PO PIRMŲJŲ ALB RINKIMŲ Spausdinti
1.
Dideliu rūpesčiu buvo virtusi Amerikos Lietuvių Bendruomenė. Kitų kraštų lietuviai jau senokai bendruomeniškai susiorganizavo. Tuo tarpu šio krašto lietuvių bendruomeninis susitelkimas vis liko p'rma polemikos, o vėliau "organizacinės stadijos" dalyku. Nors atskirose vietose ir buvo susidarę ALB skyriai, jie greičiau teikė pasitenkinimo sektantiniams bendruomenės priešininkams ("ar nesakėme, kad nieko neišeina ir negali išeiti"), negu konkrečiai liudijo bendruomenės minties gyvybingumą. Viena, ALB skyriams nesisekė sutelkti visų atitinkamos vietovės lietuvių, ir todėl jie labiau darė atskiros naujos organizacijos, o ne tikros lietuvių bendruomenės įspūdį. Antra, svarbiausia, jei atskiri skyriai ir krutėjo vietoje, kiek išmanė, visumoje bendrieji kultūriniai uždaviniai, laikomi bendruomenės prasme, nebuvo vykdomi. Jie ir negalėjo būti vykdomi, nesant centrinės vadovybės, kuri viena gali išdirbti bendrą kultūrinės veiklos planą ir kuri viena jam vykdyti gali sutelkti atskirus skyrius. Šis konstatavimas nereiškia priekaišto Lokui, nes jo uždavinys tebuvo, kaip pats vardas aprėžė, organizacinis bendruomenės sutelkimas, o ne jau konkretus vadovavimas šio krašto lietuvių bendruomenei. Vienintelis priekaištas Lokui tegalėjo būti, kad jis per ilgai savo "laikiną" uždavinį vykdė. Baiminantis, kad "laikiny-bė" nevirstų mirties amžinybe, prieš metus buvo iš daug kur sukrusta Loką perspėti, kad jau paskutinis laikas baigti "organizacinę stadiją". Nors ir su nepasitenkinimu sutikti, šitie perspėjimai neliko tušti: Lokas ėmėsi savo uždavinio — paskelbti rinkimus sudaryti normaliai ALB vadovybei.
Visi, kurie tikėjome bendruomene, sutikome šią žinią su džiaugsmu, bet drauge ir su rūpesčiu. Dvejopas rūpestis gimė širdyse. Pirmasai rūpestis buvo klausimas: ar tautinis abejingumas neįsikerojo jau taip plačiai, kad net patys bendruomenės rinkimai nevirs fatališku gėdos liudijimu. Kurie nesijautėme įpareigoti oficialiojo optimizmo melui, matėme, kaip sparčiai tautinis abejingumas skleidžiasi net tuose, kurie, regis, turėjo likti "druska". Matėme, pagaliau, kad net tie, kurie anksčiau reiškė entuziazmo bendruomenei, dabar jau buvo įsitikinę nebesant ją vertą dėmesio. Kitų abejingumas jau ir jiems buvo virtęs pagrindu "entuziazmą" keisti skepticizmu. Penki metai, praėję bergždžiose laikraščių polemikose ir paslaptinguose "organizaciniuose pasitarimuose", jau buvo (ir yra) savo padarę. Kilo klausimas, ar jau nėra penkios minutės po dvylikos, ar nėra vėluotasi ligi pasivėlinimo.

Antrasai rūpestis kilo klausimu, ar per pačius rinkimus partinis sektantizmas neužsmaugs bendruomenės minties, ar nelaimės rinkimų partinės aistros, o ne gyvoji bendruomeninė dvasia. Buvo vieša paslaptis, kad ir Loko "organizacinė laikinybė" taip ilgai truko visų pirma dėl to, kad jis buvo sudarytas iš partijų delegatų. O kada partiniai delegatai susitelkia, nors ir koalicijai, reikalas spręsti paskęsta nesibaigiamose polemikose, beįtarinėjant kitus ir tuo pačiu patiems netenkant pasitikėjimo ir "kituose", ir "visuose". Buvo baimes, kad ir pirmieji ALB tarybos rinkimai nevirstų partinėmis grumtynėmis, kaip iš dalies buvo atsitikę Kanadoje.

