Pasaka apie gražiausią gaidį Spausdinti
Jeigu jūs manote, kad esate matę gražiausią gaidį, tai labai apsirinkate.
Gražiausią pasaulio gaidį augino teta Marcelė, gyvenusi prie Šušvės girių.
Ir koks tai gaidys buvo! Raudona skiauturė virto jam ant akių, žandus puošė balti auskarai, o plunksnos žėrėte žėrėjo — geltonos, žalios, mėlynos, rudos ir dar kitokios.

Gaidžio balso nė žodžiu neapsakysi. Kai jis, pasilėkėjęs ant tvoros, pragysdavo, — skersai ir išilgai nuskambėdavo per visą kaimą. Net gandras pasistiebdavo ant kraigo ir klausydavosi.
O gaidys kiaurą dienelę daugiau nieko ir neveikė, tik giedojo ir giedojo nuo aušros ligi sutemų. Kai ateidavo naktis, jisai plumpsėdamas įskrisdavo į obelį ir miegodavo ant šakos.
Kartą jam žvirbliai ėmė ir pasakė:

—    Lįstumei pas mus į palėpę. Nakčia pelėdos ar šeškai tave dar sudraskys.
Jisai tačiau tik suvasnojo sparnais ir nieko neatsakė: ką jam, gražiausiam iš visų gaidžių, beprasidėti su žvirbliais!

Ir, įspraudęs snapą po sparnu, jisai užmigo.
Ryto metą jisai nubudo pirmas iš visų paukščių ir pragydo skardžiai, žadindamas tetą Marcelę, piemenuką Jurgutį ir visus kitus.

Paskui jis nuplasnojo ant žemės ir žiūrinėjosi sau pusryčių.
Prie jo prilėkė žvirbliai ir čirškėjo:

—    Čir-čir-čir!
Gaidys pašiurpino savo plunksnas, kad jos dar gražiau blizgėtų saulėje, ir tarė:
—    Vakar prigąsdinote, kad mane pelėda ar šeškai papjaus. Matote!

Ir, toks išdidus, jis sudavė sparnu per smėlį, vienam žvirbliui net akis užberdamas. Žvirbliai vis rizgo:

—    Palauk, palauk, jei ne šeškas, tai lapė tavo kaulelius apgrauš!
—    Lapės aš visai nebijau, — kirtosi gaidys. — Kaukštelėsiu jai snapu į patį nosies galiuką, ir ji nubėgs sau cypdama.

—    Kas tau lapė: tu ir liūtą numuštum! — erzėjo žvirbliai.
Gaidys supyko ir pasakė:

—    Ką man aušinti burną su jumis: jūs neturite nė vienos plunksnos raudonos ar žalios.

Žvirbliai iš tikrųjų neturėjo nė vienos plunksnos raudonos ar žalios. Jausdamiesi sušnekėti, jie nutilo.

Gaidžiui buvo dar negana: nuėjęs pasiskundė jis tetai Marcelei, kuri sėdėjo kieme po alyva ir verpė pakulas.

—    Tetule, tetule, žvirbliai kirkinasi ir sako, kad mane suplėšys šeškas, lapė ar kiaunė.
Kiaunę pridėjo jis pats, kad baisiau atrodytų.

—    Mano raibuonėlis, — gailavo teta Marcelė ir dar prigrasino: — Aš tiems žvirbliams nu-nu-nu!

Gaidžiui vėl buvo smagu, Jis pasilėkėjo ant mieto, mušė sparnais ir šaukė, kad net giria skambėjo:
—    Žvirbliai, žvirbliai, tetulė man pasakė, kad lapė neįveiks manęs.

Jis rėkavo taip garsiai, kad jo balsą išgirdo visi girių žvėrys: ir meška, ir vilkas, ir stirniukė, ir lapė, ir voverėlė.

—    Lape snape, — suniurzgėjo meška: — žiūrėk, gaidys tau šlovę plėšia!
Lapė nieko neatsakė, tik tupėjo pakrūmėje, pikta ir sugėdinta, ir ryte rijo akimis gaidį: kad tik jisai prisiartintų prie girios!

Kiti žvėrys pasiklausė gaidžio ir nuėjo savo keliais: meška bičių kopinėti, stirniukė per krūmus šokinėti, voverėlė riešutų gliaudenti.

O lapė negalėjo nurimti ir vis labiau širdo, sukdama sau galvą, kaip čia gaidį prisiviliojus. Ji ir vartaliojosi, ir šuniuko balsu lojo, ir net bandė pakudakinti, kaip višta.

Bet gaidys nė žiūrėte nežiūrėjo į tą pusę. Pirmiausia jisai turėjo pasirodyti prieš visus žvirblius ir prieš visas vištas. Paskui, kai kieme jau niekas jo neklausė, nušokęs nuo baslio, jisai nuėjo už kluono ir pasigyrė žardyje uždarytai ožkai. Tada, žvilgėdamas ir žėrėdamas, nukiepsėjo į laukus, toks išpuikęs, kad net žandenos jam nutįso ligi pat gūžio.

Jis vaikščiojo po pievą ir gyrėsi, ką tik sutikdamas: ir kiškiui, ir pempei, ir vyturėliui, ir rudajai pelytei, ir net straigei. Jis priėjo ir prie piemenuko Jurgučio, kuris ganė avis, ir pūtėsi prieš berniuką, kad nebijąs nei lapės nei meškino.

Kai gaidys taip šnekėjo, avys, sustojusios ratu aplinkui, linksėjo galvomis, ir jam atrodė, kad visai jos pritaria jo žodžiams.

