EILĖRAŠČIAI |
POETO GIMIMAS Jonui Aisčiui Kai užgęsta žvaigždynai, per amžius spindėję, Teka upėmis kraujas, lyg vynas žadėtas, Kai numiršta švenčiausia šios žemės idėja, Gaudžia himnas šviesus, gimsta žemei poetas. Kai pavasaris uždega ugnį ant marių, Eina laimė per vandenį, lyg siluetas, Pro legendos' nuskendusią meilę nemarią Kyla perlai gelmių, gimsta žemės poetas. Kai širdies nebegąsdina rudenio gruodas, Nei likimas sunkus kaip granitas ir kietas, Miršta aklas rytojus, bežvaigždis ir juodas, Teka saulės daina, gimsta žemei poetas. Kai išminčiai, pilni išminties susirinkę Jieško prasmei prasmės, jis, nakties neregėtas, Tartum aidas Jo ištarto žodžio kažinkur Gimsta dangų dainuojantis žemės poetas. PAVASARIO FRAGMENTAI Lynodama liūdnai ir nuodėmėmis tatuiruota, ir Iš pamirštų senų šaknų oranžerejoj šaukdama Nedrąsų daigą, miegantį kaip Angelo Apreiškime šventam, "Pabusk — pabusk — pabusk",— Neatlaidžiai, kaip ant nustebusios šakos Balandžio mėnesio ankstyvą rytą Giedodamas bevardis paukštis, I stiklo stogą beldžiasi Pernakt, Pakilusi iš Thoros ir Talmudo Pavasario ranka. Ir laša latakais pabudęs ilgesys, Kaip užmirštoj bažnyčioj Jėzaus atradimas, Kaip rytmetį burkavimas balandžio, Kaip jauno pumpuro malda, Kaip saules spindulys rasotai seno sodo šakai, Kuri po giedančio bevardžio paukščio kojom gieda,— Ir glosto nepaliesdama, Ir degina nedegdama, Ir moja nejudėdama Pro saules patekėjimą, kaip didis Dievo žodis FIAT, Pavasario ranka. Ir budinti pasaulio siela Grūdelyje aguonos mažame Ir ąžuolo ir kedro liemeny, Iš švento Tabernakulo dienos Pakyla tartumei išganingoji Ostija — Ir šaukia žemė jai Osanna, Ir vandenynai jai Osanna, Ir visata visa Osanna, Ir iškelia Iš mirštančios nakties Gyvybės užgimimą, tartum Prisikėlimo žalią verbą, nesumindytą minios Po Kristaus kojomis pražydusią Jeruzalės procesijoj,— Ir iškelia ir iškelia ir iškelia Tave iš mirštančios žiemos skaisti Pavasario ranka. AR AUGA GËLËS PRAGARE Ar auga gėlės pragare, ir kur ir kaip, ar žydi, Kur amžinai prakeikimu alsuojanti naktis, Kaip deganti klastos kerštu žiaurioji Nemezide, Kur pasmerkimas — dabartis, kur kapas — ateitis. Nakties tyloj nebus tylos, nei lobiuose paguodos, Ir niekas niekur niekados ramybes nežadės, Ir liesis marios ašarų, kaip prakeikimas, juodos, Ir skausmas pūs kvatodamas paskutines žvaigždes ... Kai kruvinam saulėteky ėjau užmiršęs laimes duoklę, Tu man tarei: 'Kentėk!" O aš sakiau: "Sunku". Tu man sakei: "Palauk!" O aš tariau: "Tuojaus . . ." Kaip virvė pjauna kilpoj kaklą pakaruoklio, Tie tavo žodžiai, pasiviję, širdį pjaus ir pjaus ir pjaus. Tada neklausiau: "Kur? Kur tu? Kur tu, kartus rytojau? Kokia paslėps, kokia priglaus ir neišduos giria?.. . Ir bėgau lyg iš pragaro ir bėgdamas kartojau: "Ar, Dieve, būsi pragare? ... ar žūsi pragare?" Neauga gėlės pragare, ugny žiedai nežydi, Kur amžina prakeikimu alsuojanti naktis, Kur deganti mirties kerštu žiaurioji Nemezidė Kiekvieną pirmą pumpuro gimimą pamatys. Ir lis lavoniniu lietum ant liūdinčios lelijos Ir kris ledų kruša kaip sukrešėjęs kraujas ant baltos It siela kūdikio po krikšto, kaip sakyta jau, ant lauko liūdinčios lelijos,— Ant tavo sielos, per gimimą mirčiai pasmerktos . . . Nakties tyloj nebus tylos, nei lobiuose paguodos, Ir niekas niekur niekados širdies ramybės nežadės, Ir gersi ašarų marias, bus duona suodys juodos, Mirtis kvatodama užpus paskutines žvaigždes ... PAUL CLAUDEL Kai mūsų, nežinios aptemdytą, žodyną, Nerasdami prasmes, užplūsta žodžiai: kas, kodėl, Ir kam, ir kaip, — atsakymą, kurį dangus težino, Iš kapo freskų mums išskaito Paul Claudel. Ir šnabžda marmuras pro sluogsnį pelenų: —"Tous les saints Anges et Archanges, priez pour nous". Kai mes, gyvenimo dienas anapus okeano Palikę, grįžtame jieškodami jų vėl ir vėl, Iš amžinųjų vandenų didingo tvano Triumfo Arkos uostan plaukia jachta Paul Claudel. Pragysta vėliavos kovos laimėjimo dienų: —"Tuos les saints Apotres et Evangėlistes, priez pour nous". Kai žodis DIEVAS gairėse žmonijos kelio Ir kryptys kryžkelėse išrašytos non-parell, Kaip milžinišką švyturį į tamsą kelia MAGNIFICAT šviesiausią himną Paul Claudel. Ir krinta jo šviesa ant sielos palaužtų sparnų Tarytum palaima. Ir meldžiamės: "Tous les saints Martyrs, priez pour nous". |