Yra džiugu, kad praėję ALB tarybo rinkimai leidžia pasakyti: nors abu anie rūpesčiai turėjo (ir tebeturi) pagrindo, nėra padėtis tokia beviltiška, kaip atrodė iš tos ar kitos atskiros vietovės padėti vertinant. Tie, kurie tiki bendruomene, pasijuto nesą dar tokie vieniši, turį vienos minties bičiulių visur, nors ir negausiai. Antra gi vertus, ir tie, kurie yra grėsiami savo širdį labiau atiduoti vienai kuriai partijai, negu sielotis dėl pačios lietuvybės, pasirodė daugiau ar mažiau supratę, kad lietuvybė yra ta dirva, kuri teikia gyvybę ir partiniams medžiams.

2.
Pirmasai rūpestis dėl vis labiau plintančios tautinio abejingumo sausros kilo klausimu: kiek žmonių apskritai ateis atlikti rinkiko pareigos ir tuo pačiu liudyti savo bendruomeninės sąmonės? Rinkimuose dalyvavo netoli 7000 asmenų (6916). Jei šį skaičių procentiškai skaičiuotume iš milijono lietuvių, žinoma, turėtume rausti iš gėdos. Betgi visi žinome, kad tariamasai lietuvių milijonas šiame krašte yra tokia pat tuščia frazė, kaip ir daugelis kitų, kurios kartojamos nemąstant arba tam tikrais kitais motyvais. Neturime statistikos, kiek yra šiame krašte lietuvių kilmės žmonių. Bet jei tokia statistika ir būtu, ii nieko nepadėtų: visi matome, kad d?ugelis ir mūsų kilmės žmonių yra lietuviai tik savo kilme, o re sąmone. Galime juos laikyti savais, bet vistiek jie liks už mūsų. Rimtesnis dalykas yra tas, kad ir tie senieji ateiviai, kurie tebėra daugiau mažiau išsaugoję lietuvišką sąmonę, likdami lietuviškojoje bendruomenėje, vistiek nori likti šalia organizacinio jos sutelkimo. Nėra čia vieta plačiau leistis į šį klausimą ir nagrinėti, kiek čia yra tam tikro nesusipratimo, konservatizmo ar, pagaliau, tam tikrų ambicijų vaidmens. Lieka atviru klausimu (ir ateities uždaviniu), kaip rasti kelią šio krašto lietuvių bendruomenės organizaciniuose rėmuose lygiai sutelkti visas lietuviškąsias jėgas. Bet iš anksto buvo aišku, kad, apskritai imant, senesnieji ateiviai gausiau nedalyvaus ALB tarybos rinkimuose. Rūpestis kreipėsi, kiek dalyvaus iš tų, kurių tarpe subrendo bendruomenės, kaip organizacinės priemonės tautinei gyvybei saueoti, mintis. Kiek dalyvaus naujųjų ateivių, palikusių kraštą ne emigrantais, o tremtiniais? Nežinau ir čia, ar kas turi tikslią statistiką. Apvaliais skaičiais operuojant, kalbama apie 30.000 lietuvių. įvažiavusių į JAV. Iš šio skaičiaus atmetus vaikus ir jaunimą ligi 18 metų, galima skaičiuoti, kad rinkiko teisę turėjo apie 20.000 asmenų. Taigi, reikia konstatuoti, kad net tokiam ypatingo vargo nereikalaujančiam ir pinigų nekainuojančiam žygiui pasirodė abejingi apie 2/3 naujųjų ateivių. Tai yra didelis skaičius, ir labai didelis skaičius, ypačiai turint mintyje, kiek mūsų yra mažai, kiek apskritai mūsų tauta yra maža. Skaudu dėl kiekvieno lietuvio, grimstančio į svetimuosius, paliekančio savąją tautą. O čia eina kalba apie 2/3 kalbėjusių dar neseniai, prieš penkis metus, kad ir jie pasitraukę iš krašto tęsti kovai dėl jo laisvės. Nėra čia ko j ieškoti kokių ypatingų motyvų, nes pagrindinė šio absenteizmo versmė yra akivaizdi: "mums vistiek pat". Sia rinkimai parodė, kiek neteisus buvo tasai oficialusis optimizmas, bandęs dalykus vis šviesiau imti, negu jie iš tiesų buvo. Bet, antra vertus, kas dalykus ėmė tokius, koki jie buvo, gali džiaugtis, kad vis dėlto yra pagrindo ir vilčiai. Yra dar 7000 tautiečių, kuriems ne vistiek pat, ar leidžiame save oportunizmui nutempti į "melting pot" ar kovojame dėl išlikimo, kuo esame. Reikia džiaugtis 7000 skaičiumi, nes ir jis negalėjo būti iš anksto tikras. Toje vietovėje, iš kurios rašau, bendruomenės susirinkimus telankė ligi 20 žmonių, o rinkimuose visgi dalyvavo ligi 200 žmonių. Daugiau mažiau tai tinka ir kitoms vietovėms. Yra tai ženklas, kad kasdieninis apkiautimas dar gali būti pralaužiamas, kad tautinė sąžinė dar gali būti išbudinama. Reikia laikyti uždaviniu bent šiuos 7000 įtraukti į aktyvų tautinių žygių rėmimą. Atsirėmus 7000, galima daug ką padaryti! O kai bus veikiama, imamasi vienų ar kitų žygių, noromis nenoromis, jei ne iš pareigos, tai bent iš ftėdos, prisidės ir tie, kurie mielai norėtų būti palikti savo r f meniniame kiaute ir asmeninės gerovės rūpesčiuose.

