SAKRAMENTALINIO GYVENIMO POEZIJA Spausdinti


"One may sing about it. It is the most Immediate and mystical way... dream of a life lived as a sacrament".
BERNARD BERENSON

Šioje "abstraktaus", "neobjektyvinio" ir panašiais vardais vadinamo meno gadynėje išeiti su kūriniais, sukurtais laikantis "ortodoksinės formos" principų, yra ir nepopuliaru ir rizikinga ir... moderniškai drąsu. Moderniojo meno, kaip dailės, taip ir literatūros srityje, nieko nebestebina jokios ekstravagancijos; atvirkščiai, — vis daugiau ir daugiau dėmesio patraukia "klasikiniai", "realistiniai" ir panašūs meniniai "išsišokimai". Ir literatūroje (šiuo atveju turint minty poeziją), po imagizmo, figūrizmo, verbalizmo, silabizmo ir dadaizmo bei surrealizmo, šiandieną "moderniausios" eilės yra ne išbarstytomis eilutėmis, suskaldytais žodžiais ar išmėtytais skiemenimis, bet rašytos grynų gryniausia proza, kurios pradininku kaikurie kritikai laiko A. Rimbaud, bet kurią į didžias poezijos augštumas ypač iškėlė Paul Claudel, o įvairiaip puoselėjo irgi prancūzai: J. P. Perse, A. Michaux, Fr. Ponge.

Poezijos novatorium šiandieną nebepasirodysi nė naudodamas tipografines figūras, pradėtas viduramžiais kielikų, kryžių ir panašiomis formomis, o išgarsintas futuristo Marinetti, kuris atgarsio rado ir mūsų keturvėjininkų bei trečiafrontininkų tarpe. Drąsus revoliucionierius šiandieną pasirodysi, išeidamas su grynai klasikinės formos eilėraščiais, jeigu tik nebūsi kieno nors epigonas ir jeigu sugebėsi "moderniąją" dvasią įsprausti į šią tik XIX a. pabaigoje sulaužytą, amžinai gyvą ir gają nemodernią formą, atsikartojančią tūkstančiais moduliacijų, kurios šių dienų apogėjais yra Yeats, Valery, Rilke, George.

Tokios mintys kyla, paėmus į rankas naują lietuviškos poezijos rinkinį — Leonardo Andriekaus knygą "Atviros marios". Labai retas mūsų literatūroje atsitikimas, kad su poezijos rinkiniu debiutuotų nebe studento metų jaunuolis, bet kadais baigęs augštuosius mokslus, užėmęs tą ar kitą poziciją, įsigijęs, kaip šiuo atveju — bažnytinės teisės daktaro laipsnį žmogus. Nemažiau retas atvejąs, kad debiutantas išeitų su tokiu subrendusiu veikalu, ryškiai susidaręs ir savą kūrybinį pasaulį ir savo išraiškos būdą ir tvirtą stilių. Su džiaugsmu sutikdami veikalą, neabejotinai praturtinantį mūsų poezijos lobyną, bent trumpai pažvelkime, kuo šis autorius yra charakteringas, ką jis atneša originalaus, savito, o kartu ir naujo į mūsų poeziją.

Jau pats rinkinio vardas "Atviros marios" neabejotinai rodo simbolinį Andriekaus poezijos charakterį. Cituojamame knygos motto pabrėždamas, jog "marios — lašas amžinųjų vandenų", autorius iškelia ne tik šios žemės stichijos — marių menkumą prieš amžinybę, bet ir žmogaus menkumą prieš Absoliutą; "marių" ir "lašo" santykis žmogų neatsiejamai įjungia į visatą, o "šventųjų horizontų" skyrius atskleidžia šį pasaulį kaip didžią šventovę, rodo mums tai, kad žmogus yra gyvas tik Viešpaties ilgesiu, kad jo rauda ir jo at-dūsiai, prašant išvesti sielą iš šio kalėjimo (Transitus, 25 psl.), nepaliaujamai liejasi į jūrą (Rauda, 16 psl.), laukiant, kada gyvenimas bus užverstas kaip mišiolas, ir kalnuose nuaidės Ite Missa est (Gyvenimas, 18 psl.).

