JONAS AISTIS SESERS BUITIES KRYŽKELĖSE Spausdinti
Parašė Stasys Santvaras   

Neseniai prabėgusių metinių švenčių dienomis mane aplanke laukiama viešnia — devintoji Jono Aisčio kūrybos knyga "Sesuo Buitis". Su džiaugsmu atvožiau voką, beveik vienu atsikvėpimu ją perskaičiau. Tiesa, toji devintoji, tai nedidelis J. Aisčio eilėraščių rinkinys, tik 45 puslapiai, bet ji vieninga savo išgyvenimu ir polėkiu, savo mintim ir išjaustu estetiniu vaizdu. Tuose negausiuose puslapiuose tikrai apstu subtilių, nuoširdžių ir krištolinių poezijos posmų. Atpažįstame Joną Aistį jo Pirmuosiuose žingsniuose, atpažįstame ir Laukime, paskutiniame "Sesers Buities" knygų eilėrašty, kur poetas šitaip jautriai prabyla:
Ir teks šviesus džiaugsmas ima,
Kad atodūsiu giliu,
Kaip švelnus šilų ošimas,
Atneša puokštes gėlių
Mielas ir smagus laukimas ...

Sesers buities kryžkelėse mes be paliovos laukiame. Laukiame mylimos ir draugo, laukiame troškimų žiedo prasikalant, laukiame giedresnio rytojaus, laukiame tiesos, pergalės ir laisvės grįžimo. Ir visas šis mūsų gyvenimas, ar tik nėra ties kapų anga besibaigiąs laukimas? Subtiliai ir giliai simboliškai Jonas Aistis dainuoja Laukimą. Bet ir kas gi daugiau belieka poetui, kai dalia tokia pikta pamotė, kai pasaulis prarado pusiausvyrą, kai, anot St. Ylos, dievų miške siautėja žvėrys? Jis laukia. Stabterėjo prie savo kūrybinio darbo 25 metų gairės, gal kančios veriama širdimi atsiduso, ir laukia . . .

"Sesers Buities" knygos, tai Jono Aisčio pėdsakai, atžymintieji jo nueitą kūrybinį kelią ir tą platų barą, kurį jis iškirto mūsų literatūros lauke. Tokia proga per maža apsiriboti recenzija. Reikia į jį pažvelgti iš toliau, reikia nors prisiminimais pagerbti žymųjį poetą, kurio širdis, kaip ir mūsų daugumo, tebėra kupina vilties ir laukimo, tebėra pilna tikėjimo.

Dvidešimt penkeri metai yra dulkė prie amžinybės slenksčio. Tačiau jie yra beveik ištisas šios žemės žmogaus gyvenimas. Per tuos dvidešimt penkerius metus daugiausia sėjama ir pjaunama. Ir yra tokis vidinis reikalavimas, vidinė ugnis — kuo daugiausia per tą laiką lobių sukrauti. Dvidešimt penkeri kūrybinio darbo metai, tai žmogaus vasaros darbai. Tartum bitė, tuo metu jis stengiasi pripildyti gėrybėmis kiekvieną korio ląstelę. Ir, štai, vieni apsikrauna medžiaga, o kiti eina į žmones ir dalina savo dvasios turtus, išdalina savo širdį kaip gyvybės duoną.