VYTAUTAS KAŠUBA
TRYLIKTOJI KRYŽIAUS KELIO STOTIS

3.
Antrasai rūpestis prieš rinkimus buvo, ar nebus jie paversti partinėmis grumtynėmis, ar neišeis partijos su savais kandidatų sąrašais, ar patys rinkikai taip pat neis į rinkimus su partinėmis aistromis. Žinant partijų polinkį visur regėti savo interesų lauką, buvo pagrindo baimintis, kad jos bandys savo jėgas "išmėginti" ir bendruomenėje. Buvo baiminamasi, kad ir pačių kandidatų sąrašai nebūtų parengti partijų centruose. Tokiam pavojui už akių užbėgti Clevelande buvo imtasi iniciatyvos sudaryti kultūrininkų sąrašui, apimančiam žmones iš visų srovių. Nors šita baimė pasirodė be pagrindo, reikia laikyti klyvlendiečių iniciatyvos nuopelnu laimėjus kandidatais eilę žmonių, kurie šiaip vargiai būtų sutikę kandidatuoti. Ka~didatų statymas vyko, be ypatingo plano, pačiose atskirose apylinkėse. Tuo būdu kandidatais buvo išstatyti net 95 asmenys, kada renkamųjų tarybos narių tebuvo 27. Viena prasme būtų čia galima kalbėti apie tam tikrą beplaniškumą, visada susijusį su spontanine akcija. Bet, antra vertus reikia pripažinti, kad toks gausus sutikimas kandidatuoti (priešingybė daugeliui atvejų, kur yra vargo net su kandidatais) liudijo kone entuziastišką ryžtį imtis bendruomeninio darbo. Ir būtent, apskritai imant, visi kandidatai buvo iš žmonių, visų pirma žinomų iš kultūrinės veiklos, o ne iš partinių kautynių. Jei galbūt vienas kitas kandidatas buvo inspiruotas ir iš politinių centrų, reikia lojaliai pripažinti, kad ir čia buvo jieškoma žmonių, tinkamų bendruomeniniam darbui.

