Eilėraščiai |
Parašė PRANAS KOZULIS |
LACRIMAE CHRISTI Mums nekantriai aušros belaukiant pranyko taurėje puta, žvaigždėtos erdvės apsiniaukė — staiga išblyško visata. Tiktai veiduos negęsta ugnys ir liejasi daina graudi; taurė — gili, gili bedugne didžiausiam kūnui paskandint. Vii driekiasi pavasario banga į šiaurę šviesių merginų eisena grakščia — lyg sapnas perveria tikrovę biaurią, nubraukia ašaras karčias. — Jau atitolink, Viešpatie, tą taurę, nes ji — vis vien tuščia. TROŠKULYS Gana bus valgyti ir gerti — gana jau kūnui pataikaut; kiek prarijau — aš pats nevertas. Jau per godumą netekau visos tikrosios savo vertės; gal būt, ir vardo netekau, kuris tikrai gražus ir šventas... Ar aš tau, sese, nesakiau, kad ir tamsiausios žvaigždės krenta iš debesyno neaiškaus ir suliepsnojusios užgęsta paklydusio žmogaus kely, kad visą amžių nusitęstų šviesos ir meilės troškulys. |