Paskui jis išgirdo miške bulduojant teterviną ir labai susidomėjo ano daina.
—    Eisiu ir pažiūrėsi, kas ten taip gurgia, lyg kokia didelė varlė, — tarė jis ir, nė neatsisveikinęs su piemenuku Jurgučiu, nukeliavo į girią.

Lapei gi to ir tereikėjo. Ji tik sučeksėjo iltimis, tvėrė gaidį už pakarpos ir nusinešė per miškus ir kalnus.

Taip ir būtų žuvęs jisai, gražiausias iš visų gaidžių, jei ne piemenukas Jurgutis. Jis matė, kas atsitiko, ir sušuko ant visų laukų:

—    Gelbėkit, gelbėkit, lapė nusinešė gaidį! Ir, nieko nelaukdamas, jisai puolėsi vytis. Jis lėkė taip greitai, kad net jo blauzdžiukų

negalėjai matyti. Su juo skuto ir šuniukas Murziukas, lodamas ir kiauksėdamas. Paskui gi ritosi kiti vaikučiai — ir Sigutė, ir Danutė, ir Mindaugėlis, ir mažytė Joanėlė, kuri buvo tokia nedidukė, kad užkliuvo už kurmarausio ir pargriuvo ant pilviuko. Atsikėlusi ji vėl lapsėjo, bet vis-tiek buvo greitesnė už tetą Marcelę, kuri ne tiek vijosi, kiek tūpčiojo vietoje, rėkdama ir rankomis mostaguodama:

—    Gelbėkit, gelbėkit! Mano gaidelį branguolėlį!
Piemenukas Jurgutis, lėkdamas kaip žaibas, ėmė ir išvydo pačią lapę. Ji kuduliavo jau kiek apilsusi, šonais dvesuodama, bet gaidžio vistiek nepaleido iš nasrų. Ir kur paleis: ji buvo jau visai arti prie savo urvo! Dar vienas šuolis — ir jai jau niekas gaidžio neatims!

Lapė įsiręžė kaip ilga, šoko pirmyn — ir štai ji jau šmurkštelės į skylę sykiu su savo grobiu!
Tik čia atsitiko, ko niekas kol gyvas dar buvo negirdėjęs ir neregėjęs: šuniukas Murziukas dantimis įstrigo lapei į uodegą — ir iš to greičio drauge su ja nuniro į olą.

Niekas nematė ir negalėjo pasakyti, kas ten dėjosi urve giliai po žemėmis. Viršuj tebuvo girdėti, kad iš apačios eina didžiausias klegesys, kaukimas ir cypimas — ir ūmai visas triukšmas nutilo.
—    Žuvo mano gaidelis, žuvo raibuonėlis! — dejavo ir laužė rankas teta Marcelė.

Ir piemenėliui Jurgučiui gailėjo Murziuko, tačiau berniukas nieko nesakė, tik žiūrėjo į lapės urvą.

Štai vaikas suplojo delnais ir prišoko prie skylės.

Iš ten lindo šuniukas Murziukas, su savim vilkdamas ir gaidį.

—    Mano gaidelis, mano gaidelis! — suriko teta Marcelė.

Pripuolusi ji nutvėrė savo gaidį ir, glausdama prie širdies, lygino ir glostė jo supešiotas plunksnas.

Iš džiaugsmo verkdama, ji nešė savo paukštį per girias ir laukus, o paskui ją ėjo visi kiti — ir piemenukas Jurgutis, ir Sigutė, ir Danutė, ir Mindaugėlis, ir mažytė Joanėlė, ir šuniukas Murziukas, kuris buvo visas dulkėtas, susivėlęs ir net viena ausimi sukruvinta: mat, lapė buvo jį ap-kramčiusi.

Pasiekusi namus, teta Marcelė paguldė gaidį į lovytę ir apraišiojo įplėštą skiauturę ir kitas žaizdas. Po to ji pasišaukė visus vaikučius ir davė jiems po medauninką, o šuniukui Murziukui įpylė pieno į dubenėlį, ir jis lakė labai patenkintas.

Gaidys sirgo tris dienas ir tris naktis, — ne tiek dėl žaizdų, kiek iš priepuolio. Paskui jisai atkuto, dailiai susiglostė savo plunksnas, bet į kiemą vaikščioti vengė: ar tai bijodamas lapės, ar gėdydamasis, kad žvirbliai neimtų tyčiotis.

Žmonės tačiau pasigesdavo jo giesmės, kuri seniau juos kas rytą žadindavo.
Ir jie sakė:

—    Kito tokio gaidžio tikrai nėra.
Užtai teta Marcelė buvo dvigubai laiminga. Ji lesino gaidį kviečiais, glostė ir net pasakas jam sekė. Jo plunksnos vėl žvilgėjo ir mirgėjo, kad net akį vėrė.

O jisai tupėjo prie tetos sijono, klausėsi, kaip ratelis verpdamas dūzgia, ir snaudė, ant akių užsitraukęs baltas plėveles.

Čia, pirkelėje, jam buvo nebaisu nei lapių, nei vilkų, nei paties liūto.
Tik kai kada nakčia, apsisapnavęs, jis surikdavo ir imdavo plumpsėti sparnais manydamas, kad jį lapė užpuolė.

Tada tetulė Marcelė jį paimdavo ant rankų, čiūčiuodavo, kaip mažą vaiką, kol jis nurimdavo ir vėl užmigdavo naktų tamsumoje.