Jei tačiau kandidatų statymas vyko (bent daugumoje atvejų) be partinių centrų įtakos, tai vis dėlto prieš rinkimus buvo susidariusi tam tikra agitacija, sužadinta noro padėti "saviesiems" laimėti. Pirmoji bene katalikų federacija buvo sudariusi 36 rekomenduojamųjų sąrašą ir paskelbusi jį Garse. Vėliau 4 tautininkų grupės oficialiai Dirvoje deklaravo savo 27 kandidatų sąrašą. Naujienos skelbė 21 kandidato sąrašą, ragindamos balsuoti už rekomenduojamuosius ir už nieką daugiau. Šiuo pavyzdžiu pasekę krikščionys demokratai platino 14 kandidatų sąrašą. Žodžiu tariant, kada kandidatai buvo jau paaiškėję, buvo imtasi aiškintis, kurie iš jų yra "savieji" ar bent "artimieji" (kai kurie kandidatai buvo laimingi sulaukti bent keleriopos aprobatos, o kiti nepateko iš viso į jokius sąrašus). Nežinau, ar buvo reikalo ir tokiai srovinei akceptacijai bei agitacijai. Kada aiškinama, jog ji pagyvinusi dėmesį rinkimais, man norisi atsakyti, kad menkai vertas yra toks dėmesys, kurį gaivina ne lietuvybė, o tik "savųjų" laimėjimo aistra. Gerai betgi tai, kad, apskritai imant, agitacija vyko džentelmeniškai — vienų rekomendavimas apsiėjo be kitų juodinimo.

Bendruomeniniu atžvilgiu nerasčiau betgi pateisinimo tai agitacijai, kuri teikė 21 ar 14 kandidatų, tiesiog ar netiesiog ragindama daugiau balsų neatiduoti "priešams". Tai buvo skatinimas ne bendruomenės darbui išrinkti žmones, o "saviesiems" laimėti bendruomenės vadovybėje daugumą, tam tikrą vietų skaičių. Balsavo 6916 rinkikų, atidavę 130.296 balsus. Jei Tdsi būtų balsavę už 27 kandidatus, būtų turėję būti 186.732 balsai. Taigi, vidutiniškai kiekvienas rinkikas terado apie 20 kandidatų, jo sprendimu, vertų balso. Žinoma, nebūtų galima teigti, kad šis balsų skirtumas susidarė, paklausius raginimo tenkintis 21 ar 14 kandidatų. Greičiausiai dažnas rinkikas rinkosi tuos kandidatus, kuriuos jis pažino ir galėjo asmeniškai vertinti. Bet yra skirtumas tarp tokio susilaikymo, neradus daugiau pažįstamų ar tinkamų, ir principinio nusistatymo tebalsuoti už "savuosius", iš anksto nutarus, jog "svetimuosiuose" nėra darbui tinkamų žmonių. Tokia agresyvi laikysena yra nesuderinamas su bendruomenine dvasia.

Nors ALB rinkimus buvo apsupusi ir tam tikra partinė (ar srovine) agitacija, ji vis dėlto nevirto grėsme bendruomeninius rinkimus padaryti partinėmis rungtynėmis. Ir būtent, mano nuomone, ji nesudarė ypatingos žalos paprasčiausiai dėl to, kad nepasirodė efektyvi. Nors partijos (ar sroves) ir suklasifikavo kandidatus pagal sroves, dauguma rinkikų šiais sąrašais nesivadovavo. Buvo einama žmonių darbui rinkti, o ne "saviesiems" pergales laimėti. Kiek teko teirautis keliose apylinkėse, nebuvo didelis skaičius tų. kurie vadovavosi partine disciplina, o ne savo sąžine, asmeniniu sprendimu. Žinoma, vienam kitam kandidatui sąrašinis rekomendavimas gal ir padėjo. Bet, galimas dalykas, kad partinis jų užštampavimas kai kuriems kandidatams ir pakenkė. Nevienas ir iš tų, kurių savais reir^šė joks sąrašas, ėjo lygiomis su nemaža tų, kurie buvo sąrašų rekomenduojami. Jei iš tokių "besąrašinių" į tarybą buvo išrinktas tik vienas prof. Stp. Kolupaila, tai dėl to, kad visi kiti labiau visuomenėje žinomieji kandidatai jau buvo (jų nesiklausiant) išdalinti į sąrašus.