Daug šalių apkeliavom, jau daug papročių regėjom. Sulinksta žmogaus nugara prieš jėgą, prieš despotizmą ir prieš kapitalą, bet širdies šilima spindi jo akys, kai jis žvelgia į savo tautos kūrėjo veidą. Gal ne be pagrindo Dostojevskis tarė, kad menas išvaduos pasaulį. Džiūgavo vokiečiai, kai iš tremties grįžo jų rašytojai, džiūgavo, kai Šveicarijoj gyvenąs Hesse buvo pagerbtas Nobelio premija. Matom, kad ir amerikiečiai moka kultūringai ir net iškilmingai savo kūrėjus atžymėti ir pagerbti. Didžiųjų tautų vyrai ir moterys, sulaukę vienokių ar kitokių savo veiklos sukaktuvių, gali ramiai atsilošti ir atsikvėpti, turi ko pasiklausyti ir kuo pasigėrėti. Ar nūdien tokią aplinką turi lietuvis rašytojas ar kuris nors kitas mūsų kultūrininkas? Prieš pusmetį poetas Faustas Kirs a, vienas žymiųjų pomaironinės lyrikos šulų, Amerikoj sulaukė 60 metų amžiaus, bet net kultūros žurnalai jubiliato nepastebėjo. Lietuviai šioj šaly savo jėgomis į dangų kėlė mūrus, krovė visokioms įmonėms turtus, o dabar ne vienas viso gyvenimo santaupom turtina ir taip jau turtingų miestų iždus. Tai, tartum, klaikaus likimo pasityčiojimas, bet tai yra tikrovė, kurioj netruks paskęsti ir daugumas naujųjų ateivių, jeigu tik laiku neišgirs motinos kalba tariamų žodžių. Įsivaizduoju tad ir Joną Aistį, užsidariusį nedideliame Putnamo miestely, Conn. valstybėj. Sukakties dieną, tikriausia, niekas jo neaplankė, niekas nuoširdžiau nepaspaudė rankos. Tvyrojo tik vienišumas ir. . . laukimas. Pagaliau, iš ko susideda tie jo sukaktuviniai metai? Gal tik vieną dešimtmetį jis buvo laisvas veikti ir kurti laisvoj tėvynėj, o paskui, išvykęs Prancūzijon kaip valstybės stipendininkas, atsidūrė tremty, iš kurios dar ir šiandien negali grįžti, žinau, sugretinimas, kurį padariau, liūdnas yra, tačiau tai tik sugretinimas, anaiptol ne ašaros. Man rodos, tikslingiau yra žvelgti kasdienybei į akis, o ne smilkytis smilkalais, kurie yra ne šių dienų, kuriuose ir rytojus gali būti ne tasai įsivaizduotasis.

Jonui Aisčiui šiandien priklauso gražiausi žodžiai, nuoširdžiausi sveikinimai. Savo kūryba jis nusipelnė gražaus akademinio pagerbimo, bet ar turime pakankamai atmosferos ir nuotaikos tiems žodžiams ir sveikinimams tarti? Per pastaruosius dvejus metus mūsų literatūros gyvenimas pasinėrė nešvankioj emigracinėj baloj. Per tuos dvejus metus, nušalinus etiką, orumą, taktą ir net padorumą, nelyginant šiukšlių, į mūsų literatūros lauką buvo prisvaidyta tiek seklių ir piktų frazių, paskleista tiek neapykantos ir nepagrįsto niekinimo bei niekinimosi, kaip dar, berods, niekad nėra buvę. čia buvo pamirštas tasai giedras Aisčio laukimas, čia buvo pamiršta, kad tik kūrybos žodis turi vienokią ar kitokią vertę, čia
buvo pamiršti esminiai mūsų nūdienos rašytojų uždaviniai, pradėta kirsti šaka, ant kurios patys kirtėjai maivosi susitūpę, baisiai skėtriojant ir šūkaujant pradėta kovoti su vėjo malūnais. Berods, prof. J. Brazaitis, kažkuria proga viešai kalbėdamas, tarė, kad emigrantai — politiniai pabėgėliai — svetimose šalyse išgyvena tris regimus tarpsnius: pirmas esąs kupinas kūrybinių polėkių, pastangų susiorganizuoti, pasireikšti ir išsilaikyti, antrame tarpsny emigrantas taikstosi su svetima aplinka, stengiasi joje prigyti, atitrūksta nuo savo bendruomenės siekimų, trečiame tarpsny vykstąs emigrantų masės suskilimas, jų tarpusavė nesantaika ir net susiniekinimas. Mes esame gyvi liudytojai, kad tokia dalia ištiko skaičium ir intelektualiniu pajėgumu nemenką rusų emigraciją. Per 30-tį metų jos kaip ir neliko. Tų klaikių reiškinių jau apstu ir mūsų gyvenime, tiek visuomeniniame, tiek ir kultūriniame. Tačiau aš vis dar nenoriu sutikti, kad lietuvis rašytojas, ta gyvoji tautos siela, jau būtų pasidavęs anai griaunamajai žvaigždžių įtakai. Vienu žodžiu, atmosfera tvanki, o nuotaika sunki (už tris žodžius kartais gali sulaukti trijų šimtų strėlių). Tačiau reikia iš mūsų gyvenimo išvytus žodžius atgal grąžinti, reikia širdį atverti, tuo labiau, kad Jonas Aistis yra tarpe tų, kurie pastoviai myli savo tautos žmogų ir stengiasi daugiau gero negu blogo surasti jo pastangose ir veiksmuose.

