aidų" mokslo premijos mecenatas

Fantastinės pasakos nė kiek nelavina vaiko fantazijos, nes jis, vartodamas ir labai konkrečią medžiagą, kaip spalvas ir formas, savo fantazijos polinkius patenkina ir juos lavina. Tai įrodo vaiko piešiniai, piešiami panaudojant specialias geometrines formas, kad apsaugojus vaiko neįprastą ranką nuo netikslių linijų. Jei pirmieji vaiko piešiniai yra labiau stilizuoto pobūdžio, tai, įgavęs piešimo techniką, vaikas gan tobulai prieina prie laisvojo piešinio. Montessori pažiūra į fantaziją iš esmės skiriasi nuo įprastos nuomonės.
Montessori sistema yra ne tik mokslinė, bet ir auklėjimo sistema. Montessori principai — tai pagrindimas, paaiškinimas auklėjimui naudojamo"© metodo. Montessori auklėjimas apima ir religinę sritį ir jai teikia pirmaeilę reikšmę. Įdomu, kad religiniam auklėjimui yra išlaikytas tas pats pojūčių naudojimo principas. Vaikams įtaisoma koplytėlė su mažu altoriumi, kad jie galėtų patys altorių tvarkyti ir prižiūrėti. Altoriaus žvakidės, liturginiai indai padaromi miniatiūrinio dydžio, lengvai vaikams prieinami stebėti. M. Varnienės darželyje Kaune vaikai labai mėgdavo gegužines pamaldas, net primindavo auklėtojai, kad reikia jau žvakes degti, reikia ruoštis. Vaikai su dideliu susitelkimu tvarkydavo altorių ir melsdavosi. Pamaldų metu Montessori nepageidauja suaugusiųjų pamokymų ir nurodymų, kaip vaikas turi elgtis. Visi nurodymai vaikui turi būti duoti prieš pamaldas, kad netrukdytų vaiko susitelkimo.

Aplinkos pritaikymas, suaugusiųjų pasiruošimas vaiką auklėti, pojūčių lavinimo metodas, darbo idėja nuo mažens — visa tai tik priemonė, ne esmė. Esminis dalykas Montessori sistemoje yra pats vaikas. John Locke yra pasakęs, kad vaiko siela yra "tabula rasa" — baltoji lenta, kurioje auklėjimas įrašys, ką norės. Montessori yra priešingos nuomonės. Auklėjimas nieko negali įrašyti, nes vaiko siela yra potencijoje glūdinti asmenybė, kuri prie palankių sąlygų gali išsivystyti, arba netinkamos auklėjimo sąlygos gali normalų brendimą iškraipyti. Montesorinis metodas nori padėti vaikui vystytis, brandinti jo įgimtas galias ir saugoti vaiko augimo ir brendimo vyksmą nuo iškrypimų. Montessori remiasi Evangelijos posakiu: neįeisite į Dangaus Karalystę, jei nebūsite kaip vaikai.

Taigi, vaikų siela yra kažkuo augštesnė, kaip suaugusiųjų siela. Tam grožiui pažinti ir jam pajausti Montessori skiria savo stebėjimus vaikų pasaulyje. Į vaiką Montessori žvilgsnis kreipiasi, kaip į nepažintą suaugusiojo sielos pavyzdį, kaip į būtybę, kuri dėl savo naivumo, savo skaistumo yra artimesnė rojaus gyventojams. Čia yra esminis skirtumas   tarp   Montessori   psichologinio vaikų stebėjimo ir tarp stebėjimo, pravesto pozityvistų mokslininkų. Jei Piaget, Charlotte Buehler vaiko stebėjimui masto dažnai jieško gyvulių psichologijoj ar primityviojo žmogaus sieloje, Montessori to nedaro. Ji iškelia vaiko didesnį jautrumą, kaip suaugusiojo, tikslesnį vaiko pastabumą, smulkmenų įsiminimą, reakcijas į švelnius įspūdžius, vaiko pasitikėjimą ir tvarkos pamėgimą, kaip žymes, kurias vaikas vėliau praranda. Montessori žvilgsnis į vaiką yra naujas, daug naujesnis kaip Rousseau, kurio įtakoje, be abejo, buvo italų mokslininkė.

Ar taikytini Montessori principai kasdienybėje, kurioje nėra brangių jos reikalaujamų priemonių? Kas įsigilina į vaiko sielą kasdienybėje, kam ji įdomi, kaip naujiena ir brangenybe, atėjusi į šį pasaulį, tas atras noro ir laiko duoti vaikams tinkamų priemonių lavinti pojūčiams, laiko su vaikais bendrauti ir spręsti jų problemas, pradžioje mažas ir naivias, vėliau sunkias ir rimtas. Kas į vaiką pažvelgs Evangelijos akimis, tam nesunku bus saugoti vaiką nuo nereikalingų per didelių įspūdžių ir įtakų, nervų sistemos perkrovimo vaizdais ir garsais, tas saugos savo vaiką, kaip saugojama yra trapi gėlė šaltą rudens naktį. Vaiko siela yra dažnai turtinga gabumais ir įgimtais gerais polinkiais, kuriuos išrauna arba iškraipo aplinka, atnešdama nereikalingų vaidinių ir žinių antplūdžius, arba netinkamo elgesio dūžius. Mes dažnai esame savo vaikų sudužusio gyvenimo liudininkai, — gyvenimo, kuris buvo mums patikėtas saugoti ir kurio mes prižiūrėti neįstengiame.