Iš dviejų faktų galima spręsti, kiek rinkikai buvo savarankūs ir nesivadovavo "ištisiniu sąrašu". Pirmasai faktas: visose apylinkėse vietiniai kandidatai pirmavo gautaisiais balsais taip, kad buvo aišku juos gavusius balsų ne tik iš "savųjų", bet lygiai ir iš "svetimųjų". Tai rodo, kad rinkikas kandidato savumą labiau sprendė iš asmeniškos pažinties bei asmeniškos pagarbos, negu iš sąrašinio perspėjimo rinkti "savuosius". Tą patį liudija ir antrasai faktas — milžiniškas balsų svyravimas to paties sąrašo kandidatams, ir būtent, daugiau mažiau Iveiai visuose sąrašuose. Iš Garse skelbtoio sąrašo daugiausia gavęs kandidatas surinko 3673 balsus, mažiausiai gavęs — 444, iš Dirvos sąrašo — daugiausia 2491, mažiausia 712. iš Naujienų — daugiausia 2173, mažiausia 417, iš platintoio krikščionių demokratu sąrašo (išėmusio dali kandidatų iš Garso sąrašo) — dau<n"usia 3632, mažiausia 737. Įsi-žiūrėius atskirų kandidatu surinktuosius bal'us, aiškiai m-tvti, kad laimėjimą visų pirma atnešė ne partinė sąrašo rekomendacija, o kandidato asmeninis autoritetas, ir būtent, ne tik jam artimoje srovėie, bet ir plačiojoje visuomenėje. Žincma. iš dalies laimėjimą lėmė ir tai, iš kurios vietovės kandidatas buvo. Chicagos kandidatui buvo nepalvginti didesni laimėjimo šansai, negu, sakysime, Bostono ar Philadelphijos. Bet vis dėlto galutinai lemiančiu veiksniu tai nepasirodė. Jei čikagiečių rinkikų skaičius ir padėjo laimėti jų kandidatams, tai betgi jis nesutrukdė būti išrinktam nevienam kandidatui ir iš mažesnių vietovių. Faktiniai duomenys: iš Chicagos išrinkti 9 tarybos nariai, iš New Yorko 4, iš Bostono ir develando po 3, iš Philadelphijos 2, likusieji penki po vieną iš Putnam, Lawrence, South Bend, Hillside ir Elizabeth. Būdinga šiame sąryšyje, kad daugiausia balsų (3673) gavęs kandidatas kun. St. Yla yra iš itin mažos Putnamo apylinkės, neturėjusios nė 50 rinkikų.

4.
Kas laimėjo šiuos pirmuosius ALB tarybos rinkimus? Klausimo prasmė yra skirtinga pagal klausėją. Klaninis instinktas šiuo klausimu domisi, kuri partija laimėjo, kuri sąrašinė rekomendacija buvo labiausiai efektyvi. Bendruomeninė dvasia šiuo klausimu domisi, kurie žmonės darbui išrinkti, kurioms kultūrinės veiklos sritims jie atstovauja.