Mūsų religinėje poezijoje žmogaus ir Dievo santykis Baranausko, vyskupo, žodžiais, dainuojamas kaip Tėvo ir sūnaus, Maironio, prelato, kaip Augščiausios Tobulybės ir nieko ("aš menkesnis už nieką"...), dulkės, Vienažindžio, kunigo, — kaip Valdovo - Tėvelio ir "nabago žmogelio", kaip "saulejės dūmų", šių poetų kūryboje žmogaus ir Dievo santykis konkretus, palyginimai realūs; į simbolių pasaulį jis nukeliamas tik Putino, žemės vargo ir valdovo maištininko, poezijoje, kur po daugelio metamorfozių, žmogaus ir Dievo susitikimas įvyksta kaip "lašo" ir "jūros" ("ir tartum lašas jūroj išnykau"). Jeigu Putinui šis nakties danguje "išnykimas" yra daugiau paskendimas į beviltišką vienumos klajonę, į nežinią, tai Leonardui Andriekui, priešingai, jis — gyvenimo, lyg Viešpaties Taboro kalne, konsekracija, persimainymas, kur "naktis apglėbia dieną", kur "nuo gyvenimo nesiskiria mirtis". Tokios palaimingos būsenos, Viešpaties malonės paliestos ir lydimos, kada žemė gali pavirsti altorium (Stebuklas, 11 psl.) ir kada, stebuklui įvykus, prasiveria dangus (t.p.), gyvenimą vargu ar galima tiksliau pavadinti, kaip sakramentaliniu gyvenimu.

Šalia mūsų poezijoje J. Baltrušaičio apdainuojamo mirksnio ir amžinybės santykio, šalia mistiškai paslaptingos būties mįslės, kur "per šios žemės gęstamą šviesą bent kiek nuvoksi amžiną tiesą", L. Andriekus išeina skelbdamas didįjį Viešpaties gaisrą, kuris yra tik iš dangaus kritusi kibirkštis, deganti ir rožėse, ir aguonose, ir kalnų granite, ir žemės akmenyje, aišku, ir žmogaus krūtinėje.
Leonardo Andriekaus religinis motyvas nėra vienas tarp daugelio kitų jo lyrikoje: jis savo nuotaika persunkia dažną šio autoriaus eilėraštį, nežiūrint, kokio turinio jis būtų. Bet ypač jis ryškėja ir savo nuostabiai priderinta prasme iškyla patriotiniuose eilėraščiuose, kurie sudaro du paskutiniuosius knygos skyrius: Kryžiai ir peisažai ir Tolima laimė.

Ne vienas, kritikuodamas mūsų šių dienų tremties poetus, yra skundęsis, kad patriotine poezija esanti taip nubanalinta, kad skaitytoją tik atbaidanti, kad trafaretiškai kartojami šimtus kartų nuvalkioti vaizdai, nebeteikią jokio pasigrožėjimo; kad niekas geriau nebeparašąs už Maironį; pagaliau — kad geriau iš viso tos "šventos temos" nebeliesti. Be abejo, kad šie kaltinimai yra per "jautrūs", nors tam tikrais atvejais daugiau ar mažiau tiesos turi. Nereikia nė grafomano, net ir su gabumais ir su geriausiomis intencijomis autoriui lengva ant šio, patriotinio, slenksčio suklupti, neišsimušus iš trafareto. Leonardas Andriekus šiuo atveju daug kur išėjo laimėtoju, sukurdamas tokios patriotines lyrikos, kuri, imdama kad ir labai nubana-lintas temas, dažo jas nauja spalva, apgaubia nauju drabužiu (vaizdais), persunkia nauju jausmu (vartojant šviežias detales). Štai keletas pavyzdžių: Pavergtųjų Lietuvos gyventojų kančios ir žaizdos paverčiamos šventojo stigmomis (Stigmos, 93 psl.), šv. Jonas, kurio koplytėlę gula žmonių sielvartas, lyg rūkas, taria paguodos žodį ir teikia prašantiems išrišimą; Kristus, visur išjieškojus, randamas tik "gimtuose laukuose tarp skaudžių aimanų", kur jis; Lietuvos raudų sugraudintas (Sugraudino Tave raudomis Lietuva — žmones, medžiai, jurginų žiedai..., 98 psl.), panūsta "nepalikt be globos tų graudžių lygumų". Laumes ir berželis, Baltija ir audėja, net ir vaiduoklis, nuo Varduvos krantų atėjęs "pranešti man, kad gluosniai verkia vandeny" — visi jie ne tik autoriui, bet, kas svarbiausia, skaitytojui kalba mielais, šiltais, gaiviais vaizdais ir, kaip toji vienumos nuotaika (121 psl.), širdį traukia "į vieną pusę", ilgesiu veda "į vieną žemę", į kurią čia grįžti balta audėjos austa drobe, čia bėgi užšalusiomis mariomis, kad net "migla užskleidęs savo veidą rūstų", klausia Poseidonas: "ką, žmogau, darai?" Būtų galima pririnkti daugybe citatų, kur autorius savo ir tėviškės sielvartui ir skausmui, kančiai ir ašaroms randa tokių priemonių, kurios iškelia Andriekaus poezijos posmus:

Nuo to laiko paupy žilvitis kliedi,
Rauda  grįžusi  vêlé  namiškių,
Alpsta motina, sukritusi pas klėtį,
Kad sūnaus krauju žolė aptiško.
(116 psl.)

Arba:
Ten sopuly suklinka nytys,
O kantrūs žmones amžiais tyli,
Ten  ir žiemos šalčiausią rytą
Pragysta kruvinas dagilis.

Ten kruvinas dagilis šaukia,
Sušildyt žemei saulės prašo —
Priimk, Augščiausias, mūsų auką,
Priimk kiekvieną kraujo lašą.
(Dagilis, 114 psl.)

Šie iš konteksto ištraukti posmai mums parodo dar vieną autoriaus aspektą, būtent gamtos motyvo panaudojimą. Gamtos vaizdai daugiausia lietuviški, tik su retais svetimos augmenijos ar gyvūnijos intarpais, kurie neteikia, kaip V. Ališo poezijoj, svetimų kraštų egzotikos, bet visą pasaulį gaubia ta Kristaus visuotinumo dvasia, kurią iškėlė ir įprasmino šventasis Asyžietis. Vardai, kaip Umbrijos kelias, Subasio pašlaitė, ar Sasso Spicco, kur tūno "didelė anga", ar kabo "šiurpus akmuo" — tik simboliai, išreikšti bendrinėmis sąvokomis, bet ne svetimi gamtovaizdžiai :

Tik, rodos, tas akmuo sustoti kvietė -
Tik tas ore kabąs šiurpus akmuo,
Kurio paūksmėje Pranciškus Asyžietis
Jieškojo savo maldai vienumos.
(47 psl.).

Maldoj ir vienumoj autoriui tačiau iškyla tik lietuviškas peisažas, su jo gražiausiomis detalėmis, kokių nebuvome regėję nė gyvendami tėvynėj: Gluosnis, Dovana, Vieversys, Kryžių šalis, Idilė ir daug atskirų posmų kituose eilėraščiuose. Kaip autorius geba operuoti kartais nebenaujomis priemonėmis ir kokius naujus ir meniškus vaizdus sukuria, tebūna pavyzdžiu kad ir pora "Idilės" posmų:

Buvo taip nežemiškai tylu aplinkui,
Jog bijojo atsikvėpti girios.
Ir ton pusėn, kur javai palinko,
Baltas debesis iš lėto yrės.

Buvo poilsiui sparnus suglaudęs vejas,
Buvo gluosniai susibridę j upelį,
Ir nuvargusios lakštingalos tylėjo,
Lyg po konsekracijos varpeliai.
(64 psl.)