Gal anapus tų 25 metų vieną kartą Kaune, Laisvės alėjoj, sutikau Petrą Juodelį, žmogų besisielojantį lietuvių grožine literatūra. Buvo vasara, kvepėjo liepos, o mėlyname danguj plūduriavo baltų debesėlių ižas. Tada aš buvau vyras, jau išnešęs savo vardą į viešumą pro Adomą Jakštą, J. Tumą-Vaižgantą, V. Putiną-Mykolaitį, Balį Sruogą, Kazį Binkį ir E. Radzikauską, išklausęs skaudesnių ir malonesnių sprendimų, jau vieną kitą bičiulį susiradęs rašytojų šeimoj. Petras Juodelis tada man tarė:
—    žinai, Santvarai, turiu pačiam nepaprastą naujieną. Suradau poetą, tokį poetą, kokio mūsų literatūroj dar nebuvo.
—    Tai tikrai negirdėta naujiena. Kas jis toks?
—    Jonas Kossu-Aleksandravičius.
—    Palauk, iš kurgi tokia į tolumas nusitęsusi pavardė? Argi nebūtų galima jcs išversti į lietuvių kalbą (mat, buvau ir tebesu aršus pavardžių atlietuvinimo šalininkas) ?
—    Tuo tarpu tai nesvarbu, — atsakė man Juodelis. — Svarbu, kad
Kossu puikus poetas. Savo dvasia jisai pačiam nebus svetimas.