Pasidėjus sąrašus prieš akis, matyti, kad iš Naujienose skelbtųjų išrinkti 3, Dirvoje — 9, Garse — 19 (iš jų 9 buvo dar rekomenduojami atskiro krikščionių demokratų sąrašo). Taigi, susumavus gauname 31 žmogų, kai išrinktųjų tėra 27. Kas gi čia? Iš trijų naujieninių kandidatų du buvo rekomenduoti ir Dirvos, kaip du Dirvos sąrašo išrinktieji buvo skelbti ir Garse (šio pastarojo sąrašo 5 kandidatai drauge buvo garsinti Dirvoje ir 1 Naujienose). Tai rodo, kad, nežiūrint sąrašų, politinės artumos linija nebuvo ryški. Iš tiesų, nors daugelis išrinktųjų yra ryškios pasaulėžiūros žmonės (vieni krikščioniškosios, kiti vad. tautinės), nevieno atveju būtų sunku rasti partinę etiketę. Kaip jau anksčiau pabrėžėme, kandidatavo žmonės, kurie buvo labiau ryškūs savo kultūrine, o ne politine veikla. Dar labiau tai charakterizuoja išrinktuosius. Kada rinkikai buvo nusistatę labiau žiūrėti žmonių, ne sąrašų, natūraliai iš kiekvieno sąrašo rekomenduotųjų daugiausia balsų surinko tie, kurie buvo vertinami ir tų, kuriems pats toks sąrašas buvo svetimas. Todėl kaip tik rinkikuose daugiausia palankumo susilaukė mažiausio srovinio agresyvumo kandidatai. Žinoma, net ir tada, kada einama balsuoti su nusistatymu rinkti ne "savuosius", o žmones, savaime kiekvienas daugiau tokių, jo sprendimu, tinkamų žmonių randa jam artimesniuosiuose paprasčiausiai dėl to, kad jis juos labiausiai pažįsta. Nėra užtat ko stebėtis, kad, nors apskritai rinkikuose ir nebuvo matyti partinės aistros, daugiausia buvo išrinkta žmonių iš tų mūsų visuomenės srovių, kurios yra gausiausios. Bet kadangi patys rinkimai vyko ne partiniu pagrindu ir ne partiniam reikalui, būtų beprasmiška šiuos rinkimus politiškai interpretuoti. Gerai užtat, kad "laimėjusieji" ir nešoko džiaugtis laimėjimu, kurio nebuvo, nes tebuvo iš jų tarpo žmonių pašaukimas bendram reikalui. Lygiai nebuvo prasmės ir tam vienam kitam nepasitenkinimo niurzgesiui dėl "pralaimėjimo", nes apskritai čia jo nebuvo. Kaip visi kandidatai buvo daugiau mažiau entuziastiškai nusiteikę bendruomenės atžvilgiu, taip lygiai ir visi išrinktieji yra pozityviai nusiteikę žiūrėti darbo, o ne "spalvinės reprezentacijos". Bet turės nemaža dar vandenėlio nutekėti, kol pagaliau pradėsime palengva į dalykus žiūrėti savo akimis, be srovinių akinių. Daug tai priklausys nuo to, kiek darbui pašauktieji pajėgs iš tikrųjų likti laisvi nuo partinių pagundų, kiek jie praktiškai parodys, kad bendros reikšmės darbe nėra iš tiesų nė vietos iškilti partiniams ar kitokiems partikuliariniams žvilgiams. Užuot klausinėjus, kas "laimėjo" ir kas "pralaimėjo", tenka visus išrinktuosius visiems laikyti savais, linkėti jiems sėkmingo darbo ir patiems talkinti visu, kuo reikės.

Žiūrint žmonių, o ne sąrašinių rekomendacijų, būtų galima sakyti, kad labiausiai šiuos rinkimus lėmė autoriteto ilgesys. Jis, atrodo, daugiausiai svėrė rinkikų sprendime. Išrinktųjų tarpe yra 7 kunigai (iš jų 3 prelatai), 6 (pridėjus 1 iš kunigų, 7) augštųjų mokyklų dėstytojai (jų tarpe 4 enciklopedijos redaktoriai), 3 augštieji karininkai (ių tarpe 2 generolai). Kitų išrinktųjų yra 2 inžinieriai, po vieną mokytoją, teisininką (antrasis teisininkas yra karininkuose), gydytoją, likusieji — mažiau profesiškai ryškūs. Už kandidatų profesinę kvalifikaciją svarbiau betgi pasidomėti, kiek per ją atstovaujamos atskiros kultūrinio gyvenimo sritys. Stipriausio atstovavimo susilaukė mokslas, galint jo atstovais laikyti 8 ar 9 išrinktuosius. Jų tarpe yra betarpiškų lituanistikos atstovų, o ir kitų sritys netie-siog taip pat su ja siejasi. Taigi, galima tikėtis, kad lituanistinių studijų rėmimo reikalas ras pakankamo dėmesio bendruomenės darbų programoje. Nors pačių rašytojų nėra nė vieno tarp išrinktųjų (jų nebuvo ir kandidatuose), tai betgi rašytojų draugijos narių, regis, yra net 4. Yra tai laidas, kad mūsų literatūros skatinimas nebus užmirštas. Muzikai turi 2 atstovus. Bet reikia apgailestauti, kad tarp išrinktųjų nėra nė vieno dailininko. Lygiai man gaila, kad mokytojų, pačių pagrindinių lietuvybės saugojimo darbininkų ir pačių uoliausių bendruomeninės minties puoselėtojų, tebuvo vienas išrinktas. O kandidatavo iš jų daugelis tokių vyrų, kurie buvo verti didelio dėmesio. Jie yra tokios skruzdės, kurių darbas jaučiamas atskiroje vietoje, bet kurių garsas mažiau sklinda po laikraščių plotus. Kadangi tačiau mokykla yra iš pačių pagrindinių bendruomenes uždavinių, nėra abejonės, kad visi supras jos reikalus. O netiesiog mokyklos atstovais galima laikyti ir tuos, kuriuos anksčiau buvau pavadinęs mokslo atstovais.