Didžiausia poezijos brangenybė yra vaizdai, tropai, metaforos. Andriekaus "Atvirose mariose" jų yra tikros marios ir, kas svarbiausia, labai dažnai savitos arba savaip moduliuotos. Jam ne tik "grumsteliai suvaitoja", ne tik "girtą smilgą ima svaigulys", ar "be skausmo numirė šalna", kurie nėra didelė naujiena, nors gana graži, bet jis jaučia  ir kaip "pavasario vėjas vakare gluosniui perpūtė galvą", jis girdi, kaip "po žeme dusdami, šaltinėliai daužysis" ir kaip "sugraudins pušeles gedulingosios mišios", — o tai yra jau kažkas, ko mūsų poezija dar nebuvo turėjusi; tai yra lobis jai ir laidas naujojo poeto talentui.

Labai nepilnas būtų Andriekaus rinkinio aptarimas, tesustojus ties dviem, kad ir itin charakteringais motyvais. Jeigu skyriuje "Šventi horizontai" vyrauja religinis momentas, tai skyriuje "Sidabriniai nokturnai" iškyla žmogus gamtoje, su visomis jos grožybėmis ir gundymais, "Ugningoje angoje" vyrauja gamta įvairiais metų laikotarpiais, skyriuje "Nežinoma žemė" pasigirsta žemiško džiaugsmo ir žemės turtų praradimo gaida, nukelianti mūsų mintis iki pomirtinio balso — epitafijos posmų, gi paskutinieji skyriai — "Kryžiai ir peisažai" ir "Tolima laimė" vėl atsišaukia žemiškos būties pilnybe su tremtinį lydinčiomis skaudžiomis vakaro žaromis ir su pergalės kraičiu, atgavus prarastą laisvės ir gyvenimo malonę.

Pradžioje akcentavau "Atvirų marių" autoriaus tradicinės, klasikinės, formos laikymąsi. Ir iš keleto negausių citatų buvo galima pastebėti, kaip lengvai Andriekus valdo ritmą, randa naujų rimų ir kokių yra pasiekęs eufonijos laimėjimų. Pakanka tik pažvelgti į skyrių vardus, kad įsitikintume, kaip autorius jaučia žodžio, skiemens ir garso skambumą, ir kaip didžiai vertina ir kaip valdo aliteracines priemones (Nežinomažemė, Tolima laimė ir pn.). Štai koks jautrus ir puikus žodžio, skiemens skambumo pajautimas: pamatom pilnatį po kojom (39 psl.), išbaidytas paukštis pagaliau pragydo (38 p.), dangumi nudažytu žydrai ir t.t.; pavojingiausios vietos praeinamos su dideliu sklandumu: nuo šiaurės vėjo, speigo ir pūgos..., spragės pastogėje... (22 p.).

Eilėraščiai daugiausia ketureiliai, tačiau jie turi ne "dainos", o "kalbos" pobūdį; ir pats autorius ne vienoje vietoje sako: "Visvien, sakysiu taip, kaip buvo (40 p.), "Turiu tau pasakyt nelauktą žinią" (53 p.), "Dabar jau pasakyt Jam atvirai galiu" (56 p.) ir t.t.

Ypatingu dainingumu padvelkia tie posmai, kurie išeina iš ketureilio rėmų, kaip Vėlė, Gluosnis, Pergalė, žinoma, neišskiriant nė ketureilių Audėjai, Jei sugrįžtų, Atgajus, Pilnatis, Dovana ir kt. Nereta pakartojimo figūra, niekur neišvirsdama į manierą ar formos žonglieriavimą, daugeliu atvejų eilėraščiams teikia melodingumo, grakštumo ir laisvumo;

Imu šią dieną, lyg saldų korį,
Nebeminekit senos žaizdos —
Nebeminekit Memento Mori,
Nebekartokit jo niekados...
(54 psl.)

Nesibarkite, vilnys, šį rytą,
Neužgaukit nelaimėj širdies —
Ir manoji žvaigždė jūron krito,
Ir manoji žvaigždė...
(46 psl.)

Girdi nakties nuoširdžią maldą,
Girdi žvaigždžių galingą dainą.
(39 psl.)