Petras Juodelis mane gražiai nuteikė. Tuo metu, nors mano eiles jau spausdino rimtieji literatūros žurnalai, jaučiausi labai vienišas. Mano artimieji draugai Antanas Rimydis ir Juozas Tysliava sutapo su Keturių Vėjų revoliucija, o aš, nors to literatūrinio sąjūdžio sparnu ir užkabintas, negalėjau į jį įtilpti. Mano dvasia ir poezijos samprata anaiptol nesiderino į aną miesto triukšmą. Dabar, va, tarta, kad yra ir daugiau tokių, kurie jieško savito ir originalaus kelio. Norėjau susipažinti su Jonu Kcssu-Aleksandravičium, norėjau pamatyti ir paskaityti jo eilių. Vartydamas periodiką, vis dairiausi, ar nepamatysiu kur to šaunaus poeto su egzotiška pavarde. Bet jis nesirodė. Teko dar palaukti, teko gerokai laukti, kol mudu susidūrėm akis į akį.
1926 m. man teko palikti Kauną, o 1927 m. rudenį jau buvau Italijoj. Bent ketveriems metams su kaupu aš atitrūkau nuo laikinosios sostinės kultūrinio gyvenimo, pasinėriau į studijas, svaigau italų kultūros gausiose apraiškose ir didybėj. Bet vis pro pravirų durų plyšį pažvelgdavau ir į nutolusią Lietuvą.
Neprisimenu, gal 1928, o gal 1929 m. mane pasiekė "Piūvis". Tame žurnale aš ir aptikau Joną Kossu-Aleksandravičių. Taigi mudu susipažinom ne namie, o žydrojo dangaus šaly Italijoj. Savo dvasia jis tikrai buvo man artimas, bet forma, tuo Aisčio subtilumu ir trapumu, gan tolimas. Gal todėl, kad mano širdis jau buvo tam susitikimui paruošta, aš, keletą kartų Kossu eilėraščius perskaitęs, pats vienas sau tariau:
— Tikrai, didis poetas gimė.
Laikas, kaip neužtvenkiama upė, nesulaikomai bėgo. 1932 m. baigiau mokslus, dar sykį apkeliavau visą italų žemę ir grįžau į Lietuvą. Praėjęs visą eilę šerengų, pajutęs kai kurių meno vadovų kandų būdą, pagaliau tą patį grįžimo rudenį buvau priimtas į Valstybės Teatrą. Neilgai trukus, toj meno šventovėj man buvo įsteigtas net atskiras etatas (dėl kurio, bolševikams užplūdus Lietuvą, ne vieną kartą turėjau progos pajusti piktos valdžios ranką) — tapau operų vertėjas ir lietuvių kalbcs prievaizda Operos Teatre. Negalėčiau tarti, kad pirmieji žingsniai būtų buvę lengvi ir saldūs. Jei ne aprėžta tema, būtų galima daug kas papasakoti apie teatro rūmų žmones ir jų darbus. Bet aš buvau jų tarpe, stengiausi juos pažinti ir suprasti, o pasitaikiusius sunkumus įveikė jaunatvė, noras dirbti, noras kalnus nuversti ir marias perbristi. Tokia idealizmo kupina dvasia, tokiu, pasakyčiau, renesansiniu veržlumu alsavo ano meto Lietuvos žmonės. Susišildęs naujose pareigose, apsipratęs su darbu, pradėjau išeiti į gatves, į Laisvės alėją ir į žmones. Vėl sumezgiau ryšį su Kazimieru Binkių. Nors ir iš tolo sekiau Lietuvos literatūrinį gyvenimą, bet, tik grįžęs namo, pastebėjau, kad mūsų poezija ir net proza per tuos beveik penkerius metus nužengė į priekį šuolius, pakilo neregė-tcsna aukštumosna. Jaunųjų poetų prieky žygiavo kaskart vis labiau garsėjanti trijulė — Jonas Kossu-Aleksandravičius, Bernardas Brazdžionis ir Antanas Miškinis. Nei vieno jų asmeniškai aš dar nepažinojau, nors visi jie buvo beveik mano kartos vyrai. K. Binkis ragino dažniau jį lankyti, o ten aš pamatysiąs ir Aleksandravičių ir Miškinį. Tačiau dienos lėkė, laiko buvo neper-daugiausia, tam pačiam kely vis prasilenkdavcm. Tikriausia, jau ir tada egzistavo tasai "mielas ir smagus laukimas"!

Jei atmintis dar visai nesubiro, Joną Aistį susitikau ir susipažinau Valstybės Teatre. Pertraukos metu, kai vyko vienas šaunesnių literatūros vakarų. Aš tame literatūros vakare nedalyvavau, bet puikiųjų poetų trijulė dalyvavo in corpore. Kokie pirmieji įspūdžiai? Jonas Aistis man atrodė labai kuklus, drovus, kažkaip susivaržęs, net nekalbus. Tekis jisai man labai patiko. Norėjosi tvirčiau tą pažintį sumegzti, bet tokie dalykai nekepa taip greitai kaip paploti-niai. O gal ir aš jam netinkamu būdu apsireiškiau. Vaidenasi dabar man vaizdai, iš ano vakaro atlėkę. Po literatūrinio subuvimo, manding, visi urmu mes nuėjom į Metropolį.

Ten gražiai linksminomės, nemažai postringavcm, bet Jonas Aistis man buvo šaltas ir abejingas, nors korektiškas ir mandagus. Ak, tuo metu, tai aš tik vėliau sužinojau, jisai jau turėjo širdies draugą — Antaną Miškinj, tai mano pastangos įsiteikti ir negalėjo rasti atgarsio. Tikrai, berods, retai kada pasitaiko tokia bičiulystė tarp dviejų rašytojų, kokia yra buvusi tarp Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir Antano Miškinio. Susidraugavo juodu mokyklos suole, o paskui, jei matai jų vieną, tai atrodo, kad jis čia dar ne visas, dar "kažko šalia jo trūksta. Dabar, va, vieną sesuo buitis atbloškė į Putna-mo miestelį, o Antanas Miškinis vėl kažkur...