Iš dalies autoritetas yra ir amžiaus funkcija. Todėl nuosekliai minėtasai autoriteto ilgesys šiuose rinkimuose labiau buvo palankus senesniam, negu jaunesniam amžiui, laimėtam vardui, negu dar tik besiskleidžiančioms jėgoms. Išrinktųjų tarpe 8 yra virš 60 metų ir tik 4 žemiau 40 metų (jauniausias yra 30 metų). Bet imant 40 - 60 metų tarpą, virš 50 metų tėra 4, kai 11 yra 40-50 metų riboje. O šisai tarpas paprastai žmogui yra pats jėgų išsiskleidimo metas. Galima todėl tikėtis, kad išrinktoji taryba bus ir darbinga, ne tik "autoritetinga" (ši žodį imant skliausteliuose ne ironijos, o ta prasme, kuria šis žodis buvo anksčiau vartotas). Pagaliau, taryba yra visų pirma sprendimų j ieškojimo organas. Vykdymo organas — valdyba — bus renkama jau pačios tarybos. Valdybos sudaryme bus progos atsižvelgti ir į tai, kad visos srovės būtų lygiai įtrauktos į bendruomenės veiklą, ir į tai, kad darban būtų įjungti faktiškieji bendruomeninio darbo judintojai (jų dalis, susilaukę gausiausiai balsų savo vietovėse, negalėjo praeiti, nebūdami plačiau žinomi kitur). Kaip žinoma, valdyba galės būti renkama ir ne iš tarybos narių. Tai leis į bendruomenės vadovybę pašaukti ir daugiau naujų jėgų.

KOPOS KURŠIŲ MARIOSE  Vyt. Augustino nuotr.

Pagaliau, analizuojant, kas buvo išrinkti, tektų dar vieną dalyką specialiai pabrėžti. Nors senųjų ateivių tik nedaugelis balsavo, jų buvo išrinkti 6. Nebūtų galėję jie būti išrinkti, jei nebūtų jie susilaukę balsų iš naujųjų ateivių. Liudija tai, kiek yra nesusipratimo kalbos apie nesusipratimą tarp senųjų ir jaunųjų ateivių. Kas lietuvybe nuoširdžiai sielojasi, tas lygiai visiems brangus, neklausiant "senumo" ar "jaunumo". Be abejo, būtų buvę išrinkta ir daugiau senųjų ateivių, jei tam tikra spauda (čia yra tikroji nesusipratimo versmė) nebūtų likusi skeptiška bendruomenės minčiai. Kaipgi, sakysime, galėjo būti išrinkti "Sandaros" krypčiai artimieji kandidatai (jų buvo), jei šis laikraštis visą laiką su tiesiog piktu įniršiu tyčiojosi iš bendruomenės?

