APIE POEZIJĄ IR JOS PASKIRTĮ Spausdinti
Parašė Kl. Jurgelionis   
Šia proga trumpai pasidalinsiu su jumis savo mintimis apie poeziją ir jes paskirtį, — mintimis, kurios manyje po truputį per ilgą laiką pribrendo iki aiškumo.
Neseniai Anglijos rašytojas ir poetas Richard Aldington konstatavo faktą (daugeliui gerai žinomą), kad naujais "mokslo" laikais poezija baisiai nupuolė, ir prie to pasakė sekamai:
"Didelis mokslo pasisekimas nuolat silpnino poetiško proto pajėgas ir jau iki tiek, kad šiandien mes negalime įvardyti nei vieno poeto, kurs būtų neginčijamai didis Europos poetas, tebesąs tarp gyvųjų. Žinoma, poezija dar nemirė, nėra mirus ir nemirs, bet ji nebetriumfuoja, nebėra vaisinga ir nebėra pažangi."

Kada Europoj taip atsitiko su poezija, negalėjo su ja kitaip atsitikti ir Lietuvoj.
Lietuvos vėlesnieji poetai, man regis, labai susižavėdavo "naujenybėmis", ar tai kokiu nauju prancūzų poetu, ar tai nauju vokiečių ar rusų poetu, tiktai dėl jų naujumo, be kritikos, — visai nežinodami ar nepaisydami, kad naujausi prancūzų, vokiečių ir rusų poetai reprezentuoja vis didesnį poezijos sumenkėjimą tu-rinyj ir formoj.

Poezija kitąsyk buvo dailė, menas, Ars — didesnės svarbos negu muzika, tapyba ar skulptūra, šiandien poezija visur nustojo buvus Ars, ir dažnai yra labai nesmagus kratinys — be įkvėpimo, be imaginacijos, be dailumo, be širdies ir savo vėliausiose "naujenybėse" — be mažiausios prasmės.

Poezijos grožio tobulumo ar pilnumo mes turime jieškoti praeityje.
Savo gražumo čiukuro poezija pasiekė Italijoj tarp 13-to ir 16-to (puses 17-to) amžiaus. Tai buvo Romanso ir Renesanso laikotarpis

šito laikotarpio italų poetai: Petrarka, Dante, Lorenzo de'Medici, Gasparą Stampa, Tasso, Marino ir be galo daug kitų, su stebėtinu gražumu jų eilių, metrų, rimų ir stanzų davė poezijai ir jai priklausomą turinį — tyrąją lyriką.
Susižavėję italų poezijos dailumu ar "meningumu", iki italų poezijos aukščio pakilo ir to pačio laiko prancūzų ir ispanų poetai. Tokios poezijos tuomet neturėjo nei vokiečiai, nei rusai, nei lenkai, nei anglai (šie su išimtimi).

Kada ši italų, prancūzų ir ispanų poezija, "mokslo" nustelbta ir nuslopinta, 17-to amžiaus pusėje mirė, vėliau buvo bandymų ją atgaivinti (Prancūzijos ir Anglijos romantika), bet jos gaivintojai neturėjo širdingumo ir jų poezija greit virto sausa, dirbtine retorika. Po to buvo Byro-no laikas ir jo pasekėjų: Mickevičiaus, Slovackio, Puškino ir Lermontovo. Didele jų poezijos didžiuma nebuvo lyrika.
Suvedant, ką čia trumpai pažymėjau, praeityj aš nematau nieko dailesnio ir tobulesnio už italų Romanso ir ir Renesanso poeziją. Nesistebėkite, kad bent dalinai (ne aklai) esu linkęs būti praeities italų poetų "įtakoj". Grožėjuos jų poezijos forma, bet nesu jos "vergas", pasiskolinu tik tai, kas man ir lietuvių kalbai tinka. Jaučiu jų poezijos širdingumą ir todėl galiu pažinti, kas pas kitus yra neširdinga. Su savo nimfomis, amūrais ir satyrais šiandien yra pasenęs jų sonetų, baladų, dainų (canzone), serenadų ir pastoralių turinys. Nepasensta tik jų poezijos branduolys — Meilė.

Tikroji poezija yra lyrika (ne epas, ne versifikuota proza), o lyrika yra lyrika, kada ji širdingai, drąsiai, atvirai, tiesioginiai, tinkamais ir tinkamai suderintais žodžiais ir ne alegoriškai išreiškia meilę visuose jos apsireiškimuose.

Skausmas ar liūdesys, netekus meiles objekto, priklauso meiles sričiai. Bet tai turi būti tikras meiles skausmas ar liūdesys. Poezijos reiškiamame skausme neprivalo būti piktumo, "kartumo", tulžies, pavydo, satyros, kandžiojimų, neprivalo būti karčių priekaištų nepastoviai mylimajai, neprivalo būti priekaištų Dievui. Pastebėtina, kad dabartinie-ji kritikai ir poezijos vertintojai visai bent kokį "skausmą", nežiūrint kaip melagingą, afektuotą ar kaip aiškiai   komercialų,   laiko   poezijos "stiprumu" — kada tas "stiprumas" yra tiktai piktumas. Piktas žodis skamba "stipriau" negu malonus žodis. "Stiprumo" jieškotojai iš tikrųjų suranda tik piktumą. Todėl neva "stiprioji" šių dienų poezija yra kone visa surūgus piktume ir meilės skausmo neišreiškia.

Kad poezija vėl triumfuotų, kad ji vėl būtų "vaisinga" ir "pažangi", ji turi sugrįžti į savo sritį, o tai yra meilės sritis. Meilei privalus yra gražumas, didžiausias gražumas, todėl poezija turi vėl įsigyti formos grožį ir tobulumą.

šioj linkmėje poezija turėtų atgyti ne tik lietuviuose. Ji yra arti mirties visame Europos kultūros pasaulyje (aš mažai ką žinau apie kinų ir japonų poeziją). Todėl ji turi būti gaivinama visoj Europos kultūroj: angluose, prancūzuose, vokiečiuose, italuose, ispanuose. Apie lietuvių dalyvavimą šiame gaivinime — kodėl gi ne: aš manau, kad lietuviai galėtų būti pirmieji poezijos gaivintojai, jeigu jie tik nusikratytų dabartinių svetimų įtakų, kurios dvelkia supuvimu. Aš manau, kad lietuvių kalboj gražią poeziją galima gražiau rašyti negu anglų kalboje. Lietuvių kalba, kaipo dainuojama kalba, prašyte prašosi muzikalaus išreiškimo. Darkyti ją asonomsais yra neatleistina nuodėmė.
Kl. Jurgelionis