Taigi, nauja draugystė nesusimez-gė, bet aš vėl grįžau į tas gretas, kuriose visada buvo mano širdis. Gali būti tampresni ar vėsesni mūsų tarpusaviai ryšiai, bet kūrybos meilė, dailiojo žodžio meilė ir tasai ais-tinis katarsis visus mus apjungia, ta pačia Šilima gaivina darganoj ir .giedroj. Atseit, mano grįžimas į rašytojų tarpą prasidėjo. Berods, netrukus Ukmergėj buvo rengiamas literatūros vakaras, kuriame jau ir man teko dalyvauti. Jaučiausi kaip debiutantas, nes ilgesnį laiką tokiuose parengimuose nesirodžiau, o ir daugumas to vakaro dalyvių — tie naujieji vardai. Šokęs į pirmąją ugnį, kaip turiu paprotį, turėjau progos pro užuolaidos kampą stebėti ir klausyti savo naujųjų kolegų pasirodymo. To vakaro prisiminimai tebėra gyvi ir šiandien, kaip ir pati Ukmergė, besipuošianti naujais pastatais, nauju gyvenimu ir jau ne maskolišku miesto reikalų tvarkymu .. .

Bernardas Brazdžionis, ir Ameri-koji girdimas literatūros vakaruose, nuo Ukmergės iki šių dienų liko ištikimas savo skaitymo stiliumi. Net tokius lyrinius deimančiukus, kaip jo "Per pasaulį keliauja žmogus", jis skaito galingu ir pakeltu balsu, tarytum bardamasis. Tačiau tame glūdi Brazdžionio skaitymo originalumas ir grožis, tame skaitymo sugestija. Kazys Inčiūra, kartu ir dramos teatro aktorius, savo lakios vaizduotės eilėraščius Ukmergėj paskaitė labai gražiai. Antanas Miškinis pasitikėjo savim, turėjo išjieškotą pozą, skaitė graudendamas ir truputį dainuodamas. Tas jam pritiko, tame buvo Miškinis. Aš laukiau Aisčio, tuomet dar Jono Kossu-Aleksandravi-čiaus. Jo pasirodymas į salę įnešė giedrą ir šilimą. Jau tada Jonas Aistis buvo besimokančio Lietuvos jaunimo mylimasis. Jo vardą linksniavo studentai humanitarai, jo knygas grobstė gimnazijų mokiniai. Ir Ukmergėj jisai jau buvo pažįstamas, bet ir čia į sceną jis išėjo kukliai, nedrąsiai, lyg savęs bijodamas (visiška priešingybė Ant. Miškiniui). Ir skaitė jis iškeldamas kiekvieną reikšmingesnį žodį, išryškindamas vaizdą, susiradęs savitą skaitymo melodiją. Rodos, ir dabar galėčiau užrašyti tas natas, kurios kilo iš tokių posmų:
Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Ten karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo iš namų.
Ruduo. Lietus. Ir šuo ten kaukė Nedrąsiai, patylom ... O karalaitė buvo šviesiaplaukė, Akim kaip linas mėlynom ...
Arba:
O, kaip tavęs man neminėti!
O, kaip tavęs man nekartot!
žiogeliai šoko menuetą
Nakty iš tūkstančio naktų ...

Ukmergėj literatūros vakaras pasisekė. Visi mes buvom gražiai įvertinti ir pagerbti, bet Jonas Kossu-Aleksandravičius savo subtilia lyrika gal daugiausia gerbėjų tenai susirado. Po vakaro, manding, visi mes buvome pakviesti vaišių pas banko direktorių Pijų Grajauską. Kai nūdien atsigrįžti į tas dienas, kai apžvelgi vėlesnių įvykių lauką, tai tiesiog apčiuopiamai pajunti, kokie maži mes esam prie užvertų rytojaus durų. Argi mes tada žinojom, argi pats Aistis tada nujautė, kad Grajauskų namuose auga puiki mergaitė, kuri jį lydės per įsisiūbavusį gyvenimo vandenyną? Bet tai įvyko. Ir tai yra gražu, kaip visada bus gražu prisiminti, kad mes viešėjom Ukmergėj.