Tradicinėje formoje šalia ritmo didelę reikšmę turi rimas. Andriekaus eilėraščių rimavimas panašesnis j II-jų Vainikų poetų rimavimą, negu kad, pvz., j Maironio ar pačių jaunųjų autorių. Šalia tikslių rimų, kaip gęsta - bręsta, kojom - jieškojom, žvakės - pasakė, ilgesys - klausys, ar ne - svirne, nemačiau - skaičiau, jis vartoja ir tokius J. Aisčio įvestus, kaip sužeisti - pilnatis, ruduo - raudot, arba asonansinius — išnykt - puošni, nesutruks - aistrų, paliest - vėlė, atminė -akmeniu, meldėsi - atodūsį, etc. Bet apsčiai rasime ir autentiškų, savų: nespėčiau - spiečiaus, groti - epušrotai, miros - miręs, oro - altorių, grįžti - krikšto ir pn. Daugumas jų ne vienam eiliniam skaitytojui atrodys ir per moderniški, ir gal net ne rimai. Bet taip jie atrodo tik ištraukti iš teksto. Organiškoje posmo struktūroje jie nė labai archaiškos ausies negali rėžti, ypač, kad vartojami daugiausia posmo 1-je ir 3-je eilutėse, kurios įprasta matyti visai nerimuotos.

Kandus recenzentas galėtų prikibti prie ne vienos banalinės ar su tekstu nesutapusios frazės bei žodyno a la šilkinė juosta, miela svaja, naktų menės, Joninių liepsnos, pasakų lobiai, alyvų sapnai, girių navos, serenados, gondolos... šen bei ten jis išgirs atsiliepiantį Aistį (žiogeliai groja, pienės ratelius šoka...) ar kurį kitą autorių; bet kuris autorius, kad ir vyresnis, yra visu 100% savitas, originalus ir negirdėtai naujas? Didžiausias Andriekaus žingsnis padarytas — jis rado save, jis valdo formą, jis sukuria pasaulį, kuris nepalieka vien autoriaus interesu, bet įtraukia ir skaitytoją, pagaudamas gyvu, nemeluotu jausmu. Eilėraštyje Paukštis poetas sako:

Rodos, būčiau sunkią nuodėmę padaręs
Graužė sąžinė kasdien skaudžiau —
O tiktai, namo, sugrįždamas nuo marių,
Vakare iš lizdo paukštį išbaidžiau.
(38 psl.)

Nesvarbu, kas tas "paukštis" būtų — dainiaus širdis ar kuri kita alegorija, bet nepaprastai gerai, kad autorius jį "išbaidė" ir kad

Išbaidytas paukštis pagaliau pragydo
Pilnu skausmo, pilnu liūdesio balsu,
nes toje dainoje ne tik
...atsišvietė  saulėtas džiaugsmo rytas
Mažame lašely tos nakties rasų,
(38  psl.)

toje dainoje atsivėrė nauji pasauliai, kurie įnešė naujo į mūsų poeziją, parodydami, kad mūsų kūrybinis žodis dar gajus. "Atvirų marių" poezija kalba apie žmogų ne pasiklydusį šių dienų beprotybės labirintuose, bet apie žmogų, besidžiaugiantį visu gražiuoju ir didinguoju Viešpaties pasauliu, gamtos stebuklais ir tėvynės turtais; ji sustoja ties pačiais esmingiausiais žmogaus būties klausimais, to žmogaus, kurs nėra nustojęs žemės traukos ("Ta žemės didelė trauka — sunku atsilaikyti", 55 psl.), bet kuris iš Viešpaties malonės visą šį gyvenimą ima kaip "saldų korį" (54 p.).

"Nemoku sapno nuo tikrovės beatskirti", sako autorius viename "Maldos" posme, prašydamas Viešpatį, kad "lauke žiogeliui ėmus groti, neplyštų man iš sielvarto širdis". Ir gerai. Ir nereikia skirti. Tik tada tikrovė virsta poezija, tik tada šis sapnas išreiškia ir meno kūriniu paverčia sakramentališkai vestąjį žmogaus - vienuolio ir žmogaus - poeto, kaip Berenson sako, gyvenimą.
Pažymėtinas dailus knygos išleidimas ir estetinis dail. Telesforo Valiaus apipavidalinimas, kiekvienam skyriui duodant po liustraciją ir nuotaikingą knygos aplanko piešinį.

Leonardas Andriekus: ATVIROS MARIOS. Lyrika. 1955. 134 psl.