5.
Beprasmiška būtų šiuose rinkimuose j ieškoti kieno nors ar kokio nors laimėjimo. Toks j ieškojimas yra svetimas bendruomeninei dvasiai. Vietoj tokio j ieškojimo greičiau tenka su skaudama širdimi kalbėti apie daug pagrindingesnį dvasių išsiskyrimą per šiuos rinkimus. Kai vieni ėjo į rinkimus, liudydami savo lietuvišką valią (buvo vietovių, kur rinkimų diena virto savotiška tautine švente), tai kiti demonstravo savo abejingumą lietuvybei. Čia vyko dvasių išsiskyrimas, išryškinęs mūsuose dvi pagrindines "partijas", skiriamas nepalyginamai gilesnės prarajos, negu tos iškasos, kuriomis išsiskyrusios tos dešimt ar penkiolika partijų, apie kurias paprastai kalbame. Ir būtent, šių dviejų "partijų" išsiskyrimas eina per visas mūsų sroves ir sroveles. Kaip visose srovėse yra žmonių, laikančių ištikimybę savigarbos pagrindu, taip lygiai visose yra begėdžių, žadėtąją ištikimybę iškeitusių į dolerinį gobšumą ir arivistinį oportunizmą. Čia dvasios išsiskiria, čia skleidžiasi visiškai kita savumo ir svetimumo prasmė. Koks man "savasis", kurį retkarčiais sutinku "savųjų" susirinkime, bet kurį žinau esantį titnagą lietuviškai knygai ar kitam reikalui? Ką galiu su juo kalbėti, jei nėra jam kitos temos, kaip girtis savo įsikūrimu? Toks "savasis" man visiškai svetimas. Priešingai, tasai "svetimasis", kurį susitinku lietuviškame darbe, šventės nuotaikoje ir kasdienybės rūpestyje, man savaime darosi savas. Nieko nereiškia tokia "savybė", kuri permirkusi dolerio aistra, ir nieko nebaugi tokia "svetimybė", už kurios randi tą patį beviltišką rūpestį lietuvybe. Ne prieš 10 ar 15 partijų stovime, o prieš šias dvi pagrindines partijas, išskiriančias mus pagrindingiau, negu visos "spalvos". Kai "spalvos" liečia mūsų pasaulėžiūrinius įsitikinimus, tai šių dviejų partijų praraja liečia patį mūsų asmenybės branduolį — liekame "sau žmonės" (Vydūno gražiu žodžiu) ar leidžiamės dolerį vytis pas svetimuosius. Nėra mintyje šiuo pasisakymu nuvertinti pasaulėžiūrą ar tautą pastatyti augščiau tiesos. Tenoriu pasakyti, kad jokia tiesa ir jokia pasaulėžiūra neįpareigoja išduoti savąją tautą. Kas leidžia savo sielą parduoti už dolerį, tas pats liudija, kad iš tiesų jam nieko nereiškia ir tiesa ar pasaulėžiūra.

Kam tokia rūsti patetika? Kam vartoti baisius žodžius? Ar galima paprastą apsileidimą vadinti išdavimu? Taip ir gird ž'u perspėjimą ar pasipiktinimą nenuosaikumu. Iš savo pusės galėčiau irgi klausimais atsakyti: o kuo gi kitu vyksta nutautėjimas, jei ne atlaidimu, ir kas gi jis yra, jei ne savosios tautos išdavimas? Ar bepasirodytų lietuviška knyga, iei visiems ji būtų nereikalinga, kaip ji nereikalinga daugumai? Ar eitų ir šis pats žurnalas, jei ir "paprastajam inteligentui" jo taip pat nereikėtų, kaip jo nereikia daugeliui iš "augštųjų"? Ar eitų šiandien enciklopedija, jei ir "paprastasis skaitytojas" būtų pasekęs tais "žymiaisiais", kuriems enciklopedijon įdėti (yra jų iš tiesų ru nuopelnais iš to laiko, kai nebuvo kitos išeities, kaip savuosiuose reikštis) reikia medžioti jų adresų, nerandamų prenumeratorių kartotekoje? Keliu šiuos klausimus visų pirma "augštajam inteligentui", nes jis labiausiai gali pasipiktinti, kam taip stačiai klausimas keliamas. Kada paprastas žmogus traukiasi į savo kiautą ir grimsta į svetimuosius, jis bent tylomis traukiasi. Bet kada augštasis inteligentas (o jo abejingumas lietuvybei daugeliu atvejų taip durias į akis!) yra primenamas, kur jo einama, neramios sąžinės sujudintas, jis šoka su triukšmu viešumoje aiškinti, jog "nieko tragiško", "nereikia perdėti" ir pa^. Grįšime vėliau prie šios temos — augštosios mūsų šviesuomenės. Šiuo tarpu baigiame klausimu: jei "nieko tokio", kad tiek daug susilaikė nuo bendruomenės tarybos rinkimų (vistiek taryba buvo išrinkta!), kas betgi būtų įvykę, jei visi būtume panašiai sprendę "nieko tokio" ir nepajudėję iš namų į rinkimų būstinę? Būtų gėda, kaip ji turi deginti visus tuos, kurie jau taip suabejingėjo, kad nebepaslinko nė tokiai paprastai pareigai. Gėda yra paskutinis dalykas, kuriuo sąžinė dar kalba. Pragaištinga būtų ba"dvti šį balsą nuslopinti visokiais advokatiniris sofizmais. Gėda turi mus deginti, kad pagaliau nebereiktų gėdytis, kad nebeliktų reikalo karčiai kalbėti.