Sakoma, kad kelionės žmones sujungia ir išskiria. Kelionė į Ukmergę mudu su Aisčiu suartino. Aš pradėjau užeiti pas jį į žemės Banką, kuriame jis dirbo ir kur gal bandė ne vieną eilėraštį parašyti. Nuoširdžiai pasikalbėdavom, o kartais gal ir pasiguosdavom. Mačiau, kad banko aplinka jo sielai svetima, bet kasdieninės duonos iš rašytojo plunksnos Lietuvoj dar neužteko. Teko tad tarnauti mamonai, o šalia jos sosto nevisada mūzos skraido. Be to, žinojau, kad Aistis negali rašyti ir braukyti. Jeigu jis parašo eilių posmą, iš jo vieną žodį išbraukia, tai lapą meta ir pradeda kurti iš naujo. Ak, ir tame nesunku įžvelgti jo gilų estetinį jausmą, tą jo apdainuotąjį kūrybinį katarsį. Nežiūrint, kad dirbo banke, Aistis tuo metu plačiai reiškėsi kaip lyrikas ir kaip kultūrinis publicistas. Apie Joną Aistį kaip lyriką labai gražiai ir tiksliai yra kalbėjęs Ant. Vaičiulaitis. Va, tie jo žodžiai:
"Jonas Kossu-Aleksandravičius savo žodį įrėžia taip aiškiai ir tokiu vidaus atkaklumu, kad imi galvoti apie tuos auksakalius, kurie kadaise taip kantriai ir su tiek meilės brėžė smulkiausias detales. Tasai poeto tikslumas ir griežtumas yra gimęs iš ilgo įsiklausymo ir budėjimo ties pražystančių žiedu, tirpstančiu sniegu, žvaigždžių dangumi, pūstelėjusiu kalnų vėju, ties pasakomis, naktimis, šilais, aidesiais ir tyluma. Iš jo eilėraščių gaunamas įspūdis, lyg jis mus vestų į tolimo žavesio, į dainų, nuostabiųjų raštų praeitį, į labai gražias dienas ir stebuklingas vietas, kurių tačiau niekad neprieinam, lyg išguiti Rojaus vaikai. Dėl to jo lyrika skendi pesimizme, didžiuliam sielvarte ir nerime ..."

Publicistiniai J. Aisčio straipsniai buvo išleisti atskira knyga, pavadinta "Dievai ir smūtkeliai". Jeigu poezijoj Aistis yra intymus, trapus ir subtilus, tai publicistikoj jo žodžiai kartais ir gana griausmingai suskambėdavo. Ypačiai smarkiai buvo komentuojamas jo ginčas su prof. Balčikoniu dėl Kossu-Aleksandravi-čiaus pavardės. Bet laikas lekia, žmonės daro vingius, o kartais atsigrįžta į tą, prieš kurį šiaušėsi. Jonas Kossu-Aleksandravičius kadaise tą pavardę, skambančią išdidžiai ir bajoriškai, gynė, o dabar jis yra tik Jonas Aistis. Tartum viskas subėgo į tą žemės grumstą, iš kurio visi mes esam kilę. Aš tuo gėrėjausi, aš tuo ir dabar džiaugiuosi. Ir tikrai miela, kad mano bičiulystė su Jonu Aisčiu, su tuo puikiu žmogum, nėra prislėgta jokio šešėlio. Kartą jis mane aplankė net Palangoj, kur aš buvau surentęs gūžtą rytojaus šaltesnei dienai. Nepajėgiau ilgesniam laikui jo sulaikyti, jis valandą kitą pasėdėjo atvirame lange, kažkodėl vėl buvo nekalbus ir, truputį atsikvėpęs, išvažiavo į Kauną. Aš negaudžiau jo žvilgsnių, net nepastebėjau, bet jis Palangoj pamatė mano Motiną, kurią vėliau jautriu ir šiltu žodžiu prisiminė. Tokis yra Jonas Aistis. Ir, va, už tą pastabumą mano širdy jam yra daug nuoširdaus ir tyro dėkingumo.

Drauge pabūti, drauge keliauti su Jonu Aisčiu ir dar mums teko ne vieną kartą. Prisimenu Dotnuvą, Lietuvos žemės Ūkio Akademiją, su jos miela profesūra ir judria akademine jaunuomene, su tais būsimais žemės ūkio tvarkytojais ir kėlėjais. Ir ten buvo rengiamas literatūros vakaras. Važiavom vėl visas būrys. Mekeno Liudas Gira, sąmojais šaudėsi Antanas Rimydis su Antanu Miškiniu, retkarčiais į jų kalbas įsiterpdavo ir Jonas Aistis, tada Jonas Kuosa-Alek-sandriškis. Akademijos salėj literatūros vakaras praėjo pakilioj nuotaikoj ir gal net priedangoj akademinio iškilmingumo. Po vakaro — vaišės, paruoštos guvių studenčių agrono-mių. Prie vaišių stalo valgėm ir gėrėm, dainavo studentai, dainavo ir poetai. Kaip tokiais atvejais beveik yįsada pasitaiko, šeimininkai pristojo, kad aš padainuočiau vienas. Nęsi-duodamas per ilgai raginti, pakilau ir padainavau porą populiarių itališkų dainų. Tačiau tuo metu italai baigė užimti Abisiniją, metė tam žygiui paremti į Mussolinio paruoštus maišus vedybinius žiedus ir kitas brangenybes, o karalių karalius Sa-lasi jau keliavo į Londoną. Mano neapdairumas, pasirodo, buvo begėdiškas. Jis nepaprastai papiktino mano jaunystės dienų brolį Antaną Rimydį ir naują bičiulį Antaną Miškinį. Girdi, kaip aš galėčiau drįsti su uzurpatorių dainomis ir su jų kalba šiame pobūvyje pasirodyti! Nuotaika šilo, žodžiai darėsi vis garsesni, šeimininkai pradėjo nerimauti. Aš pažinojau savo draugus, tad didelio pavojaus ir rimto susikirtimo nelaukiau. Bet kurį laiką kovos lauke už italų dainas aš skerečiojau vienas. Mano priešai darėsi vis atkaklesni ir vis labiau niršo, nes aš jų puolimus mėginau paversti juoku. Ir oras jau gerokai buvo įkaitęs, kai pakilo Jonas Aistis ir pareiškė, kad jis kovosiąs drauge su Santvarų. Tai kardą iš rankų išmušė Miškiniui, o su Antanu Ri-mydžiu mums irgi nederėjo kaip gaidžiams kautis. Aprimom, o aš vaišių rengėjus paprašiau, kad jie niekad daugiau neragintų manęs dainuoti. Esmėj tai buvo juokingas vieno dainiaus nuotykis. Kitą rytą, kai sukilom ir važiavom į traukinį, vėl visi buvom lietuviai.

Dabar prisimenu šiltą rudenio vakarą. Rinkomės į Kauno geležinkelio stotį. Rinkomės Prancūzijon išlydėti mieląjį Joną Aistį, kuriam švietimo Ministerija paskyrė aukštiesiems mokslams eiti stipendiją. Tuo metu pasauly nerimas didėjo, nes Hitlerio puikybė augo ne dienomis, bet valandomis. To nerimo smūgius ir mes, lietuviai, aiškiai jautėm. Tačiau nedrįsom tarti, kad atriedą įvykiai, kaip apokalipsiniai žvėrys, pavergs mūsų tautą, sunaikins mūsų laimėjimus, išgrobs mūsų aruodus, išniekins mūsų brolius ir seseris, o daugelį privers jieškoti prieglaudos svetimose ir tolimose žemėse. To visuotinio nerimo įtakoj vyko ir atsisveikinimas su Jonu Aisčiu Kauno stoty.

Jis iškeliavo, o mes likom. Bet mes nežinojom, kad jau tada jis iškeliavo į tremtį, mes nežinojom, kad iš rytų atkils barbarai ir sutrukdys jo grįžimą, kad ateis baisios valandos, kada ir mes turėsim atsiplėšti nuo tėvų šventovės slenksčio. Daug sielvarto ir daug skausmo gali žmogaus širdis pakelti, bet neteisybė tokia didelė ir tokia rūsti, o mūsų balsas toks negirdimas. Tiesa, dalelė šeimos susirinko čia. Amerikoj. Jonas Aistis keletą metų buvo tos šeimos pirmininkas, bet ar visi čia, kurie aną kartą buvo Kauno geležinkelio stoty? Vienas kitas jų išniekino save ir savo vardą, o kiti krito kovoj kaip didvyriai. Mes turim čia Aistį, turim Brazdžionį, o trečiasis tos šauniosios trijulės — Antanas Miškinis — gal kažkur jau audrų nublokštas.

Maskoliai atnešė į Lietuvą baisią vergiją, baisią priespaudą, maro dienų baimę ir siaubą. Aš tai mačiau savo akimis ir sąmoningai tariu — maskoliai, nes Stalinas yra tik puodžius, kuris iš to maskoliško molio pasigamino milijonus niekšų. Kur jūs matėt kitą tokią tautą, kuri taip beatodairiškai pasiduotų blogiui? Keisti ir nesuprantami todėl man atrodo tie mano tautiečiai, kurie dar ir šiandien kalba apie rusus, apie jų širdį ir kultūrą. Berods, kiek mūsų tautos istorija atsimena, mes iš maskolių patyrėm tik bestijališkumą, tad ar ne metas mums būtų ir dvasinės šviesos kitur pajieškoti, jeigu jos namie nerandam. Tačiau ne apie tai čia yra vieta kalbėti, šioj pastraipoj aš tik norėjau tarti, kad Liudas Gira, Petras Cvirka ir gal dar vienas kitas, kai tik atplūdo bolševikai, stengėsi Joną Aistį iš Prancūzijos parsikviesti į Lietuvą. Ačiū Dievui, Jonas Aistis sirenų balso nepaklausė, pasirinko tremtį ir liko Prancūzijoj. Tuo būdu jis nematė to košmaro, kurį išgyveno visi tie, kurie aną rudenį pasiliko Kauno stoty. Dėl to ir tauta jo krištolinėj sieloj gali atsispindėti kaip kankinė, kaip Madona su septyniais kalavijais perverta širdim ...

Atmosfera įaudrinta, nuotaika niauri, bet aš stengiausi grąžinti į mūsų kasdienybę tą nuoširdumą, kuris, mano manymu, yra būtinas, kai mes kalbam apie vienas kitą, kai mes kritikuojam vienas kitą. Ir Joną Aistį vaizdavau tokį, kokį jį sesers buities kryžkelėse pamačiau, pažinau ir pamilau. Bet dar vieną sykį paimkim "Sesers Buities" knygas ir pacituokim posmą, kurį Jonas Aistis skiria Poezijai:
Tu buvai man švelni — giedras pavasaris
švietė tavo veiduos; guodė ir linksmino
Tavo dangiškos rankos Sielvarte nusiminusį.

Teisybė, gausiomis skausmo įr sielvarto kekėmis apkibo mūsų gyvenimo medis. Bet argi jau nėra apraiškų, kurios mus jungtų? Argi dailiojo žodžio ir ir poezijos meilė turi būti vis kitokia ? Suprantama, tie klausimai ne vienam sukaktuvininkui yra taikomi. Su Jonu Aisčiu dabar mes dažniau susitinkam ir aš puikiai matau, kad jis nėra nei tokis savy paskendęs, nei tokis drovus, net nei tekis nekalbus. Jis moka pasakoti ir turi ką pasakoti. Jis yra tokis pat jautrus ir subtilus žmogus, koks jis yra poetas. Drauge su Tavim, mielas Jonai, aš tikiu Poeziją ir tikiu Laukimą. Ir jau vien dėl to sesuo buitis yra kupina gėrio ir grožio.
Stasys Santvaras